Pastatas Vilniaus gatvėje slepia nepaprastą meilės istoriją

 (9)
Per kaukių balių dvidešimtmetė Pranciška Uršulė buvo supažindinta su Mykolu Kazimieru Radvila. Tais metais atvykęs į Čartoryską dvidešimt trejų metų jaunuolis prisistatė kunigaikščiams Višnioveckiams, tad dalyvavo pokylyje ir daug bendravo su kunigaikštiene Teofile Višniovecka. Šalia šios stovėjo labai negraži rūmų dama...
Uršulė Radvilienė ir Mykolas Kazimieras Radvila, nuotrauka iš L.Matonienės knygos "Vilnius: meilės stotelės"

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Tai dalelytė istorijos, kurią slepia sostinės Vilniaus gatvėje 41 numeriu pažymėtas namas.

Bet apie viską - iš pradžių.

Pirmoji lenkiškai rašiusi dramaturgė Pranciška Uršulė Radvilienė XVIII amžiaus viduryje įkūrė nuosavą Nesvyžiaus teatrą, kuris atvykdavo ir į Vilnių, o spektaklius rengdavo giminės rūmuose. Maždaug po pusšimčio metų kita talentinga moteris – Marcijana Korvel-Moravska – neleido tuose pačiuose rūmuose vyro puoselėtam teatrui nunykti. Vilnietiško teatro raidą maitino šių dviejų moterų meilė savo vyrui ir menui.

Vilniaus g. 41 numeriu pažymėtame pastate, dar vadinamame Mažaisiais Radvilų rūmais, dabar įsikūręs Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Ir greičiausiai neatsitiktinai.


Mažieji Radvilų rūmai, nuotrauka iš L.Matonienės knygos "Vilnius: meilės stotelės"

Iš tiesų šioje Radvilų valdoje, kuri užėmė visą kvartalą tarp dabartinių Klaipėdos, Vilniaus ir Trakų gatvių, buvę rūmai anaiptol nebuvo maži.

XVI amžiuje čia stovėjusius namus Mikalojus Radvila Juodasis sujungė į rūmus, ilgainiui juose buvo įrengtos renesansinės galerijos, šiais laikais atstatytos dabartinių Mažųjų rūmų kiemo pusėje.

Po didžiųjų XVIII amžiaus vidurio Vilniaus gaisrų rekonstruotus rūmus Radvilos uždengė barokui būdingu mansardiniu stogu, langus papuošė lipdiniais. Rūmų grožį dabar liudija tik vienas išlikęs flygelis. Šie rūmai Vilniuje garsėjo ne tik grožiu ir didybe, bet ir juose statytais spektakliais.

Teatras Vilniuje veikė jau XVI amžiuje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto Vilniaus Žemutinės pilies rūmuose buvo įrengta scena su besikeičiančiomis dekoracijomis, ir joje valdovui būdavo rodomi spektakliai.

Mokykliniai vaidinimai Vilniaus jėzuitų kolegijoje rengti nuo 1570 metų. Be to, tradiciškai manoma, kad XVII amžiuje, 1636 metais, Vladislovo Vazos iniciatyva Vilnius tapo viena pirmųjų Europos sostinių, kur pradėtos statyti operos.

Tačiau muzikologo V. P. Jurkšto duomenimis, kompozitoriaus M. Scacchi opera „Galatėja“ Vilniuje buvo atlikta 1633 metais, taigi, dar trejais metais anksčiau. XVIII amžiaus viduryje, nusižiūrėję nuo valdovų, savo rūmuose teatrus ėmė steigti ir didikai – Radvilos, Oginskiai, Sapiegos.

Vienas žymiausių buvo Pranciškos Uršulės Radvilienės teatras, įsteigtas Nesvyžiuje, o nuo 1747 metų, kai kurių šaltinių duomenimis, trumpai veikęs ir Vilniuje minėtų Radvilų rūmų ūkinėje oficinoje. Jame vaidino ne tik vietos aktoriai, bet ir keliaujančios trupės.

