Raminta Vaicekauskaitė: žegnojausi, kad tapsiu aktore

 (2)
Kauno valstybinio muzikinio teatro operos solistė Raminta Vaicekauskaitė pasakoja apie pasirinktą muzikės kelią ir profesinius iššūkius.
© R. Vaicekauskaitė - Liučija di Lemarmur. Fotografas - Martynas Aleksa

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

„Misteris X“ – pirmoji šio sezono Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) premjera. Joje naujausias Fedoros Verdjė vaidmuo – keturioliktasis Ramintai Vaicekauskaitei šio teatro scenoje. Čia operos solistė jau dešimtmetį. Debiutinis KVMT grafaitės Maricos vaidmuo Imres Kálmáno operetėje „Grafaitė Marica“ pelnė Fortūnos prizą ir Auksinį scenos kryžių operetės nominacijoje. 2009 m. R. Vaicekauskaitė taip pat apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už Hanos vaidmenį Franzo Leharo operetėje „Linksmoji našlė“ ir įkūnytą Ninon Tisjė Imres Kálmáno operetėje „Monmartro žibuoklė“.

2012 m. sukurtas ypatingai sudėtingas Liučijos vaidmuo Gaetano Donizetti operoje „Liučija di Lamermur“ įvertintas Fortūnos prizu. Šiais metais R. Vaicekauskaitė už praeito sezono darbus – Elizabetės vaidmenį Giuseppe Verdi operoje „Don Karlas“, išpildytoje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bei KVMT Otto Nicolai operoje „Vindzoro šmaikštuolės“ sukurtą Ponios Flut charakterį – nominuota Auksiniam scenos kryžiui operos nominacijoje. Straipsnio įžangos paraštėse liko apdovanojimais nepaženklinti vaidmenys, garso ir vaizdo įrašai, studijos ir meistriškumo kursai, konkursai, festivaliai.

Kur auga, formuojasi ir bręsta muzikai, dargi solistai?

Muzikai subręsta visi skirtingai. Aš mokiausi muzikos gimnazijoje, joje, matyt, ir subrendau, žinoma, ne tik tenai, mokslai, studijos tęsėsi akademijoje, kur mokiausi vokalo pas profesorę Reginą Maciūtę.

O talentas, jis nesiformuoja. Mano supratimu, talentu yra gimstama, tiktai gimstama. Galbūt talentingas žmogus vystosi, išmoksta save išreikšti geriau – tik tai.

Kaip ateita iki mokymo(si) įstaigų? Pasidalinkite savosios vaikystės atsiminimais.

O... žinote, kaip buvo – labai paprastai. Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, tada ji dar vadinosi mokykla, mokėsi mano sesuo. Ji grojo smuiku. Taip pat pusbrolis, metais vyresnis už seserį, mokėsi groti violončele. Reikėjo rinktis mokyklą, ši – arti namų Kauno senamiestyje, niekur važiuoti nereikia, gali pėsčiomis nueiti. Taigi tėvai leido į mokyklą, dėl to, kad šalia namų, ir jeigu jau viena dukra muzikos mokosi, tegul mokosi ir kita.

Tiesą sakant, jie matė polinkį. Jau būdama trejų metų, kai nuvažiuodavome į gamtą, stodavausi ant kelmo ir dainuodavau. Pati to neprisimenu, bet tėvai ir visi giminaičiai tvirtina, kad būtent taip būdavo. Ir darželyje visą laiką dainuodavau. Visose šventėse skambėdavo mano dainos. Matyt, dėl to ir leido į muzikos mokyklą.

Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje įgijote chorinio dirigavimo specialybė – kodėl? Kaip ji virto šiandiene solinio dainavimo karjera?

Tai, žinokite, buvo tiesiog būtinybė. Devynerius metus mokiausi groti smuiku, tai buvo mano specialybė. Bet rankų pastatymas grojant smuiku buvo neteisingas, ir mano kairėje rankoje susiformavo toks gumbas, kitaip sakant, įvyko raumens patempimas. Aš supratau, kad turiu rinktis – arba išvis išeiti iš muzikos mokyklos ir nebeturėti nieko bendra su muzika, arba muzikos mokykloje keisti specialybę.

Pasirinkau antrą kelią. Baigus devynias klases, po keliamųjų egzaminų perėjau į chorinį dirigavimą. O chore aš visą laiką dainavau. Tai reikalinga šiai specialybei. Besimokant buvo (ir dabar yra!) viena privaloma savaitinė – dainavimo, pamoka. Taip ir prasidėjo.

