Rašytoja Ugnė Barauskaitė: neturėjau laimės gyventi su mylimu žmogumi

 (81)
Rašytoją, radijo laidų vedėją Ugnę Barauskaitę (40 m.) aptikau oro uoste – pakeliui į Beirutą. Buvau ką tik perskaičiusi jos naują knygą „Vieno žmogaus bohema“, norėjosi pasidalyti karštais įspūdžiais. Taip prasidėjo mūsų virtualus pokalbis.
© Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Ilga karoliukų kirbinė, besidriekianti nuo vaikystės Palangoje iki šios dienos, kai romaną „Vieno žmogaus bohema“ (leidykla „Tyto alba“) atidavėte į skaitytojų rankas... Apie ką mąstote šią valandą, sėdėdama oro uoste pakeliui į Beirutą?

Dar praėjo per mažai laiko po to, kai atidaviau romaną, kaip sakote, į skaitytojų rankas. Tokia palaiminga būsena, kai dar nieko negalvoji, neplėšia iš vidaus. Ko gero, didžiausią malonumą šiomis dienomis teikia vis pasiekiantys atsiliepimai: „Skaitau! Perskaičiau! Skaitau jau antrą kartą!“ Tai mėgaujuosi tuo jausmu, ir tiek. Laukiu skrydžio. Bimbinėju po oro uostą. Keista, dabar gerokai dažniau būnu Beirute ar Stambule nei Palangoje. O atstumas valandomis beveik toks pats – ar trys valandos autostrada, ar trys valandos oru. Keista, kad taip susitraukė pasaulis, ar ne?

Į literatūros pasaulį įžengėte įsimintinu romanu „O rytoj vėl reikės gyventi“ (2002 m.), po trejų metų pasirodė antras romanas „Dešimt“. Aš įmanoma save išrašyti?

Skausmą išrašyti galima. Yra žmonių, kurie iš skausmo gali prisigerti, duoti į snukį arba garsiai rėkti. Aš privalau išrašyti, kitaip tos mintys, kaip sakė Sigitas Geda, kamuoliuojasi – sukasi ir sukasi tos pačios, vieną monologą baigi ir vėl iš naujo pradedi. O kai išrašai – nurimsta, paleidžia. Kaip tik todėl anksčiau rašydavau be galo daug laiškų. Jų yra gavusios visos mano buvusios pasijos. Vos tik jausmas įsisuka, – jau ir laiškas! Įvairiai juos žmonės vertina. Kartais kaip kapituliaciją, silpnumą. O man atrodo, kad dalytis jausmais – tai pranašesniojo dosnumas. Juk visada apie save labai karališkai galvoju! Žinoma, sakau tai su didele ironija. Stengiuosi nežiūrėti į save labai jau rimtai. Vis tiek visi mirsime.

Netgi žinote, kur norėtumėte mirti: „Ogi pliaže pavasarį ar rudenį. Sėdėti, sėdėti... Atrišti lynus. Ir – basta!“ Kodėl prabilote apie tai per patį savo žydėjimą?

Nes visada galvoju apie mirtį – padeda džiaugtis gyvenimu dabar. Visos mūsų tragedijos mirties kontekste yra tokios mažos ir nereikšmingos.

Vos tik jausmas įsisuka, – jau ir laiškas! Įvairiai juos žmonės vertina. Kartais kaip kapituliaciją, silpnumą.

Kartais atrodo, kad rašymas yra būdas paaiškinti sau ir kitiems, kaip gyvenai visus tuos metus – nuo kūrinio iki kūrinio. Kaip atsitinka, kad bohema susiaurėja iki vieno žmogaus? Ar seniai gyvenate be vyro – su dviem savo vaikais?

