Paryžiuje gyvenanti diplomato Mariaus Lukošiūno šeima: vietiniai atvykėlių nepasitinka išskėstomis rankomis

 (22)
Tarptautinės organizacijos diplomatas Marius Lukošiūnas ir prodiuserė Aušra Lukošiūnienė jau dvejus metus Paryžių vadina savo namais. Po triukšmingų, neretai varginančių Maskvos ir Kairo šeima netikėtai atranda kitą didmiestį, – šio mistinei traukai sunku atsispirti.
© MOTERIS / Dovilė Babravičiūtė

Sausį Paryžius minėjo antrąsias išpuolio prieš Prancūzijos satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ redakciją metines. 2015-ųjų sausio 7 dieną du teroristai įsiveržė į leidinio biurą, nušovė dvylika žmonių ir dar vienuolika sužeidė. Įsisupusi į paltą einu vėjuotomis vakarinio Paryžiaus gatvėmis. Jaukiai šviečia restoranų, kavinių langai. Šįvakar mieste atrodo taip saugu. Prisimenu, koks siaubas tada buvo apėmęs Prancūzijos sostinę. Jos gyvenimas nuo tos akimirkos pasikeitė negrįžtamai.

„Paryžius tapo liūdnesnis“, – vėliau pasakys man Aušra. Marius, savo karjerą kovai už spaudos ir žodžio laisvę paskyręs UNESCO Komunikacijos ir informacijos programų specialistas, įsitikinęs, kad be saviraiškos laisvės sunku įsivaizduoti ir Prancūzijos visuomenę. „Saviraiškos, pasirinkimo laisvė labai svarbi asmenybės identitetui formuotis, – sako diplomatas. – Šalyse, kur ji apribota, identitetą diktuoja kažkas iš viršaus, o tai yra didelis praradimas žmogui – kaip asmenybei, piliečiui.

Kitą dieną po išpuolio prieš „Charlie Hebdo“ tūkstančiai žmonių išėjo į gatves. Mūsų UNESCO biuras prisijungė prie minios. Šalia ėjo aktorė Claudia Cardinale. Kalbėjomės, kad toks masinis protestas yra tipinė prancūzo ir paryžiečio reakcija: „Jūs mūsų nepakeisite, mes turime teisę į saviraišką, ir to niekas neatims.“ Jis – paryžietis, prancūzas – gerbia savo vertybes, nuomonę, kultūrą ir šalį.“

Paryžiuje gyvenanti diplomato Mariaus Lukošiūno šeima: vietiniai atvykėlių nepasitinka išskėstomis rankomis
© MOTERIS / Dovilė Babravičiūtė

Prousto keliais

Lukošiūnų šeima įsikūrė 7-ajame miesto rajone – labai paryžietiškame. Kai iš nedidelės gatvelės išsukau į Rapp‘o prospektą, man prieš nosį netikėtai išdygo Eifelio bokštas. Taip arti, kad net kvapą užėmė nuo jo dydžio. „Kaskart pamačiusi šį statinį, patiriu stiprų įspūdį“, – prisimenu Aušros žodžius.

Štai elegantiškas Haussmann'o stiliaus namas, siauras senovinis liftas, iš jo patenku į tipinį 7-ojo rajono butą – nedidelį, bet patogiai suplanuotą, aukštomis lubomis. Į akis krenta nepaprasto grožio arabiško stiliaus lempos, įmantri egiptietiška sofa, masyvus, didelis stalas. Visa tai šeima parsivežė iš Egipto, ten Marius ketverius metus dirbo UNESCO atstovybės Kaire Komunikacijos ir informacijos programos patarėju. Prieš tai penkerius metus – Maskvoje, UNESCO atstovybėje. Pora sako, kad namus renkasi neatsitiktinai. Jiems svarbu, kad pastatas turėtų savo istoriją, – tai irgi vienas iš būdų suprasti šalį. „Egipte mūsų namas buvo šiek tiek aptriušęs Bauhauso stiliaus statinys. Nuostabus jausmas, kai į balkonus lipa palmės, o iškišęs ranką gali nusiskinti datulę, – prisimena Marius. – XX a. pradžioje šiame name buvo įtaisytas net liftas. Iš pradžių žmonės kelti rankiniu būdu, vėliau įrengtas mažas motoras.“ Maskvoje šeima buvo įsikūrusi garsiame konstruktyvizmo laikotarpiu statytame name, kuriame gyveno Stalino šeima ir buvęs Sovietų Sąjungos elitas.

