Prostitutės lydėjo nuo vaikystės
Pablo Picasso gimė 1881 metais Ispanijos mieste Malagoje. Berniukas augo lepinamas gausaus giminaičių dėmesio ir tėvo pavyzdžio. Šis ne itin talentingas menininkas po kiekvienų sekmadieninių mišių lankydavosi vietiniame viešnamyje. Čia nekaltybę būdamas 13 metų prarado ir Pablo. Taip tėvas būsimąjį genijų išmokė ne tik piešimo pradmenų, bet ir to, kad moterys, skirtos jo malonumui ir patarnavimui.
Savaitės skaitomiausi straipsniai:
- I.Marozienė: geriausią patarimą, kaip rūpintis grožiu, išgirdau gatvėje
- Ką gali soda?
- Kaip apleistos betoninės patalpos virto jaukiu loftu
- Kiniška vištiena "Guo Bao"
Net viename žymiausių Picasso paveikslų „Avinjono mergšės“, atnešusio jam šlovę, pavaizduotos penkios prostitutės, demonstruojančios save klientams. Tačiau dailininkas pasirašinėjo ne tėvo, bet mamos pavarde „Picasso“. Mamą jis itin gerbė ir mylėjo. Toks šizofreniškas dvilypumas jį lydėjo visą gyvenimą santykiuose su moterimis. Pats dailininkas yra sakęs, kad moterys jam arba deivės, arba durų kilimėliai.
Situacija apsivertė aukštyn kojomis Pablui atvykus į Paryžiu. Čia jis sutiko įspūdingą merginą Fernandą Olivier – pozuotoją paveikslams ryškiais raudonais plaukais, migdolų formos akimis ir išraiškinga figūra. Iki tol Picasso pažinojo tik prostitutes arba pamaldžias ispanes. Gyvybinga Fernanda taip susuko vaikinui galvą, kad šis vienintelį kartą gyvenime patarnavo moteriai ir taikstėsi prie jos. Mergina buvo aikštinga, nemėgo tvarkytis ir buvo pratusi prie dėmesio. Jų bendro gyvenimo laikotarpis paženklintas ir dailininko kūryboje – paveikslus tapė rožinėmis spalvomis.
Tačiau Fernanda jį paliko dėl kito – italo dailininko. Vėliau, praėjus daugeliui metų, vienam draugui Picasso prisipažino, kad nutriušusi studija su Fernanda jam tikriausiai buvo vienintelė vieta, kur jis jautėsi laimingu.
Vienos moters visada buvo mažai
Palikimo skausmą Pablo malšino Fernandos draugės Marcelle Humbert glėbyje. Su trapia, silpnos sveikatos moterimi Picasso gyveno iki pat jos mirties nuo tuberkuliozės 1915 metais. Tačiau net slaugydamas Marcelle ligos patale, dailininkas negalėjo atsispirti kitų moterų žavesiui. Vienu metu jis turėjo net kelias meilužes, nors nė su viena nesijautė laimingas.
Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui dailininkas iš neramaus Paryžiaus persikėlė į Romą. Čia jis sutiko rusę baleriną Olgą Koklovą. Mergina iš pradžių nekreipė jokio dėmesio į mergišių Picasso. Tačiau netrukus Pablo atkaklumas nugalėjo – Olga tapo jo meiluže, o 1918 metais - žmona. Nauja šeima grįžo gyventi į Paryžių ir čia susilaukė sūnaus Paulo. Nors abu buvo tarsi iš skirtingų pasaulių, Pablo su Olga keletą metų buvo laimingi. Tačiau dailininkas nenorėjo atsisakyti savo senų įpročių, o Olga buvo be galo pavydi ir kaltino vyrą dėl sugriautos karjeros.
1927 metais kubizmo pradininkas susipažino su septyniolikmete Marie-Thérèse Walter. Netrukus Pablas su mergina užmezgė romaną, nors pačiam tada jau buvo 46 metai. Ji jam patiko, nes buvo inteligentiška, graži, bet ne itin protinga. Ir visai nekreipė dėmesio į tai, kad jis yra vedęs, ar į kitas jo meilužes. Marie-Thérèse buvo paskutinis kantrybės lašas dailininko žmonai. Ji su sūnumi išvyko gyventi į Pietų Prancūziją. Picasso norėjo skirtis, bet vis atidėliojo, nes nenorėjo prarasti pusės sukaupto nemažo turto.
Marie-Thérèse dailininkui pagimdė dukrą, tačiau tai jo nesustabdė tais pačiais metais susirasti kitą dvigubai jaunesnę už jį patį ilgametę meilužę – pusiau jugoslavę, pusiau prancūzę fotografę Dora Maar. Pablo pirmą kartą ją pamatė tuo metu populiarioje Paryžiaus kavinėje „Deux Magots“. Ji nusitraukė pirštines, padėjo ranką ant stalo ir bedė aštriu peiliu sau tarp pirštų. Jai kartą nepataikius ėmė trykšti kraujas.
Iš pradžių moterys viena apie kitą nežinojo, kol atsitiktinai nesusitiko dailininko studijoje. Marie-Thérèse iškart Pablo paklausė, kuriai išeiti, o kuriai likti. Tačiau Picasso atsakymas buvo netikėtas, jis mestelėjo, kad liks ta, kuri aršiau už jį kausis. Po kurio laiko pralaimėjimą teko pripažinti dukters motinai Marie-Thérèse. Tačiau po kelių metų Dora taip pat atsibodo. Pablo užmezgė romaną su 21 metų Françoise Gilot, kuri jam vėliau pagimdė du vaikus. Tai sužinojusi Dora patyrė stiprų smūgį – jai net teko gydytis nervinį išsekimą. Vėliau fotografė Picasso išvadino moraliai beverčiu ir parašė atsiminimų knygą.
Paskutinė Pablo Picasso gyvenimo moteris buvo 45 metais jaunesnė pozuotoja Jacqueline Roque. Moteris garbino savo vyrą – mėgo bučiuoti jam rankas ir vadino saule. Tačiau net toks atsidavimas neišgelbėjo nuo vienadienių vyro romanų. Pablo nusižiūrėdavo jaunas merginas ir padovanodavo joms auksinę mažo žmogaus skulptūrėlę su dideliu falu. Tai buvo ženklas, kad norėtų jas įsiversti į lovą. Tada dailininkas jau buvo perkopęs septintą dešimtį.
Savižudybėmis paženklintas genijus
Pirmoji artimojo savižudybė Picasso gyvenimą supurtė vos baigus Madrido meno mokyklą. Devyniolikmetis Pablas su dviem dailininkais draugais persikėlė į Paryžių. Vienas draugų beviltiškai įsimylėjo merginą vardu Germaine. Tačiau Picasso, norėdamas paerzinti bičiulį, permiegojo su mergina pirmas. Tai sužinojęs draugas nusižudė. Picasso ilgai graužė sąžinė – gedėdamas kelerius metus paveikslus tapė mėlynomis spalvomis.
Pablo Picasso buvo itin produktyvus menininkas – nutapė 1900 paveikslus, paliko 3200 keramikos darbus, 1200 skulptūrų, sukūrė 7000 piešinių, tačiau kaip tornadas lamdė artimųjų gyvenimus. Marie-Thérèse Walter iš nevilties pasikorė, antroji žmona mirus dailininkui nusišovė. Sužlugdyti buvo ir vaikai bei vaikaičiai. Sūnus Paulas gyvenimą baigė kaip beviltiškas alkoholikas, šio sūnus ir duktė senelį viešai kaltino dėl nelaimingos vaikystės.
