Sukrečianti menininko R. Šarknicko istorija: ilgas laiškas mamai...

 (178)
Jis buvo atiduotas į kūdikių namus vos gimęs, patyrė marias skausmo, pažeminimo, sielos ir kūno žaizdų. Kiekvieną minutę ilgėjosi motinos, o ji savo vaiko taip ir neaplankė. Dvi vyresnės seserys ir du broliai po keturiolikos metų jaunėlį sutiko Obelių internate. Teatro ir kino aktorius, režisierius, rašytojas Robertas Šarknickas (41 m.) savo sukrečiamą istoriją papasakojo knygoje „Šarkos sielos šauksmas“.
© Žurnalas "Moteris" (L. Masio nuotr.)

Robertas sugebėjo išeiti iš užburto tuštumos, nemeilės labirinto, rado savo kelią, puoselėja šeimą, su žmona Agne augina vienuolikos metų Patriciją ir penkerių Juliją. Jis sukūrė septynis dokumentinius filmus ir biografinį „Nepalikit, prašau“, keliauja po Lietuvos vaikų globos namus, skaito mažiesiems pasakas, apkamšo juos prieš miegą. Menininkas dalijasi išgyvenimais, kad visuomenė sužinotų, kokį meilės stygių ir smurtą patiria likimo valiai palikti vaikai. Yra Alytaus miesto tarybos narys, tad rūpinasi socialiniais alytiškių reikalais, sprendžia sunkiai gyvenančių šeimų problemas.

Namai tarp jurginų

„Iš įrašų dokumentuose žinau, kad į Kauno kūdikių namus patekau visai mažytis. Menu save ten nuo tos akimirkos, kai pažinau smurtą. Atminties blyksniai... Staiga nežinoma jėga mane pažadina. Kūnelį nusmelkia šaltis, basos kojos mina tarp kitų vaikų lovelių. Priešais – ilgas koridorius, regiu šviesą. Pasiklydęs žmogeliukas sėdi ant slenksčio. Girdžiu, kaip keli mažyliai verkia, tyliai dejuoja, šaukiasi mamos. Nuo šalčio susiriečiu į kamuoliuką. Pakėlęs galvą išvystu moters paveikslą (tai buvo Marijos su kūdikiu ant rankų reprodukcija). Ilgai į ją žiūriu, man pasirodo, kad ji dešine ranka kviečia ateiti. Gal tai buvo ženklas, kad grįžčiau į lovelę, perspėjimas, kad būsiu nutrenktas? Dabar taip svarstau, o tada, matyt, labai mamos norėjau, jos ilgesys kurstė vaizduotę, – Marija man buvo mama. Prisimenu, bijau, noriu verkti, bet garsas užstringa gerklėje; noriu stotis, bėgti, bet nepajėgiu, jaučiuosi sustabarėjęs. Staiga pakylu į orą, tačiau žaibišku smūgiu esu nubloškiamas į vaiknamio lovelę. Viskas išnyksta. Atsipeikėjęs priešais pamatau baltą chalatą, girdžiu rėkiančią naktinę auklėtoją. Įtariu, kad tai ji mane sviedė į medinę lovelės atkaltę. Prunkščiu iš skausmo, bėga ašaros, ji žvilgsniu mane nužudo... Paskutinius kūdikystės prisiminimus lydi pervežimo iš Kauno kūdikių namų į Šiaulių vaikų namų darželį akimirkos. Į autobusiuką buvome sunešti, kai kurie mažyliai patys ėjo, kiti stengėsi pabėgti, klykė, rėkė. Gal mažos širdelės jautė, kad tolsta nuo tėvų, nors jie daugumos mūsų nelankė. Atsimenu, jau atvežtas į Šiaulius, norėjau šokti pro darželio langą, lėkti į kieme tebestovintį autobusiuką. Po langu augo aukšti jurginai. Vėliau juose slėpdamasis jausdavausi saugus. Tarp jurginų lapų turėjau savo namus. Man namus sukūrė ne žmonės, o jurginai. Rudenį, kai jų šaknis iškasdavo, apimdavo baisus liūdesys. Toje vietoje valydavau sniegą, kad tik greičiau vėl pasodintų mano gėles, būtų ramiau, turėčiau kur slėptis nuo skriaudikų.“

Tikriausia mano motina buvo ir yra gamta. Jei ne medžiai, žolės, pievos, žvyrkelio akmenukai, nežinau, koks būčiau šiandien.

Iki šiol valausi

„Naktį koridoriumi žąsele vaikštantys vaikai; drabužiai, pažymėti numerėliais; rytinė mankšta lauke kaip kariuomenėje bet kokiu oru. Per vieną mankštą išvarė sergantį vaiką į lauką, snyguriavo. Krito ir nebepakilo. Ketvirtokas, aš tada buvau šeštokas.

