Kodėl apie šį reiškinį viešai nėra visiškai kalbama?

 (9)
Kažkada A. Mickevičiaus bibliotekoje ieškojau knygos. Neatsiminiau nei autorės, nei pavadinimo, tad į „paiešką pagal bet kokį žodį“ suvedžiau: menstruacijos. Rezultatas – 0. Nei prie medicinos, nei prie sveikatos, nei prie feminizmo, nei prie ezoterikos. Nėra.
Kodėl apie šį reiškinį viešai nėra visiškai kalbama?
© Fotolia nuotr.

Pagalvojau – jei išmatuotum, kiek šitam mieste kas mėnesį kraujo išteka, būtų gi upė. Ir pasikviečiau pasikalbėti Vitaliją Pilipauskaitę-Butkienę, moteriškumo tyrinėtoją, lektorę, dulą, poetę, trijų vaikų mamą, sąmoningą moterį. Be to, kad pati yra nuėjusi ilgą savęs pažinimo kelią, dabar ji veda užsiėmimus mamoms ir dukroms apie pirmąsias mėnesines.

Mūsų visuomenėje moterų yra daugiau nei vyrų, o apie menstruacijas viešai nėra kalbama. Kokį tai daro poveikį suaugusioms moterims ir mažoms mergaitėms?

Tiesą sakant, nekalbame apie daugelį natūralių kūno procesų. Kai kurios vyrų ir moterų kūno dalys, kai kurie kūno vyksmai vis dar tebėra tabu. Kartais – tabu tik mūsų kultūroje. Kartais, o gal dažniausiai, – be jokios šiais laikais pateisinamos priežasties. Manau, kad šitaip patys iš savęs atimam galimybę džiaugtis savo kūniškumu, gyventi savo kūnuose natūraliai ir paprastai. Suaugusios moterys, nesikalbėdamos vienos su kitomis apie savo kūniškumą, nepaisydamos kūno ritmo, praranda galimybę pažinti ir patirti save. O mergaitės patirtį dažniausia perima iš mūsų. Sąmoningai neprisiliesdami prie menstruacijų ir apskritai moteriškumo patirčių, moters paradigmos – gimimo, brandos, nėštumo, gimdymo, menopauzės – nemokame ja ir džiaugtis, priimti, kad tai yra sveika. Juk menstruacijos – sveikos moters požymis. Per savo paskaitas akcentuoju žodyną: dažnai tai įvardijama kaip liga, negalia, sirgimas. Šioje vietoje apsigauname, nes yra atvirkščiai: menstruojanti moteris yra sveika. Sutrikimas, išskyrus nėštumo atvejus, yra tuomet, kai menstruacijų nėra.

Menstruacijos – aiškiai matomos, tačiau tai – tik išorinis kūniško veiksmo pasireiškimas.

O kūne vyksta daug! Jau nuo pastojimo prasideda labai įdomūs dalykai: vaiko lyties organai vystosi dar mamos įsčiose. Mergaičių ir berniukų reprodukcinės sistemos skiriasi. Sakykime, dar mamos pilve esančios mergaitės kiaušidėse susiformuoja tiek lytinių ląstelių, arba pirminių folikulų, kiek ji turės per savo gyvenimą – jų niekada nebus daugiau. Mergaitei augant, prasidėjus jos brandai, šios ląstelės bręs, taps kiaušialąstėmis ir arba susilies su spermatozoidais, arba sunyks. Prasidėjus menopauzei, šis ciklas baigiasi. O spermatozoidai pradeda gamintis tik berniukams bręstant ir jie gaminasi nuolat, praktiškai visą vyro gyvenimą. Galėtume įžvelgti skirtingą vyrų ir moterų programą: mergaitė ateina su savo kraičiu, kurį mokosi saugoti, o berniukams duota gausa, nuolatinis atsinaujinimas. Apie tai verta pagalvoti.

