Patirties kine neturėjau jokios! Geriausia metų aktorė A. Diržiūtė

Festivalio „Kino pavasario“ metu kasmet žiūrovai išrenka geriausią metų Lietuvos aktorę. Ja šiemet tapo Aistė Diržiūtė, sukūrusi vaidmenį Alantės Kavaitės filme „Sangailės vasara“. „Tai garbė, džiaugsmas ir atsakomybė“, – džiaugėsi A. Diržiūtė. Geriausia aktore pretendavo tapti ir Jurga Šeduikytė bei Severija Janušauskaitė. Siūlome interviu su kylančia kino ir teatro žvaigžde.

Skaitomiausi tekstai:
- 5 grožio kryptys ir moterys, kuriomis verta sekti ateinantį sezoną
- Insulto požymiai – kaip padėti ir išgelbėti gyvybę
- Savaitės horoskopas: iki švenčių situacija pasikeis
- Savaitės ikona. S. Nainė: drabužių beveik neperku, ką noriu, pasisiūnu pati
- Velykų boba, kurios receptui - daugiau nei 200 metų

Interviu su jaunosios kartos teatro ir kino aktore Aiste Diržiūte (23 m.) galėčiau pavadinti tikru metų atradimu. Ji nuoširdžiai ir atvirai pasakoja apie save, kelią į aktorystę ir visam gyvenimui įsiminusį Austės vaidmenį režisierės Alantės Kavaitės filme „Sangailė“.

Į visus klausimus Aistė atsako dar nespėjus šių užduoti, kalba sklandžiai, emocingai ir visą laiką šypsosi. Jaučiausi tarsi mažame spektaklyje. Be to, tai – pirmasis jaunos talentingos aktorės interviu!

Šeima

„Gimiau ir augau Vilkaviškyje. Džiaugiuosi, kad augau provincijoje, mažame miestelyje, nors paauglė dėl to, žinoma, kentėjau (juokiasi). Visą energiją buvau nukreipusi ne į miestą, o į save. Man pasisekė – turiu gražią šeimą. Tėvai Vilkaviškyje – tarsi baltos varnos: abu prie meno. Iš jų ir gavau tą begalinį stimulą judėti, veikti, nieko nebijoti. Mano tėtis Rimantas – visų galų meistras, jam nėra neįveikiamų dalykų. Pats pastatė šeimai namus. Beje, propaguoja vienintelę tikrai lietuvišką sporto šaką – ritinį, yra Lietuvos ritinio sporto federacijos prezidentas. Jo dėka šis Simono Daukanto aprašytas sportas Lietuvoje dar gyvuoja.

Esu tėčio mergaitė, be to, labai panaši į jo mamą. Mano mama Vaidutė dirba mokykloje dailės mokytoja, tikra menininkė. Kažkada siuvo drabužius, netgi siekė rekordo kurdama sukneles iš „Teleloto“ bilietų. Dabar kuria savo malonumui, daro skrupulingus karpinius, rengia parodas. Mano artimieji – iš tų mažų miesčiukų žiburėlių (šypsosi)... Turiu trejais metais vyresnį brolį Edgarą, jis studijuoja psichiatriją. Kada nors bus puikus gydytojas. Brolį tėvai augino griežčiau, man leido augti sau. Galėjau daug ko nedaryti, arba daryti tai, ką noriu. Tai didžiulė privilegija. Ja iki šiol mielai naudojuosi (šypsosi). Viena, ko neišmokau, – tai dirbti atsainiai: viską, ko imuosi, noriu atlikti maksimaliai gerai.“

Tėvai Vilkaviškyje – tarsi baltos varnos: abu prie meno. Iš jų ir gavau tą begalinį stimulą judėti, veikti, nieko nebijoti.
Iš žurnalo „Moteris" archyvo (A. Gintalaitės nuotr.)