Sovietmečiu prieglaudose dirbo ir žiaurių pedagogų. Geriausios buvo virėjos, valytojos, paprastos tetulės. Tai jos auklėjo mane dainomis, pasakomis, istorijomis, formavo mano požiūrį į pasaulį, mokė, kad blogai elgtis yra negerai, tai jų dėka pradėjau suvokti gyvenimą. Kovodami už išlikimą, išmokome muštis, nekęsti, nemylėti, pavydėti, keršyti. Ir kaip iš to išeiti, išsivalyti? Iki šiol valausi.
Jautėmės alkani ne tik dvasiškai. Mums nuolat trūko maisto. Pavėluoji į pamokų ruošą, iškart bausmė – plauni koridorius. Ir praleidi vakarienės laiką. Miegoti eini alkanas. Mano klasės auklėtojai nebuvo blogi žmonės. Obelių internato (į jį patekau iš Šiaulių) vaikai mylėjo ir gerbė direktorių Romą Kundelį. Vis dėlto ir jam pasiguosti bijojome. Kartą per kūno kultūros pamoką su bendraklasiu nepasidalijome krepšinio kamuoliu. Mokytojas Seikalis nusitempė mane į inventoriaus kambarį. Užrakino duris. Karatė judesiu paguldė ant žemės, ir pasipylė smūgiai. Mačiau sužvėrėjusį veidą. Pirmą kartą gyvenime pajutau mirtį. Bandžiau stotis, paslydau, krisdamas pasakiau: „Užmuškit.“ Mokytojas pagrasino: „Nebandyk prasitarti.“ Kiek daug mūsų iš baimės negalėjo prasitarti, kiek sudaužytų ir pažemintų išėjo į gyvenimą!

Po pamokų slėpdavausi uždarose erdvėse, kad galėčiau paskęsti tyloje, viską apmąstyti. Tame siaube buvo per daug triukšmo, neapykantos, pavydo, įžeidinėjimų, vagysčių, nepagarbos, muštynių. Buvau pravardžiuojamas šarka. Verkdavau tualete užsidaręs. Patyčios, smurtas ir jausmas, kad nieko neturiu: namų, tėvų. Skausmas draskė širdį, o pasiguosti nebuvo kam. Sumuštas mokytojo nutariau pabėgti iš internato. Rudeninio lietaus kapojamas, šalto vėjo talžomas nuėjau aštuonis kilometrus Rokiškio link. Artėjo naktis, šalo, pamačiau kupetą, įsirausiau į supelijusį šieną. Sudaužytas kūnas sustingo. Pro ašaras stebėjau žvaigždes. Miegojau kietai. Staiga išgirdau tankų kvėpavimą. Pasukęs galvą pamačiau mažą šunytį. Jis sulojo ir puolė laižyti man veidą. Tolumoje išgirdau senos moters balsą. Šunelis amsėdamas pakvietė šeimininkę, – ji ėjo iš laukų pamelžusi karves.

Kovodami už išlikimą, mes išmokome muštis, nekęsti, nemylėti, pavydėti, keršyti. Ir kaip iš to išeiti, išsivalyti? Iki šiol valausi.

Ilgai sapnuodavau smūgius. Atsibudęs verkdavau. Tik tada, kai parašiau knygą, nustojau sapnuoti. Pandoros skrynia atsivėrė, ir žaizdos iškeliavo...“

Pažeisto vaiko atmintis

„Meilės, švelnumo alkis, vaiko vienatvė, betėvystė – to neištrinsi, tai tūno tavyje. Liko noras užsisklęsti. Egzistavęs būryje, viską gaudavęs veltui, nesi parengtas gyventi savarankiškai. Staiga niekas nieko tau nebeduoda. Ką daryti? Duokit, prašau, toliau rūpinkitės! Toks šleifas mane kartais persekioja. Šeimoje labiausiai turiu dirbti su savimi. Ir dirbu, neatsipalaiduoju. Mokai save, kitus, valstybę. Neįmanoma parengti savarankiškam gyvenimui, kai krūvoje – 300 vaikų. Džiaugiuosi, kad broliai Gataveckai tą patį šneka.

Pats stebėjausi, kiek daug prisimenu! Kai po 30 metų nuvažiavęs į Šiaulius pasakojau, auklėtojos stebėjosi ir pačios pradėjo prisiminti: „Aa, tai tu tas paukštis, kuris gaudydavo burna agrastus! Tas, kuris bėgdavo prie tvoros, kišdavo rankutes pro virbus tetoms, kad paimtų. Oi, tu verkdavai, verkdavai...“ Susidraugavau su trejų metukų mergaite. Ji prisijungė prie manęs – duetu verkdavome savo mamų, tėčių. Paskui... eina laikas, pražysta obelys, vėjas nudžiovina ašaras, gėlės nuramina, užliūliuoja. Pasikartosiu: tikriausia mano motina buvo ir yra gamta. Jei ne medžiai, žolės, pievos, žvyrkelio akmenukai, nežinau, koks būčiau šiandien.

