Princesė ant žirnio: kaip vaikystės svajonė virto saldžia, prancūziška realybe

 (8)
Rašytoja Erika Umbrasaitė prisimena vaikystės svajones ir kelią nuo jų iki dabartinio gyvenimo idiliškame Prancūzijos kaimelyje. Pasak jos, į šį skaitinį reikėtų žiūrėti su didele ironijos doze!
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

„Kiekvienas žmogus turi dvi šalis – savo gimtąją ir Prancūziją” – XIX amžiaus prancūzų poetas Henri de Bornier.


Taigi dabar jau turbūt suprantate, kas mane privertė, suviliojo, paskatinto mesti puikų gyvenimą Vilniuje ir kraustyti į mažą niekam nežinomą prancūzišką kaimelį Prancūzijos pietvakariuose, į kurį neveda jokie greitkeliai ar greitieji traukiniai, ką jau kalbėti apie patogius tiesioginius skrydžius, nors „tarptautinis”, tiesa, mikroskopinis Bergeraco (Bergerac Dordogne Périgord) oro uostas – vos už dvidešimt šešerių kilometrų? Susisiekimas tarp mylimo Vilniaus ir mylimo Issigeaco iš tiesų komplikuotas, bet argi tai gali trukdyti tikrai meilei?

Į šią (ne)pažadėtąją žemė atbloškė noras pačiai patirti art de vivre (pranc. meno gyventi) saldumą ir kartumą, siekimas juos pažinti nusiėmus rožinius aklos meilės akinius, apsišarvavus tolerancija, užgniaužus beprabundantį nepakantumą prancūzų rafinuotam snobizmui ar beskonybei. Už rankos mane vedė ir smalsumas išsiaiškinti, kodėl dalis prancūzų niekieno neverčiami atsisakė šio malonumo.


Nutinka ir taip, kad negalime logiškai paaiškinti savo poelgių. Ir galbūt net nebūtina… Tiesiog išaušta rytas, kai supranti: gyvenimas per trumpas, kad gyventum jį tik pusiau laiminga ar pusiau patenkinta (atsiprašau už pirmąją klišę, bet niekaip negalėjau jos išvengti).
O kartais išeiti iš užburto patogaus, bet nebeįkvepiančio gyvenimo ir komforto rato padeda laiku prisiminta vaikystės svajonė, apie kurią turbūt jau pasakojau ne kartą, bet jaučiu pareigą ir vėl priminti.

Kai buvau vaikas, labiausiai mėgdavau tą paslaptingą mėlynąją valandą, kai saulė jau nusileidusi, bet vis dar ne vakaras, netgi ne naktis – tiesiog mėlynos sutemos sklando už lango ir iš lėto temsta. Tuomet su mama sėdėdavome tyliai sau kambaryje ir dalindavomės svajonėmis bei paslaptimis. Prancūzai vadiną šią valandą „Mėlynąją valanda” ir netgi yra sukūrę to paties pavadinimo kvepalus „L’heure bleue“. Ech, tie prancūzai, jie moka pastebėti, kvapais įvertinti net dienos atspalvius…

Taigi, viena kertinių vaikystės svajonių buvo (O Dieve, kaip gėda prisipažinti, bet teks) ši: esu princesė, priversta gyventi pilkoje šalyje (nepamirškime, buvo nelabai spalvoti ir labai liūdni sovietų laikai), bet tuoj tuoj atjos svajonių princas, išgelbės mane, išsiveš toli ir pakeis mano gyvenimą iš pagrindų…


Kad svajonė greičiau taptų realybe, žaisdama vaidindavau princesę pasidabinusi galvą (prašau dabar sulaikyti garsų isterinį juoką) pačiu gražiausiu nėriniuotu mamos liemenuku su standžiais kaušeliais – juk princeses kažkokios panašius galvos apdarus turėdavo, mačiau knygose ir filmuose. Tiesa, jie buvo nusagstyti brangakmeniais, bet man fantazijos niekuomet netrūko, taigi, įsivaizduojamų brangakmenių taip pat.

Gaila, tiek mama, tiek močiutė, tiek tėvas, o vėliau ir patėvis palaikė šią mano svajonę, taigi užaugau išlepusia, svajinga, belaukiančia stebuklo princese...