Nors sakoma, kad niekada netapsi paryžiečiu, nes juo reikia gimti, bet, net ir būdamas užsienietis, vis dėlto gali giliau pasinerti į tą Paryžių.
Marius

Dabartinis šeimos būstas Paryžiuje yra tarp Mariaus biuro ir dvylikamečio jaunylio sūnaus Mato mokyklos. „Tiesa, mano draugai menininkai raukia nosį išgirdę, kokiame rajone gyvenu, – juokiasi Prancūzijoje vizualaus meno agentūrą „IVA Company“ kartu su prancūze Nathali Conio Thauvin įkūrusi Aušra. – Pasirodo, jeigu gyveni septintajame rajone, tai esi išsišokėlis – deklaruoji, kad esi apsirūpinęs buržua ir su jokiais teatrais tikrai nedirbi.“ Būtent šiame rajone Aušra ir išmoko pamilti Paryžių, – seniau jam buvo abejinga. „Marcel'is Proust'as čia parašė savo garsųjį knygų ciklą „Prarasto laiko beieškant“. Vaikščiodama tomis pačiomis gatvėmis pajutau jo minčių eigą, supratau be galo ilgus jo romanų sakinius. Būtent čia literatūra ir miesto jausmas tampa vieniu, – sako pašnekovė. – Man patinka Paryžiuje lėtas ritmas. Menas gyventi čia nėra mitas.“

„Paryžius niekada nebuvo siekiamybė“, – prisipažįsta ir Marius. Pradėjęs dirbti UNESCO, jis svajojo pagyventi visiškai skirtingų kultūrų šalyse: Egipte, Indonezijoje ar Jamaikoje, nes darbo aplinka jam yra ne mažiau svarbi už patį darbą. „Ieškai egzotikos, bėgi toli, o čia, pasirodo, tavęs laukia neįtikėtini atradimai ir kokybiškas, patogus gyvenimas, nes šis miestas nuostabiai organizuotas, čia jauti be galo turtingą istoriją, čia nuostabi meno, maisto kokybė“, – sako Marius. Vyrą sužavėjo Paryžiaus grožis ir iki šiol intriguoja jo gyventojai. „Nors sakoma, kad niekada netapsi paryžiečiu, nes juo reikia gimti, bet, net ir būdamas užsienietis, vis dėlto gali giliau pasinerti į tą Paryžių“, – teigia Marius.

Paryžiuje gyvenanti diplomato Mariaus Lukošiūno šeima: vietiniai atvykėlių nepasitinka išskėstomis rankomis
© MOTERIS / Dovilė Babravičiūtė

Būti paryžiečiu

„Kad ir kur būčiau, Paryžius keliauja su manimi, jis – šventė, kuri manęs nepalieka“, – prisimenu ištrauką iš ispanų rašytojo Enrique's Vila-Matas‘o knygos „Paryžius niekada nesibaigia“. Ar Lukošiūnų šeima pritartų rašytojui? Aušra juokiasi, kad prireikė metų, kol 7-ajame rajone su ja pagaliau pradėjo sveikintis vietos kepyklėlės darbuotojai, atpažinti jų mėgstamų restoranų padavėjai. O namo konsjeržas kartą net paklausė, ką madam veikia gyvenime. Paryžiuje svarbu, prie kokio socialinio sluoksnio priklausai. Tai neretai liudija ir rajonas, kuriame gyveni. „Štai mūsų kaimynai yra tikri paryžiečiai. Jie gyvena šiame mieste nuo gimimo, puikiai kalba angliškai ir skaito tik popierinius laikraščius, – pasakoja Marius. Labiau į pietūs esantis 15-asis rajonas, Aušros nuomone, daug demokratiškesnis, laisvesnis. Ten daugiau veiksmo, kavinėje gali pasikalbėti apie gyvenimą su barmenu, jis tave pavaišins puodeliu kavos. „Visiškai kitokius žmones sutiksite Marė kvartale ar 20-ajame rajone, netoli Per Lašezo kapinių“, – šypsosi Aušra.

Aušra juokiasi, kad prireikė metų, kol 7-ajame rajone su ja pagaliau pradėjo sveikintis vietos kepyklėlės darbuotojai, atpažinti jų mėgstamų restoranų padavėjai.

Lukošiūnai pripažįsta, kad jų šeima kol kas neturi prancūzų paryžiečių draugų, draugauja su čia jau seniai gyvenančiais lietuviais, kitais užsieniečiais. Aušra nesistebi, juk Paryžius – didelis, svarbus miestas. Kelias dešimtis metų čia gyvenantys žmonės įsitikinę turintys ypatingas privilegijas, todėl neretai gali pasirodyti šalti, arogantiški, pasipūtę. Jie tikrai neieško naujų draugysčių. „Kairo gyventojai irgi turi posakį: „Jei nesi iš Kairo, nesi tikras egiptietis“. Jie įsitikinę, kad yra kitokie. Kalbu net ne apie šalies identitetą, o apie vietos“, – pasakoja Marius. Tie, kurie mano, kad paryžiečiai naujus atvykėlius sutiks išskėstomis rankomis, be galo klysta. Su Aušra prisimename sostinės gyventojų padarytas nuoskaudas – neparodė kelio, aprėkė metro ar autobuse, pastūmę perėmė taksi, buvo nemandagūs, neatidūs. „Paryžiečiui problema tampa jo reikalu tik tada, kai yra susijusi su darbo santykiais, šalies saviraiškos laisve, metro streikais ir panašiai. O gilintis į kiekvieną problemėlę – provincialumo požymis, vidinio takto stoka, – paryžiečių elgesį apibendrina Marius. – Juk čia – ne mažas kaimas, kuriame visi vienas apie kitą viską žino ir pasiryžę įsikišti.“ Aušra pasakoja dar Kaire išmokusi atsiriboti nuo emocijų, netikėti pažadais ir žodžiais. Tokia patirtis jai labai praverčia ir Paryžiuje. „Derėtis su teatrais, agentais, atsakinėti į nesuskaičiuojamus laiškus ir juose žarstomus pažadus reikia geležinės kantrybės. Seniau būčiau nusispjovusi ir viską metusi, o dabar net įdomu, kuo tai baigsis“, – apie darbo ypatumus pasakoja Aušra.

Mariui labiausiai imponuoja paryžiečių savivertės jausmas, jų vidinė laisvė ir drąsa pasakyti savo nuomonę, veikti, o ne bambėti susiraukus virtuvėje, kad nieko nepakeis. „Jeigu nepažįsti savo kultūros, nesididžiuoji ja, tada ir sakai, kad mes dešimti nuo galo, – įsitikinęs žurnalistas. – Didinga kultūra, o tokia yra prancūzų, ugdo asmenybę, plečia jos akiratį ir kuria pasitikėjimo savimi jausmą, tegul ir su trupučiu arogancijos.“ Aušrai žavi tipinė paryžietė – ne klišėmis apipinta jauna moteris raudonomis lūpomis, avinti aukštakulnius, o garbaus amžiaus miesto gyventoja. „Kartą ėjome gatve su menininke Indra Marcinkevičiene, ir ji man pasakė: „Pažiūrėk, kokios gražios čia pagyvenusios moterys: elegantiškos, pasipuošusios ir tokios atsipalaidavusios – sėdi kavinėje vidury dienos su taure vyno, cigaretę rūko“, – pasakoja Aušra. Moterys Paryžiuje moka mėgautis gyvenimu ir mano, kad to nusipelnė. Aušra čia pat prisiminė dar vieną istoriją. „Turėjome prancūzų kalbos mokytoją, labai įdomią moterį. Kartą jos paklausiau: „Ką veikiate, kai nemokote vaikų?“. Ji atsakė: „Rašau knygą.“ Visi čia ką nors kuria, rašo.“ Marius šypsodamasis pritaria: „Kaimynė iš gretimo buto kiekvieną dieną pagroja pianinu kokį nors kūrinį. Dabartinis mūsų su Matu prancūzų kalbos mokytojas rašo pjeses, vieną neseniai pastatė kažkuris teatras.“