Prisiminimai formuoja žmogaus asmenybę. Man praeitis svarbi, kad ateityje būčiau budresnis ir kitiems perduočiau tai, ką esu patyręs. Važinėju į globos namus mažiems žmogučiams padėti. Kartais nuvežu ir savo dukreles, kad pažintų kitokį pasaulį. Patricija yra empatiška, jautrios širdies, gerbia senus žmones. Pamatė, kaip valytoja grėbia lapus, vėjas juos išnešioja, senučiukė gaudo grėbliu. Suorganizavo savo klasę padėti sugrėbti tuos lapus. Antroje klasėje, būdavo, per pertrauką nueina prie sankryžos. Kai pamato senutę, paima už rankos ir perveda per gatvę.

Globos namuose prieinu prie atsiskyrėlių. Geriausiai pažįstu vienišų vaikų jausmą, energinį lauką. Jie labiausiai pažeisti. Vienatvė slegia, jiems reikia iš karto mesti gelbėjimo ratą. Auklėtojomis dėtas, nepalikčiau jų vienų kampuose tūnoti, integruočiau į būrį, skatinčiau pozityvius jausmus.“

Pamačiau mamos kryžių

„Kaip ir kiti beglobiai vaikai, norėjau sužinoti tiesą: kodėl taip nutiko? Du kartus bandžiau klausti mamos, kodėl mane vieną atskyrė nuo brolių ir seserų. Gal buvo per jauna, penki vaikai jai pasirodė per sunki našta? Gal sirgo depresija? Tais laikais nebuvo priimta kreiptis į psichologus. Pamačiau, kad ji negali atsakyti, pradėjo kentėti nuo tų klausimų. Pamačiau sunkų jos kryžių ir nusprendžiau nebekankinti. Dalyvauju televizijos, radijo laidose. Po kiekvienos mama parašo žinutę: „Aš už tave meldžiuosi.“ Retai susiskambiname, pasveikinu, buvau porą kartų nuvežęs dukreles, joms ji patinka, vadina Kauno bobūne.

Man buvo šešiolika, Romai – keturiasdešimt. Mūsų draugystė peraugo į meilę.

Kai gimėme, tėvai gyveno Kauno centre, netoli Soboro. Paskui gyvenimas pasisuko, jie išsiskyrė. Tėtis mamą mylėjo iki pat mirties. Vis ateidavo prie durų, kartais šalia jų nakvodavo. Mano jautrumas – turbūt iš tėčio. Dirbo ornitologijos pastate, mėgdavo būti tarp paukščių. Rūpinosi sparnuočiais, o savo vaiko globoti nesugebėjo... Prie tėčio mane stipriau traukė, su juo jausdavausi ramesnis. Kai susitikome paskutinį kartą prieš jo mirtį, gyveno Kauno pakraštyje, apgriuvusioje trobelėje. Atidavė man paskutinį litą, prašė: „Robertai, gal gali truputį pabūti su manimi? Palauk, atnešiu atsigerti.“ Įdėjo į stiklainį elektrinę spiralę, užvirė vanduo. Arbatžolių neturėjo. Nuėjo pas kaimynę, atsinešė apelsinų žievių, įmetė į puodelius. Buvo vasaros vidurys, aromatas mudu užbūrė, abu pabėgome nuo sunkumų ir maudėmės apelsinų žievių kvapuose. Tuo momentu pajutau tėčio širdgėlą, kaltę, tylų atsiprašymą. Neseniai pastačiau spektaklį „Tyli naktis“. Finale yra tokia scena: prieglaudoje esanti moteris (ją vaidina Doloresa Kazragytė), priversta sūnaus, pasirašo gimtųjų namų pardavimo dokumentus. Ji verkia, tyli. Iš kitos palatos ateina kaimynas, atneša du puodelius, nulupa apelsiną, žievę įmeta į arbatą. Šis simbolis mane lydės visą gyvenimą. Turinio nėra, tik žievė. Nėra širdies, tik kažko sužeista apvalkalas. Tėtis turbūt norėjo, kad pajustume akimirkos buvimo kartu prasmę ir turinį, tą tikrąjį apelsiną. Abu žinojome, kad visa – tik iliuzija, bet norėjome ja patikėti, čiuopti įsivaizduojamą vaisių...

Sukrečianti menininko R. Šarknicko istorija: ilgas laiškas mamai...
© Žurnalas "Moteris" (L. Masio nuotr.)

Visus tuos keturiolika metų labai laukiau mamos. Rašiau jai laiškus... į niekur. Mums neduodavo adresų, tikino: „Nežinom.“ Tie laiškai man buvo ramstis. O kai mamą pamačiau, staiga kažkas manyje nutrūko, supratau: „Nenoriu.“ Per ilgai laukiau. Susvetimėjau, sušalau. Ir ji pati nejaukiai jautėsi. Esu sapnavęs mamą, kai dar nebuvau matęs. Basomis kojomis ėjau jos kapo link, ant antkapio mačiau jos fotografiją. Kai išvydau tikrovėje, tamsiame koridoriuje, buvo tokia pati, kokią regėjau sapne: neaukšta, tamsių plaukų, pavargusi. Pamatęs mamą realybėje supratau, kad gyvenime esu vienas. Tada man buvo keturiolika. Jei būtų atvažiavusi į internatą, bent kartą mane aplankiusi, gal būtų buvę kitaip. Vis eidavau į pirmą aukštą, į fojė, kartu su likimo broliais laukdavome mamų, tėčių. Kai atvažiuodavo pas kitus, valgydavau akimis, kaip jiems gera, kad galės žiūrėti namie televizorių, išeiti į kiemą. Piešdavau ir piešdavau vaizduotėje tą gyvenimą namie. Ir ašaros krisdavo lyg žirniai – kad neateina, nematyti iš gatvės, iš už tvoros išnyrančios žmogystos, kad ir vėl savaitgalį, per šventes, atostogas liksiu internate vienas. Imdavau kibirą, šluotą ir pradėdavau plauti koridorius... Arba bėgdavau į stadiono kampą pabūti tarp gėlių.“

