Rašytojos, kunigo ir fotografo kelionė – išskirtinė likimo dovana

 (4)
„Man reikėjo išeiti į Kelionę, kad visas, ne vien saulėtas savo dienas pradėčiau vertinti kaip dovaną,“ – prisipažįsta rašytoja Lina Ever.
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Sekmadienis Berlyne buvo šiltas ir saulėtas. Saulė spigino kaip vidurvasarį, priversdama nusiauti batus ir nusviesti megztinius, kvepėjo miškas ir saulės zuikučiai žaidė slėpynių pageltusioje medžių lapijoje. Ištiesiau kojas laukiniame pliaže prie didžiausio Berlyno ežero Wannsee, žiūrėjau į tolumoje praplaukiančias bures, klausiausi kaip statydamas smėlio pilis krykštauja mano sūnus ir supratau, kokia graži dovana yra ši diena. Net ir aklas turėtų tai pastebėti, bet man reikėjo išeiti į Kelionę, kad visas, ne vien saulėtas savo dienas pradėčiau vertinti kaip dovaną.

Kai prieš metus lankydamasi Saksonijos Šveicarijoje sužinojau apie Vokietijos dailininkų romantikų kelią gražiu pavadinimu Malerweg, iškart panorau juo nueiti. Tuomet, keliaudami su savo šešiamečiu, įveikėme kelias trasas, užlipome ant kelių kalvų ir buvome apakinti šios vietos grožio, miškų žalumo, uolų unikalumo ir kažkokios mistinės atmosferos.

Rašytojos, kunigo ir fotografo kelionė – išskirtinė likimo dovana
© Asmeninio albumo nuotr.

Tikrai, atrodo, kad šiuose miškuose vis dar gyvena elfai, už kalno įsikūrę laumės, akmenyse įsirėžę pagoniškų dievų veidai, o sename malūne vidurnaktį šėlsta velniukai. Nenuostabu, kad prieš du šimtus metus šią vietą atradę žymūs dailininkai, rašytojai, muzikai čia sėmėsi įkvėpimo.

Kelionės pėsčiomis man pačios tikriausios – tuomet kelią jauti savo kojomis, jo smėlis lieka tarpupirščiuose, o vaizdai – akyse, eini orientuodamasis pagal žemėlapius, nuorodas ir vidinį kompasą arba visiškai pasitikėdamas bendrakeleiviu. Senai norėjau nueiti Santjago kelio atkarpą, bet dėl šeimyninių aplinkybių negaliu ilgam išeiti iš namų, atidedu ją tam laikui, kai paaugs vaikas.

Tačiau piligriminis dailininkų kelias – čia pat Vokietijoje, Saksonijoje, iki kurios tik trys valandos kelio nuo Berlyno, man buvo pats tas. Jo yra aštuoni etapai, tai yra 8 dienos ėjimo, per kurias reikia įveikti 120 kilometrų, tūkstančius laiptelių, pakilti į kalnus ir leistis į tarpeklius. Didžioji dalis maršruto eina nacionalinio parko, kuris vis dar priklauso gyvūnams, ne žmonėms, takais. Maršrutai gerai suplanuoti, kelias nužymėtas, o kiekvieno etapo pabaigoje yra nakvynės vietos. Jei norit, galit rinkti atspaudus pakeliui, liudijančius jūsų nueitą kelią arba atvirukus su senovės dailininkų pieštais šių vietų vaizdais.

Rašytojos, kunigo ir fotografo kelionė – išskirtinė likimo dovana
© Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Pirmoji mintis buvo suburti bendraminčių dailininkų ir poetų grupę ir nueiti kelią kartu, bet turbūt pritrūko drąsos pasakyti savo idėją garsiai, o gal ją kažkam pasakius nesulaukiau palaikymo, gal pati pernelyg mažai ja tikėjau ir atidėjau iki kada nors. Tačiau vasarą prie kavos puodelio papasakojau apie kelionę kunigui Algirdui Toliatui, su kuriuo susidraugavome Vilniaus knygų mugės metu. Papasakojau jam visiškai nesitikėdama, kad jis entuziastingai parems ir palaikys šią idėją, nes juk supratau, kad taip užimtam populiariam kunigui savaitei išeiti į miškus yra didžiulė prabanga.

Rašytojos, kunigo ir fotografo kelionė – išskirtinė likimo dovana
© Linos Ever nuotr.

Juolab nesitikėjau, kad susidomės vienas geriausių Lietuvos fotografų, Nacionalinės premijos laureatas Algimantas Aleksandravičius. Tuo metu, kai pusmetį ar metus nematyti draugai vos ištaiko laiko kavos puodeliui, buvo sunku tikėtis, kad du be galo užimti žmonės norės leisti su manimi savaitę miškuose, apie kuriuos iki tol nieko nėra girdėję.

Rašytojos, kunigo ir fotografo kelionė – išskirtinė likimo dovana
© Asmeninio albumo nuotr.