Pranciška Uršulė gimė 1705 metais Čartoryske (dabartinėje Ukrainoje) Krokuvos kašteliono, Vilniaus vaivados, Krokuvos vaivados, Pinsko seniūno kunigaikščio Jonušo Višnioveckio ir kunigaikštienės Teofilės Leščinskos šeimoje.

Pranciškos Uršulės tėvas buvo gabus oratorius ir literatas, rašė dvasinius traktatus, panegirikas ir religines giesmes. Savo dvare Čartoryske turėjo kapelą, o dėdė Mykolas Višnioveckis laikė dvaro teatrą ir greičiausiai pats rašė jam pjeses.

Kunigaikštytė tėvų namuose gavo puikų išsilavinimą, mokėjo kelias kalbas, studijavo Šventąjį Raštą, istoriją, geografiją, literatūrą, gerai išmanė bažnytinę ir civilinę teisę. Buvo vadinama labiausiai išsilavinusia moterimi valstybėje, sakyta, jei būtų gimusi vyru, būtų padariusi didelę karjerą.

1725 metais per kaukių balių dvidešimtmetė Pranciška Uršulė buvo supažindinta su Mykolu Kazimieru Radvila. Tais metais atvykęs į Čartoryską dvidešimt trejų metų jaunuolis prisistatė kunigaikščiams Višnioveckiams, tad dalyvavo pokylyje ir daug bendravo su kunigaikštiene Teofile Višniovecka. Šalia šios stovėjo labai negraži rūmų dama.

Jaunasis Radvila pamanė, kad tai kunigaikštytė, ir karštligiškai svarstė, kaip jam išsisukti. O Pranciška Uršulė kukliai stovėjo lango nišoje kone pasislėpusi už užuolaidos.

Beveik po valandos vienas iš svečių paklausė Radvilos, kodėl gi šis neparodąs deramos pagarbos kunigaikštytei. Tik tada Mykolas Kazimieras suprato savo klaidą, susižavėjo gražia kunigaikštytės išvaizda, tačiau pokalbis jam nepatiko – Pranciška Uršulė buvusi labai drovi.

Vis dėlto geriau pažinęs Mykolas Kazimieras Radvila ją įvertino ir pamilo, ilgai nelaukęs pasipiršo ir susižiedavo. Vestuvės įvyko po kelių mėnesių, 1725 metų balandį.

Taip Pranciška Uršulė tapo paties turtingiausio Abiejų Tautų Respublikos didiko žmona. Turtai buvo dideli, tačiau ir rūpesčių buvo nemažai. Vyras buvo nuolat užsiėmęs valstybės reikalais, sparčiai kilo valstybinės ir karinės karjeros laiptais ir netrukus tapo įtakingiausiu pareigūnu – jis buvo Lietuvos arklidininku, Lietuvos dvaro maršalka, Trakų kaštelionu, LDK lauko etmonu, paskui LDK didžiuoju etmonu ir Vilniaus vaivada.

Taigi Pranciškai Uršulei teko rūpintis per Šiaurės karą apgriautų rūmų atstatydinimu, tvarkyti veidrodžių manufaktūros reikalus, aprūpinti Nesvyžiaus spaustuvę naujais įrenginiais. Šie darbai jai sekėsi puikiai – barokiniai keturių aukštų Nesvyžiaus rūmai su dvylika salių ir koplyčia bei puikiai sutvarkytas parkas tapo ne tik prašmatnia rezidencija, bet ir kultūros centru.

Pranciškos Uršulės dėka buvo gerokai papildyta Radvilų portretų galerija, knygų skaičius rūmų bibliotekoje išaugo nuo dviejų iki devynių tūkstančių – sako, Pranciška Uršulė buvo perskaičiusi jas visas, – pradėjo veikti teatras.

Pranciška Uršulė pradėjo rašyti jau vaikystėje, o vėlesniais metais sueiliavo kūrinį pavadinimu „Įspėjimai mano dukrelei Anai Marijai, išsakyti 1738“.