Meilė Mokytojai

„Iš prieglaudos išėjome nemokyti. Užveri internato duris, nežinai, ko stvertis. Nuvežė į Alantos žemės ūkio mokyklą, kad įgytume profesiją. Ir sutikau išskirtinę dėstytoją – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Romą. Visą gyvenimą mane lydi atsitiktiniai žmonės. Neturėjau ko valgyti, badavau, ji atnešdavo iš namų kotletą, salotų, godžiai sotindavausi kaip mažas vaikas. Vieną dieną Roma pasiūlė: „Ateik pas mane gyventi.“ Turėjo namą, vyrą, tris vaikus ir kartais priimdavo kokią nors studentę. Pamenu, pliaupia lietus, parklupau į balą. Nemokėjau dėkoti už ištiestą ranką, tiesiog verkiau atsiklaupęs. Pasakiau: „Aš neturiu pinigų.“ Maniau, kad už pastogę reikės mokėti. Padėjau šeimai ūkio darbus dirbti, išmokau traktorių, kombainą vairuoti. Žemės ūkio darbų buvau išmokęs, kai mane vasaromis paimdavo į kaimus laikinieji globėjai. Ari, pjauni žolę, vartai šieną, o jie tokio paties amžiaus savo vaiką ant kelių laiko. Šienauju ir mintyse klausiu: „Mama, kodėl aš ne ant tavo kelių sėdžiu?“ Retorinis: „Kodėl tu taip padarei?“ liks visą gyvenimą. Matyt, žodis „kodėl“ man padeda į kai ką atsiremti.

Man buvo šešiolika, Romai – keturiasdešimt. Knygoje „Šarkos sielos šauksmas“ (leidykla „Versus aureus“) yra nuotrauka, kurioje vilkiu Mokytojos man megztą nertinį. Mūsų draugystė peraugo į meilę. Įsimylėdavau dažnai, bet aistra būdavo labiau fizinė, trumpalaikė. O su Roma... tai buvo pirmasis gyvenime dvasinis suartėjimas. Kalbėdavomės iki išnaktų, klausydavomės muzikos, ji versdavo man V. Vysockio eiles. Sakė, kad esu labai panašus į jos pirmąjį mylimąjį, jis, kaip ir aš, buvo gimęs gruodžio 7 dieną. Susipyko (vėliau jis žuvo), Roma iš keršto ištekėjo už kito, paskui pradėjo lįsti nemeilės ženklai, rodantys, kad padarė klaidą. Jausdavau, kad nelabai gerai sutaria su vyru, bet trys vaikai išaugo šaunūs, gražūs.

Romos vyrui nepatiko, kad kalbamės iki antros nakties. Paprašė išeiti.

Kartais jai paskambindavau. Parašė man laišką, prašė nebeskambinti, nes vyras seka. Pradėjome tolti. Vieną dieną Mokytoja atvažiavo manęs aplankyti. Pabučiavo ir pasakė: „Tu nemoki bučiuotis.“ Vienintelis ir paskutinis bučinys, tačiau pajutome ir kai ką daugiau. Išsigandau, kad galime peržengti ribą. Pavasaris numetė moters drabužius, pabėgau išsigandęs... Rankų prisilietimų būta ir anksčiau, bet nedrąsa, nemokėjimas elgtis švelnumo akimirkomis mane stabdydavo. Jei būčiau anksčiau ką nors kūniška patyręs, gal būčiau buvęs drąsesnis, viskas galėjo pasikeisti, mūsų santykiai galėjo tapti labai artimi, kūnai būtų susilieję. Matyt, kažkas iš viršaus rikiavo kitaip. Džiaugiuosi, kad ribos neperžengėme. Šeimą reikia branginti, vaikai turi jaustis laimingi. Beje, Romos dukrą buvau įsimylėjęs.

Visus tuos keturiolika metų labai laukiau mamos. Rašiau jai laiškus... į niekur.

Labai gaila, kad Mokytojos gyvenimas baigėsi tragiškai – kelyje. Dvejus metus nežinojau, kad žuvo. Kai sumaniau aplankyti, paskambinau į Alantos mokyklą. Išgirdau: „Jau nebėra.“ Atsivėrė dvasinė duobė. Anksti rytą nuvedžiau Patriciją pas močiutę Ireną ir išvažiavau pabūti prie kapo. Labai svarbu mylėti, gerbti, tausoti, saugoti mylimuosius. Jaučiu kaltę, kad retai lankydavau Mokytoją. Dėkoju jai už viską, ką davė.