Vaikui augant, bręstant, atsiranda antriniai lyties požymiai, kūno pokyčiai, prakaitavimas, pakitęs elgesys. Chemiškai žiūrint, tai yra hormonai. Bet vyksta ir gelminiai pokyčiai – mąstymo, emocijų raiškos, savo tapatumo atradimo, savęs, kaip merginos ar vaikino suvokimas. Kai į paskaitas ateina kokių dešimties metų dar tik pradedanti bręsti mergaitė su mama, jau tada galiu jausti jos kelią savo moteriškumo link – iš akių, iš klausymosi, iš santykio su mama. Ar ji gūžiasi, ar glaudžiasi prie mamos, ar žiūri į akis, ar nusisuka, ar traukiasi. Dar nėra menstruacijų, bet mergaitės santykis su savimi jau randasi. Vėliau jis taps labiau išreikštas – kaip mergina puoselės save, kaip jaus savo vertę arba kaip bandys nuneigti, sukontroliuoti tuos kūno vyksmus.

Kaip dažniausiai pasireiškia kūno kontrolė?

Dabar būdų bandyti sukontroliuoti yra daug – nuo, pavyzdžiui, hormonų terapijos iki moters kūną maskuojančių drabužių. Pirmoji, antroji feminizmo banga kovojo už moters teises taip, kaip tuo metu buvo reikalinga. Paradoksas tas, kad išlaisvėjusios politikoje, kultūroje ir moksle, moterys pradėjo kontroliuoti savo kūnus. Užuot likusios moterimis, ėmėsi lygiuotis su vyrais net kūno lygmenyje. Dabar pasaulyje vyksta moterų sąmoningo požiūrio į kūną sugrįžimas. Tai reiškia labai paprastą dalyką – būdama moterimi ir gyvendama moters kūne, visas jo funkcijas ir kūno dalis priimu natūraliai ir organiškai, ir moters kūnas yra tinkamas savaime: jo nereikia nei riboti, nei kontroliuoti, nei gerinti. Mėnesinės – ir visa moters reprodukcinė sistema nuo menarchės iki menopauzės – grįžta į viešąjį diskursą. Atsiranda judėjimai, mokantys pažinti savo kūną, priimti save, natūralių vaisingumo metodų, atsiranda meno akcijos, kviečiančios išsilaisvinti iš kultūrinių tabu. Atsiranda atvirų kalbų apie hormoninės kontracepcijos, kuri tampa ne išskirtiniu gydymu, o norma, žalą ir pašalinius poveikius. Atsiranda ir vis didesnė higieninių priemonių įvairovė. Moterys mokosi gyventi pagal savo ciklą, suprasti, kodėl per ovuliaciją jaučiasi pakylėtesnės, o per mėnesines – uždaresnės, kaip tai veikia jų santykius su savimi, aplinkiniais, darbu, kūryba. Tai įvardijama kūno raštingumo terminu.

Pokyčiai vyksta. Viena moteris paskaitoje pasakojo, kad Vokietijos įstaigose moterys darbuotojos savo menstruacijų dieną paženklina vėliavėle. Tai daroma ne tam, kad visi žinotų, jog ji kraujuoja, o tam, kad žinotų – jos būsena yra tokia, kad reikėtų jai leisti pailsėti ir be reikalo nekalbinti.

Vėliavėlės ant stalų man iškart asocijuojasi su socialistine Kinija, kur moterys privalo viešinti savo ciklą, nes ten kontroliuojamas jų vaisingumas.

Taip, bet iš senosios kinų tradicijos ėjo kita patirtis. Kultūriniai tabu yra įdomiai pasikeitę. Jei pažiūrėtume įvairiuose kraštuose ir kultūrose išlikusias tradicijas, tai nėščios ar menstruojančios moters saugojimas kildavo ne dėl noro ją sukontroliuoti ar nuneigti, paniekinti, o dėl apsaugos. Nes tokiu metu moteris yra kitokios būsenos: ji giliau savyje, be to, pažeidžiamesnė. Kultūriniai tabu visada buvo orientuoti į moters gerovę, nes sveika, laiminga moteris yra laimingos visuomenės pagrindas. Būdavo menstruacijų nameliai, kuomet moterys atsiskirdavo kelioms dienoms ir išeidavo ilsėtis – ir tai reiškia ne tai, kad esi nešvari, o kad atsitrauki nuo visų buities darbų, nuo visų atsakomybių. Tiesiog valgai, ilsiesi ir bendrauji su kitomis moterimis. Taip, mes galime sakyti, kad tai atsilikimas, reikia gelbėti visas taip gyvenančias, atvesti jas į mūsų vakarietišką šviesią ir švarią visuomenę, bet, kita vertus, kuri iš moterų nenorėtų pirmas dvi tris savo mėnesinių dienas neturėti jokių pareigų visuomenei, tiesiog būti sau ir pailsėti?