Tai krikščioniškos moralės tiesomis paremtas kūrinys, perrašinėtas amžininkų, labai vertintas jėzuitų. Jame mama moko dukrą santūrumo, dosnumo, visada atlyginti už paslaugą, saugoti paslaptį, nieko neišduoti, nebūti smalsiai, būti gerai savo tarnams.

Vyrą ji, regis, nuoširdžiai mylėjo, yra parašiusi jam apie tūkstantį eiliuotų laiškų, kuriuose švelniai vadina jį savo Miklasiuku.

1746 metais vyro vardadienio proga Pranciška Uršulė padarė jam staigmeną – pastatė savo parašytą pjesę „Nenuovoki meilė“. Nuo tada šeimos švenčių progomis ji pastatydavo po aštuonis–dešimt spektaklių per metus. Dvi ar tris dramas per metus ji pati sueiliuodavo – iš viso jų parašė vienuolika. Be to, į lenkų kalbą išvertė Molière’o, Voltaire’o pjesių.

Jos įkurtame dvaro teatre buvo statomos net operos ir operetės, kurių muziką taip pat kūrė pati Radvilienė. Orkestre griežė ne tik profesionalūs muzikantai, bet ir gabūs baudžiauninkai, pamokyti užsieniečių mokytojų.

Spektakliai paprastai baigdavosi baletu, kurį šokdavo gabūs baudžiauninkų vaikai. Vaidindavo ir dvaro šeimininkai, ir svečiai, ir tarnai – statant spektaklius trumpam pranykdavo luomų skirtumai, nes vaidmenys buvo skirstomi pagal asmens tinkamumą, o ne kilmę. Vasaros teatrų spektaklius buvo leidžiama žiūrėti ir baudžiauninkams.

Nežinia, ar ji tiek pat buvo mylima, kiek pati mylėjo. Pranciška Uršulė mirė 1753 metais vos keturiasdešimt aštuonerių. Su vyru Mykolu Kazimieru Radvila, pramintu Žuvele, ji susilaukė ketverto vaikų – dvynių Karolio Stanislovo ir Jonušo Tado ir dviejų dukterų Teofilės Konstancijos ir Kotrynos Karolinos. Našlys Radvila neilgai žmonos gedėjo – po kelių mėnesių vedė jaunesnę giminaitę Oną Liudviką Mycelską.

Nepadariusi vyro širdyje didesnio įspaudo Pranciška Uršulė ryškų pėdsaką paliko Lietuvos teatro istorijoje. Po jos mirties teatras tebegyvavo. Iš pradžių juo rūpinosi pats Mykolas Kazimieras, o vėliau sūnus Karolis Stanislovas, vadintas Ponu Mieliausiu, nes pats taip kreipdavosi į pašnekovus.

Per valstybės padalijimus Radvilų teatras apmirė. Po dėdės mirties Radvilų turtus paveldėjęs Domininkas Radvila teatro nebeatgaivino. Tuo metu nutrūko ir kitų didikų – Oginskių, Branickio – teatrų veikla. Tačiau buvę jų artistai ėmė burtis į profesionalias trupes. Vienai iš jų ėmė vadovauti iš Varšuvos atvykęs Voicechas Boguslavskis (Wojciech Bogusławski, 1757–1829).

Šis tekstas - L. Matonienės knygos "Vilnius: meilės stotelės" ištrauka. Daugiau leidyklos "Tyto alba" knygų rasite čia.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Primabalerina Haruka Ohno: Lietuvoje pasijutau reikalinga

„Nesu apdovanota išskirtiniu talentu, viskas, ką pasiekiau, – sunkaus darbo rezultatas“, – su japonams įprastu kuklumu sako Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina Haruka Ohno (27 m.). Klausydamasi nejučiomis imi gėrėtis šios moters iki svajonės išsipildymo atvedusia tvirto charakterio ir trapaus grakštaus kūno derme.