Bet idėja yra kaip kūdikis – nešioji, augini ir ji gimsta, kai ateina laikas. Taip atėjo diena, kai buvo baigti pasiruošimai, užsakytos nakvynės ir mūsų keista pakeleivių trijulė – rašytoja, kunigas ir fotografas – išlipome iš mašinos prie didžiulės gelsvos uolos, kur prasidėjo pirmasis kelionės etapas. Dabar net nepapasakosiu visko, kas mums nutiko, nepasakosiu apie tai, kaip neišsigandome akmenų griūties ir lipome per tvorą, kad pažiūrėtume ant uolos pastatytą didžiausią pasaulyje paminklą Ričardui Vagneriui, kaip per liūtį automobilyje pjaustėm lietuvišką duoną ir lašinius, kaip gėrėme vyną su britų dailininku ir klausėmės istorijos apie kadaise pabėgusią jo mylėtą lietuvaitę, kaip žaidėme su kunigu stalo tenisą buvusioje šokių salėje, kaip raškėme vynuoges nuo medžio pusryčiaudami, kaip alpome nuo debesų grožio pabudę pilyje ir kaip pamiršome kvėpuoti užlipę ant Bastei tilto, kaip lipome kopėčiomis ir leidomės laiptais, kaip oloje slėpėmės nuo lietaus ir skaitydavome pasakas prieš miegą.

Rašytojos, kunigo ir fotografo kelionė – išskirtinė likimo dovana
© Linos Ever nuotr.

Buvo ir kuriozinių situacijų, kai autobuso vairuotojas grasino policija, nes nesugebėjau patraukti automobilio į šoną, nuoširdžiai pamiršusi, kad negalima spausti abiem kojom pedalų mašinoje su automatine pavarų dėže. Buvo ir išbandymų, kai paklydome tarp uolų, sparčiai artėjant sutemoms ir telefonui nerodant jokių ryšio ženklų. Buvo atbrailų, kuomet reikėjo nugalėti aukščio baimę, buvo tarpeklis, kur beveik sutemus reikėjo nusileisti siaurais metaliniais laipteliais, buvo viešbutis, kurio niekaip negalėjo rasti nei žemėlapis, nei navigacija, buvo ir tas paskutinis laiptelis, ant kurio kryptelėjo mano ne taip senai sugijusi koja.

Rašytojos, kunigo ir fotografo kelionė – išskirtinė likimo dovana
© Asmeninio albumo nuot.

Buvo krioklių, upelių, tarpeklių ir grotų, buvo kalnai, erdvės ir nematyti paukščiai, buvo lietaus, saulės ir debesis vaikančio vėjo, buvo balų, purvo ir dailiausiomis spalvomis nudažyto rudens, buvo nuospaudų, galvos skausmo, skanaus vokiško vyno ir labai atvirų pokalbių. Buvo daug kontrastų ir priešybių - šernienos guliašas vakarienei ir tik drumzlina kava pusryčiams, nakvynė pilies bokšte, bet dviaukštėse lovose bendruose kambariuose, nakvynė malūne trečiame aukšte su tualetu pirmame, nakvynės vieta su patogumais, bet be telefono ir interneto ryšio, ašaros ir kvatojimas tą pačią ryto valandą.

Rašytojos, kunigo ir fotografo kelionė – išskirtinė likimo dovana
© Asmeninio albumo nuotr.

Bet buvo du nuostabūs bendrakeleiviai. Fotografas, kuris liepdavo užversti galvą ir įžiūrėti žmogaus veidus akmenyse, o pamatęs kitaip krentančią šviesą ar įdomiai išvirtusį medį, stabdydavo žygį ir traukdavo fotoaparatus. Kai mums reikėdavo pereiti balą, jis liepdavo kunigui nusiauti batus, kai pūsdavo stiprus vėjas, jis man liepdavo nusivilkti megztinį, kai vos laikydavomės pakibę ant kopėčių, jis liepdavo mums nejudėti, o kai ragindavau, sakydama, kad nespėsime grįžti iki tamsos, jis liepdavo įžvelgt šviesą sutemose. Ir aš žiūrėjau. Mačiau. Kvėpavau. Ginčijausi, bet leidausi kunigo įtikinama, kad Dievo reikia ne vien tada, kai jo reikia. Vedžiau juos miškų takais, ir vis tik kartais eidavau iš paskos. Planuodavau ir vis tik leisdavau kūrybiškai sujaukti dienotvarkę. Dažnai pamiršdavom pažiūrėti į laikrodį, o Like mygtukai tapo visai nebesvarbūs.

Rašytojos, kunigo ir fotografo kelionė – išskirtinė likimo dovana
© Linos Ever nuotr.

Tikrai, ši kelionė buvo išskirtinė dovana. Tas pro pirštus tekantis ir ant debesų nugarų nuplaukiantis ruduo, mistiniai gamtos ir žmonių statiniai ir ilgi pokalbiai su išskirtiniais talentais apdovanotais pakeleiviais. Apie Dievą ir žmones, apie šviesą ir tamsą, apie mirtį ir gyvenimą, apie meną ir pamišimą, apie meilę sau ir artimui. Ir jei kiekviena mūsų diena yra Dievo dovana, tai tos penkios kelionės dienos buvo prabangios dovanos – tokios prabangios, kad net jaučiausi jų neverta, gavusi kažką avansu. Lyg paprašius taurės šampano, būčiau gavusi visą butelį.

Rašytojos, kunigo ir fotografo kelionė – išskirtinė likimo dovana
© Asmeninio albumo nuotr.

Žinau, kad tą avansą ir kelyje gautą įkvėpimą mes tikrai panaudosim taip kaip mokėsim – iš jo gims tekstai, gims nuotraukos, gims pamokslai, kurie galbūt įkvėps ir kitus svajoti ir keliauti. Ir nepabijoti atsiplėšti nuo įprasto savęs, surasti laiko ir išeiti į savo Kelionę drąsiai, pasitikint savimi, Dievu ir bendrakeleiviais.

Rašytojos, kunigo ir fotografo kelionė – išskirtinė likimo dovana
© Linos Ever nuotr.

Ir tikrai žinau, kad gims naujos svajonės. Daugiau tikrai nesidrovėsiu apie jas pasakoti.

berlynodienorastis.blogspot.de
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Aktorė Jūratė Onaitytė: scenoje negali nepamilti partnerio + VIDEO

O taip reta teatre moterų aktorių, kurios jaustųsi laimingos savo karjera.

Lina Anušauskienė apie santuoką: dvi stiprios asmenybės vienuose namuose negalėtų gyventi

Seimo nario Arvydo Anušausko ir kone 27 metais jaunesnės jo žmonos Linos meilės istorija visuomenėje sukėlė daug prieštaringų reakcijų.

Aktorė ir režisierė Ieva Jackevičiūtė: ir aš likau visai viena su savo vaikais

Ieva Jackevičiūtė prieš šešerius metus buvo visur: vedė TV laidas, dalyvavo šokio projektuose, vaidino ir šoko didžiosiose Lietuvos teatro scenose, užsiėmė edukologine veikla. Šiandien, augindama 5,5 m. dukrą ir 2,5 m. sūnų, Ieva dalinasi savo motinystės patirtimi ir išgyvenimais, padėjusiais atrasti balansą tarp profesinės savirealizacijos ir namų gerovės.

Aktorė Eglė Gabrėnaitė: apie ilgesį ir didelę didelę boružę (1)

Vilniaus mažasis teatras švenčia – Lietuvos šimtmečio išvakarėse aktorė Eglė Gabrėnaitė apdovanojama Nacionaline kultūros ir meno premija.

Detektyvu virtusi meilės drama atskleidžia kitą mūsų istorijos pusę

Literatūroje išaukštinta Barboros Radvilaitės ir didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto meilė nepalieka lietuvių sąmonėje vietos jokiai kitai Renesanso laikų meilės istorijai. Bet gyvenimas vyko ne vien karalių ir didikų rūmuose.

Jurgita Jurkutė-Širvaitė: pertraukos gyvenime labai reikalingos ir naudingos (3)

Viena ryškiausių ir mylimiausių televizijos laidų vedėjų Jurgita Jurkutė-Širvaitė kurį laiką buvo pasitraukusi iš viešumos. Dukrelę auginanti moteris sako, kad tai buvo trumpas jos profesinis atsikvėpimas, po kurio ji vėl žengia į eterį.

Karininkė Lina Jieznienė: linkėčiau kariuomenėje patarnauti visiems trims savo vaikams

Lietuvos kariuomenės kapitonė Lina Jieznienė (31 m.) viena iš nedaugelio moterų mūsų šalyje išdrįso vadovauti karių būriui ir netgi kuopai. Dar nuostabiau yra tai, kad pelnyti karių pagarbą jai pavyksta nekeliant balso ir neprarandant šypsenos.

Karolis Vyšniauskas: siekiame padėti žmonėms lengviau išgyventi šiandieniame pasaulyje

Tinklalaidės NYLA autorius ir vedėjas Karolis Vyšniauskas (28 m.) 2017 metų rudenį kartu su šiuolaikinių medijų agentūros „Nanook“ žurnalistų komanda pradėjo rengti pokalbius, kurių galima klausytis internetu arba mobiliuoju telefonu. Apie šį naują projektą kalbasi žurnalistė Virginija Majorovienė.

A. Kumža: mano knyga – apie žmones, kurie kankinosi, buvo beveik dugne, bet šiandien vėl džiaugiasi gyvenimu

Ambasadorius Algirdas Kumža teigia, kad Vakarų pasaulio žmonės be reikalo ignoruoja senąją Rytų išmintį.

Vaikus globojanti Kristina: žinojau nuo pat vaikystės, ką reiškia būti vienišam ir paliktam (2)

Dar visai neseniai Kristina Svitojienė (38 m.) su vyru buvo palaidoję viltį susilaukti antro vaiko, nes gydytojai moteriai diagnozavo ankstyvąją menopauzę. Dabar šeima čiūčiuoja 1,4 metų biologinę dukrą ir globojamą kūdikį. Gali būti, kad pastarųjų bus ne vienas, mat Kristina dirba socialine globėja.