Paryžiuje gyvenanti diplomato Mariaus Lukošiūno šeima: vietiniai atvykėlių nepasitinka išskėstomis rankomis
© MOTERIS / Dovilė Babravičiūtė

Aušra prasitaria, kad prieš atvažiuodama į Paryžių sau pasakė, kad nesistengs integruotis, jaukintis miesto ir matuotis jo palto. Bus tuo, kas yra, ir jai pakaks tiek, kiek iš jo gaus. Tai – patirties pamokos. „Maskvoje, nors išmaniau kalbą ir kultūrą, jaučiausi atstumta. Kaire patyriau kultūrinį šoką, daug ko išmokau, ypač tolerancijos, – pripažįsta moteris. – Paryžius manęs nieko nemoko. Čia gyvenu gyvenimą, juo džiaugiuosi ir su niekuo nekovoju.“

Nuobodulys yra vienas iš santuokos priešų, bet man pasisekė, nes Aušra visada kuo nors užsiėmusi.
Marius

Skirtis lengviausia

„Ne tik Paryžius keliauja kartu su mumis, kartu keliauja ir visi miestai, kuriuose gyvenome, kuriuos pajutome kitaip nei turistai“, – sako A. Lukošiūnienė. Pirmą kartą pasiūlymą dirbti užsienyje, Olandijoje, tuometis Žurnalistikos instituto direktorius gavo 1997 metais. „Marių visada domino spaudos, žodžio laisvės problemos, todėl jo darbas Europos žurnalistikos centre Mastrichte buvo natūrali karjeros tąsa“, – įsitikinusi Aušra. Po trejų metų Olandijoje Lukošiūnai persikraustė į karo nuniokotą Kosovą, ten Marius dirbo JTO misijos Kosove patarėju.

Moteris prisimena, kad jai nebuvo sunku atsisakyti savo ambicijų ir apsispręsti keliauti paskui vyrą – ji nesijautė esanti ta režisierė, kuri dėl meno galėtų pasakyti šeimai „ne“. „Nors gal šis pasirinkimas buvo padarytas per anksti, nes noras režisuoti išlenda įvairiose gyvenimo situacijose, – juokiasi Aušra. – Netikiu, kad moteris, priversta važiuoti paskui savo vyrą, pavyzdžiui, diplomatą, yra tikrai laiminga. Ji išgyvena daug skausmingų etapų, sunkiau adaptuojasi.“ Šeimos laukia išbandymas svetima kultūra, nepažįstama aplinka, įvairūs buitiniai iššūkiai. Išvykimas visada yra grėsmė santuokai. „Bet kokia šeima, net ir ta, kuri nesikrausto iš vietos į vietą, kad išliktų, turi pereiti įvairius sunkumus, įveikti sudėtingiausius slenksčius, o bendro susitarimo kartais neužtenka, nes žmogus keičiasi, – įsitikinusi Aušra. – Kartais išsiskirti lengviau ir gal net sveikiau.“
31-erius metus kartu gyvenanti pora sako, kad per tą laiką puikiai vienas kitą pažino, neretai atspėja vienas kito mintis, žingsnius, bet neleidžia vienas kitam nuobodžiauti. „Mes nuolat ką nors keičiame. Štai naują staltiesę nusipirkome“, – ima kvatotis pašnekovė ir čia pat surimtėjusi tęsia: „Negalėtume šimtą metų gyventi šalia. Aš visą laiką važinėju pirmyn ir atgal, taip išvėdinu galvą, atsivežu naujų idėjų.“

Netikiu, kad moteris, priversta važiuoti paskui savo vyrą, pavyzdžiui, diplomatą, yra tikrai laiminga. Ji išgyvena daug skausmingų etapų, daug sunkiau adaptuojasi
Aušra

Sutuoktiniai sutinka – kad šeima išliktų, turi stengtis abu. „Nuobodulys yra vienas iš santuokos priešų, bet man pasisekė, nes Aušra visada kuo nors užsiėmusi, – sako Marius meiliai žvelgdamas į žmoną. – Juk namie vienas likęs žmogus yra pažeidžiamoje situacijoje. Jis atsiduria vienas prieš pilką sieną ir turi ją perlipti. Tas aštuonias valandas, kai šeimos nėra namie, jis nesiilsi – turi galvoti, ką su savimi daryti.“ Kosove Aušra buvo susiradusi darbą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje, septynis mėnesius stebėjo rinkimus. Maskvoje bendradarbiavo su renginių agentūra „Rise Entertainment“, kūrė renginių, oligarchų vestuvių, prezentacijų scenarijus. Kairo universitete dėstė režisūrą ir modernų kiną. Kelerius metus Vilniuje dirbo Lietuvos kino centre, buvo filmų gamybos skyriaus vedėja ir vos radusi laiko skrisdavo į Paryžių pas tada jau ten persikėlusius Marių ir Matą. Kokį patarimą Aušra ir Marius galėtų duoti tiems, kurie tik pradeda tokį klajoklišką gyvenimą? „Pamiršti garsųjį XX a. pradžioje atsiradusį vokišką posakį: „Kinder, Küche, Kirche“ („Vaikas, virtuvė, bažnyčia“), – jis apibrėžė idealios moters modelį šeimoje, – juokiasi Aušra. – Viską turite įveikti kartu. Negalima palikti žmogaus vieno.“

Saugus net ir po teroro aktų

Paryžiuje jau visai sutemo. Aušra užkaičia arbatos, paklausia sūnaus, ar paruošęs pamokas. Matas mokėsi tarptautinėse mokyklose, tačiau puikiai kalba lietuviškai, nors iš Lietuvos išvažiavo būdamas vos dvejų. Kaip ir Londone gyvenanti jo 29-erių metų sesuo grafikos dizainerė Laimė (ši iš Lietuvos su tėvais išvažiavo būdama devynerių) yra pasaulio pilietis. „Jis pažįsta kitas kultūras ne prasčiau nei lietuvių. Kita vertus, niekieno neprašomas ir neverčiamas nusprendė, kad geriausias miestas yra Vilnius, nors jame gyveno trumpiausiai, – sako Marius šypsodamasis. – Matas ilgisi sniego, lietaus. O keisčiausia jam Lietuvoje yra tarp bendraamžių girdėti rasistines ir homofobines kalbas.“

Paryžiuje gyvenanti diplomato Mariaus Lukošiūno šeima: vietiniai atvykėlių nepasitinka išskėstomis rankomis
© MOTERIS / Dovilė Babravičiūtė

Aušra sako, kad jai buvo labai svarbu, kad Matas Paryžiuje gaus gerą išsilavinimą: „Kaire ar Maskvoje ekspatriantų bendruomenė gyvena savo terpėje, tarsi už kultūrinės tvoros. Tarptautinės mokyklos ten yra taip pat uždaras burbulas.“ Marius priduria, kad pasirinkimas, kurį siūlo laisva visuomenė, padeda asmenybei lipdyti save sąmoningai, kryptingai ir protingai.
Paryžiuje Matas metus lankė pusiau privačią dvikalbę Jeannine Manuel mokyklą, tačiau jam, pripratusiam prie kitokios mokymo sistemos, buvo tikrai nelengva. „Mano dukra mokėsi Didžiojoje Britanijoje, ten švietimo sistema kitokia, todėl galiu lyginti, – pasakoja Aušra. – Ten svarbi asmenybė, tavo asmeniniai gebėjimai. Čia svarbiau skaičiai. Į vaiką niekas net nežiūri.“

Į klausimą, kur gyvenate, visada atsakau klausimu: „Kurio miesto laikraštį skaitote?“
Marius

Netolerantiški, nepaslankūs, griežti mokytojai, viską kontroliuojanti, skundus mėgstanti, vaikus pagal tėvų statusą atsirenkanti direktorė... Aušrai tai priminė nemalonią sovietinės mokyklos patirtį. Ją stebino, kiek daug namų darbų turi padaryti vaikai, kad geresnį pažymį gauna tie, kurie gražiai rašo, o kalti mintinai yra norma. „Matas per mokslus nematė baltos dienos, o dar papildomai samdėme prancūzų kalbos mokytoją, – prisimena moteris. – Tos pastangos, kai reikia pralįsti pro adatos skylutę, vaikus žaloja.“ Pervedę sūnų į privačią britų mokyklą, Lukošiūnai sako pajutę skirtumą. Mato pažymiai pagerėjo, savijauta irgi. „Gal jis norėjo likti savo anglakalbėje terpėje su vaikais, kurių tėvų likimas panašus į mūsų?“ – svarsto Aušra. Jeannine Manuel mokyklai moteris sakosi dėkinga už tai, kad išmokė sūnų skaityti, mat ten buvo privaloma valandą per dieną bibliotekoje, palikus kuprinę už durų, skaityti knygą. „Per prievartą, bet rezultatas nuostabus, – sako moteris. – Matas užsirašė į amerikiečių biblioteką, skaito.“ Auga tikras pasaulio pilietis.
O kaip jaučiasi pats Marius Lukošiūnas jau kone dvidešimt metų (2004–2005 m. dirbo Prezidento Valdo Adamkaus spaudos tarnybos vadovu – red. past.) gyvendamas ne Lietuvoje? „Į klausimą, kur gyvenate, visada atsakau klausimu: „Kurio miesto laikraštį skaitote?“. Rytą pradedu nuo lietuviškų naujienų portalo. Tam tikra prasme – kaip gyvenau Vilniuje, taip ir gyvenu“, – sako Marius. Aušra prisipažįsta, kad jai iki šiol sunku priimti sąvoką „emigrantas“. „Juk gyveni ten, kur tavo darbas, – teigia ji. – Lietuvoje – šeima, draugai, butas, mylimas miestas ir problemos, į kurias iš toliau reaguoji daug jautriau, aštriau, asmeniškiau. Kitaip nei Egipte, Rusijoje ar Prancūzijoje, daug svarbesnė reakcija į tave, į tavo pastabas. „Lietuvoje žmonės iki šiol linkę kovoti vienas su kitu, o ne susitarti. Gal taip yra todėl, kad 50 metų gyvenome brutalioje socialistinėje atmosferoje? – svarsto Marius. – Bet dabar reikia kitokių savybių, reikia išmokti atleisti.“

Marius įsitikinęs, kad šiuolaikiniam žmogui pravartu mokėti priimti įvairius identitetus, prisitaikyti prie įvairių kultūrų, bet kartu nepamiršti savo kilmės. Jis dėkingas savo tėvams, kad net ir sudėtingu okupacijos laikotarpiu sugebėjo suteikti vaikams gerą išsilavinimą, – toje dirvoje sudygo atvirumo pasauliui grūdas. „Tiesa, nėra pasaulyje vietos, kur jautiesi visiškai savas. Visada visur esi kažkiek svetimas. Man net atrodo, kad tos dvi būsenos yra būtinos žmogui. Taip atsiranda savisaugos instinktas“, – įsitikinęs diplomatas.