Būtent Roma paskatino mane studijuoti režisūrą, nors ir nelabai tikėjo, kad beglobis gali baigti aukštąjį mokslą. Aš ir pats neleidau sau apie tai svajoti. Kartą viena operos solistė pamatė, kaip Alantos bendrabutyje parodijuoju Nelę Paltinienę. Buvo sužavėta. Vesdavau renginius, vaidindavau. Supratau, kad agronomija manęs netraukia, o scenoje tiesiog maudausi. Ir štai iš profesionalės – Romos mamos aktorės Irenos Gerasimavičiūtės – išgirstu, kad turiu skleisti savo talentą. Mokytoja pakalbėjo ir su savo tėčiu aktoriumi Algimantu Voščiku. Per stojamųjų į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kūrybinį konkursą nejutau baimės, nes nieko nesitikėjau. Parengiau daugybę etiudų, komisija juokėsi, vos mane sustabdė. Kai pamačiau savo pavardę tarp priimtųjų, pajutau, kad galiu formuotis kaip asmenybė, kad kažkas svarbaus atsitiko, atsivertė naujas gyvenimo puslapis. Vis dėlto iš Dalios Tamulevičiūtės kurso išėjau. Tai dar kartą parodo, kad savarankiškam gyvenimui nebuvau paruoštas. Išvažiavau į Vokietiją užsidirbti. Neturėjau, iš ko egzistuoti. D. Tamulevičiūtė bandė pasikalbėti, bet pajuto mano beviltiškumą. Nepasakojau, kad alkstu, kad neturiu, iš ko gyventi. Labai gailėjausi dėl šio aplinkybių nulemto žingsnio. Grįžęs du kartus bandžiau stoti į aktorinį. Režisierė sėdi komisijoje, sako: „Tu visai nebe tas. Tu nebedegi.“ Įstojau iš trečio karto, kai buvo renkamas kursas specialiai Alytaus miesto teatrui.“

Likimas ir vėl pasiuntė išbandymą

„Pirmą žmoną smuikininkę, dukters Patricijos mamą, sutikau vaidindamas Kalėdų Senelį. Vakarėlis vyko viešbutyje, buvo pakviestas simfoninis kvartetas. Susipažinome paprastai, dalykiškai. Kai mūsų dukrelei buvo treji, žmona išvažiavo dirbti į Ispaniją ir nebegrįžo. Turi kitą vyrą, su dukra susirašinėja, porą vasarų Patricija viešėjo pas mamą.

Trejus metus dukrą auginau vienas. Padėjo močiutės. Su Patricija kartu vaidinome 40 serijų filme „Moterys meluoja geriau“, važinėdavome filmuotis į Palangą. Likimas man ir toliau siunčia išbandymus. Buvusios žmonos nekaltinu, žvelgiu filosofiškai. Visąlaik turiu būti švarus, valytis, valytis...

Jei alkoholikams, kaip ir mums, našlaičiams, tik duosi ir duosi, jie niekada nesikabins į gyvenimą.

Su žmona Agne susipažinome literatūriškai, romantiškai. Ji draugavo su kitu vaikinu, bet eidavo į teatrą vien dėl to, kad aš vaidinu. Kartą prie grimo kambario mus supažindino. Minutės akimirka. Sužibo akys. Ji šypsojosi, buvo ir dabar yra nepaprastai graži. Po septynerių metų vėl susitikome tapybos ant vandens darbų parodoje, – mokė piešti. Vilkėjo ilgą juodą suknelę, kamputyje – gėlės. Garbanoti plaukai. Žiūriu, kažkur matyta. Ji paklausė: „Neprisimeni manęs?“ Vos išgirdau jos balsą, iškart žybtelėjo. Nedrįsau gretintis, bet nuolat valgiau ją akimis. Važiuoju namo, širdis tankiai plaka, daužosi. Vasara, karšta, švarką pasikeičiu. Atsirakinu buto duris, o vidinis balsas ragina: „Važiuok atgal, važiuok.“

Sėdau į automobilį ir grįžau. Atsirado žodžių – su trikdžiais, nes jaudinausi, pasiūliau filmuotis... Nebepaleidau jos. Agnė mus su Patricija aplankė Palangoje. Kai grįžome po filmavimo, dukrai prasitariau: „Noriu nupirkti jai žiedą.“ Prie mūsų namų yra gražus parkelis. Nusivedžiau ten Agnę, atsiklaupiau, užmoviau žiedelį. Po trijų mėnesių susituokėme. Buvau pavargęs nuo vienumos, aistringai įsimylėjau, meilė žaidė, skleidėsi žiedai... Mudviejų dukrytei Julytei jau penkeri. Sesutės labai gražiai draugauja, miega apsikabinusios.

Sukrečianti menininko R. Šarknicko istorija: ilgas laiškas mamai...
© Asmeninio albumo nuotr.

Klausiate, ar nuolatinis meilės alkis nesukuria perversijų? Taip, buvau ištroškęs meilės, dažnai įsimylėdavau, sunkiai skirdavau iliuzinį jausmą nuo tikro, dažnai apsigaudavau. Ir dabar daug pagundų, bet jaučiu atsakomybę. Nuotykiai ateina ir praeina, jie gali vėl iš esmės nulemti gyvenimą, su tuo visada kovoju. Mes, išėjusieji iš valstybinių prieglaudų, pažeistieji, šia prasme turime ypač stipriai su savimi dirbti. Biologiniai tėvai mums sukūrė amžiną pamoką...“

Tėvystės egzaminai

„Kol Patriciją auginau vienas, būdavo, virtuvėje gaminu valgyti, ateinu į kambarį, matau – dieninės užuolaidos nukirptos, dukrelė ant galvos nuometą užsidėjusi, klausia: „Tėti, ar tekėsi už manęs?“ Laikydavau egzaminus, kaip nebausti kuriančio vaiko, kai sukarpo mums nepigias užuolaidas ar kitų eibių prikrečia. Grįžtame iš darželio, atrakinu buto duris, privalau pernešti savo princesę per slenkstį. Ji atsigula, sako: „Tėti, dabar turi mane pabučiuoti, kad prisikelčiau.“ Nepaprastai ilgėdavosi mamos. Darželyje kitos mamos rengia savo vaikus, ji prie spintelių stovi, ašaros lyg pupos rieda. Skubėdavau anksčiau išsivesti, kad nematytų, nesigraudintų. Laikas grūdino, mergaitė stiprėjo, tvirtėjo. Daug kalbėdavomės. Mėgstame savaitgaliais važinėti po bažnytkaimius, bendrauti su kaimo gyventojais. Aplankiau vietas, kur augau, globėjus, pas kuriuos leisdavau vasaras. Klausdavo, kaip man sekasi, siūlydavo bulvių, – jiems tebesu našlaitis, kuriam reikia padėti. Visi sakydavo: „Šaunuolis, kad nenuėjai blogais keliais, neatsidūrei kalėjime.“ Nemažai mano likimo sesių ir brolių ten atsidūrė – sistema padėjo. Su buvusia žmona stengiuosi nesipykti – vaikas turi jaustis gerai su abiem tėvais. Sugebėjome civilizuotai išsiskirti, gražiai bendrauju su jos tėvais. Patricija nueina pas senelius, kartu švenčiame gimtadienius. Vieną vakarą skaičiau jai pasaką apie Arklio Dominyko meilę rugiagėlei. Dukra mane apsikabino ir pasakė: „Aš tave visada mylėsiu, tėti. Tu esi mano mirtis ir gyvenimas.“ Paslėpiau ašaras, pabučiavau, ilgai neužmigau. Supratau, kaip stipriai man reikia stengtis būti ir mama, ir tėčiu. Ne viskas pavyksta, privalau padėti ir Agnei dėl Patricijos, juk duktė tampa paaugle, turi savo charakterį, nenoriu, kad būtų sutrikdytas vidinis Agnės pasaulis, vėl ir vėl atsiprašinėti, jei kas ne taip. Stengiuosi užauginti dukras gerais žmonėmis.

Kokias savo ydas matau? Baruosi su savimi, kai išlenda neatsakingumo ženklų. Kadangi Agnė labai graži, neretai perbėga vyriškas virpuliukas, bet su nesveiku pavydu išmokau tvarkytis. Natūralu, kad mylėdamas pavyduliauji, juk net žvėrys stoja piestu už savo išrinktąsias.
Rašau romaną „Meškerės pievoje“. Tai istorija apie asocialią šeimą, kuri atvyksta į vienkiemį ir apsigyvena senos, sveikatą praradusios mokytojos kaimynystėje. Pedagogė susidraugauja su skriaudžiamu berniuku, išmoko jį žvejoti. Virš rugių lauko „eina“ dvi meškerės... Deja, pabaigoje lieka tik viena. Pasakoju apie meilę, neapykantą, dramatiškus gyvenimus.“

Mama skaitė knygą

„Kai išėjo „Šarkos sielos šauksmas“ , mama parašė žinutę: „Skaičiau knygą.“ Ji gyvena Kauno senamiestyje, prie Soboro. Nežinau, kaip Obelių internate atsidūrė mano sesės ir broliai. Iš pradžių jie augo su mama, o paskui... Jie bent turėjo galimybę savaitgaliais važiuoti namo. Man visose prieglaudose sakė, esą nežinoma, kur yra tėvai. Kartą, būdamas Šiaulių internate, gavau laišką iš sesers. Visą vakarą verkiau, išbučiavau voko kraštelius, akylai saugojau brangų turtą, bet vieną dieną laiškas dingo. Beglobiai vaikai – žiaurūs, jie pavydėdavo, gvelbdavo viską, kas kitam brangu. Į kambarį įnešus bet kokį daiktą, visų akys iškart pasidarydavo godžios.

Kai mane atvežė į Obelių internatą, sesės ir broliai apie tai pranešė mamai. Prieš gimtadienį iš brolio Romo sužinojau, kad mama manimi pasidomėjo, paklausė, kaip sekasi, įdėjo lauktuvių. Tai buvo pats geriausias mano gimtadienis. Tą dėvėtą juodą plastikinį maišelį laikydavau po pagalve. Daiktas, kurį lietė motinos rankos... Tada dar jos ilgėjausi. Atrodė, tuoj tuoj peržengs kambario slenkstį, ir aš bėgsiu mamos apkabinti. Saldainius suvalgai, daiktų nebėra, bet iliuzija lieka, lauki ir lauki... Kartą brolis pasakė: „Metas tau važiuoti.“ Man jau buvo keturiolika. Tą naktį pas mamą miegojau su broliu nusisukęs į sieną, kad tik nesusitiktų mūsų su mama akys. Nepykstu ant jos. Kai pradėjau važinėti po Lietuvą, pajutau savo misiją šioje žemėje – prisidėti prie pagalbos vaikams, pasakoti mokiniams, studentams, tėvams, kokį dvasinį ir fizinį alkį, meilės troškulį patiria beglobiai vaikai.

Kodėl „Šarkos sielos šauksmas?“ Mano gyvenime spalvų nebuvo, šis paukštis taip pat apdovanotas tik juodomis ir baltomis plunksnomis. Be to, man juk buvo prilipdyta Šarkos pravardė. Naktimis išverktas mamos ilgesys, ašarų išplautos akys, nuolatinis sielos šauksmas lauke, užkaboriuose... Sustoja eilė prie mano knygų, pasirašinėju, kiekvieną skaitytoją apkabinu, jie sako: „Čia baisiau nei karas. Kodėl negalime tų vaikų paimti?“ Ir pasakoja apie institucijų sudaromas kliūtis įsivaikinti. Mūsų žmonės – jautrūs, yra daugybė norinčių priglausti likimo valiai paliktus vaikus, tik reikia netrukdyti. Alytuje įkūrėme Šeimos tarybą. Jei šeimoje įvyksta incidentas, jį spręsti susirenka įvairių sričių specialistai – policijos, jaunimo organizacijų, darbo biržos atstovai, Šeimos tarybos nariai, psichologas, socialinis darbuotojas. Metame pagalbos tinklą probleminei šeimai. Ne vieną pavyko išgelbėti. Dabar didžiausias darbas vyksta dėl socialinių būstų, kuriuose gyvena šeimos su vaikais. Man sunku žiūrėti, kaip jie auga pelėsiuose. Bendrabučio netvarka formuoja chuliganizmo apraiškas. Norisi kuo daugiau padėti šeimoms, kurios sunkiai suduria galą su galu, bet dirba, rūpinasi atžalomis. Užeinu ir pas alkoholikus, jiems pažadų nedaliju, stengiuosi įsprausti meškerę. Nes jei jiems, kaip ir mums, našlaičiams, tik duosi ir duosi, niekada nesikabins į gyvenimą. Apkabinu Lietuvos vaikus ir mintimis prašau suaugusiųjų saugoti juos.“

Post Scriptum
„Kai po spektaklio „Tyli naktis“ nusilenkiu, Doloresa sako: „Robertas nori tarti jums tris žodžius.“ Ir aš pasakau: „Parašykit mamai laišką.“ Mano knyga turbūt yra ilgas laiškas mamai...“

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Daugybė C. Bruni veidų: modelis, dainininkė, pirmoji Prancūzijos ponia (9)

Carla Bruni-Sarkozy (49 m.) yra žinoma nuo pat ankstyvos jaunystės. Pirmiausiai kaip supermodelis, po to – kaip dainininkė, dar vėliau – kaip pirmoji Prancūzijos ponia. Nors kiekvienas gyvenimo laikotarpis moterį spraudė į tam tikrus rėmus, kėlė visuomenės susidomėjimą, ji išliko savimi – laisva siela, spindinčia vidine elegancija.

Dramaturgė V. Rimkaitė: gyvenimas yra įdomesnis, kai nėra patogus (1)

„Jeigu tu nevartoji, suvartos tave“ – tokia yra pagrindinė talentingos dramaturgės Virginijos Rimkaitės (25 m.) pjesės „Virimo temperatūra 5425“ mintis. Kūrinys, kuriame dabartinio žmogaus problemos analizuojamos Kafkai būdingu stiliumi, nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ pripažintas geriausiu.

Balandžio mėnesio „Moteryje“ – apie vyrų ir moterų savivertę

Balandžio mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidai – aktoriai Jolanta Dapkūnaitė ir Arūnas Sakalauskas. Viršelis – iš žurnalo „Moteris“ archyvo (nuotrauka – Monikos Požerskytės („Pix studija“), stilius – Justės Kubilinskaitės, makiažas, grimas ir šukuosenos – Tanios Popovos).

Žavinga prancūzė juvelyrė Charlotte: šis pasaulis magiškas, – jei įbrendi į šią upę, išlipti iš jos neįmanoma

Yra žmonių, kurie gimsta po laiminga žvaigžde, atsiduria tinkamoje vietoje tinkamu laiku ir be didelių pastangų įgyvendina savo svajones bei siekius. Vienas tokių – žavinga prancūzė juvelyrė Charlotte Chesnais (32 m.). Ji dirbo „Balenciaga“ mados namuose, tuomet jiems pradėjo kurti juvelyriką, o dabar sėkmingai vysto savo vardo juvelyrikos ženklą.