Bet nesinori idealizuoti buvusių kultūrų, ne viskas jose buvo apie moterų gerovę.

Taip. Kaip, į ką konkrečioje visuomenėje moterų pasaugojimai yra išvirtę bėgant laikui – čia atskira tyrimo tema. Atsiranda galios žaidimai, noras kontroliuoti. Bet išorinė kontrolė yra viena, o vidinė erdvė – kita. Pagarbą savo ciklams, kūnui, poreikiams, elementariems fiziologiniams reiškiniams (tarkim, kad norisi saldumo), emocijoms (kai norisi jaukumo, poilsio), mes galime susikurti sau pačios.

Pasakos koduoja daug žinių: visos, kuriose yra raudonas elementas, yra apie moters ciklą. „Erškėtrožė”, „Miegančioji gražuolė” – tai instrukcijos tėvams, kaip elgtis su paaugle, kol ji suaugs. Sudaryti jai sąlygas, auksu siuvinėtą šilko guolį, (erškėtrožėmis jos pačios apauga) kad ji galėtų būti savo paauglystėje – nespausti, neturėti lūkesčių, tiesiog mylėti savo vaiką. „Raudonkepuraitė” yra apie ką kita, apie mergaitės moterišką iniciaciją, kai ji išeina iš mamos namų viena į girią. Ir kokių taisyklių jai reikėtų toje girioje laikytis. Sako, kad pirminė pasakos pabaiga buvo kitokia, vilkas ją vis tik prarijo, nes ji pažeidė nurodymus.

Bet pripažinti sau, kad tavo dienos skiriasi, šiais laikais irgi yra sąmoningumo reikalaujantis žingsnis.

Būtent. Galima keisti įstatymų bazę, bandyti įgyvendinti senųjų kultūrų idėjas, keisti darbo kodeksą – prisifantazuoti gali daug – bet jei nėra vidinio priėmimo, kad aš gyvenu cikliškai, tai yra sveikas ir natūralus ritmas, kad aš galiu sau leisti būti moterimi – tuomet visi išoriniai dalykai neturi reikšmės. Pati jaučiuosi nuėjusi didelį kelią, man buvo sunku priimti savo moteriškumą, aš stengiausi jį kontroliuoti. Iš kur tai? Iš šeimos, tradicijos, aplinkos, universitetų, mergaičių žurnalų.

Kokiomis nuostatomis, frazėmis tai ateina?

Man atrodo, yra daug paviršutiniškumo, kad čia nieko tokio, kad tai įprasta. Ir taip, nieko tokio, kad mes mergaitės, moterys, tačiau tas pateikimas kažkoks be atsakomybės – nieko tokio, ir nebesigilinkim į tai, nebežiūrėkim ir eikim toliau. Atmestinumas ir abejingumas. Kuomet išgyveni virsmo akimirkas paauglystėje tas „nieko tokio” reiškia, kad būsi viena, be palaikymo. Nebus esminio kalbėjimosi, nebent „ir man taip buvo, nieko tokio, išgyvensi”, „aš nenumiriau, ir tu nenumirsi”, „man skaudėjo, močiutei skaudėjo, taip jau yra – išgersi vaistų, išgyvensi” lygio pasakymai. Toks tarsi žmonių antspaudavimas – čiakšt, mergaitė, čiakšt, mėnesinės. Pažymėta, „nieko tokio”.

Viešumoje pastebimas gal vienintelis su mentruacijomis susijęs aspektas – komercinis.

Įklotai, tamponai. Nesusitepti, būti estetiškai, galėti eiti į baseiną, nesutrukdyti savo planų. Čia ir hormoninė kontracepcija šalia, kad, prireikus, galėtum pasistumdyti dienas taip, kaip patogu. Nueinama paviršiais. Pastebiu, kad mergaitėms jų nepakanka, jos turi daug klausimų. Per paskaitas aš atsinešu daug įvairių įklotų, kad jos galėtų išvynioti, pažiūrėti, kas yra viduje, kuo skiriasi. Ir jos klausia – kuo jie skiriasi? Kodėl vieni spalvoti? Kvėpinti? Lipnūs? Kai kalbame apie vaisingumą, jos klausia – o kodėl būna du vaikai? O jie iš vieno kiaušinėlio? O kodėl mažyliai miršta mamos pilve? Tai juk gilūs, svarbūs klausimai! O mes ne visada esame pasirengę į juos atsakyti. Vaikus gena prigimtinis smalsumas susidūrus su kažkuo nauju, tačiau jau šioje vietoje informacijos versmė ir baigiasi. Rasti vietų, išskyrus drauges ir mamas, su kuriomis yra geresni santykiai, kur mergaitė galėtų ieškotis atsakymų, nėra paprasta. Ar parduotuvėje ar vaistinėje paauglė galėtų gauti patarimą, kokius įklotus jai rinktis? Nors jau garsiai pasisakyti, ko ieškai, daugumai būtų sunku. Taip, paviršių turim gražų, pasiūla yra didelė. Prisimenančioms sovietų laikus, kai tebuvo vata ir marlė, atrodo, kad dabartinėms merginoms sekasi. Bet anksčiau nebuvo sutrikimo dėl per didelio pasirinkimo. Mergaitė, neturinti palaikymo, dabar gali išgyventi sunkius pasirinkimo momentus.

Bet yra gilesnis sluoksnis. Moters ciklas – tai ne tik kraujavimas. Ciklas yra sukimasis mėnulio, mėnesio ritmu nuo vienų menstruacijų iki kitų. Ir kiekviena fazė, kiekviena diena yra vis kitokia. Turime tarsi du aiškius taškus – menstruacijas ir ovuliaciją, apie kurią kalbama dar mažiau, nors kai kurios moterys išgyvena labai aiškius simptomus. Fiziologiškai tai – taip pat svarbi fazė. Jos metu subręsta kiaušialąstė, o po dviejų savaičių gimda išsivalo. Kiekviena diena tarp jų yra kismo diena. Mes tarsi tikimės iš savęs, kad visada būsime tokios pačios, atitiksime savo įvaizdį. O kūnas, net ir kontroliuojamas, turi galios judėti savo natūraliu ritmu. Nebent ta kontrolė yra ekstremali – vaistais ar operacijomis pakeisti hormonų išsiskyrimą. Leisti sau pažinti ritmus – kaip aš jaučiuosi artėdama prie menstruacijų, prie ovuliacijos, ovuliuodama. Mes esame skirtingos, ir atradimai apie save bus skirtingi kiekvienai – nes ne visų ciklas yra 28 dienų, ne visos kraujuoja per jaunatį ir ne visoms menarchė būna keturiolikos. Esam visos skirtingos ir unikalios, su didžiulėmis, ilgomis šaknimis iš mamos ir tėčio pusės, su dabartiniu gyvenimo būdu, darboholizmu, maitinimosi įpročiais – viskas yra susiję. Negalima turėti taisyklių, nebent gaires. Kiekviena turėtų atsekti save – žinoti, kaip jos ciklą veikia nuovargis, nuotaikos ar kavos puodelis, kaip tai keičia santykį su savimi, kokią įtaką turi PMSui. Tada bus galima tai kaip įrankį naudoti savo labui. Iš išorės nematau jokių galimybių kitam žmogui perduoti moteriai gebėjimą valdyti save. Be moters vidinio savęs pažinimo tai bus tik išorinė kontrolė, niekas daugiau.

Bandymas standartizuoti ciklą gali atsiliepti ne tik pačiai moteriai, bet ir jos vaikui – nėštumo trukmę ir gimdymo datą gydytojai nustato pagal lenteles ir vidurkius. Tuomet ilgą ciklą turinti moteris pagal normas turi gimdyti anksčiau laiko.

