Smurtą kentusi moteris: pamynusi savigarbą, nuolaidžiaudama vyro silpnybėms, užsiaugini drakoną

 (80)
Žvelgiant į šią charizmatišką, savimi pasitikinčią moterį neįtartum, kad santuokoje jai teko patirti fizinį ir psichologinį smurtą, žeminimą.
Smurtą kentusi moteris: pamynusi savigarbą, nuolaidžiaudama vyro silpnybėms, užsiaugini drakoną
© Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)

Peržengusi tylos slenkstį

Tarptautinio projekto „Jaunojo tapytojo prizas“ organizatorė, meno galerijos „Grafo“ vadovė, dviejų vaikų mama Julija Dailidėnaitė (33 m.) šiandien jaučiasi atsitiesusi, kupina kūrybinio polėkio ir gyvenimo džiaugsmo. „Tikiu, kad žmogus savo minčių galia gali susikurti tokį gyvenimą, kokio nori“, – sako pašnekovė.

Jodinėjimas Julijai prilygsta meditacijai. Ji važiuoja į žirgyną, sėda ant ristūno ir tarsi suauga su žirgu, išvalo neramias mintis, pamiršta rūpesčius. Būdama vaikas, ji dievino arklius. Šių buvo visur: mergaitės fantazijose, piešiniuose, knygose, nuotraukose, net žirgų kolekciją turėjo.

Svajojo jodinėti ir pastaraisiais metais savo troškimą įgyvendino. Sako, kad risnodama visiškai atsipalaiduoja, jaučia ryšio su gyvūnu malonumą, gaivalo sutramdymo džiaugsmą. Tai – ir savita metafora. „Atvažiuoju į žirgyną su pilna galva įvairių minčių, nuvargusi ir visa tai čia palieku. Kaip jodama valdau žirgą, taip gyvendama turiu valdyti savo mintis“, – šypsosi moteris, tačiau jos akys liūdnos. Santuokinė praeitis, tarsi įrašyta žvilgsnyje, vis dar ženklina ir minčių pasaulį. Dar šiek tiek skauda. Ji ryžosi papasakoti savo istoriją vien todėl, kad kitoms moterims patartų: „Skriaudžiamos n e t y l ė k i t e.“

Laiminga vaikystė spalvų pasaulyje

„Užaugau Panevėžyje, dailininkų Jono ir Lidijos Dailidėnų šeimoje, tadmano pasirinkimas studijuoti menotyrą nebuvo atsitiktinis. Brolis Viktoras pasuko į meną, yra stiklo dailininkas. Aš irgi nenukrypau nuo meno linijos. Augau tarp puikių tėvų paveikslų, mačiau, kaip tėtis ir mama alsuoja tapyba, kokį džiaugsmą jiems teikia knygos apie meną, muziejai ir galerijos. Buvo laikas, kai tapiau, domėjausi grafika, tačiau esu labai savikritiška, ką nors sukūrusi nesijausdavau patenkinta rezultatu. Man atrodė, kad kiekvienas turime daryti tai, ką išmanome geriausiai, ir nesiblaškyti.

Jaučiausi kitokia, išsiskirdavau iš būrio. Mokykloje, kai mergaitės eidavo į tikybos pamokas, aš su berniukais traukdavau į etikos. Tėvai turėjo papildomų darbų – išlaikyti šeimą iš tapybos buvo itin sunku. Kol jie dirbdavo, manimi rūpinosi trejais metais vyresnis brolis. Tad augau tarp berniukų – su Viktoro draugais. Tai man suteikė tvirtumo ir pasitikėjimo savimi. Ar bendraudama su vaikinukais geriau pažinau vyrų pasaulį? Gyvenimas vis tiek savaip sudėlioja taškus. Manau, nepasisekusi santuoka yra tik viena mano gyvenimo kelio atkarpa, etapas, jį vertinu kaip pamoką. Esu įsitikinusi, kad bet kuris sutiktas žmogus yra mokytojas, paliekantis savo pėdsaką. Iš vienų žmonių išmoksti tolerancijos, iš kitų – atlaidumo, pagarbos. Tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis supranti, ko neturi daryti. Jeigu įdėmiai ir atsakingai žvelgi į savo gyvenimą, tuos ženklus pamatai, į juos įsigilini ir bandai keistis. Būtina nuolat tobulinti save, atrasti taiką ir ramybę su savimi.