Kelias

„Kelias iki aktorystės buvo ilgas ir akmenuotas. Pirmiausia užsimaniau groti – labai tikėjausi tapti pianiste. Dar nėjau į mokyklą, kai pradėjau muzikuoti. Pirmiausia išmokau rašyti natas, o ne žodžius. Kai ruošiausi šiam interviu, su mama bandėme prisiminti, ar yra giminėje muzikantų. Pasirodo, močiutės pusseserė Birutė Almonaitytė buvo garsi operos dainininkė. Močiutė irgi turėjo galingą balsą, garsėjo kaip viso kaimo dainininkė. Matyt, iš jų tą potraukį prie muzikos ir paveldėjau. Viena pati įstojau į Vilkaviškio vaikų muzikos mokyklą, net mamai neleidau manęs lydėti. Pirmus mėnesius natas rinkau metalofonu, paskui tėvai nupirko pianiną. Aktyviai muzikavau septynerius metus. Neturėjau to muzikantams būtino polėkio, gabumų. Mano rankos visą laiką būdavo įsitempusios. Žodžiu, mano norai neatitiko galimybių.

Vėliau susidomėjau žurnalistika. Paskui buvo politikos etapas – norėjau pakeisti pasaulį. Jeigu kuo susidomiu, tai iki kraštutinumų. Pamenu, vaikščiojau visa tokia rimta, apsivilkusi švarką ir baltus marškinukus, skaitydavau naujienas lietuvių ir anglų kalbomis. Paskui prasidėjo milžiniški galvos skausmai. Pažįstamas miestelio menininkas pasakė, kad taip priešinasi mano prigimtis. Susimąsčiau ir vėl panirau į meną – susidomėjau fotografija. Vilkaviškio fotografijos mokykla labai stipri, iš čia kilę Tomas Kauneckas, Tomas Bauras, Tomas Juškaitis. Pastarasis dirba Londone kartu su Roku Daruliu. Vis dėlto jaučiau, kad būti už kadro man negana, kad noriu labiau save išreikšti. Ieškojau profesijos, kuri galėtų sujungti intelektinę, vaizdinę, meninę, jausminę veiklą.

Grįžau prie muzikos. Pradėjau dainuoti džiazą. Patiko, sekėsi, netgi rimtai ruošiausi stoti į Vilniuje esančią Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Pabandžiau džiazuoti pianinu, pasirodė visai įdomu, pradėjau mokytis džiazo meno pas Andrejų Polevikovą. Du kartus per savaitę važinėdavau iš Vilkaviškio į Vilnių. Mokiausi stropiai, viską atlikdavau tvarkingai, bet neturėjau tos vidinės laisvės – jaučiau, kad egzistuoja riba, kurios negaliu peržengti. Buvau susikausčiusi, nepaleisdavau savęs. Vis dėlto muzikos troškau, taigi įstojau į konservatoriją, bet... po trijų dienų dokumentus atsiėmiau. Tikrai kvaila, ar ne? Būčiau turėjusi gyventi vien muzika, atsisakyti istorijos, literatūros, o ją labai mėgstu. Nenorėjau. Ir žinote, grįžau namo tokia laiminga! Tėvai mane palaikė, leido ieškoti savęs. Tada susimąsčiau: o kas toliau? Kur save dėti?“

Pašaukimas

„Vilkaviškyje veikė teatro studija, jai vadovavo Neringa Klišienė – be galo protinga, intelektuali moteris. Aš jos labai bijojau, tačiau į teatro studiją atėjau vedama smalsumo. Užlipau ant scenos prisistatyti, vadovė žiūrėjo žiūrėjo į mane ir pasakė: „Gerai, stiklažmogi, dabar tu atsisėsi ir mažiausiai pusę metų stebėsi, kaip dirba kiti.“ Buvau įpratusi, kad man viskas sekasi, mokyklą baigiau su pagyrimu. O čia toks šaltas dušas! (Vėliau Neringa tapo viena geriausių mano draugių.) Nelaisvė tūnojo mano kūne, buvau kompleksuota ir susikausčiusi. Ilgai negalėjau susitaikyti, kad tampu moterimi, kad keičiasi mano formos. Devintoje ir dešimtoje klasėse jaučiausi klaikiai negraži, spuoguota, kovojau su riebaluotis pradėjusiais plaukais, vaikščiodavau susikūprinusi ir nešiodavau plačius megztinius, tarsi norėdama po jais pasislėpti. Bjauriojo ančiuko laikotarpis. Mano mintys ir kūnas gyveno sau. Sėdėjau ir galvojau, kaip prie Neringos prieiti. Kalbėdavomės apie filmus, knygas, pamažu pelniau jos pasitikėjimą. Pirmasis vadovės man duotas vaidmuo buvo intelektualės. Pajutau nenusakomą malonumą tapti kitu žmogumi! Supratau, kad teatras yra ta veikla, kuri sujungia intelektą, jausmus, judesį, balsą, muziką, estetiką, vaizdą. Iki šiol kurdama personažą mėgstu ieškoti interteksto, pripildyti herojų kino, literatūros, dailės, gyvenimo, net mados.