Labai daug moterų su šia istorija. Tai – skaudi standartizacijos kaina kiekvienai moteriai ir vaikui, nes turime anksčiau laiko gimusius ir neišnešiotus tiek, kiek jiems reikia, vaikus. O paskui stebimės, kad jie jautresni, tokie ar anokie. Iš vienos pusės ši tema – tabu, iš kitos yra tiek standartų arba klišių, kai net nesusimąstom, kad gali būti kitaip. Jei tau mėnesinės prasideda ne keturiolikos, ką daug kas įsivaizduoja kaip normą, o devynerių? Ar aštuoniolikos? Kaip tuomet jautiesi? O tai – atskiro kūno brendimo ritmas. Jei tavo ciklas – 30, 40 dienų? Jei jis yra nereguliarus? Ar reikia pulti gydyti ir tempti iki 28 dienų? Yra labai mažai gydytojų ginekologų, kurie atkreipia dėmesį į moters ciklo trukmę, kurie skaičiuoja gimdymo termino datą atsižvelgdami į šiuos esminius veiksnius.

Norėčiau sugrįžti prie paauglystės, brandos pradžios, virsmo momento.

Mokyklose yra įvairių paskaitėlių, kai kuriose visai smagiai vaikai yra supažindinami su brendimu. Situacija nėra tragiška – ir senų ir naujų filmų, ir knygų turime. Pavyzdžiui, „Nuo ančiuko iki gulbės” – visai išsami knyga apie įvairius tapimo moterimi aspektus, nuo menstruacijų iki finansų. Gal kiek mažiau išjautimo, bet kaip gidas – gerai parengta knyga. Ko trūksta visuomenėje – tai gyvo santykio tarp mamos ir dukters ar tarp gydytojos ir mergaitės. Svarbu užfiksuoti pasikeitimus – kaip pirmąjį vaiko dantuką rodome gydytojui, taip reikėtų turėti tradiciją nueiti pas ginekologą. Reikėtų suvokti, kad tai yra sveika savo kūno priežiūra, išmokti eiti pas gydytojus be baimės ne tik kraštutiniais atvejais. Bet kiek moterų, jau mamų, pačios bijo eiti pas ginekologus. Dėl ko atsirado mano paskaita. Aš noriu perduoti paprastumą ir džiaugsmą, kad viskas yra gerai. Esame moterys ir faina gyventi savo cikle, kad esi nuolat kintanti, gaudyti ir išnaudoti tas bangas. Tos pačios iniciacijos – iš mažos mergaitės būvio į jaunos panelės – paskiros šeimos turi tradicijų, tarkim, padovanoti mergaitei rožę ar suvalgyti raudoną tortą, bet visuomenės tradicijos nėra. Anksčiau vienokios kitokios būdavo – niekada ši tema nebuvo specialiai tyrinėta, tačiau žinoma, kad kai kuriuose regionuose mama ar močiutė suduodavo pradėjusiai kraujuoti mergaitei per veidą. Bet dabar kiekviena, būdama mama, yra visai laisva kurti savo ritualus, perduoti kažką dukrai su palinkėjimu, kad ji tai perduotų savo dukroms. Ir tai gali būti bet kas – išvažiavimas į gamtą, surinkus tetas močiutes ir kitas šeimos moteris, gražaus filmo pažiūrėjimas, dovanos įteikimas – tai, kas kiekvienai šeimai priimtina ir svarbu. Kas pačiai moteriai yra moteriškumas? Ką ji nori perduoti savo dukrai, ko jai palinkėti, kaip ją palaiminti?

Skaičiau, kad senovės Kinijoje PMS nebuvo, nes skausmas rodo, kad moteris nepaiso savo moteriškumo, nepriima savo ritmo ir kūno pokyčių. Tai – psichologinis dalykas, mūsų įsitikinimai ir nuostatos. Tai irgi yra paveldima, ir pačios juos galime perduoti arba pakeisti, čia ir dabar. Ar galime sąmoningai prisiimti atsakomybę, pažiūrėti, kas vyksta su manim, kaip su mama, ką aš iš savo patirties noriu perduoti dukrai? Sakydamos „tau skaudės” – juk nežinome, iš kurios pusės ji paveldėjo kokias savybes – mes programuojame savo dukras. Net jei jai neskaudės, ji lauks skausmo, bus įsitempusi. O tikslas yra mokyti atsipalaiduoti, priimti tai, kas vyksta su mumis, o ne priešintis ir jausti įtampas.

Aš tikiu moters galia pažinti, patirti save, išmokti savo pamokas ir galvoti apie tąsą, apie tai, ką perduodi toliau. Knygos gali būti atspirties taškai, turėti vertingų įžvalgų, bet teorija, neparemta sava patirtimi, be savistabos, nėra vertinga. Mes galime sakyti dukrai, kaip svarbu save mylėti, galime liepti jai tai daryti, o pačios tuo metu vaikščioti neišsimiegojusios, pervargusio, alkanos ar išsitaškiusios per darbus – visiems yra žinoma, kad ne žodžiais, o pavyzdžiu vaikus mokome.

miestomamos.lt
Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Veidai

Atgimstančiame „Otele“ šokantis M. Kavaliauskas: dažnai jaučiuosi, tarsi būčiau jau daug ką išgyvenęs

Po dešimties metų pertraukos, į Lietuvos teatrų scenas grįžta vienas ryškiausių Anželikos Cholinos pastatymų – šokio spektaklis „Otelas“, Viljamo Šekspyro tragedijos motyvais.

Indrė Stonkuvienė bando įminti sėkmingos šeimos paslaptį (46)

Su Indre Stonkuviene (30 m.) kalbame apie šeimą, darbą, laisvalaikį ir kitus gyvenimiškus dalykus: kaip viską spėti ir darbų apsupty nepamiršti savęs.

Rugsėjo „Moters“ viršelio veidas Gabija Vitkevičiūtė – apie keturis vaikus, jų auklėjimą ir savęs paieškas

Rugsėjo mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidai – Gabija Vitkevičiūtė ir dukra Ditė.

105 metų sulaukusi J. Gėbelso sekretorė: tikrai nieko nežinojau apie nacių nusikaltimus (152)

„Rytais jį matydavome retai“, – sako Brunhilde Pomsel, kai užmerkusi akis ir ranka parėmusi smakrą prisimena savo buvusį viršininką Jozefą Gėbelsą - tai buvo vienas artimiausių Adolfo Hitlerio bendražygių ir pasekėjų, žinomas savo viešomis kalbomis ir giliu antisemitizmu.

Atskleista, kaip princesė Diana sužinojo apie vyro romaną su Camilla (39)

Princesės Dianos karališkosios apsaugos darbuotojas Kenas Wharfe’as stebėjo, kaip ji augina du savo sūnus ir sprendžia santuokoje su princu Charlesu kylančius nesklandumus. Po princesės Dianos žūties praėjus kone 20 metų jis parašė itin atvirą knygą apie visas karališkas paslaptis.

Kas iš tiesų buvo Barbora Radvilaitė: ištvirkėlė ar meilės kankinė? (34)

Lietuvos visuomenės istorinėje sąmonėje Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora Radvilaitė (apie 1522–1551) tebėra geriausiai žinoma visų laikų Lietuvos istorinė moteris. Jos asmenybės žavesys, sudėtingas ir tragiškas gyvenimas, trumpai patirtas karūnacijos triumfas įsirėžė ne vien į mūsų valstybės, bet ir į kitų LDK istorinį palikimą perėmusių šalių istorinę kultūrą. Baltarusijos, Ukrainos ar Lenkijos istorinėje publicistikoje, grožinėje literatūroje, kine, teatro ir operos scenose Barbora pristatoma kaip žymiausia ir gražiausia, tik jau šių šalių moteris...

Miunhauzenas: tikrai egzistavo ir nugyveno neįtikėtiną gyvenimą (8)

Miunhauzenas – žinomas literatūrinis personažas, išgarsėjęs anekdotiniais pasakojimais apie neįtikėtinus nuotykius ir fantastiškas keliones. vardas jau seniai tapo bendriniu, apibūdinantis žmogų, kuris pasakoja pramanytas istorijas. Bet ko gero ne visi žino, kad visi šie pramanai pagrįsti realia istorija – Miunhauzenas iš tiesų egzistavo.