Ką karališkosios šeimos nariai vilkėjo į princo Louiso krikštynas?

Karališkoji šeima susirinko švęsti savo naujausio nario – mažojo princo Louiso.

Saulius Urbonavičius-Samas: Panevėžys turi kažką tokio, ko žodžiais nenusakysi (3)

Prie Nevėžio ir Skaistakalnio parke jaunas dienas leidęs TV laidų prodiuseris, grupės „Bix“ siela Saulius Urbonavičius-Samas prisipažįsta, kad jo gimtasis Panevėžys – neatpažįstamai pasikeitęs. Atsikračius sovietinio palikimo šiandien jame daugiau spalvų, tvarkos ir grožio, bet miesto ateitis priklauso nuo daug didesnių dalykų.

10 keistų taisyklių, kurių turi laikytis Meghan Markle (4)

Kai priklausai britų monarchijai, neabejotinai tenka laikytis tam tikrų taisyklių. Kai kurios jų yra griežtos, kai kurios – neįprastos, o kitos – tiesiog neįtikėtinos.

Indrė Trakimaitė: tėčio situacija man parodė, kad negalima atidėlioti gyvenimo

Visi žino, kad ekologiškiausia yra keliauti po savo šalį. Vietinio turizmo entuziastė ir aktyvi skatintoja Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė (40 m.) nemažai prisidėjo prie to, kad kasmet vis daugiau lietuvių savo šalį atranda iš naujo. Beje, atradimų netrūksta ir pačiai Indrei.

Kodėl po Mindaugo daugiau karalių nebebuvo?

Lietuvos karalystė egzistavo tik 10 metų: nuo Mindaugo vainikavimo 1253 m. liepą iki jo nužudymo 1263 metais. Vėliau žinomi dar du mėginimai sukurti Lietuvos karalystę.

Karalius Mindaugas: iš pradžių pamirštas, vėliau – nevertintas

1413 metais ginčo dėl Žemaitijos tarp Vytauto ir Jogailos bei Vokiečių ordino įkarštyje lietuvių oponentai priminė vieną epizodą iš tolimos Lietuvos praeities. Ordino atstovai tarpininko teismui pateikė „lietuvių karaliaus“ Mindaugo (~1200–1263 m.) dokumentus, pagal kuriuos šis perleidęs Ordinui Žemaitijos žemes ir kitas teritorijas. Lietuvos valdovų atsakymas buvo netikėtas, esą nėra žinoma, ar toks karalius apskritai kada nors gyveno.

Jonas Mekas: man nerūpi, kad ir Vakaruose būčiau pripažintas

Jonas Mekas (95 m.) mažiausiai nori kalbėti apie praeitį. „Mano požiūris į gyvenimą – kaip kameros objektyvo. Noriu fiksuoti tik tai, kas vyksta dabar prieš mano akis. Man įdomu tik dabartis“, – sako pasaulyje bene geriausiai žinomas Lietuvos menininkas, kai susitinkame Londono knygų mugėje. Sulig šiais žodžiais jis išsitraukia iš kišenės kamerą ir pradeda mus filmuoti.

Kaune įvyko iškilmingas Dainų šventės atidarymas (FOTO)

Paskutinę birželio dieną į Kauną susirinkę Lietuvos meno kolektyvai iš Lietuvos ir kitų šalių paliudijo, kad Dainų švenčių gyvybė neblėsta, veikiau - „dega mūsų širdyse“. Pagal neseną tradiciją, pirmas Dainų šventės renginys, kaip ir ankstesniais metais, įvyko Kaune.

Rygoje gimusi Dainų dienos Kaune režisierė V. Streiča: Latvijoje tos šventės – kitokios

Senųjų ąžuolų apsuptame Dainų slėnyje šeštadienio rytą vyks nacionalinės Lietuvos šimtmečio Dainų šventės renginio, skirto Kaunui, - Dainų dienos - generalinė repeticija.