Nebuvome paleisti nuo vadžių, tačiau mus su broliu tėvai auklėjo kaip laisvus žmones. Laisvė mūsų šeimoje buvo esminė vertybė. Buvome mokomi gerbti savo pačių ir kito žmogaus laisvę. Vaikystę atsimenu kaip nuostabų gyvenimo etapą, kupiną meilės ir pagarbos. Matėme vienas kitą mylinčius tėvelius, jie ir dabar vienas be kito negali. Abu dėl visko tariasi, visur eina kartu, rengia bendras parodas, gerbia vienas kito norą turėti savo asmeninę erdvę. Užaugau idealioje šeimoje. Turėdama gražų tėvų šeimos pavyzdį, norėjau ir pati sukurti panašią. Todėl nepaprastai skaudu, kai tavo šeima subyra.

Kaip atrasti ar sutikti tinkamą partnerį, formulės nežinau. Bet žinau, ko noriu: savimi pasitikinčio, garbingo, atviro ir nuoširdaus žmogaus.

Mūsų su broliu vasaros bėgdavo dailininkų pleneruose. Kaip visateisiai plenerų dalyviai tapydavome, dalyvaudavome darbų aptarimuose, vaikų piešinius „vertindavo“ meno žinovai, ekspertai.

Turėjau nuostabią močiutę, jos netekau prieš vienuolika metų. Mamos mama man yra moters idealas, šviesulys. Atvira, traukianti lyg magnetas, spinduliavo gėriu, ir viskas jai grįždavo su kaupu. Ji buvo viešbučio restorano šefė, nepaprastai skaniai gamino, panevėžiečiai ir svečiai mėgo jos su meile paruoštą maistą. Močiutės gedžiu iki šiol. Ji man buvo kelrodė. Ne elito klasės atstovė, paprasta, bet labai išmintinga, mylinti, šilta moteris. Kai kurie jos posakiai lydi mane ir šiandien. Ji man yra atskleidusi daug gyvenimo tiesų.“

Smurtą kentusi moteris: pamynusi savigarbą, nuolaidžiaudama vyro silpnybėms, užsiaugini drakoną
© Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)

Akla meilė

„Baigiau Juozo Balčikonio gimnaziją, įstojau į Vilniaus dailės akademiją studijuoti menotyros. Su būsimu vyru susitikome Panevėžyje. Jis buvo ką tik baigęs aktorinį Vilniuje ir grįžęs į gimtąjį Panevėžį. Sėdėjome su draugais kavinėje, jis prisijungė prie savo bičiulių po spektaklio. Turbūt kritau į akį, pradėjo atkakliai manęs siekti. Jo užsispyrimas mane įveikė, aklai įsimylėjau. Tai buvo didelė meilė.

Ištekėjau baigusi antrą kursą. Kol mokiausi, gyvenome važinėdami vienas pas kitą. Baigusi studijas grįžau į Panevėžį. Esu savo miesto patriotė. Mane siutindavo kalbos, esą tai – nusikaltėlių miestas. Panevėžyje augau, jaučiausi saugi, mane supo nuostabūs žmonės, noriai grįžau į gimtinę. Troškau keisti su menu susijusį miesto įvaizdį. Gavau darbą Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus galerijoje „Galerija XX“. Per pusantrų metų nemažai nuveikiau, išleidau didžiulį leidinį – Panevėžio menininkų albumą „Lietuvos dailininkų sąjunga. Panevėžys“. Labai graži mano pirmoji knyga. Dabar mano projektus lydi įvairūs leidiniai, jau esu patyrusi leidybos srityje, o tada kūriau albumą nieko neišmanydama apie maketavimą, spaudą, leidybą, tad jis pavyko tobulai (juokiasi). Taip pat įkūriau galerijos interneto svetainę, 2002 metais tai nebuvo įprastas dalykas. Man atrodė, kad labai daug padariau, dirbdavau iki išnaktų, paaukojau nemažai savo laiko, o jį galėjau skirti ir šeimai, mylimiems žmonėms. Galiausiai suvokiau, kad atėjo laikas judėti į priekį. Prieš septynerius metus gavusi pasiūlymą atvykti dirbti į Vilnių, į Grafikos meno centrą, nesispyriojau. Jau turėjome du vaikus: Matui buvo ketveri, Liukai – dveji.