Tikriausiai visada gyvenau viena. Neturėjau laimės gyventi su mylimu žmogumi. Su pakeleiviais – taip, bet ne su mylimais. Pakeleivystė baigėsi jau prieš gerus aštuonerius metus. Gal net daugiau. Nebeskaičiuoju. Man ši būsena įprasta. Anksčiau buvo labai skaudi. Žinote, tas neteisybės jausmas – o man už ką? Paskui praeina. Pirmiausia dėl to, kad atsikračiau, ko gero, bene visą gyvenimą kamavusio mazochizmo, i6reik6to perfekcionizmu. Bjauriausia, kad net nepastebi, kaip smarkiai save nukamuoji darydamas viską iki „jau nebegaliu“ – ar dirbtum be atostogų, ar mylėtum iki išprotėjimo, ar baliavotum iki paryčių... Dabar savęs nebeskriaudžiu. Aišku, praminti keliai dažnai patraukia, – psichologai tai vadina „darbiniais modeliais“, bet dabar jau pavyksta sustoti. Nebeleidžiu savęs skaudinti – nei sau, nei kitiems. Išmokau gyvenimu džiaugtis ne priepuoliais, o visada. Dabar man tiesiog gera gyventi, ir tiek. Gal euforijos nėra, bet jau nebeįkrentu į duobę.

E. Hemingway'us teigė, kad rašytojas, kaip ir čigonas, nepriklauso prie jokio sluoksnio. Gal net ir prie bohemos?

Ko gero, tai – tiesa. Artimiems žmonėms sunkiausia suprasti – kad negali gyventi kitaip, „kaip normalus žmogus“. Negali nevogti ir jų istorijų – mažų ir didelių. Kad tavyje visada budi plėšikas. Gal pamenate – nes jūs, Virginija, tiek visko iš mano kūrinių pamenate! – savo pirmojoje knygoje brūkštelėjau, kad po plačiais čigonių sijonais daug nirtulio telpa, užtat ir trypia, užtat ir duodasi po pasaulį. Apie save galėčiau pasakyt tą patį, tik ne po sijonu tas nirtulys, o galvoje. Kad ir kas nutiktų, tai mintyse iškart transformuoju į tekstą. Net kelionių prisiminimai mano galvoje dažniausiai įsirašo kaip tekstai.

Savo kūryba gerokai raganaujate. Gal turėčiau klausti, ne kaip pastarąjį dešimtmetį gyvenate, o kaip raganaujate?

To ir bijau – kad raganauju... Gal reiktų skubiai parašyti meilės romaną?

„Tu ragana, paburk ką nors“, – sakydavo man tas, kurį mylėjau. Bet raganos negali burti laimės sau.“ Kas yra būti rašytoja? Tas pats, kas būti ragana?

Tekstai pildosi, bet tai labai suprantama – juk tai pasąmonė diktuoja ir tekstus, ir veiksmus, o šie nulemia tam tikrą ateitį. Nesu praktikė, tikrai nemosikuoju virgulėmis ar panašiai. Labiau – regėtoja-skaitytoja. Vis dažniau „nuskaitau“ žmones, bet tai – ne mistika, tiesiog patirtis.

Įsivaizduokit, anūkai pasakys: „Močiutė buvo blogiausia, kas galėjo nutikti mūsų gyvenime. Ji buvo ragana!“ Ar vaikai suteikia gyvenimui prasmės? Kaip draugaujate su savo atžalomis?

O kodėl turėčiau taip įsivaizduoti? Kam man programuoti nelaimingą ateitį? Be to, manau, kad tuos anūkus su dukromis išauklėsim kaip reikiant. Na, labiau kalbu apie didžiąją. Ji – devyniolikmetė ir turi aiškią nuomonę visais gyvenimo klausimais. Laimė, kad ta nuomonė dažnai sutampa su mamos! Nors nebūtinai. Labai darbšti, emociškai stabili ir pavydėtinai sveiko proto. O mažoji, jai – vienuolika, dar neišgyveno virsmo. Pažiūrėsime, kas bus. Kol kas stebiu, kaip eina jau pasirinktu keliu. Ji – balerina.

Ar vaikai suteikia prasmės? Keistas klausimas, kai pagalvoji. Matyt, jei neturi vaikų, tai tikrai manai, kad be jų gyvenimas beprasmis, bet aš negalvoju, kad štai vaikai – mano gyvenimo prasmė. Sakyčiau, kad man su dukromis tiesiog įdomu. Gyvenimo prasmė ir yra – kad būtų įdomu. Bet kas: keliauti, dirbti, mokytis, mylėti, ginčytis ar tvoti puodus į grindis.

Oho, kokia aistra! Iš tėčio išmokote, kad ne visada reikia laikytis taisyklių. O iš mamos?

Tikra tiesa, tėtis buvo truputį chuliganas – gerąja prasme. Tai buvo pats rūpestingiausias tėtis ir vyras, bet kartu linksmai pasiutęs. O mama išmokė mane padoriai elgtis ir būti, kaip anksčiau sakydavo, „išlaikytą“. Šias savybes vertinu iki šiol. Kad ir koks esi menininkas, pasiutėlis, privalai mokėti deramai elgtis padorioje draugijoje. To paties tikiuosi ir iš vyriškio. Vaizdžiai tariant, kad jis vienodai gerai jaustųsi vilkėdamas ir kostiumą, ir nudriskusius džinsus.

Jūsų knygą galima vadinti ir kelionių esė. Kelionės – bėgimas ten, kur yra kitaip? Kokią save išvystate Damaske, Stambule, Beirute...?

Kad ir kur būčiau, visur susikuriu namus. Mėgstu grįžti į tas pačias vietas, kur mane pažįsta ir kaimynai, ir barmenai, kur galiu namo pareiti kiemais. Mėgstu bendrauti su žmonėmis, pasilabinti iš ryto, paplepėti. Ir kokia laimė – kita kalba! Net jei tik trimis žodžiais, išmoktais tam kartui... Stambulas ir Beirutas atlapesnis nei Vilnius. O gal tuose miestuose labiau gyvenu gatvėse, nei kuičiuosi namie? Tiesą sakant, dabar man patinka bet kur. Tiesiog man su savimi gerai. Tik štai Damaską prisiminti liūdna... Buvau ten 2010-aisiais – labai trumpai. Su draugėmis planavome po metų apvažiuoti visą Siriją, tačiau prasidėjo karas. Dabar jau stengiuosi neatidėlioti „ant paskui“.

Artimieji Rytai į Jūsų gyvenimą atėjo anksčiau nei pilvo šokiai? Pirmiau buvo Orhano Pamuko, Khalilio Gibrano, Elif Şafak, Maros Meimaridi ir kitų rašytojų knygos ar viskas kartu?

Ne, pirmiausia pasibeldė šokiai. Nieko apie tai neišmaniau. Kolegė užsimanė šokti ir nusitempė. Jai užteko poros užsiėmimų, o aš įklimpau. Pirmiausia buvo įdomu, ką gali ir ko negali mano kūnas. Pasirodo, gali daug! Paskui tas moterystės fenomenas... Šiuo metu mūsų būrelį, vardu Uraganas, sudaro 11 moterų. Draugių. Man, visada draugavusiai tik tête-à-tête ir „iki mirties“, bendravimas būriais pasirodė neįprastas, bet ir išlaisvinantis. Pirmiausia buvo kelionė į Libaną, tada bendros šventės, dovanėlės, juokas... Neįsivaizduojate, kiek mes žviegiame! Pilvus paskausta. Tos patirtys nepaprastos. Kai kurios vėliau prie mūsų kompanijos prisijungusios moterys kartais neatlaikydavo – įsiraudodavo tiesiog prie stalo. Ne iš liūdesio, o iš nepaprasto gerumo, emocijų pliūpsnio. Ir knygas skaitome tas pačias – Pamuko, Meimaridi, Şafak... Paskui susėdusios aptarinėjame. Ne kaimynes, ne televizorių, o knygas!

Ar šokiai išgydė sielą?

Padėjo atsispirti. O mano siela išgijo, kai suvokiau problemą ir ją išsprendžiau. Matematiškai. Ištraukiau reikiamas šaknis, radau nežinomuosius. Poetiškai skamba, bet iš tikrųjų psichologijos mokslas yra konkretus ir logiškas. Su savimi reikia dirbti, ir tiek.

Kultūriniai, socialiniai skirtumai... Kaip gražiai jie gula sakiniuose: „Turkės nesupranta, ko mes tokios pigios. Mes atsiduodam už šnekas! Mes smerkiam jas, kad išteka be meilės. Jos smerkia mus, kad ištekam be pinigų.“ Ar vyrai TEN kitokie?

Kitokie. Tenykščiuose vyruose labai sunku rasti Žmogų. Kalbu apie tą beveik belytę proto būseną, kuri leidžia žmonėms, nesvarbu, ar jie vyrai, ar moterys, laisvai diskutuoti, juoktis, spręsti uždavinius ir panašiai. O kadangi apie save pirmiausia galvoju ne kaip apie moterį, o kaip apie žmogų, tai mane tas jų „vyriškumas“ tiesiog siutina. Su moterimis jie nesiginčija ir nediskutuoja, tiesiog sutinka ir daro savaip. O aš noriu diskutuoti! Kitokio bendravimo nesuprantu! Jų supratimu, nesu žmogus – esu moteris.

Kelionės – tai „laisvė nebūti tobulai. Leisti sau būti savimi.“ Ar dažnai stengiatės pasirodyti esanti tokia, kokią matyti pageidauja kiti?

Kiti? Ne. Dažniausiai stengiuosi įtikti sau. Kitus dažniausiai noriu šokiruoti ir nustebinti. Nemėgstu miegančių žmonių. Atrodo, jau beveik suaugusi, bet vis dar išlenda antroji ir trečioji paauglystė. Vis bakstelėju, vis padarau ką nors iš anksto neįspėjusi. Tiesiog negaliu atsispirti! Štai ir dabar – skrendu į Beirutą ir vežu dovanėlę vienam pagyvenusiam džentelmenui. Aišku, neperspėjau, kad atvažiuoju. Žinau restoranėlį, kur jis sėdi vakarais su draugeliais pensininkais, tad nueisiu ten kaip niekur nieko. Kam man to reikia? Nežinau, tačiau negaliu atsispirti. Ir pas mamą per gimtadienius važiuoju būtinai prieš tai pasakiusi, kad neatvažiuosiu, nors ji ir labai prašo perspėti iš anksto, kad galėtų pasiruošti, ko nors iškepti. Matyt, pasąmoningai noriu, kad kas nors nustebintų mane. Rodau pavyzdį... O gal trokštu iškrapštyti gyvesnių emocijų, nei žmonės paprastai sau leidžia pasiruošę. Nors, žinoma, kai buvau gerokai jaunesnė, stengiausi įtikti ir savo vyrams, ir tuo labiau anytoms.

Neturėjau laimės gyventi su mylimu žmogumi. Su pakeleiviais – taip, bet ne su mylimais.

Sunku įsivaizduoti gyvenimą, o ir meną be meilės nuotykių. Jūsų patirtis neguodžianti. Rašote, kad meilė „neturi nė lašo kantrybės anei malonės, minta vien neteisybe.“ Mamyčiukai, plėšrūnai... Ar būna taip: vyriškis toks bjaurus, kad net kažkuo neatremiamai kerintis? Kas ką renkasi – Jūs vyrus ar vyrai Jus?

Jau ir neprisimenu, kokie tie nuotykiai. Anksčiau jų būdavo, dabar nebe. Iš tikrųjų esu „vieno žmogaus bohema“, bet jeigu norite pakalbėti apie vyrus apskritai... Taip, būna. Mano gyvenimo meilė buvo toks neapsakomai bjaurus žmonėms, kad negalėjau jam atsispirti, tas tiesa. Genialus, ironiškas, žiaurus. Ir, kaip sakote, neatremiamai kerintis. Nes tas bjaurumas buvo absoliučiai logiškas ir tikslingas. Galėdavome diskutuoti per naktis. Seniai jo nemačiau. Gal jau ir paseno, bet, tikiuosi, – vis dar genialus ir bjaurus.

Nesate moteris, kuri su vyru „kalbėtųsi sumuštiniais“, bet juos ir suvalgote – žodžiais. Juk sugebate! Talentingos kūrėjos žodžiai įsismelkia tarsi lėtai veikiantys nuodai, vyrai pasiduoda jų valiai patys to nesuprasdami, ar klystu?

Neklystate, tokių patirčių tikrai buvo. Ir apsvaigdavo, ir pasiduodavo. Kai kurie ir neatlaikydavo. O „kalbėti sumuštiniais“, vadinasi, – labai jau paprastai: apie paskolas, vaikus, buitį. Apie nieką. Kartais klausau tokių žmonių pokalbių autobuse ar lėktuve ir negaliu atsistebėti – jie tikrai kalba apie nieką! Gatavomis frazelėmis, tokiu lingvistiniu fastfudu. Kartais man sako, kad keliu žmonėms per didelius reikalavimus, bet aš nekeliu jokių specialių reikalavimų. Tik noriu nedusti, kad būtų įdomu. Čia jau savęs neapgausi: arba įdomu, arba ne.

„Visada maniau, kad nesu mazochistė – greičiau jau sadistė. Bet vienintelis žmogus, kurį išdrįsdavau kankinti, buvau aš pati.“ Ar nemanote, kad Jus mylėję, mylintys vyrai pasakytų kitaip?

Tie, kuriuos palikau, – turbūt, bet mano kaltės jausmas buvo žudantis.

Visada galvoju apie mirtį – padeda džiaugtis gyvenimu dabar.

Menas reikalauja aukų, ir aukos iškart užpildo rašytojos gyvenimą?

Dažniausiai tenka paaukoti privatumą. Savo ir kitų. Kartais girdžiu priekaištų, esą mano knygų puslapiuose atsidūrę žmonės galbūt visai nenorėjo to atvirumo. Kita vertus, šiais socialinių tinklų laikais niekas nebėra privatu. Save ir kitus viešiname nuolat – nuotraukomis, tag‘ais, nuorodomis, tad šitas priekaištas, manau, beprasmis. Tuo labiau, kaip sako mano draugė Monika, visi trokšta, kad jų gyvenimas įkvėptų kurti filmus ir knygas, bet, kai atranda save knygos puslapiuose, staiga išsigąsta. Tai ko išsigąsta? Savęs?

Jūsų požiūriu, „vyras neturi nei savo jėgos, nei savo ašarų, nei švelnumo. Jis viską skolinasi. Net vienos nakties nuotykis pavartėje yra tik begalinis troškulys pasisemti iš svetimo šulinio.“ Tai ko moteris prie jo šliejasi?

Moteriai reikia vaikų, bet nesupraskite manęs klaidingai: yra laikas šlietis prie vyro, yra laikas šlietis prie žmogaus. Mano galvoje šios būsenos jau aiškiai atskirtos. Poreikis šlietis prie vyro išnyksta su metais. Poreikis šlietis prie žmogaus neišnyksta niekada.

„Jei gyveni, tai būtinai kam nors palieki skausmo. Paskui, apsukęs ratą, jis sugrįžta pas tave patį“, – rašė Jūsų cituojamas Sigitas Geda. Už dalį skausmo privalom prisiimti kaltę, įsipareigoti skausmo patirčiai?

Gyvendami vis tiek ką nors įskaudiname. Atsimokame kaltės jausmu, bet kiekvieno individo užduotis gyvenime yra kuo mažiau skaudinti save. Žmonės ateina į tavo gyvenimą ir išeina. O save turi visą laiką. Svarbiausia pareiga yra sau. Bėda, kad tai taip lengva supainioti su lengvabūdiškumu ir egoizmu...

Kai buvau gerokai jaunesnė, stengiausi įtikti ir savo vyrams, ir tuo labiau anytoms.

Suskirstėte „savo pakrikusią asmenybę į penkias dalis“. Vienai galvai „patinka ginklai, konkretumas ir muštynės“, kitai – „alkoholikė, vienintelis jos interesas – prisigerti ir miegoti“. „Penktoji bus, be abejonės, bitch. Kandumas, aukštakulniai ir odinės ilgos pirštinės. Dažniausiai – monologai angliškai, lyg būtų filmas sau.“ Tai kokia blogiausia kombinacija?

Bet kuri kombinacija su alkoholiu, nes anksčiau ar vėliau tai priveda prie „vargšelės“ būsenos. Nevartoju alkoholio porą metų, ir žinot ką? Nebesijaučiu vargšelė. Mano atveju tai ir buvo pati didžiausia dovana sau. Taip, būnu ir pavargusi, ir nusikalusi, ir šiaip liūdna ar vieniša, tačiau palūžusi dėl smulkmenos – jau niekada.

„...iš gyvenimo pageidauju labai nedaug – kad visi paliktų mane ramybėje.“

Tai žodžiai iš knygos pradžios. Tada buvau įstrigusi šeimos gyvenime – turėjau du mažus vaikus ir vyrą. Ir prievolę gyventi „kaip normalus žmogus“. O vidumi buvau visai kitur. Todėl ir norėdavau, kad mane paliktų ramybėje. O apie savo buvusį vyrą negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio. Jis – puikus žmogus. Mes iki šiol esame šeima – kaip tai suprantu. Nes, matote, šeima man yra ne vyras ir moteris, o tie visi, kurie susėda prie Kalėdų stalo. Šiuo požiūriu esu labai rytietiška. Žmogus, kuris nemylėtų mano šeimos, apskritai neturėtų jokio šanso.

„Kartais galvodavau, kad jo artumo baimė panaši į mano priklausomybę nuo alkoholio.“ Vyno šiame romane nemažai. Prisimenate, kaip prieš 15 metų rašėte: „Tik gėrimas mane paverčia socialiu žmogumi. Chebros dalimi. Nes negerti nebegaliu. Jei negeriu – lipu sienomis, nes man skauda.“ Kalbėjote apie poreikį standartizuotis. Prašote skaitytojų, kurios atpažįsta save šiuose puslapiuose, sustoti dabar. Kada alkoholis Jums pradėjo trukdyti?

Kai suvokiau, kad nebeturiu jėgų džiaugtis gyvenimu. Kad vis dažniau ir dažniau jaučiuosi vargšelė. Kad raudu naktimis dėl to, ko neturiu. Kad vis labiau ir labiau tikiuosi, kad kas nors – vyriškis! – ateis ir mane išvaduos nuo savęs. Tai pati baisiausia ir labiausiai žeminanti pozicija.

Parašyti knygą nėra nusikaltimas, bet parašiusi vis dėlto kažko bijote, ar klystu? Vertinimo? Kaip kiti pažvelgs į apnuogintą sielą?

Dabar jau nieko nebijau, bet komplimentų noriu visada.

Ar bent kiek klastojate savo gyvenimą?

Klastoju, žinoma. Mūsų psichika yra neįtikėtina klastotoja. Latentiniuose rūsiuose guli ištisos istorijos, bet kai susivokiu, būtinai turiu tai pabrėžti ir atitaisyti, „perrašyti istorijos puslapius“. Turiu patologinį teisingumo jausmą. Negaliu nepasakyti, kad karalius nuogas. Arba priešingai – pagirsiu ir didžiausią suskį, jeigu bus už ką.

„Pati netikiu. Bet aš tikrai buvau Tomo Č. žmona.“ Vyrai mėgsta, kai moterys juos apiplėšia, o pati iš Jo net pavardės nepasiėmėte. Kodėl?

Nusikvatojau! Niekada nenorėjau svetimos. Pavardę man davė tėtis. Tai šventa. Tiesa, anksčiau būčiau paėmusi vieno žmogaus pavardę, bet ta istorija liko kitoje gyvenimo linijoje.

Romaną baigiate beveik eiliuotai: „Kutuotos kepurėlės, asmeninė bohema! Ne sielvartas, o prabanga – nebūti kažkieno žmona.“ Ar tikrai?

Tai sąvokų klausimas. Man reikia lygiaverčio partnerio.

„Aš dažnai parašau nepažįstamam žmogui laišką.“ Gal galėtumėte ką nors brūkštelėti „Moters“ skaitytojams?

Laiško ne, bet palinkėjimą – laisvai. Keliaukite – tai padeda branginti savo šalį. Šokite – judantis kūnas išlaisvina protą ir sielą. Turėkite draugių – nes vaikai užauga ir išeina, vyrai miršta, o draugės lieka ir palaiko visada. Į nieką nežiūrėkite per daug rimtai – nuo to raukšlėjasi kakta. Ir juokitės – juokas gamina organizme vitaminą C.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Princas Williamas Kate įteikė itin simbolišką dovaną

Kembridžo hercogienė pademonstravo pribloškiantį citrino žiedą – teigiama, kad juo princas Williamas išreiškė padėką už trečiąjį vaiką.

Primabalerina Haruka Ohno: Lietuvoje pasijutau reikalinga

„Nesu apdovanota išskirtiniu talentu, viskas, ką pasiekiau, – sunkaus darbo rezultatas“, – su japonams įprastu kuklumu sako Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina Haruka Ohno (27 m.). Klausydamasi nejučiomis imi gėrėtis šios moters iki svajonės išsipildymo atvedusia tvirto charakterio ir trapaus grakštaus kūno derme.

Ką karališkosios šeimos nariai vilkėjo į princo Louiso krikštynas?

Karališkoji šeima susirinko švęsti savo naujausio nario – mažojo princo Louiso.

Saulius Urbonavičius-Samas: Panevėžys turi kažką tokio, ko žodžiais nenusakysi (3)

Prie Nevėžio ir Skaistakalnio parke jaunas dienas leidęs TV laidų prodiuseris, grupės „Bix“ siela Saulius Urbonavičius-Samas prisipažįsta, kad jo gimtasis Panevėžys – neatpažįstamai pasikeitęs. Atsikračius sovietinio palikimo šiandien jame daugiau spalvų, tvarkos ir grožio, bet miesto ateitis priklauso nuo daug didesnių dalykų.

10 keistų taisyklių, kurių turi laikytis Meghan Markle (4)

Kai priklausai britų monarchijai, neabejotinai tenka laikytis tam tikrų taisyklių. Kai kurios jų yra griežtos, kai kurios – neįprastos, o kitos – tiesiog neįtikėtinos.

Indrė Trakimaitė: tėčio situacija man parodė, kad negalima atidėlioti gyvenimo

Visi žino, kad ekologiškiausia yra keliauti po savo šalį. Vietinio turizmo entuziastė ir aktyvi skatintoja Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė (40 m.) nemažai prisidėjo prie to, kad kasmet vis daugiau lietuvių savo šalį atranda iš naujo. Beje, atradimų netrūksta ir pačiai Indrei.

Kodėl po Mindaugo daugiau karalių nebebuvo?

Lietuvos karalystė egzistavo tik 10 metų: nuo Mindaugo vainikavimo 1253 m. liepą iki jo nužudymo 1263 metais. Vėliau žinomi dar du mėginimai sukurti Lietuvos karalystę.

Karalius Mindaugas: iš pradžių pamirštas, vėliau – nevertintas

1413 metais ginčo dėl Žemaitijos tarp Vytauto ir Jogailos bei Vokiečių ordino įkarštyje lietuvių oponentai priminė vieną epizodą iš tolimos Lietuvos praeities. Ordino atstovai tarpininko teismui pateikė „lietuvių karaliaus“ Mindaugo (~1200–1263 m.) dokumentus, pagal kuriuos šis perleidęs Ordinui Žemaitijos žemes ir kitas teritorijas. Lietuvos valdovų atsakymas buvo netikėtas, esą nėra žinoma, ar toks karalius apskritai kada nors gyveno.

Jonas Mekas: man nerūpi, kad ir Vakaruose būčiau pripažintas

Jonas Mekas (95 m.) mažiausiai nori kalbėti apie praeitį. „Mano požiūris į gyvenimą – kaip kameros objektyvo. Noriu fiksuoti tik tai, kas vyksta dabar prieš mano akis. Man įdomu tik dabartis“, – sako pasaulyje bene geriausiai žinomas Lietuvos menininkas, kai susitinkame Londono knygų mugėje. Sulig šiais žodžiais jis išsitraukia iš kišenės kamerą ir pradeda mus filmuoti.

Kaune įvyko iškilmingas Dainų šventės atidarymas (FOTO)

Paskutinę birželio dieną į Kauną susirinkę Lietuvos meno kolektyvai iš Lietuvos ir kitų šalių paliudijo, kad Dainų švenčių gyvybė neblėsta, veikiau - „dega mūsų širdyse“. Pagal neseną tradiciją, pirmas Dainų šventės renginys, kaip ir ankstesniais metais, įvyko Kaune.