Mane pastebėjo dėstytoja Jūratė Bukauskaitė. Dirbo ji ir Juozo Gruodžio konservatorijoje, dėstė ir akademijoje, ir pas mus ateidavo, kad tie, būsimi chorvedžiai, mokytųsi dainuoti. Bet tai nebuvo rimta. Tiesiog eidavom, kad reikia eiti. Galvodama: „aš moku dainuot ir nėr čia ko man vaikščiot apskritai.“ Bet iš tiesų, kaip pasirodė vėliau, po stojamųjų egzaminų, ši dėstytoja man labai padėjo.

Tiesą sakant, bandžiau stoti mokytis specialybės, visai nesusijusios su dainavimu – aktorinio meistriškumo Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje Vilniuje. Aš svajojau būti aktorė, lankiau būrelį Moksleivių rūmuose daug metų. Teko kurti pagrindinius vaidmenis labai sudėtinguose spektakliuose: Henriko Ibseno „Dviese sūpuoklėse“, Peterio Turinni „Žiurkių medžioklė“ su garsiu dabar dainininku Edgaru Montvidu. Mes abu kauniečiai, kartu lankėme tą būrelį. Tuos spektaklius kūrė režisieriaus specialybės bakalaurai. Tai buvo jų diplominiai darbai. Klaipėdoje studijuojanti kaunietė režisierė Aušra Jankauskaitė atvyko kurti į Kauną savo bakalauro spektaklio „Blezas“, pagal prancūzų dramaturgo Klodo Manjė pjesę. Mes, vaidinusieji, buvom tiesiog pakerėti aktorinio meistriškumo ir labai labai norėjom tapti aktoriais. Abu su Edgaru žegnojomės, kad tapsim aktoriais, ir abu tapom dainininkais. Bet dabar viskas suderinama!

Raminta Vaicekauskaitė: žegnojausi, kad tapsiu aktore
© R. Vaicekauskaitė - Grafaitė Marica. Fotografas - Laimutis Bundza

Studijavote Lietuvoje ir užsienyje, kas iš studijų esmingiausia, žvelgiant šiandienos perspektyva? Ką bendro, skirtingo pastebėtumėte?

Įgyjau daug patirties – tarptautinės – kuri vertinga, tiesiog pamatant, kaip žmonės studijuoja, kaip dirba. Nors, tiesą sakant, studijose kažko nauja sau pačiai neatradau, meistriškumo kursuose tuo labiau. Aš nuo mažens su muzika, tad visa man buvo pažįstama ir svetur.

Turėjote nemaža Mokytojų – Regina Maciūtė, Josefas Loiblas, Rothraud Hansmannas, Verena Keller. Vertindama iš dabarties taško, ką kiekvienas Jų davė Jums?

Aš privalau minėti visus mokytojus, bet jie nėra iš tiesų mokytojai. Tai tiesiog žmonės, kurie tam tikrą laiką, kiek vyko kursai – dešimt dienų, septynias – klausėsi manęs. Ir nebūtinai tie žmonės kaip nors paveikė mano dainavimą. Todėl sakyčiau, kad mano mokytoja buvo viena, tai – profesorė Regina Maciūtė. Ir tiktai ji. O šalia buvo teatras – Kauno valstybinis muzikinis teatras, kuris dabar jau dešimt metų kaip mokytojas ir vis dar nenustoja juo būti.

Abu su Edgaru Montvidu žegnojomės, kad tapsim aktoriais, ir abu tapom dainininkais.

Apskritai kas operos solistui ar tiesiog kiekvienam muzikui yra Mokytojas? Savo kelyje jaučiatės sutikusi Autoritetą muzikine ir (ar) žmogiškąja prasme?

Mokytojas yra labai svarbus dainininkui visą gyvenimą. Tai profesija, kuri neturi lubų, kuri neturi stogo virš galvos. Turi augti kiekvieną dieną ir turėti savo mokytoją. Duok Dieve, kad turėtum vieną mokytoją. Galbūt kažkam taip pavyko. Mano atveju, yra keli žmonės, kuriais aš pasitikiu, gal nevisiškai besąlygiškai, bet aš klausausi jų nuomonės. Tai Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – vokalo konsultantu dirbantis profesorius Vladimiras Prudnikovas. Jis labai taktiškai, labai korektiškai, atsargiai, neįžeisdamas nė vieno solisto, pataria, ką reikėtų daryti, kad išsaugotume balsą, pasiektą kokybę, techniką; kad nepavargtume repertuaro spektaklių gausoje.