Pirmieji darbai Vilniuje buvo kaip žingsniukai – po truputėlį įsisavinant teritoriją. Netrukus mane pakvietė dirbti į Lietuvos dailininkų sąjungą, vėliau – į Vilniaus dailės akademiją, Modernaus meno centrą. Tobulėjau ir save realizavau dirbdama Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ parodų salių kuratore bei Modernaus meno centro projektų vadove. Kaifavau, jutau didžiulį pasitenkinimą bendraudama su menininkais ir parodų lankytojais, organizuodama renginius, kuruodama parodas. Esu veiklos žmogus, labiau praktikė negu teoretikė. Man smagu matyti rezultatą, eiti jo link, sutikti įdomių žmonių, semtis naujos patirties.

Iš pradžių vaikai kantriai keliaudavo su manimi į parodų atidarymus, bet jie greitai pavargo. Ir dabar į parodas eina mielai, bet šventinis parodos atidarymo šurmulys, kai mama skiria dėmesio kitiems žmonėms, o juos palieka nuošalėje, jiems nepatinka.“

Nenešti svetimo kryžiaus

„Kaip pradėjo griūti mūsų šeima? Atsigręžusi atgal matau daugybę ženklų, kuriuos perskaityti buvau per jauna. Per mažai patirties turėjau.
Manau, koją mums pakišo tai, kad kardinaliai priešingai suvokiame esmines šeimos vertybes. Tai, kad mano laisvė buvo ribojama, manimi nepasitikima, buvau kontroliuojama, vertė gūžtis.

Šiandien galiu pasakyti, kad reikia labai mylėti save. Dabar jau žinau, kad mylėjau save per mažai. Padariau per daug klaidų kalbant apie šiuos santykius. Nuolankumas ir gerumas kartais tau pačiai pakiša koją. Pamindama savigarbą, nuolaidžiaudama vyro silpnybėms, užsiaugini drakoną.

Sakote, skriaudžiamos moterys visada save plaka. Ar vyrai įkala mums kaltės jausmą? Taip, bet ir mes pačios esame per daug linkusios analizuoti, mąstyti. Kai atsliūkina niūrios mintys ir į jas pasineri, prasideda saviplaka, kaltini save dėl visko, kas nenusisekė. Reikia laiko, kad suvoktum, jog tai – visiškas absurdas. Santuokoje išgyvenau dvylika metų. Patyriau vyro smurtą – emocinį ir fizinį. Kai jis pirmą kartą pakėlė ranką, mane ištiko šokas, maniau, kad taip atsitiko netyčia. Buvau aklai įsimylėjusi. Aistringa meilė, aistringas pavydas, silpnojo būdas argumentuoti smūgiais. Su šia situacija bandžiau susitvarkyti viena, nes tėvams ar draugams pasakoti apie tai, kas vyksta mūsų namuose, buvo gėda. Tėvų nenorėjau jaudinti, draugams nepasiguosi – atrodė, kad su viskuo turiu susitvarkyti pati.

Pagaliau man akis atvėrė joanitų vienuolis brolis Jurgis. Buvo labai sunku, nuėjau su juo pasikalbėti. Brolis Jurgis paklausė: „Ar žinai Dievo įsakymus? Yra toks vienas: „Mylėk savo artimą kaip pats save.“ Ar tu myli save?“ Tylėjau. Jis kalbėjo toliau: „Taip, mes turime nešti savo kryžių, bet, Julija, tu neturi nešti kito žmogaus kryžiaus.“ Jo žodžiai mane supurtė. Pamaniau: „Dieve, tikrai! Mano visa energija turėtų būti skirta vaikams ir tobulinti save, o aš tiek jėgų atiduodu bandydama traukti kitą žmogų! Tai neteisinga.“ Esu be galo dėkinga vienuoliui Jurgiui už paprastą, tačiau esminę tiesą.

Panašaus likimo moterims patarčiau: svarbiausia – netylėti, pasakoti apie tai, kas vyksta šeimoje. Kai prabilau apie savo bėdą, negalėjau patikėti, kad aplink mane yra tiek daug šaunių žmonių, kuriems esu svarbi, jie mane palaikė ir padėjo. Mūsų skyrybų etapas buvo labai nemalonus. Persekiojimas, grasinimai, gąsdinimai... Nenoriu atrodyti auka, tačiau realybė pranoko literatūros kūrinių fantazijas. Praėjau skaudžią skyrybų mokyklą. Tekdavo su vaikais bėgti iš namų, miegoti pas drauges. Labai tikiuosi, kad vaikai to neatsimins. Vieną dieną mano paveikslai buvo sumesti į krūvą, daiktai supakuoti, o kai išsikrausčiau, vyrui atsimerkė akys, jis rėkė: „Palauk, tu turi, tu privalai grįžti!“ Gerai, kad buvo vasara, vaikai atostogavo pas mano tėvus.

Smurtą kentusi moteris: pamynusi savigarbą, nuolaidžiaudama vyro silpnybėms, užsiaugini drakoną
© Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)

Daug žmonių mane palaikė, padėjo susiimti, rasti jėgų gyventi. Tuomet suvokiau, kad bet kurią akimirką kvaila mintis, šovusi į galvą, gali gyvenimą apversti aukštyn kojomis. Kalbu apie emociškai nualinto žmogaus silpnumą. Kai padėtis tampa beprotiškai sudėtinga, silpnumo akimirką gali padaryti labai daug, net nutraukti savo gyvybės siūlą.

Atsipalaiduoti neleidau sau dėl vaikų, esu jiems reikalinga, turiu juos pastatyti ant kojų, įpūsti jiems gyvenimo džiaugsmo, atverti kelius į pasaulį, grožį, meną. Tai mane varė judėti į priekį. Aišku, ir tėvai (su jais ryšys labai stiprus), ir artimiausi draugai neleido užsnūsti. Būdavo kontrolinių skambučių: „Ką veiki? Kur tu?“, „netyčinio“ atvažiavimo atvejų, stebėjimo, kad man kas nors bloga nenutiktų.

Nuolankumas ir gerumas kartais tau pačiai pakiša koją. Pamynusi savigarbą, nuolaidžiaudama vyro silpnybėms, užsiaugini drakoną.

Jaudinausi dėl vaikų. Tiesą rašo psichologinės knygos: kaltę dėl tėvų skyrybų atžalos prisiima sau, labai išgyvena, jiems atrodo, kad kažin ką negerai padarė.Apsikabiname, kalbamės, kalbamės. Vaikai kupini užuojautos, meilės. Jei ir yra pykčio, apmaudo, nusivylimo, meilė jų širdyse nedingsta. Jiems esu dėkinga už grąžintą gyvenimo džiaugsmą.“

Laisvė gyventi

„Didžiuojuosi savimi, kad va, žiūrėkit, ir išgyvenu. Dirbu, labai stengiuosi, tobulinuosi. Žinoma, nėra lengva. Buto nuoma, du augantys ir valgyti norintys vaikai, juos reikia apauti, aprengti... Išsiskyrus vyras lieka laisvas, o moterį užgriūva visa buitis, atsakomybė už atžalų gyvenimą.

Buvo kaip buvo. Dabar išgyvenu pakilimą. Pajutau vidinę laisvę gyventi. Psichologinis smurtas – labai baisus dalykas, nukreiptas į savivertės menkinimą. Manipuliatorių pasimėgavimas beveik neįrodomas.

Išsikalbėjau. Psichologų, artimiausių žmonių padedama, išsivadavau. Svarbiausia netylėti, kalbėti, tada pašaliniai žmonės gali tau atverti daug tiesų, kurių tu tiesiog nepastebi, padėti susitvarkyti su bėdomis ir nemanyti, kad visa padėtis – tik tavo kaltė.

Nepaisant visko, ilgai tikėjau, kad mums gali pavykti. Vėliau stabdžius spaudžiau dėl vaikų. Maniau, mano vaikai tikrai neaugs nepilnoje šeimoje, negali taip būti, aš susidorosiu. Ir niekam nieko nesakiau. Viena, viena, viena. Tai buvo mano esminė klaida. Negalima tylėti. Kai tėvai, artimi draugai pagaliau sužinojo, kas vyksta mūsų šeimoje, jiems buvo šokas.

Skyrybos – praradimas. Tikėjimo žmogumi, meile, priesakais, šeimos institucija. Kita vertus, ir atradimas. Dabar visai kitaip atrandu pasaulį, kitaip gyvenu. Šiandien esu laiminga. Nes šiandien pasitikiu savimi, matau, kad mano gyvenimas pasisekė. Iš šių santykių daug pasimokiau. Tikiu, kad viskas tik gerės. Jau dabar yra labai gerai. Turiu mėgstamą darbą.

Mano vaikai auga, matau jų charakterius, tai yra asmenybės, tikiu, kad jie daug pasieks gyvenime. Kai buvo mažiukai, nepaleisdavo dažų ir teptukų iš rankų, dabar domisi kitais dalykais.

Ar galėčiau patikėti kitu vyru? Taip. Jaučiuosi išsivaliusi. Atleidau. Savo energiją ir mintis kreipiu tik į ateitį. Nebemąstau apie tai, kas buvo, kas galėjo nutikti. Džiaugiuosi, kad neparadau aistros gyventi.“

Naujas kūdikis – galerija

„Padėdama kurti meno galeriją „Grafo“ jaučiu didelį kūrybinį pasitenkinimą. Tikiu, kad pavyks išvystyti aukšto lygio profesionalią veiklą.

Galerija „Grafo“ bendradarbiaus su danų galerija „Galleri NB“. Mūsų misija – meno rinkos plėtra, orientuosimės į meno kūrinių pardavimą, šį procesą lydės meno edukacijos vakarai, susitikimai su ekspertais. Menas nėra vien penas širdžiai ir akiai, tai – ir alternatyvus investavimo būdas. Daugėja žmonių, norinčių investuoti į meną, formuojasi meno rinka, reikia padėti jos nariams susivokti. Vienas iš mano tikslų bus padrąsinti žmones pirkti meno kūrinius ne tik kaip estetinio pasigėrėjimo ar interjero puošybos objektus, bet ir mąstyti kaip apie galimą investiciją. Esu galerijos „Grafo“ vadovė, meno ekspertė, konsultantė investavimo į meną klausimais, parodų kuratorė, vykdau projektinę veiklą. Septinti metai organizuoju ir koordinuoju projektą „Jaunojo tapytojo prizas“. Tai mano draugo tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus idėja, ją vystėme ir karkasą kūrėme kartu. „Jaunojo tapytojo prizas“ – jaunų kūrėjų atradimų platforma. Pagrindinis šio projekto tikslas – pristatyti perspektyviausius ir ryškiausius jaunosios kartos tapytojus, sudaryti galimybę visuomenei susipažinti su jaunųjų menininkų kūryba, o meno kolekcininkams, meno vadybininkams, kuratoriams – atrasti naujus talentus Baltijos šalyse.

Nugalėtojo prizas – 3 tūkstančiai eurų, be to, dviejų mėnesių stažuotė Norvegijoje, gaunant kasmėnesinę stipendija po tūkstantį eurų. Tai pirmasis tokio pobūdžio projektas, skirtas atrasti ir parodyti talentingiausius Baltijos šalių menininkus iki 30 metų amžiaus. Į komisiją kviečiu stipriausius Lietuvos ir užsienio meno profesionalus. Jaunam tapytojui patekti į garsaus dailininko rankas, būti pamatytam aukščiausio lygio profesionalų yra didžiulė vertybė ir paspirtis.“

Geri ženklai

„Klausiate, ar turiu draugą. Oi, žinot, su dviem vaikais, šuniu ir katinu. Mano kraitis nemažas – kas ryšis? Mano vaikai yra nuostabūs. Abu gyvūnai – draugauja, dūksta, kartu miega. Geri ženklai aplink mane.

Vienai nėra lengva, norėtųsi su kuo nors pasidalinti atsakomybe, kad būtų lengvesni pečiai.

Kaip atrasti ar sutikti tinkamą partnerį, formulės nežinau. Bet žinau, ko noriu: savimi pasitikinčio, garbingo, atviro ir nuoširdaus žmogaus – tokie vyrai yra stiprūs ir gerbia kitus.

Daugiausia džiaugsmo man teikia tai, kad su sūnumi ir dukra esame draugai, jie man viską pasakoja, mūsų ryšys grįstas pasitikėjimu. Tiesa, yra ir sunkumų: vos pradedu kalbėti griežčiau – kaip mama, jie apsimeta manęs negirdintys. Paauglystė. Nuo pat pirmos dienos, kai su vaikais likome vieni, sutarėme, kad mes esame vieno kraujo, viena gauja ir stosime vienas už kitą. Stengiuosi su jais kurti nuoširdžius ir atvirus santykius. Jei man liūdna ar bloga, nesimaivau, neslepiu to. Tiesiog pasakau: „Vaikai, man šiandien buvo labai sunki diena, aš pavargau ir dabar negaliu pagaminti kokio nors nerealaus patiekalo, nes neturiu jėgų.“ Tada jie ima ir patys pagamina nuostabią vakarienę, mes puikiai praleidžiame laiką. Labai tikiuosi, kad jie nepasiduos nereikalingoms emocijoms, augs tvirti, pasitikintys savimi ir garbingi.

Pradėjau naują gyvenimo etapą. Daug skaitau, sportuoju. Aktyvus laisvalaikis – mano iškrovos ir įkrovos šaltinis. Pastaruoju metu atrandu ir išbandau vis naujas aktyvaus ir ekstremalaus sporto rūšis. Man patinka bėgioti, jodinėti, pamėgau snieglenčių ir banglenčių sportą. Knygos, fizinė veikla mane atpalaiduoja. Susitelkiu į ateities procesus, nebetyrinėju praeities.

Tikiu, kad labai panorėjus daugelis dalykų išsipildo. Kad žmogus savo minčių galia gali susikurti tokį gyvenimą, kokio trokšta. Tai yra darbas su pačiu savimi, savo mintimis. Bet ir žengti žingsnius, smarkiai stengtis reikia. Šiandien aš esu laiminga.“

Žurnalas
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Dalia Ibelhauptaitė: mano gyvenimą pakeitusios kelionės (2)

Būna kelionių, kuriose nuo adrenalino kaista kraujas, pamatyti vaizdai ir sutikti žmonės tampa brangiausiais gyvenimo prisiminimais. Būna kelionių, per kurias išbandai save, dirbi, patikrini fizines jėgas ir įsitikini vidine stiprybe.

Rašytoja B. Jakučionytė: skaudu, kad pilnavertiškumo kaip moteris pasiekiau tik emigravusi (83)

Rašytoja, daugybės socialinių projektų ir renginių organizatorė, keturių vaikų mama Birutė Jakučionytė (42 m.) per savo gyvenimą patyrė tiek, kad galėtų prirašyti visą lentyną knygų, nors kol kas joje stovi tik dvi. Vienus jos atvirumas žavi, kitus šokiruoja, bet abejingų jai nelieka.

50-ies sulaukęs Arūnas Valinskas gyvenime neturėjo vienintelio dalyko (2)

Žvarbus lapkričio pabaigos vakaras. Prie sostinės centre esančios pokylių salės stoja automobiliai, iš kurių lipa pasipuošę, gėlėmis ir dovanomis nešini žmonės. Tai – pramogų pasaulio banginiu tituluojamo Arūno Valinsko 50-ojo jubiliejaus šventės svečiai: dainininkai, verslininkai, politikai. Nė vieno, pasak jubiliato, pakviesto „iš reikalo“.

Pragaro pasiuntinės Žemėje: koncentracijos stovyklų prižiūrėtojos žiaurumu lenkdavo vyrus (77)

Iki 1942 m. Adolfo Hitlerio kurtos imperijos teritorijoje veikusiose koncentracijos stovyklose prižiūrėtojais dirbo vyrai. Vis tik 1942 m. situacija pasikeitė, kad Aušvico ir Majdaneko koncentracijos stovyklose pradėjo dirbti pirmosios moteriškos lyties prižiūrėtojos. Galiausiai jų buvo jau daugiau nei 3500, o iš viso tuo metu stovyklose dirbo beveik 55 tūkst. prižiūrėtojų.