Sukrečianti menininko R. Šarknicko istorija: ilgas laiškas mamai... (167)

Jis buvo atiduotas į kūdikių namus vos gimęs, patyrė marias skausmo, pažeminimo, sielos ir kūno žaizdų. Kiekvieną minutę ilgėjosi motinos, o ji savo vaiko taip ir neaplankė. Dvi vyresnės seserys ir du broliai po keturiolikos metų jaunėlį sutiko Obelių internate. Teatro ir kino aktorius, režisierius, rašytojas Robertas Šarknickas (41 m.) savo sukrečiamą istoriją papasakojo knygoje „Šarkos sielos šauksmas“.

Kas pasiuntė Napoleoną Bonapartą į kapus: vėžys, nuodai ar hormonų sutrikimas, pamažu vertęs jį moterimi (40)

1821 m. gegužės 5 d. tremtyje, mažoje Atlanto vandenyne esančioje saloje mirė Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Napoleono gyvenimas buvo kupinas pergalių, visam laikui išliksiančių Prancūzijos istorijoje. Nors karčių nesėkmių buvo mažiau, jos tapo tikromis legendomis.

Aktorius Mykolas Vildžiūnas: meilė svarbi tiek realiame gyvenime, tiek televizijos ekrane

Netrukus antrą kartą tėvu tapsiantis M. Vildžiūnas: „Šeima yra svarbiausia, ką žmogus savo gyvenime gali puoselėti“.

Dešimt dalykų, kurių nežinojome apie Kastytį Kerbedį (20)

Šį šeštadienį, rugpjūčio 6 dieną Klaipėdos vasaros koncertų estradoje sproginės emocijos: į savo mylimą miestą atvykstantis dainininkas Kastytis Kerbedis žada karštą programą, kurioje – publikos mėgstamiausios dainos. Nors atrodo, kad K. Kerbedį, kuris scenoje – jau daugiau nei 35 metus, pažįsta visi, bet vis dėlto ir staigmenų iš šio žmogaus-uragano laukti verta.

R. Rastauskas: namisėdos visada pergali klajūnus (6)

Užkibus ant nepataisomo gyvenimo pinklių ir mizanscenų rezgėjo, sakinio meistro, eseistikos klasiko Rolando Rastausko (61 m.) kabliuko – esė ir kitų tekstų knygos „Trečias tomas“ (leidykla „Apostrofa“), imi tikėti, kad būtis yra tarsi paties Dievo sukurtas įdomiausių spalvų ir garsų spektaklis.

Išskirtinius papuošalus kurianti juvelyrė: nebuvau ta mergaitė, kuri mėgsta puoštis (8)

Išskirtinio braižo juvelyrė Augusta Sofija Rudzikaitė (24 m.) titaną, nerūdijantį plieną – papuošalams kurti netradicines medžiagas – paverčia stulbinamais meno kūriniais. Jie verčia stebėtis net viską mačiusius pasaulio juvelyrikos meistrus.

Po Norvegijoje patirtos sunkios ligos: skyrybos, nauja veikla, grįžimas į Lietuvą (37)

Aštuonerius metus Norvegijoje praleidusi tinklalapio nomnom.lt įkūrėja dietistė Toma Eroglu (29 m.) augalinę mitybą atrado po sunkios ligos. „Gaila, kad keisti gyvenimą paprastai ryžtamės tik pajutę riziką jo netekti“, – sako moteris.

M. Levickis: noriu, kad žmonės grotų ne tik „Ko liūdi, berželi“ (1)

Edukacinio meno centro „accoAkademija“ vadovas pasaulinio garso akordeono virtuozas Martynas Levickis (26 m.) neseniai pripažintas asocijuotuoju Londono karališkosios muzikos akademijos nariu.
Tr rgp. 31d.
11°...21°
Kt rgs. 01d.
13°...23°
Pn rgs. 02d.
15°...20°
Št rgs. 03d.
10°...19°
Sk rgs. 04d.
13°...23°