Didžioji legendinio Prince'o svajonė taip ir neišsipildė (3)

Likus vos kelioms savaitėms iki muzikos žvaigždės Prince mirties metinių, jo buvusi žmona Mayte Garcia išleido savo atsiminimų knygą „The Most Beautiful: My Life with Prince“, kurioje atvirai pasakoja apie jųdviejų santuoką ir skausmingą patirtį netekus sūnaus.

Batų kūrėja: kokių avalynės tendencijų galime tikėtis šiais metais (3)

„Kartais man atrodo, kad aš tik piešiu batus“, – prasitaria latvių avalynės kūrėja Elīna Dobele (36 m.). Prieš kelerius metus ši moteris iškeitė architektūrą į batus ir dabar jaučiasi laiminga projektuodama namus pėdoms.

Debiutuojanti režisierė Elžbieta: labai savotiškas jausmas susitikti tėvą po ilgų metų – mudu buvome visai kiti žmonės (7)

Režisierė Elžbieta Noemi Josadė (26 m.) pirmąjį dokumentinį filmą „Dialogas su Josefu“ sukūrė apie savo tėvą ir jo tapatybės paieškas. Pasak Elžbietos, suvokti, kas ir kodėl esi, svarbu kiekvienam žmogui. Gal todėl jaunosios režisierės debiutas buvo puikiai įvertintas Lietuvos ir užsienio festivaliuose.

Karalienė Letizia – moderni monarchė, karjerą iškeitusi į karūną (9)

Ispanijos karalienė Letizia (44 m.) yra viena populiariausių Europos monarchių. Vis dėlto, ji nėra tradicinė karalienė: yra kilusi iš darbininkų klasės šeimos, kartą išsiskyrusi, o prieš santuoką aktyviai kopė karjeros laiptais. Dabar ji, kartu su vyru, karaliumi Filipe'u, keliauja po pasaulį, rūpinasi labdaringomis iniciatyvomis ir stebina elegantišku stiliaus pojūčiu.

3 vaikus namie pagimdžiusi Jūratė: kartu priimdama naują narį, šeima tvirtėja (10)

Prieš 20 metų gimdymas namie sukeldavo itin daug audringų reakcijų, bet dabar tai nieko nestebina. Destigmatizuoti jį padėjo garsių moterų pasakojimai apie šią patirtį. Vis dėlto diskusijos, ar tai turėtų būti legalizuota, nerimsta.

Sau pažadėjau: niekada neatleisiu mamai (17)

Man buvo treji, kai mama į išnuomotą mašiną įsimetė mane, vienerių metų sesę ir dvi nedideles kartonines dėžes. Ji mus išvežė į kalnus už Filadelfijos ir paliko našlaičių namuose.

Operos solistė Jurgita Adamonytė: dukra man sako „mama, per garsiai rėki“ (3)

Atrodytų, jau mažai kam į galvą gali šauti, jog šiandienos operos solistės vis dar vaikšto pasidabinusios prabangiomis suknelėmis, paskui jas seka ne tik gerbėjų, bet ir išskirtinių kvepalų bei mistikos šleifas, o jų persirengimo kambariai – perpildyti gėlių puokščių.

Prancūziškame vakare – grožio, mados naujienos ir dovanos (3)

Kaip ir kasmet vieną ankstyvo pavasario vakarą „Kristiana“ sukvietė savo klientes į VIP vakarą viliojančia tema „Paryžius“.

Kas sužlugdė sėkmingus J. Y. Cousteau planus įkurti gyvenvietę vandenyno dugne (16)

Jacques'as Yves'as Cousteau tikrai buvo genijus. Pirmiausia jis padovanojo pasauliui akvalangą, paskui pašventė savo gyvenimą jūrai, jo dėka vandenynų tyrinėjimai pasiekė naują lygį. Tačiau jam neužteko tiesiog plaukioti ir filmuoti jūrų gyvūniją.

Kas pakeis Angeliną? Bradas Pittas jau nebe vienišas (10)

Holivude vis garsiau kalbama apie naują romaną ir aktorių Brado Pitto bei Kate Hudson besiskleidžiančius jausmus. Pora neskubina įvykių ir nekomentuoja savo santykių, tačiau jiems artimi šaltiniai teigia, kad aktoriai tampa vis artimesni.

Biochemikė dr. U. Neniškytė: mokslinių tyrimų rezultatai paskatino vaikus auginti Vilniuje, o ne Londone (94)

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro biochemikė dr. Urtė Neniškytė (33 m.) interviu prisipažįsta, kad yra racionali, užsispyrusi ir darboholikė. Dabar šios neuromokslininkės karjeroje pauzė – jos dieną organizuoja kelių mėnesių dukrytė Ūla. „Esu pasiruošusi jai atsiduoti tuos kelerius metus“, – sako pašnekovė.