G. Žickytė: kuriant santykius, kaip ir kiną, svarbiausia yra išlaukti (89)

Viena ryškiausių dokumentinio kino kūrėjų Giedrė Žickytė (36 m.) mūsų žurnalo viršelį ir puslapius puošė lygiai prieš metus. Paklausta, kas per tą laiką pasikeitė, akimirką mintyse ji tarsi bando paskirus kadrus sujungti į visumą – kaip viena temoka.

Ką Inga Valinskienė patartų moterims, norinčioms išlaikyti vyrą (44)

Viena žinomiausių pramogų pasaulio pora Inga ir Arūnas Valinskai santuokoje gyvena jau 29-erius metus. Jie vadina save nestandartine pora.

Kaip aš žurnalistės profesiją iškeičiau į padavėjos (6)

60 saulėlydžių. Tiek žurnalistė Asta Lipštaitė palydėjo pamario krašte nusprendusi laikinai pakeisti profesiją.

I. Stonkuvienė: norėčiau po daugelio metų būti „kieta“ ir truputį išprotėjusia senute (5)

Televizijos ir radijo laidų vedėjos Gabrielė Martirosianaitė ir Indrė Stonkuvienė ryžosi avantiūrai –„pasimatuoti“ senatvę ir pažvelgti, kaip jos atrodys sulaukusios garbaus amžiaus.

Iš realybės šou į kosmetologiją pasukęs Robertas: nesupratau, ką su tuo savo populiarumu daryti (7)

Medicininės kosmetologijos ir masažo specialistas Robertas Kantauskas (36 m.), būdamas aštuoniolikos, atvyko iš mažo kaimelio į Vilnių ragauti laisvės skonio, patirti didelio miesto teikiamų malonumų ir iššūkių. Susikūręs įdomų įvaizdį, jis netrukus tapo žinomas, bet, neišmanydamas, ką su populiarumu daryti, ėmėsi rimtų darbų.

Garsiausią Lietuvos masažuotoją užgrūdino vaikystėje patirti sukrečiantys išgyvenimai

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės talismanu vadinamas masažuotojas Juozas Petkevičius-Juozukas aikštelės milžinų pagarbą pelnė ne tik dėl profesionalumo.

Toma Vaškevičiūtė: pokyčiai, kai jų lauki, visada ateina (20)

Su teatro, kino ir televizijos aktore Toma Vaškevičiūte (30 m.) susitikome pasikalbėti apie meilę – darbui, gyvenimui, sau. Jaunos moters įžvalgas apie vaidmenis scenoje ir kasdienybėje darniai papildė svarstymai apie tai, kas palepina kūną ir sielą išjungus kameras ar nusileidus spektaklio uždangai.

Dainininkė Donalda pamažu atsigauna po patirtos nelaimės šeimoje (3)

Dainininkė Donalda Meiželytė atsiribojo nuo visuomenės ir žurnalistų – su niekuo nebendravo, nedalyvavo filmavimuose, dienų dienas leido namuose.

Rašytoja K. Sabaliauskaitė: mūsų šeimoje moterys visada buvo laikomos lygiavertėmis

Gruodžio mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidas – dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė rašytoja Kristina Sabaliauskaitė (nuotrauka – Pauliaus Gasiūno).

Boni ir Klaidas. Tikroji Didžiosios depresijos laikų nusikaltėlių istorija – kraujas, purvas ir sugriauti likimai (4)

Žurnalistai ir Holivudas sukūrė gražią, romantišką istoriją, o realybėje ta istorija buvo pilna kraujo, purvo ir sugriautų žmonių likimų.

Visi žinojo, kad galiu padėti subalansuoti energinius laukus, panaikinti nemalonius pojūčius, galvos skausmą (59)

Ji visą gyvenimą sportavo, vadovavo vyrų kolektyvams ir... niekada nepersivalgydavo. Vilnietė inžinierė Irena Kazakauskaitė (70 m.) – aktyvi pensininkė, sveikos gyvensenos ir netradicinės medicinos propaguotoja, dukros sodyboje dirba žemę, šeimai užaugina ekologiškų daržovių, renka miško gėrybes, o grįžusi į miestą bobutauja – prižiūri draugų vaikučius.