Man pranešė, kad neįstojau, ir paprašė atsisveikinant padainuoti. Plėšiau Ninos Simone „Feeling Good“ visa gerkle, šypsodamasi.
Iš žurnalo „Moteris" archyvo (A. Gintalaitės nuotr.)

Mokantis dvyliktoje klasėje ėmė kirbėti mintis pamėginti stoti į aktorinį. Bijojau, jaučiausi nedrąsi, nepasitikinti savimi. Kam gali būti įdomi niekam nežinoma mergaitė iš provincijos? Vis dėlto užsispyriau ir išvažiavau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos stojamuosius. Iškritau po antro turo. Toks spjūvis į veidą! Visą vakarą verkiau, o ryte nusprendžiau stoti į Vilniaus kolegiją, į pramoginio scenos meno specialybę. Sau pasakiau: jei neįstosiu, svajones apie aktorystę pamiršiu. Įstojau. Kolegijoje sutikau puikių dėstytojų: Ramunę Kudzmanaitę, Vytį Jankauską, Eglę Juozapaitienę, Jūratę Sodytę, Jūratę Vilūnaitę. Po metų nusprendžiau vėl stoti į akademiją, į aktorinį. Nieko nebebijojau. Teatro ir kino fakulteto Vaidybos ir režisūros katedros vedėjas Aidas Giniotis nepatikėjo, kad prieš metus bandžiau stoti, sakė, kad per metus labai pasikeičiau. Per trečiąjį turą man pranešė, kad neįstojau, ir paprašė atsisveikinant padainuoti. Plėšiau Ninos Simone „Feeling Good“ visa gerkle, šypsodamasi. Manęs paklausė: „Ką tu darai? Juk neįstojai, kodėl šypsaisi? Verkti turėtum!“ Atsakiau: „Šypsausi, kad neverkčiau.“ – „Tai ir yra tavo problema. Dediesi kaukes, vaidini, kad viskas gerai. Mums reikia tikrų žmonių! Geriausiu atveju būtum puiki padavėja“, – tėškė. Į aktorinį vis dėlto įstojau. Po konkurso A. Giniotis manęs atsiprašė: „Taip reikėjo, nepyk...“ Mokslai sekėsi ne taip gerai, kaip norėjau, netgi turėjau minčių viską mesti. Vis dėlto jaučiau, kad esu savo vietoje.“