Kitas žmogus yra mano vyras (Andrey Bestchastny – E. B.) – dainininkas solistas, aktorius, režisierius. Šis žmogus, gimęs ir augęs Kijeve, visą gyvenimą yra muzikoje visapusiškai. Jo močiutė buvo žymi solistė, nusipelniusi liaudies artistė, mecosopranas Larisa Rudenko. Andrey‘us yra sukaupęs didžiulę patirtį kaip scenos žmogus apskritai, ne tik stovintis scenoje, bet ir kaip operų, operečių kūrėjas, vieną jų – Karlo Miliokerio „Studentas elgeta“ jau senokai yra pastatęs ir mūsų teatre. Jo labai gera vokalinė klausa, kuri skiriasi nuo muzikinės klausos. Ją turintieji geba išgirsti, ką reikėtų ir ko nereikėtų daryti, kad balsas skambėtų tobulai. Tai lavinama klausantis gerų ir ne visai gerų solistų.

O, tiesą sakant, pats didžiausias mokytojas – žmogus pats sau. Aš įsirašau savo dainavimo garso ir vaizdo įrašus, peržiūriu, klausau ir vertinu labai kritiškai visada. Kartais turi praeiti daug laiko, kad apskritai galėčiau pradėti klausytis, nes labai sunku. Apima depresija, suprantu, jog dainuoju labai blogai; tiek metų dainuoju ir vis dar labai blogai. Stipriai baudžiu save už tai, kad nepadariau to, ką buvau sumaniusi ar ką galėjau padaryti.

Prisiminkite pradžią Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Kaip ateita? Kokios mintys, emocijos užplūsta menant?

Labai geros emocijos. Tiktai geros, nes aš atėjau kurti pagrindinį vaidmenį – Grafaitę Maricą Imres Kálmáno spektaklyje „Grafaitė Marica“. Su šiuo vaidmeniu tiesiog buvau įmesta į trupę. Visi buvo labai susigyvenę. Tačiau labai maloniai mane priėmė. Iš tiesų trupė labai draugiška, supratinga, bendradarbiaujanti scenoje ir draugaujanti už jos ribų.

Raminta Vaicekauskaitė: žegnojausi, kad tapsiu aktore
© R. Vaicekauskaitė - Liučija di Lemarmur. Fotografas - Martynas Aleksa

Ir ta pradžia buvo, sakyčiau, toks iššūkis, nes pagrindinis vaidmuo... Ne visi pradeda nuo pagrindinio vaidmens. Dažniausiai skiriamas septintos eilės, kad pamatytų, kaip žmogus elgiasi scenoje. Nežinau, kas lėmė, kad mane priėmė pagrindiniu vaidmeniu.

Žvelgdama į dešimtmetį KVMT, kuris iš sukurtų vaidmenų šiandien, rodosi – svarbiausias, verčiausias Jums pačiai?

Svarbiausio, verčiausio negalėčiau išskirti. Man visi vaidmenys labai brangūs. Itin ryškus – pirmasis. Žinoma, debiutas, jis prisimins visą gyvenimą, vien dėl to, kad – debiutas. Ir galbūt Liučijos vaidmuo operoje „Liučija di Lamermur“, dėl to, kad tai sudėtinga partija, ir pastatymas – gilus, mano supratimu, labai labai vertingas. Man be galo apmaudu, kad jį labai retai rodo ir kuo toliau, tuo rečiau.

Kodėl, Jūsų manymu?

Teatro politika dabar, mano supratimu, truputį per daug nukreipta ne meno, o finansų linkme. Orientuojamasi į tai, kaip išsilaikyti. Valstybės skiriamos lėšos yra per mažos teatro poreikiams, tad pinigai tikrai praverčia. Bet, mano manymu, per daug pataikaujama publikos skoniui ir per daug nusižengiama mūsų kaip valstybinio teatro misijai, kuri vis tik yra edukacija.

Miuziklų, kurių vis daugiau ir daugiau pasirodo mūsų teatre, aš nevadinčiau menu. Tai yra šou – lengva žiūrėti, klausyti ir paskui dar visą vakarą esi geros nuotaikos. Tačiau, kad sujudintų kažką dūšioje, kad žmogus išeitų energetiškai pasikrovęs, kad sielą pamaitintų, tai, mano supratimu, gali opera, netgi ne operetė. Galbūt kai kurios operetės gali, žiūrint, koks pastatymas. Bet iš tiesų ir operetė, ir miuziklas yra lengvoji muzika, skirta pasilinksminti, prasiblaškyti. Žinoma, reikia ir to!
Mano supratimu, jeigu neauginsime kartos, nepratinsime jos prie operos, o pateiksime tik tai, kas populiaru, kaip holivudo filmai, skirti paaugliams komiksai, tai, nieko gero negalime tikėtis ateityje. Karta užaugs nesuprantanti operos apskritai, jiems tai bus per daug tolima.

Opera tai – drama. Ji neprivalo baigtis teigiamai. Jau vien tuo opera skiriasi nuo operetės, kurioje viskas išsiprendžia gerai. Jeigu išsiskyrė – susituoks, jeigu susipyko – susitaikys ir t. t. Kartais norisi visai ko kito... Pas mus teatre, deja, labai mažai operų ir kuo toliau, tuo mažiau. Solistai, kurie galim dainuoti operą, labai kenčiam, nes tiktai dainuojant operą ir net ne bet kokią, o belcantinę galima auginti balsą, tobulinti techniką. Tai balsui kaip balzamas. Užtat operų labai pasigendame.

Jums ir Jūsų vaidmenys – kokie?

Negaliu išskirti nė vieno, man visi labai artimi. Kaip labai žymus rusų aktorius Olegas Basilashvili, kurį aš labai gerbiu, esu mačiusi, ko gero, viską, ką galėjau pamatyti per televiziją, yra pasakęs: „Kiekviena rolė yra maištas. Ta rolė gali būti kaip sprogimas, gali būti kaip tyli, slenkanti, šliaužianti revoliucija, bet vis tiek tai yra maištas. Bet kokiu atveju, tai yra mėginimas pasiekti savo tiesą, tiktai savo tiesą, tapti pačiu savimi, ne kažkokiu nuolankiu atlikėju, o pačiu savimi.“ Aš visiškai sutinku su jo žodžiais.

Man lygiai taip pat, kiekviena rolė yra maištas, ir aš noriu ją išpildyti taip, kaip aš noriu, o ne režisierius ar kūrėjų trupė ją mato. Visą laiką intuityviai ją jaučiu. Mano supratimu, tas žmogus, kuris neatlieka vaidmens, jaučia kitaip, jis gi nėra tas personažas, jis regi iš šalies. Aš jau susigyvenau su vaidmeniu, nesvarbu, koks tai būtų vaidmuo, aš jau matau, jaučiuosi, elgiuosi, kaip tas personažas elgtųsi; užtat ir turėčiau geriau žinoti, kaip jis gali elgtis, o ne režisierius.Dėl to sutinku su O. Basilashvili šimtu procentų, tai yra maištas.

Žinoma, ieškau kompromisų, bet tam, kad pateisinčiau savo supratimą apie to personažo elgesį, apie jo charakterį; savo įsivaizdavimą, kaip jis matytų, girdėtų, kaip dainuotų. Galbūt vieną spektaklį vienas žodis, o kitą tame pačiame sakinyje kitas išryškės ir suskambės kitaip, nes aš turėsiu visai kitą mintį. Spektakliai nesikartoja. Kaskart rolėje kitaip gyveni, kaip ir gyvenime, kiekvieną dieną vis kas naujo nutinka.

Vieni kostiumai buvo labai nepatogūs ir labai trukdė dainuoti. Mums, dainininkams, kvėpuoti reikia. Mūsų šonkauliai turi laisvai judėti, prasiplėsti įkvepiant.

Neturėjau tokio vaidmens, kurį sukurti būtų ypatingai sunku, būtų reikėję save peržengti. Kiekvieną kartą pradėti kurti naują vaidmenį mane skatina įdomumas, užplūsta savotiška ambicija, drąsa, noras įgyvendinti kažką dar neatrasto, kitokio. Ta pirminė paslaptis... norisi ją atskleisti.

Raminta Vaicekauskaitė: žegnojausi, kad tapsiu aktore
© R. Vaicekauskaitė - Grafaitė Marica. Fotografas - Laimutis Bundza

Pasidalinkite – Jūsų kompozitorius, stilistika, kūriniai ...?

Nėra vieno kompozitoriaus, yra be galo, neaprėpiamai daug labai gražios muzikos. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad ta gražesnė už kitą, neįmanoma palyginti, jos – savitai genealios. Galbūt man artimesnė nešiuolaikinė muzika, ta, kurią įmanoma sudainuoti, kurią dainuodamas gali dainuoti. O šiuolaikinėje muzikoje, dažnai turi daugiau skaičiuoti. Kiekvienas taktas – kitam metre, beveik kiekvienas taktas – kito tempo. Sugalvota taip, jog labai sunku intonuoti. Parašyta labai sudėtinga melodika, o melodijos kartais net nėra. Tokia muzika – ne man. Aš jos nesuprantu, o ko nesuprantu, negaliu atlikti gerai. Bandau suprasti, rasti pateisinimą, bet aš nesimėgauju ta muzika. Žinoma, yra šiuolaikinių, kompozitorių, kurie tikrai vertingi. Bet, deja, labai reta galimybė ir maža tikimybė kada nors tai atlikti pačiai.

Iš tokių pasaulinių kompozitorių man teko Liucernos festivalyje atlikti oratorijas Sofijos Gubaidulinos. Tai pasaulinio garso rusų kompozitorė. Jos muziką atlikti sunku, bet yra melodijos, kurios net įsimintinos. Tai labai reta šiuolaikinėje muzikoje, kad išėję po koncerto žmonės niūniuotų gatvėje. O, kaip sako, kodėl nepopuliari muzika? – kad nesiniūniuoja, kad neįsimintina!

Pagaugai, šiurpai eina, kai gali būti tokio masto, tokio lygio tarptautinėje atlikėjų grupėje ir atlikti tokio kompozitoriaus kūrinius. Tada džiaugiesi, kad apskritai esi scenoje, esi su tais žmonėmis, išgyveni tai, ką ir jie išgyvena. Bet taip būna labai retai.

O daugiausiai visos operos, parašytos XVIII, XIX šimtmetį ir XX a. pradžioje, – mano mylimiausios ir dainuojamiausios. Man atrodo, kad tą patį pasakytų visi kiti dainininkai.

Ką galėtumėte įvardinti didžiausiu išbandymu muzikine prasme?

Išbandymas... ir buvo šiuolaikinių kompozitorių kūriniai. Juose sudėtinga rasti toną, į kurį turi pataikyti ir nuo kurio pradėti dainuoti. Tarp jų ir lietuvių autorių kūriniai, bet nenorėčiau minėti pavardžių ir, neduokdie, ką nors įžeisti.

Užsiminėte apie festivalį Liucernoje. Pasidalinkite savu festivalių matymu, Lietuvoje ir užsienyje – kas bendra, skirtinga?

Galiu lyginti su tuo pačiu pasaulyje žinomu tarptautiniu Liucernos festivaliu. Lygis priklauso nuo finansų. Organizatoriai, turėdami daugiau lėšų, gali pakviesti geresnius atlikėjus, arba rengti koncertą, kuris galbūt nesusilauks labai didelio klausytojų dėmesio, tačiau bus vertingas. Lietuvoje rengiamų festivalių biudžetas dažniausiai nedidelis, todėl kviečiami galbūt ne pačio aukščiausio lygio atlikėjai. O toks kaip Liucernos turi visas galimybes pasikviesti pasaulinio garso žvaigždes.

Raminta Vaicekauskaitė: žegnojausi, kad tapsiu aktore
© R. Vaicekauskaitė - Liučija di Lemarmur. Fotografas - Martynas Aleksa

Dalyvavote daugybėje konkursų, kaip vertinate šią patirtį?

Taip, jaučiuosi kaip kokia konkursų sprinterė. Mano supratimu, dainininkui konkursas yra kaip sportininkui olimpiada. Turi parodyti geriausias savo technikos – šiuo atveju vokalinės – puses, savo muzikos suvokimą, muzikalumą, išprusimą.

Praeitais metais sumąsčiau dalyvauti profesionalų dainininkų konkurse Italijoje. Buvo praėję dešimt metų, kaip nedalyvavau jokiame konkurse. Buvo labai įdomu pasitikrinti. Kilo labai daug abejonių; baimės, kaip pasirodysiu, kad galbūt aš nebūsiu visiškai įvertinta...

Konkurse dalyvavo iš daugelio pasaulio šalių atvykę atlikėjai, kurie jau dirba teatruose, dainuoja ne vienerius metus. Nebuvo jokio amžiaus cenzo, dainavo ir jaunesni, ir žymiai vyresni, visų balso tipų ir t. t. Užtat, kai buvau įvertinta pirmąja vieta, supratau, kad vis dar neprarandu sportinės formos (juokiasi)... Visada esu kritiška, tad gal nėra viskas gerai, tačiau bentjau nėra blogai... Tai, kad buvau įvertinta, mane labai nudžiugino, sustiprino pasitikėjimą.

Konkursai labai susiję su tuo, kaip žmogus susitvarko su įtampa, jauduliu, su galimybe būtent tą minutę – atlikimo minutę, kuri skirta būti scenoje pirmame, antrame ir trečiame ture, – susikaupti ir padaryti tai, ką jis gali geriausiai. Labai daug lemia psichologinė būsena, nervai, tiesiog nervai!.. Kitas žmogus gali būti puikiausias dainininkas, atlikėjas instrumentalistas, jis gali koncertuose groti nuostabiai! tiesiog... dieviškai; o konkursuose negali suvaldyti savo nervų ir dėl to jis nebūna įvertintas. Aš labai neišskirčiau tų žmonių, kurie gali laimėti konkusuose ir kurie negali. Ne konkursai, ne diplomai tave vertina, o žmonės, kurie galbūt niekada tavęs nebūtų girdėję konkurse, o girdi dabar, čia pat scenoje ir kiekvieną kartą, kiekvieną vakarą, kiekvienam naujam spektakly tave vertina. Vis iš naujo. Ir turi kaskart pasirodyti geriausiai.

Papasakokite plačiau apie Jūsų minėtą naujausią laimėtą konkursą Italijoje.