Tik štai to išsiilgto kanopų dunksėjimo vis nesigirdėjo, tiksliau ne visi atjojantys, pasirodo, būdavo princai. Laimei, net ir būdama giliai sieloje princese, visgi susitaikiau su realybe ir tapau „visagale moterimi”, galbūt net feministe, bet išsaugojau polinkį tikėti jei ne princu-gelbėtoju, tai bent stebuklu. O ir gyvenimas parodė: stebuklai įvyksta ir yra įmanomi net be princų.

Nes, kaip sakė prancūzų rašytojas Jules Renard, „Feministė – tai moteris, kuri nebetiki svajonių princu”. Galbūt jis ir atjos kada nors, bet ji moka puikiai apsieiti viena.


Kita didelė ir slapta svajonė taip pat buvo susijusi su meile ir kažkiek su svajonių princu, bet gyvenimas ją pakoregavo savaip – prancūzišką princą iš scenarijaus tai jau tikrai išbraukė. Kai paaugau ir supratau, kad vaikščioti užsimaukšlinus ant galvos motinos liemenuką yra mažų mažiausiai kvaila, pradėjau sekti mamai ir visiems naują pasaką – užaugusi ištekėsiu už prancūzo iš pietų ir gyvensiu vynuogynuose. Jau tada turbūt numaniau, ko mus dabar moko gyvenimo būdo guru: norint, kad svajonės pildytųsi, reikia jas tinkamai vizualizuoti, taigi, dariau, ką galėjau, kad tik priartinčiau naują gyvenimą.

Jei tik būčiau žinojusi, kokia nelengva dalia moterų, ištekėjusių už smulkius ūkius valdančių vyndarių – juk tai tas pats valstietis, ūkininkas, tik skamba romantiškiau – turbūt net į galvą būtų nešovusi tokia paika svajonė. Bet apie tai, kad būti vyndario žmona reiškia sunkų darbą nuo aušros iki sutemų, vynuogių priežiūrą per liepos kaitrą, lapkričio žvarbų vėją ar ledinį kovo mėnesio lietų, apie jų filosofinį susitaikymą su tuo, kad be jokio įspėjimo užgriuvusi audra, kruša ar šalna bet kada gali nusinešti visą metų derlių, sužinojau tik atsikrausčiusi gyventi į Prancūziją ir sutikusi Laurance. Jai „pasisekė” – iš atšiauraus Lilio kilusi ir inteligentų šeimoje užaugusi prancūzaitė aklos meilės apimta puolė į glėbį miestelio merui vyndariui. Ir nuo to laiko tik dirbo, dirbo ir dirbo…. kol išsiskyrė.


Taigi svajonių princo prancūzo nesutikau. Žinant, kokia karti būna realybės piliulė, manau, man pasisekė daug labiau. Per savo miegamojo langą regiu tolumoje žaliuojančius vynuogynus, besiganančias avis su skambaliukais po kaklais. Ir visa tai, laimei, man nepriklauso.

Keletą dienų iš draugiškumo padirbėjus miestelio merės vynuogynuose supratau: vynuogių derliaus nurinkimas – daug romantiškiau nei bulviakasis, tačiau tikrai ne ką lengviau. Kai nuo saldžių vynuogių syvų limpa rankos, o musės lenda ir į tas kaukolės ertmes, kurių neįsivaizdavai net turinti, ir rudens saulė svilina mano švelnią miestietės odą, romantizmas išgaruoja greitai. Ir jei tai taptų pajamų šaltinį užtikrinančiu darbu, galbūt pradėčiau ne tik kad ir jo nekęsti, bet net ir vyno nebemėgčiau. O jei jums dar papasakočiau, kaip keletą metų žaidžiau kaimietę ir auginau avis savo prancūziškajame rojuje, priiminėjau jų gimdymus (negaliu pati tuo patikėti), o jos iš keturių kaimenės per metus išaugo į dvylikos išdykėlių bandą…. bet apie tai daugiau – knygoje „Prancūzija mon amour”.


Kaip negaliu patikėti ir tuo, kad prieš lygiai aštuonerius metus į kelią ieškoti svajonių Prancūzijos su gerokai perbrendusia bei iliuzijas praradusia princese išjojo ir du princai – mano draugas Jurgis ir sūnus Jokūbas, nes be jų ši kelionė nebūtų turėjusi tiek daug staigių posūkių.

Nuotraukos – iš asmeninio albumo.

asmyliuprancuzija.wordpress.com
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Primabalerina Haruka Ohno: Lietuvoje pasijutau reikalinga

„Nesu apdovanota išskirtiniu talentu, viskas, ką pasiekiau, – sunkaus darbo rezultatas“, – su japonams įprastu kuklumu sako Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina Haruka Ohno (27 m.). Klausydamasi nejučiomis imi gėrėtis šios moters iki svajonės išsipildymo atvedusia tvirto charakterio ir trapaus grakštaus kūno derme.

Ką karališkosios šeimos nariai vilkėjo į princo Louiso krikštynas?

Karališkoji šeima susirinko švęsti savo naujausio nario – mažojo princo Louiso.

Saulius Urbonavičius-Samas: Panevėžys turi kažką tokio, ko žodžiais nenusakysi (2)

Prie Nevėžio ir Skaistakalnio parke jaunas dienas leidęs TV laidų prodiuseris, grupės „Bix“ siela Saulius Urbonavičius-Samas prisipažįsta, kad jo gimtasis Panevėžys – neatpažįstamai pasikeitęs. Atsikračius sovietinio palikimo šiandien jame daugiau spalvų, tvarkos ir grožio, bet miesto ateitis priklauso nuo daug didesnių dalykų.

10 keistų taisyklių, kurių turi laikytis Meghan Markle (3)

Kai priklausai britų monarchijai, neabejotinai tenka laikytis tam tikrų taisyklių. Kai kurios jų yra griežtos, kai kurios – neįprastos, o kitos – tiesiog neįtikėtinos.

Indrė Trakimaitė: tėčio situacija man parodė, kad negalima atidėlioti gyvenimo

Visi žino, kad ekologiškiausia yra keliauti po savo šalį. Vietinio turizmo entuziastė ir aktyvi skatintoja Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė (40 m.) nemažai prisidėjo prie to, kad kasmet vis daugiau lietuvių savo šalį atranda iš naujo. Beje, atradimų netrūksta ir pačiai Indrei.

Kodėl po Mindaugo daugiau karalių nebebuvo?

Lietuvos karalystė egzistavo tik 10 metų: nuo Mindaugo vainikavimo 1253 m. liepą iki jo nužudymo 1263 metais. Vėliau žinomi dar du mėginimai sukurti Lietuvos karalystę.

Karalius Mindaugas: iš pradžių pamirštas, vėliau – nevertintas

1413 metais ginčo dėl Žemaitijos tarp Vytauto ir Jogailos bei Vokiečių ordino įkarštyje lietuvių oponentai priminė vieną epizodą iš tolimos Lietuvos praeities. Ordino atstovai tarpininko teismui pateikė „lietuvių karaliaus“ Mindaugo (~1200–1263 m.) dokumentus, pagal kuriuos šis perleidęs Ordinui Žemaitijos žemes ir kitas teritorijas. Lietuvos valdovų atsakymas buvo netikėtas, esą nėra žinoma, ar toks karalius apskritai kada nors gyveno.

Jonas Mekas: man nerūpi, kad ir Vakaruose būčiau pripažintas

Jonas Mekas (95 m.) mažiausiai nori kalbėti apie praeitį. „Mano požiūris į gyvenimą – kaip kameros objektyvo. Noriu fiksuoti tik tai, kas vyksta dabar prieš mano akis. Man įdomu tik dabartis“, – sako pasaulyje bene geriausiai žinomas Lietuvos menininkas, kai susitinkame Londono knygų mugėje. Sulig šiais žodžiais jis išsitraukia iš kišenės kamerą ir pradeda mus filmuoti.

Kaune įvyko iškilmingas Dainų šventės atidarymas (FOTO)

Paskutinę birželio dieną į Kauną susirinkę Lietuvos meno kolektyvai iš Lietuvos ir kitų šalių paliudijo, kad Dainų švenčių gyvybė neblėsta, veikiau - „dega mūsų širdyse“. Pagal neseną tradiciją, pirmas Dainų šventės renginys, kaip ir ankstesniais metais, įvyko Kaune.

Rygoje gimusi Dainų dienos Kaune režisierė V. Streiča: Latvijoje tos šventės – kitokios

Senųjų ąžuolų apsuptame Dainų slėnyje šeštadienio rytą vyks nacionalinės Lietuvos šimtmečio Dainų šventės renginio, skirto Kaunui, - Dainų dienos - generalinė repeticija.