„Sangailė“

„Šis filmas – visa atsitiktinumų virtinė. Iki „Sangailės“ buvau dalyvavusi tik vienoje didelėje aktorių atrankoje Hamburge. Jeigu būtų atrinkę, būčiau vaidinusi su pačiu Tilu Schweigeriu (žinomas vokiečių aktorius – aut. past.). Taigi patirties kine neturėjau jokios! Pamenu, į mūsų kiemą dviračiu įsuko aktorių atrankos režisierė Dalia Survilaitė, nufotografavo. Netrukus mane ir dar kelias merginas pakvietė į bandymus. Per antrąjį turą atrankos režisierė pasiūlė paklausyti „Sangailės“ muzikos, netrukus išgirdau Danutės Neimontaitės dainą „Vėjas man pasakė“. „Žinai šitą?“ – paklausė. „Žinau! Per stojamuosius ją dainavau!“ – atsakiau. Tada paprašė imituoti drabužio siuvimą. Mano mama siuva, tad puikiai žinau, kaip tai daroma. Į kitą turą atėjau vilkėdama savo talismaną – Vilkaviškio dėvėtų drabužių parduotuvėje pirktą raudoną megztinį su baltomis širdelėmis. Pamačiusi jį režisierė net aiktelėjo: „Betgi čia Austės megztinis!“ O prie durų sutikau savo vaikystės susirašinėjimo draugę Juliją (fotografiją studijuojanti Julija Steponaitytė filme kuria pagrindinį vaidmenį – aut. past.). Pasirodo, ji jau buvo atrinkta vaidinti Sangailę! Pamačiusi mus drauge, režisierė paklausė: „Spėjot susidraugauti?“ „Ne, mes seniai pažįstamos!“ – pasakėme ir papasakojome, kaip nuo trylikos susirašinėjome, vykdavome viena pas kitą į svečius. Alantei net šiurpas per odą bėgiojo klausantis (juokiasi). Kai mane atrinko vaidinti Austę, režisierė pranešė, kad Sangailės mamą vaidins Jūratė Sodytė. „O, mano dėstytoja!“ – apsidžiaugiau. Režisierė tik kraipė galvą. Kai ką nors lydi tokia atsitiktinumų virtinė, blogai būti negali.“

Austė

EFP atrankos komisijos nariai sunkiai patikėjo, kad tai pirmas didelis Aistės vaidmuo didžiajame ekrane. Jie negailėjo lietuvei liaupsių. Filme „Sangailė“ A. Diržiūtė vaidina geriausią pagrindinės herojės draugę Austę. Ši ekstravagantiška, laisvos sielos, gyvybinga ir linksma mergina sugeba išlaisvinti Sangailę iš kiauto, yra jautri ir be galo empatiška (rankinuke Austė, nors pati nerūko, nešiojasi cigarečių pakelį – kad turėtų, jei kuris nors draugas užsinorėtų užtraukti dūmą). O ar Aistė panaši į savo vaidinamą heroję? „Iš tikrųjų Austė labai panaši į mane, tik aš jau turiu patirties, o Austė – ne. Ji – septyniolikmetė, tad didžiausias iššūkis buvo perteikti tą jauno žmogaus naivumą. Savo energiją privalėjau ne ištaškyti, o sutelkti. Netgi šypsotis visa burna režisierė man neleido, nes kinui to būtų buvę per daug (šypsosi). Esu tikra, kad aktorius gali suvaidinti bet kokį personažą, reikia tik sugebėti rasti ir iš savęs ištraukti jo esmę, tam tikrą savybę.“

Filmą ir Aistę sieja ir kai kurie labai asmeniški dalykai, tik apie tai ji dar negali kalbėti. Netgi kai kurie Austės drabužiai yra iš pačios Aistės paauglystės spintos. „Mano Austė – kostiumų karalienė, – juokiasi aktorė. – Su filmo kostiumų dailininke Neringa Keršulyte kaip išprotėjusios lakstėme po parduotuves ieškodamos tinkamų apdarų.“ Realiame gyvenime Aistę dažniau sutiksi vilkinčią pilką megztuką. Balta, juoda ir penkiasdešimt pilkų atspalvių jai šiuo metu priimtinesni nei ryškūs rėksmingi drabužiai. „Gal suaugau?“ – smagiai nusijuokia jauna žavi mergina. Jai viskas dar prieš akis.