Šis konkursas buvo labai laisvas, be privalomųjų arijų. Reikėjo nusiųsti programą iš septynių kūrinių, iš kurių komisija pasakys, ką dainuoti pirmame ture, antrame ture ir t. t. Paprastai pirmąją ariją leidžiama pasirinkti pačiam, o kitą, parenka komisija.

Pirmuoju kūriniu pasirinkau Fiordiligi ariją iš Wolfgango Amadeus Mozarto operos „Visos jos tokios“. O antrąjį parinko komisija... Bet tai įvyko labai įdomiai. Aš pateikiau kūrinius, kurių akomponavęs koncertmeisteris nežinojo. Jis nežinojo, kas tai yra Marfos arija iš Rimskio Korsakovo operos „Caro sužadėtinė“. Jis iš viso nežinojo tos muzikos... Užtat, kai padainavau Mozzarto ariją, stoviu scenoje, ir komisija sprendžia, ką man reikėtų atlikti: „Tai jūs padainuokit tą Marfos ariją.“ Aš sakau: „Atleiskit...“ Įsivaizduokite visa tai vyksta tarptautiniame konkurse. Dalyvis pradeda kalbėtis su komisija, ima aiškintis, kad negali dainuoti. O negali todėl, kad koncertmeisteris nežino muzikos. Komisija pasirenka kitą kūrinį, tačiau irgi problema: koncertmeisteris žino kūrinį, bet jo niekada nėra grojęs. Liko Liučijos arija iš operos „Liučija di Lamermur“. Komisija pageidavo, kad dainuočiau ne visą. Tarytum, „ai, nusibodo jau mums ta Liučija, padainuokit nuo ten ir nuo ten...“ Tada dar aiškinausi, nuo kurios vietos tiksliai. Dar ilgai vyko betarpiškas pokalbis scenoje.

Galvoju, jeigu žmogus ne profesionalas, būtų labai sudėtinga. Tokios diskusijos tiesiog scenoje kitą galbūt išmuštų iš vėžių ir jis apskritai nebegalėtų nieko atlikti. Mintyse kartojau: „Ot italai, nebūtų italai.“ Galiausiai padainavau kažkiek ir sako: „Viskas aišku. Užteks.“ Aš suprantu, kad profesionalams pakanka dviejų frazių ir jau aišku, koks tai dainininkas – ką jis gali ir kaip jis padainuos. Bet konkurso sąlygos turėtų būti vienodos.

Raminta Vaicekauskaitė: žegnojausi, kad tapsiu aktore
© R. Vaicekauskaitė Fedora Verdjė - Misteris X. Fotografas Martynas Aleksa

Kaip regite Lietuvos muzikinę kultūrą? Kas, ko ir kaip klausosi?

Ach... sudėtingas klausimas. Lietuvos muzikinė kultūra yra itin daugialypė. Skirtinga didmiesčiuose, sostinėje, Kaune ir mažesniuose miestuose. Iš tiesų periferijoje muzikos kultūros netgi, galima sakyti, kaip ir nėra. Jeigu nėra kolektyvo, kuris yra profesionalus, o tik atvažiuoja kokie atlikėjai, kolektyvai į miestelio ar kaimelio kultūros namus vieną kartą per metus kokiam koncertui, to neįvardinčiau muzikine kultūra. Tiesiog švietimas, tai – edukacija. Labai gaila, kad taip yra, bet, iš kitos pusės, labai gerai, kad nors tai yra.

O kas ir ko klausosi – net negalėčiau pasakyti. Vėlgi skirtingi klausytojai didmiesčiuose, skirtingi – periferijoje, kur žmonės tiesiog ištroškę muzikos, meno. Jie tarsi nusiteikę priimti viską. Pavyzdžiui, Vilniuje žmonės yra išlepinti, perpildyti muzikos. Jie labai kritiški, daug kas jiems nepatinka. Jie galvoja, kad yra geriausi iš visų, o juk patys jie – iš visos Lietuvos suvažiavę. Žmonės, atvažiavę į sostinę ir pagyvenę joje kokius dešimt metų, atrodo, pavirsta tikrų tikriausiais sostinės gyventojais, pasijunta tarsi jau nuo pat gimimo ten gyvenantys ir pradeda labai iš aukšto žiūrėti į iš kitur atvažiuojančius.

Gyvenau sostinėje, suprantu, kad ten kultūra muzikinė tikrai yra ir ji gyvuos, todėl kad turi gyvuoti, nes tai sostinė. Kas nors sostinėje turi gyvuoti... Kaune taip pat yra muzikinė kultūra, mes turime profesionalius kolektyvus, yra filharmonija, teatras ir Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija, kur mokomės, dėstome...

Kuris iš Jūsų muzikos ir garso įrašų asmeniškai verčiausias, brangiausias profesine, muzikinio talento prasme?

Mano solinė kompaktinė plokštelė „An Evening with... Raminta Vaicekauskaitė“, kurioje aš su koncertmeistere Indre Baikštyte įrašėme skirtingų žanrų kūrinius. Paskutinis jų –„Traviatos“ arija, įrašytas su Kauno miesto simfoniniu orkestru. Ši kompaktinė plokštelė yra brangiausia, nors nepasakyčiau, kad ji verčiausia.

Praeina kuris laikas, paklausai įrašo ir galvoji: „Viešpatie, kaip aš taip blogai galėjau padainuoti...“ Toje plokštelėje yra tiek kūrinių, kurių iš viso negaliu klausytis. O svarbiausia, kad nieko negali pakeisti, jau įrašyta ir išleista.

Dainininkui konkursas yra kaip sportininkui olimpiada. Turi parodyti geriausias savo technikos – šiuo atveju vokalinės – puses, savo muzikos suvokimą, muzikalumą, išprusimą.

Kuri iš buvimo scenoje, dainavimo išpildymo galimybių artimiausia Jums?

Tai yra vienareikšmiškai teatras. Būtent, kada esi personažas, gyveni ne savo, o personažo gyvenimą, tuose rėmuose, kuriuose įspraustas jis, o ne tu tą minutę, tą valandą, tame spektaklyje... Tiktai teatras. Man be galo artima ir koncertai. Kamerinė muzika apskritai. Bažnytinė muzika. Ją be galo mėgstu dainuoti. Tačiau artimiausia, kur jaučiuosi laisviausia, kur galiu vaidinti – gyventi, kurti šimtu procentų – teatro scena – vienareikšmiai.

Scena Jums...

... Gyvenimas. Ne kažkas kito – gyvenimas.

Kas Jums yra grimo kambarys?

Aš nesureikšminčiau grimo kambario visiškai. Mes tiktai ateiname, apsirengiame pirmąjį kostiumą ir viskas. Vykstant spektakliui, dažnai tenka persirengti prie scenos. Grimuotis ir šukuotis einame į bendrą grimo kambarį; prasidainuoti – į atskirą kambarį.

Kostiumai dažniau padeda, o gal trukdo?

Dažniausiai labai padeda. Nors pirma repeticija su kostiumais būna labai sudėtinga. Reikia priprasti – kaip vaikščiot, kaip sėdėt, kaip atsistot, kaip šokti su jais. Bet prisitaikai labai greitai, ir tada jie tampa tavo personažo dalimi. Galėčiau išskirti tik kelis kostiumus, kurtus mūsų labai garsaus kostiumų kūrėjo, – jį aš labai gerbiu ir myliu, labai vertinu jo kūrybą, – kurie buvo labai nepatogūs ir labai trukdę dainuoti. Turbūt dėl tų kostiumų netgi nukenčia dainavimas. Mums, dainininkams, kvėpuoti reikia. Mūsų šonkauliai turi laisvai judėti, prasiplėsti įkvepiant; pilvas išsipūsti, po to susitraukti. Viso to fiziškai negalėjome padaryti. Nepaisant šių nepatogumų, prisitaikėme ir dainuojame. Sakome, kad turbūt niekur kitur pasaulyje jokia solistė nesutiktų su tokiu kostiumu tokią partiją atlikti.

Dešimtmetis KVMT scenoje dar tik pradžia. Rytoj, po dešimties metų, ką ir kaip norėtumėte matyti ir girdėti muzikos teatro aplinkoje?

Nemanau, kad tai pradžia, čia jau vidurys (juokiasi)... Norėčiau matyti ir girdėti daugiau operų, nes, mano supratimu, pačiam atlikėjui, kolektyvui – visiems solistams, visiems choristams – dainuoti operą tai kaip gauti duoną kasdieninę. Be operos dainininkai nustos dainuoti, jie praras gerą dainavimo techniką, jie nustos mokėti dainavę.

Operos solisto gyvenimas išrašytas datomis, kokia partitūra, koks kūrinys iškalbėtų Jūsų dešimtmetį KVMT ir šiandienę Jus?

Nėra vienos partitūros, nėra vieno kūrinio. Visi kūriniai, vaidmenys, partijos, kurias esu sudainavusi, ir yra vienas bendras mano kūrinys.

Jūsų muzika dabarty?

Kiekvieną dieną gyvenu muzika. Ir ji labai skirtinga. Tačiau aš stengiuosi atlikti muziką, kurią myliu.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Patricija Belousova: „Miss International“ konkurse labai stipriai pajutau konkurenciją (13)

Praėjusią savaitę Tokijuje, Japonijoje vykusiame tarptautiniame grožio konkurse „Miss International“ „Mis Lietuva“ Patricija Belousova (22 m.) savo grožiu atstovavo mūsų šalį. Mergina papasakojo apie intensyvų pasiruošimą konkursui, savo grožio bei stiliaus gudrybes ir tai, kas jai padėjo išsiskirti iš kitų gražuolių.

Beata Nicholson: priimdama sprendimus, labiau klausau širdies nei proto (12)

Lietuvių virtuvės guru Beata Nicholson (37 m.) – puikiausias pavyzdys, kad motinyste galima mėgautis neaukojant nei mėgstamos veiklos, nei figūros, nei sau skiriamo laiko. Vos prieš 5 mėnesius trečią vaiką pagimdžiusi žurnalistė ir kulinarė neria į naujos veiklos sūkurį.

Prieš 20 metų Niujorke atsidūręs menininkas V. Jankūnas: pradėjau kaip visi – statybose (2)

Dažais ištepti džinsai. Žaižaruojančios kelnės metalinėje metro traukinio plynėje. Pro langą skriejanti vienatvė. Sprogstančios šlaunys prie šalto stulpo. Knyga rankoje. Akinių rėmas. Ausinės. Rankinė. Niujorke daugiau nei dvidešimtį metų gyvenantis ir kuriantis menininkas Vytenis Jankūnas be proto mėgsta detales. Iš jų narplioja dokumentinį pasakojimą apie traukinių žmones. „Esu vienas iš jų, gal tik matau šiek tiek daugiau“, – ištarė Vytenis Vilniuje, kai mudu įsitaisėme pritemdytame meno mugės „Art Vilnius“ bare.

Eimuntas Nekrošius grįžta į jaunystės teatrą. Po 26-erių metų!

Jaunimo teatras ruošiasi neeilinei premjerai. Į savo jaunystės teatrą grįžta režisierius Eimuntas Nekrošius. Jo naujas spektaklis - „Cinkas (Zn)“ pagal baltarusių rašytojos Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygas.

Muzikantas J. Kulikauskas: violončelė turi neišsemiamas galimybes

„TheAmazing Cello“ - tai vienas geriausių pasaulyje efektų pedalus naudojančių muzikantų, violončelininkas Justas Kulikauskas.

Regimantas Adomaitis: jau nebevaikštau į teatrą, užsiimu kulinarija (17)

„Scanoramoje“ aktorius pristatė prieš 50 metų sukurtą lietuvišką filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“, kuriame jis atliko lovelaso vaidmenį.

Vėlyva motinystė? Kodėl gi ne – žvaigždės, susilaukusios vaikų po 40-ies (9)

Šiuolaikinės moters gyvenime nuolat iškyla pasirinkimo dilemos. Karjera ir šeima konkuruoja dėl pirmaplanio vaidmens. Vis dėlto daugelis moterų nemato problemų planuodamos savo gyvenimą: sukūrusios sėkmingą karjerą pasineria į vėlyvą motinystę.

Žmogaus teisių aktyvistė E. Pizzey: man liko nedaug laiko, bet dar labai norėčiau pamatyti feminizmo žlugimą (111)

Pirmosios pasaulyje moterų prieglaudos įkūrėjai rašytojai, žmogaus teisių aktyvistei Erin Pizzey teko sulaukti grasinimų mirtimi, judėti su policijos apsauga ir netgi emigruoti, tačiau ji niekada neatsižadėjo savo įsitikinimų. Šią legendinę asmenybę pakalbino žurnalistė Jolanta Miškinytė.

Už italo ištekėjusi lietuvė: jam dėl manęs teko ilgai kovoti (22)

Kai Italijos mados pramonei prireikia naujų meistrų, akys nukrypsta į Lečę – nedidelį miestą pietryčių Italijoje, kur Cordellų šeima daugiau nei 200 metų puoselėja aukštosios mados tradicijas. Ir moko meistrystės pradedančiuosius dizainerius, stilistus, modeliuotojus, mados fotografus.

Į Lietuvą grįžusi D. Grigienė: Amerikoje lietuvybę išlaikyti būtų buvę sunku (10)

„Iki pasaulyje įsivyraus vyrų ir moterų lygybė, tol šioje srityje bus ką veikti“, – neabejoja „Swedbank“ Lietuvoje valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė (40 m.). Ji visiškai tikra, kad lygios galimybės komandoje įžiebia kūrybiškumo ugnį, kuria ypatingą darbo aplinką, dėl to pasiekiama daug geresnių rezultatų. Į vyrų bankininkų pasaulį įsiveržusi Dovilė įsitikino, kad lyderystė turi prasmę. Lyderiai formuoja visuomenę ir visų mūsų ateitį.