Aušra prisiminė šiuolaikinio meno centre „Palais de Tokyo“ matytą garsaus prancūzų rašytojo Michel‘io Houellebecq‘o parodą: „Lietuvoje iš tokios visi išeitų piktindamiesi, kas čia per menas, o prancūzai suprato ironišką rašytojo požiūrį į lankytojus, į jų snobizmą ir save. Prancūzams būdinga paprasčiau save vertinti, žvelgti su ironija, nes žmogus yra arogantiškas, tuščias, tragiškas.“ Gyvenimas Prancūzijoje Aušrai atrodo truputėlį kitoks – intelektualesnis, subtilesnis ir labai saugus. Net po teroristinių išpuolių. Marius prisimena 2015-ųjų lapkričio 13-osios naktį Prancūzijos sostinę sukrėtusią virtinę kruvinų atakų, per kurias žuvo 130 žmonių ir daugiau kaip 200 buvo sužeisti. „Visi jautėmės sukrėsti, tačiau aš ryte pamaniau, kad vis dėlto Paryžius yra miestas, kuriame dėl keistų priežasčių nieko bloga nutikti negali.“ Aušra tą tragišką naktį buvo teatre Sen Deni rajone, čia ir prasidėjo išpuoliai. „Grįžau namo paryčiais, nes nevažiavo joks transportas, – prisimena moteris. – Tą minutę, nors visi aplinkui buvo be galo įbauginti, nebijojau – buvau įpratusi prie ekstremalių sąlygų dar Kosove. Siaubas atėjo vėliau. Labai liūdna matyti kareivius su automatais gatvėse.“ Teroristų išpuoliai, padidinta apsauga gatvėse ir dėmesys migrantams Marių dar kartą paskatino pajusti, kad erdvė, kai problemos sprendžiamos racionaliai ir paisoma žmogaus teisių, traukiasi, kad pradeda dominuoti jėga ir galia. „Norėjome būti mandagesni, bet baigiame užtrokšti nuo politinio korektiškumo, stengėmės išstumti neapykantos kalbą, tačiau kai kuriose šalyse uždrausta nuomonės laisvė, paskelbiame šventą kovą propagandai, bet ji baigiasi nuodingu pasispjaudymu internete ir priešų ieškojimu tarp savų“, – svarsto diplomatas. Po kruvinų išpuolių paryžiečiai pasižadėjo gyventi toliau taip, kaip yra įpratę: švęsti gyvenimą. Marius ir Aušra prisijungė prie švenčiančiųjų, jų Paryžius niekada nesibaigia. Jis tik įsibėgėja.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Aktorė Elžbieta Latėnaitė: man ne vis tiek, kaip ir kur gyvenu, kas aplinkui mane

Aktorė Elžbieta Latėnaitė – apie vaidmenis, muziką ir valdančiųjų politiką, kuri primena režimą.

Skrydžių palydovė Dovilė: kur skrisime, kartais sužinome likus tik valandai iki lėktuvo pakilimo (17)

Artėjant vasarai kiekvienas iš mūsų vis dažniau pasvajojame apie saulėtas ir įspūdžių pilnas atostogas. Lietuviai dažnai renkasi atostogas šiltuose, egzotiškuose kraštuose. Kaip pasiruošti kelionei, bene geriausiai žino skrydžių palydovai, nuolat įvairiomis kryptimis naršantys po pasaulį.

Kunigas Algirdas Toliatas: mes dažnai neišnaudojame savo potencialo ir liekame tarsi neaktyvuoti kompiuteriai! (82)

Kūryba – tai gebėjimas džiaugtis tuo, kas jau nuveikta, toliau judėti į priekį ir ieškoti naujų galimybių. Juk stovintis vanduo anksčiau ar vėliau pradeda gesti. Kūryba – tai tarsi amžinos jaunystės eliksyras.

Rašytoja Vaiva Rykštaitė: tik dirbdama su savimi pasveikau nuo blogo vyro sindromo (46)

Vaivos Rykštaitės slapyvardžiu pasirašanti kūrėja Justė Winder (31 m.) tvirtina, kad rašytoja tapo iš laisvės, saviraiškos poreikio ir noro tėvams įrodyti, kad yra rašytoja, o ne rašinėtoja. Naujajame romane „Trisdešimt“ Havajuose gyvenanti menininkė stoja į akistatą su moteris ištinkančia trisdešimtmečio baime, kūrinyje atsispindi ir pačios autorės išgyvenimai bei patirtys.

Arūnas Sakalauskas: ta paslaptis gal ir laiko mus vieną prie kito (29)

Jis dėkoja jai už milžinišką kantrybę, ji jam – už pasaulių susidūrimą. Talentingų, kūrybiškai aistringų aktorių pora Jolanta Dapkūnaitė (51 m.) ir Arūnas Sakalauskas (55 m.) per 25-erius bendro gyvenimo metus patyrė rojaus, pragaro ir skaistyklos būsenų – visa, kuo apdovanoja ir baudžia meilė.

Modelis Edita Vilkevičiūtė: iš mamos išmokau gerumo, paprastumo

Gegužės „Moters“ viršelio veidas Edita Vilkevičiūtė: „Man šis viršelis svarbiausias, nes esu su pačiu svarbiausiu ir mylimiausiu žmogumi – savo Mamyte!“

Džordana Butkutė: jei ne jis, jau būčiau negyva

Pastaruosius šešerius Džordanos gyvenimo metus drąsiai galima vadinti auksiniais. Tačiau prieš dešimtmetį apie Džordaną spaudoje nebuvo nė vieno teigiamo straipsnio...

Dizainerė Aušra Žvirblienė-Haglund: kai darbe ar šeimoje man suriša rankas, išeinu (18)

Dizainerė Aušra Žvirblienė-Haglund vėl kraunasi lagaminus. Sako, kad kraustosi jau 28-ą kartą. Šįkart ji keliasi gyventi į savo kūrybos namus Užupyje. Dabar tai bus ne tik kūrybos, bet ir kūrėjos namai. Provokuojanti, maištaujanti, dievinanti laisvę ir spontaniškumą... Nenuostabu, kad taip save apibūdinančios dizainerės gyvenime netikėtumų netrūksta.

Kulinarijos metraštininkas: kaip jaučiasi amerikietis Paryžiuje ir kodėl prancūzės nestorėja (10)

Septynių kulinarinių knygų autorius amerikietis David'as Lebovitz'as pasakoja, ką reiškia būti vienam pirmųjų tinklaraštininkų Amerikoje, kaip atsirado Paryžiuje ir kodėl jam patinka prancūzės.

Fotografas Raimondas Paknys: paveldo objektus jaučiu per žmones – kažkada gyvenusius arba dabartinius

Leidėjas ir fotografas Raimondas Paknys (62 m.) moka derinti du kraštutinumus: gyvena greitai, bet fotografuoja – tik lėtai, su pasimėgavimu.

Julia Roberts – gražiausia 2017-ųjų metų moteris (64)

Žymiausias pasaulio įžymybes aprašantis žurnalas „People“ jau daugelį metų renka gražiausias planetos moteris. Šiemet pirmą vietą užėmė Holivudo aktorė Julia Roberts (49 m.).

Amber Heard ruošiasi tekėti už 6 vaikų tėvo

30-metė aktorė neslepia norinti šeimos ir vaikų.

Sėkmingai farmacijos kompanijai vadovaujanti Erin: atradau asmeninį vadovavimo stilių (6)

Pamačiusi Erin Gainer nuotrauką internete, neabejojau, kad pažinsiu pašnekovę iš ypatingo akių žvilgsnio. Vis dėlto nesitikėjau, kad ši moteris, per septynerius metus su moterų sveikatos priežiūra susijusių vaistų gamintoją prancūzų kompaniją „HRA Pharma“ pavertusi pasauline lydere ir visai neseniai įkūrusi labdaros fondą, padedantį moterims įgyti išsilavinimą ir skatinantį jų verslumą, tokia paprasta, šilta ir atvira.

R. Doveika: dėl sprendimo rinktis kunigystę verkė ir mama, ir tėtis (40)

Trys kūdikiai, gimę tą pačią dieną. Vienas iš jų taps žinomu kunigu Lietuvoje. Kiti – paprasti žmonės. Tačiau visų jų gyvenimo istorijos – ypatingos.

Reto stiliaus komiksų autorė – Ežiukas iš pajūrio miškų (2)

Iliustruotoja, komiksų autorė Viktorija Dambrauskaitė-Ežiukas (31. m.) atrodo atėjusi iš laisvamaniško vėjų, pušų ir sūraus jūros oro audžiamo Klaipėdos sapno. Ji neplepi, šilta, nugairintais skruostais, minkštą lovą lengvai iškeičianti į naktį po žvaigždėmis. Vasarą – gyvenimas jachtoje Klaipėdoje, žiemą – studija Nidoje. Jauna moteris tiesia savitą kūrybos, gyvenimo kelią ir yra pavyzdys, kad sekasi tiems, kurie drįsta būti savimi.