Aistė apie save

„Gimiau 1991 metų spalio 18 d. Vilkaviškyje. Esu Svarstyklės, tvirtai stoviu ant žemės.“
„Studijuoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vaidybą, esu bakalaurė.“
„Vaidinu Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre.“
„Nusifilmavau juostoje „Mes dainuosim“ (rež. Robertas Mullanas), sukūriau epizodinius vaidmenis televizijos serialuose „Kriminalistai“ ir „Moterų laimė“.“
„Augau su berniukais. Darželį lankiau tik mėnesį – neištvėriau diktatūros. Negalėjau miegoti, kai reikia, daryti tik tai, ką reikia. Paskutinis lašas buvo baltos pėdkelnės: mama mane papuošė, o darželyje liepė eiti keliais. Kaip galėjau?! Pabėgau (juokiasi). Mane užaugino močiutė.“
Draugės. „Mokykloje nebuvo jokių meilių, turėjau tris geriausias drauges. Laikėmės viena kitos, kad išliktume. Gyvenome knygomis ir filmais. Esame sukūrusios filmuką „Žana d’Ark“, ten atlikau pirmąjį savo vaidmenį.“
Gyvenimą pakeitę filmai. „The Beatles“, „A Hard Day’s Night“, Davido Lyncho „Vidaus imperija“, Krzysztofo Kieslowskio „Dekalogas“.
Muzika. Atlikėjai Nina Simone, Jacques’as Brelis, Editha Piaf, Erikas Satie, Johnas Cage’as, Bobo Stensonas, Keithas Jarrettas, Billas Evansas, Milesas Davisas, grupės „Pink Floyd“, „La Femme“, „Air“ ir kt.
„Mano poetas – Oskaras Milašius. Su juo mane supažindino Neringa dvyliktoje klasėje. Patyriau, ką reiškia prabilti kito žodžiais apie save, ir pirmą kartą panirau į tokią poezijos gelmę!..“
„Žaviuosi Liūnės Sutemos, Antano A. Jonyno poezija, Salomėjos Nėries dienoraščiais, Kęstučio Navako, Icchoko Mero, Grigorijaus Kanovičiaus proza. Patinka Vladimiras Nabokovas, Stefanas Zweigas, Julio Cortázaras, Fiodoras Dostojevskis, Marguerite Duras, o mano meilių meilė yra Virginia Woolf.“
„Rankinėje visada nešiojuosi knygą ir darbo kalendorių. Jaučiu silpnybę popieriui, labai mėgstu rašyti ir planuoti laiką.“
Skaitovė. „Dukart dalyvavau Šiaulių universiteto Teatro katedros rengiamame respublikiniame Laimono Noreikos studentų skaitovų konkurse, pernai tapau nugalėtoja. Scenos kalba man labai svarbi, tai viena mėgstamiausių specialybės disciplinų, į ją gilinuosi, ją tobulinu. Kalba mane domina kaip objektas.“
Energija. „Niekas niekada netyrė, ar nesu hiperaktyvi. Turiu daug energijos. Jei reikia, galiu nemiegoti naktimis. Privalau išsikrauti – dirbdama, kurdama, bendraudama, kitaip nerandu vietos. Visa pasiekiau daug dirbdama.“
„Bijau vandens. Hidrofobija kišo koją ir per filmavimą. Labai bijojau vaidinti atvirame vandens telkinyje, šiaip ne taip įlindau, ir... užstrigo kamera. Viską reikėjo daryti iš naujo.“
Frazė. „Po nesėkmingo kadro vandenyje režisierei pasakyta frazė: „Jeigu reikia...“ – savotiškas mano šūkis. Juk jeigu iš tikrųjų labai reikia, padaryti galima viską.“
„Man patinka Coco Chanel posakis: „Moteris, kuri nesidažo, per daug pasitiki savimi.“ Beveik nesidažau. Man patinka jausti, kad mano oda kvėpuoja.“
„Neseniai atradau savo kvapą – kvepalų namų „Parfums de Nicolaï“ aromatą „L’Eau à la Folie“. Tai beprotybės kvapas.“
„Mėgstu tai, kas dvelkia naftalinu. Mano knygos senos, muzika ir filmai – absoliuti klasika. Patinka vintažiniai daiktai.“
„Aukštakulnių neturiu. Labiau mėgstu patogius vyriškus batus.“
„Esu reikli drabužiams ir maistui. Jei negausiu, ko noriu, geriau būsiu nevalgiusi ir neapsirengusi. Mama sakydavo, kad esu bjauriausia jos klientė (juokiasi).“
Geriausias poilsis – savaitė palapinėje, gamtos apsuptyje su artimu žmogumi. „Kaip viename S. Nėries dienoraštyje: „Bet juk mums liudininkais buvo žvaigždėtas vasaros dangus virš galvos ir pilkas kelias po kojų...“

****

Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis