Kulinarijos metraštininkas: kaip jaučiasi amerikietis Paryžiuje ir kodėl prancūzės nestorėja

 (10)
Septynių kulinarinių knygų autorius amerikietis David'as Lebovitz'as pasakoja, ką reiškia būti vienam pirmųjų tinklaraštininkų Amerikoje, kaip atsirado Paryžiuje ir kodėl jam patinka prancūzės.
© Iš leidyklos „Vaga“ archyvo / Ed'as Anderson'as ir Vida Press nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Mano pirmoji pažintis su David'u Lebovitz'u buvo visiškai atsitiktinė. Amerikiečio George‘o Withman'o 1951 metais atidarytame legendiniame Paryžiaus knygyne „Shakespeare and Company“ eilėje stovėjau prieš jauną stilingą moterį. Rankoje ji laikė D. Lebovitz'o „Mano Paryžiaus virtuvę“. Domiuosi viskuo, ką užsieniečiai rašo apie Paryžių, todėl paklausiau, apie ką ši knyga. „Apie Paryžių. Tai – pasakojimai apie šiuolaikinę paryžiečių virtuvę, – paaiškino ji laikydama rankose paskutinį egzempliorių. – David'o receptai puikūs, o istorijos šmaikščios, įtraukiančios.“

Kulinarijos metraštininkas: kaip jaučiasi amerikietis Paryžiuje ir kodėl prancūzės nestorėja
© Iš leidyklos „Vaga“ archyvo / Ed'as Anderson'as

Iki mano užsakyta knyga atkeliavo į knygyną, turėjau laiko daugiau sužinoti apie garsųjį kulinarinių leidinių autorių. „Jau seniai esu jo tinklaraščio gerbėja, jis mane įkvepia“, – prisipažino maisto tinklaraštininkė, kulinarinių knygų autorė Beata Nicholson. „Nemėgstu kepti saldumynų, bet jo drėgnas šokoladinis pyragas su kreminiu sūriu nuostabus. Privalai išbandyti“, – nustebino draugė mokslininkė Jūratė. Pasirodo, daugelis mano draugių ar pažįstamų skaito D. Lebovitz'o tinklaraštį, seka naujienas socialiniuose tinkluose.

Manau, svarbiausia yra valgio kiekis ir kokybė. Kai žmogus sureikšmina maistą, tai tampa apsėdimu.

Pabandžiau paieškoti į lietuvių kalbą išverstų šio autoriaus knygų „Saldus gyvenimas Paryžiuje“(2012 m., „Vaga“) ir „Mano Paryžiaus virtuvė. Receptai ir istorijos“ (2015 m., „Vaga“). Dviejose populiariose internetinėse parduotuvėse jos buvo išpirktos. Perskaičiau komentarus. Skaitytojai pabrėžė, kad tai yra ne tik puikūs ir išsamūs gidai po Prancūzijos kulinarijos pasaulį, bet ir nuoširdūs pasakojimai apie meilę gyvenimui – kad ir koks painus jis būtų, ypač amerikiečio Paryžiuje.

Kulinarijos metraštininkas: kaip jaučiasi amerikietis Paryžiuje ir kodėl prancūzės nestorėja
© Vida Press

Susitikti su be galo užsiėmusiu, dažnai tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Prancūzijos skraidančiu aštuntą knygą rašančiu autoriumi nepavyko, tačiau į klausimus jis mielai sutiko atsakyti raštu.

Pirmasis iš tinklaraštininkų

Sužinoti, kas yra D. Lebovitz'as, tikrai nesunku, nes apie savo gyvenimą atvirai, su nemenka autoironijos doze jis pasakoja tiek tinklaraštyje, tiek knygose, tiek interviu.

Kulinarijos metraštininkas: kaip jaučiasi amerikietis Paryžiuje ir kodėl prancūzės nestorėja
© Vida Press

Restoranų pasaulyje David'as atsidūrė būdamas šešiolikos metų – plovė indus, dirbo kitus didelės atsakomybės nereikalaujančius darbus. Baigęs koledžą, keliavo, o grįžęs vėl įsidarbino restorane. Amerikietis sako, kad jo sprendimas atsitiktinis, tik pripažįsta, kad gaminti patiko. Po trylikos metų darbo madingo ir tais laikais labai modernaus San Fransiske Alice Waters ir Lindsey Shere įkurto restorano „Chez Panisse“ konditerijos ceche pasijuto pavargęs. Viename interviu David'as pasakojo, kad tuo metu jam buvo 40 metų, jautėsi daug nuveikęs ir pasiruošęs pokyčiams, kad palikti nuostabiausią pasaulyje darbo vietą buvo itin sunku, bet palaikė kolegos, A. Waters ragino sėsti rašyti desertų knygos.

Pirmoji Lebovitz'o knyga „Room for Desert“ („Deserto vieta“) Amerikos knygynus pasiekė 1999 metais ir išsyk tapo labai populiari. Viename interviu autorius pasakojo norėjęs parodyti, kad paprasti saldėsiai irgi verti dėmesio, o juos pagaminti gali kiekvienas. „Kai pasirodė knyga, sukūriau interneto puslapį. Norėjau dalytis receptais ir pasakojimais“, – prisimena David'as. Žodžio „tinklaraštis“ tuo metu nebuvo, o apie maistą internete rašė vienetai. Autorius persikraustė į Paryžių 2004 metais, prasidėjus tinklaraštininkų bumui, – šie ėmė dygti kaip grybai po lietaus, atsirado įvairių platformų. David'o tinklaraštis tapo tinklalapiu davidlebovitz.com.

Kulinarijos metraštininkas: kaip jaučiasi amerikietis Paryžiuje ir kodėl prancūzės nestorėja
© Vida Press

Knygoje „Saldus gyvenimas Paryžiuje“ amerikietis papasakojo savo atsiradimo Paryžiuje istoriją. Pirmą kartą vadinamajame šviesų mieste vaikinas apsilankė 1980 metais. Svajojo grįžti, nes susižavėjo čia tvyrančia atmosfera, paryžiečių gyvenimo būdu ir, žinoma, virtuve. Išvykti iš San Fransisko paskatino skaudi partnerio netektis. „Kada, jei ne dabar paskui savo svajonę?“ – šio impulso vedamas, mūsų herojus paliko čia draugus, nuostabų namą, atsisakė konditerijos šefo karjeros šiame mieste.

Niekada nesupratau, kodėl vienus žmones liūdina, ką valgo kiti. Ypač jei tai yra vaisiai, daržovės ir grūdai.

Tik kai persikėlė į Prancūzijos sostinę, jo tinklaraštis – į šį per beveik šešerius gyvavimo metus niekas neparašė nė vieno komentaro – staiga sulaukė didžiulio dėmesio. Galbūt David'ui likimas lėmė savo kailiu išbandyti posakį: „Savame krašte pranašu nebūsi“? „Gal, bet aš linkęs manyti, kad nesu tik amerikietis Paryžiuje. Jaučiuosi kaip ir visi tie, kurie keliauja ar gyvena svetimoje šalyje, – sako jis. – Tai, apie ką rašau, artima daugeliui. Turiu skaitytojų Korėjoje, Lenkijoje, Airijoje, Lietuvoje. Prancūzai teigia, kad suprantu Paryžių ir prancūzų kultūrą. Vadinasi, pasakoju apie šį miestą tokį, koks yra. Ir apie nuostabius dalykus, ir apie kultūrinius skirtumus. Kaskart pasakoju atvirai, sąžiningai.“

Kulinarijos metraštininkas: kaip jaučiasi amerikietis Paryžiuje ir kodėl prancūzės nestorėja
© Vida Press

Autorius pabrėžia, kad rašyti tinklaraštį yra didelis ir nemažai laiko reikalaujantis darbas. Dar yra klajonės po miestą tykant kokio nors įdomaus recepto, netikėto restorano ar kulinarinės pažinties. Paskui David'as su grobiu pėdina namo, įlenda į išblukusius džinsus, nuskalbtą palaidinę ir bando, kol pavyksta. Šiais laikais skaitytojai iš tinklaraštininko tikisi kokybiško turinio, išskirtinės medžiagos, o ne tiesiog kandaus žodžio ar gražios nuotraukos – tam yra socialiniai tinklai.

Neretai maisto tinklaraštininkai, pasirašę su leidykla knygos leidimo sutartį, apleidžia tinklaraštį – juk tikslas pasiektas. „Taip jie praranda potencialius skaitytojus“, – stebisi David'as. Mūsų herojus įsitikinęs, kad tinklaraštininkui svarbiausia yra duoti, dalytis, o ne skaičiuoti, kiek kartų apsilankyta jo puslapyje. Reikia mėgti tai, ką darai, o ne laukti naudos. Svarbiausia – būti nuoširdžiam. Žmonės tai pajunta.

Maistas kaip namie

Dėl to skaitytojai ir įvertino pirmąją D. Lebovitz'o knygą „Saldus gyvenimas Paryžiuje“. Jiems patiko atviri, šmaikštūs, linksmi ir ironiški išgyvenimo gražiausiame pasaulio mieste (ir prancūzų virtuvės) receptai. Po trejų metų pasirodžiusioje antroje šio autoriaus knygoje „Mano Paryžiaus virtuvė“ pagrindiniu smuiku griežia būtent Paryžiaus virtuvės receptai (nuo užkandžių iki desertų) ir juos papildantys pasakojimai.

Kulinarijos metraštininkas: kaip jaučiasi amerikietis Paryžiuje ir kodėl prancūzės nestorėja
© Vida Press

„Paryžius yra multikultūrinis miestas“, – pabrėžia autorius. Tad knygoje yra ne tik garsiųjų tarkuotų morkų salotų, svogūnų sriubos, bet ir afrikietiško ėriukų blauzdelių tadžino, libanietiško kvietinių kruopų užkandžio (tabbouleh), itališkų virtinukų (gnochii) ir kt. receptai. D. Lebovitz'as pripažįsta, kad prancūzams labai sunku priimti pokyčius, o dar tokios šventos srities kaip virtuvė, tačiau pasaulio matę virtuvės šefai, naujovių nebijantys kavinių, restoranų lankytojai juda į priekį, nebijo eksperimentų, o iš praeities pasiima tai, kas geriausia.

Kita vertus, autorius pataria atsargiai vertinti madas, vengti kraštutinumų. „Man nepatinka, kai valgis patiekiamas ant grifelinės lentelės, nedžiugina balzaminio acto keverzonės lėkštėje ar sriuba džemo indeliuose, – sako pašnekovas. – Dažniausiai tai rodo, kad didžiausias dėmesys skiriamas maisto pateikimui, o ne kokybei. Man patinka, kai maisto kilmė tinkama (angl. k. well – sourced food). Prancūzijoje buvo įprasta, kad jis atkeliauja iš mažų vietos fermerių ir gamintojų. Atidarius daugybę prekybos centrų, pasikeitė pirkimo, valgymo įpročiai, tačiau žmonės vis tiek tikėjo, kad kavinėse ar restoranuose patiekiamas šviežias natūralus maistas. Paaiškėjus, kad taip nėra, kilo nauja banga – žmonės panoro žinoti, ką valgo, iš kur atkeliavę produktai.

Man patinka, kad prancūzės nepuola į isteriją, kai joms pasiūlomas nemažas gabalas šokoladinio pyrago. Jos paragauja truputį ir palieka.

D. Lebovitz'as teigia, kad prancūziško patiekalo esmė yra gerai surašytas receptas, paprasti valgio komponentai ir prieskoniai. Sąžiningai, tarsi namie ruoštas maistas turi padėti atsipalaiduoti, o ne dirginti. Draugų ir pažįstamų paklaustas, kur geriausiai Paryžiuje pavakarieniauti ir pajusti miesto dvasią, kulinarinių knygų autorius pataria eiti į artimiausią kavinę, – gal maistas ir nebus nuostabiausias, bet juk ne tai svarbiausia. „Tiesiog užsisakykite karštą prancūzišką sumuštinį (croque monsieur) ir grafiną vyno. Autentiškiausią dvasią galite pajusti ir kur nors čia pat esančiame bistro“, – sako paryžiečiu tapęs amerikietis.

Kulinarijos metraštininkas: kaip jaučiasi amerikietis Paryžiuje ir kodėl prancūzės nestorėja
© Iš leidyklos „Vaga“ archyvo / Ed'as Anderson'as

Knygoje „Mano Paryžiaus virtuvė“ David'as pasakoja maisto ruošimo procesą pradedantis nuo vietos turgaus, – čia jis pažįsta kas antrą pardavėją ir žino, kas turi šviežiausių žemuogių, iš kur atkeliavusiomis žuvimis prekiaujama, aklai tiki sūrininko rekomendacijomis, nes niekada nenusivylė. Tinklaraštininkas renkasi tik išskirtinės kokybės produktus ir iš visos širdies propaguoja ekologines idėjas. D. Lebovitz'as ilgai buvo vegetaru, tačiau neseniai vėl pradėjo valgyti mėsą („Esu tikras, – jei gyvenate Prancūzijoje, tikrai pamėgsite patį artimiausią mėsininką. Net jeigu esate vegetaras“, – citata iš knygos „Mano Paryžiaus virtuvė“). Beje, jis sako, kad pritarti vegetarizmą, žaliavalgystę ar veganizmą pasirinkusiems žmonėms verta bent dėl vienos priežasties – jiems rūpi, ką deda į burną. „Kai kurie nuostabūs veganiški produktai, tarkim, avietės, espresas, šokoladas, duona, patinka daugeliui žmonių, – teigia pašnekovas. – Niekada nesupratau, kodėl vienus liūdina, ką valgo kiti. Ypač jei tai yra vaisiai, daržovės ir grūdai.“

Kulinarijos metraštininkas: kaip jaučiasi amerikietis Paryžiuje ir kodėl prancūzės nestorėja
© Vida Press

Įkvepia gyvenimas

Socialinių tinklų D. Lebovitz'o paskyrose visada atkreipiu dėmesį į rekomenduojamus restoranus Paryžiuje. Įsidėmiu ir virtuvės įrankių bei indų, kuriuos jam pavyksta nusipirkti miesto turguose, pavadinimus, – gal ateityje pravers. Knygoje „Mano Paryžiaus virtuvė“ David'as užsimena apie savo namuose įrengtą „darbinę“ virtuvę, ir aš įsivaizduoju, kaip jis ten kepa kumpio, pelėsinio sūrio ir kriaušių kišą ar gamina prancūziško sūrio pyragą. Jaučiu nosį kutenančius kvapus, girdžiu ant viryklės šnypščiančio sultinio garsus. Kiekvieną dieną – restoranai, turgus, skanus maistas... Ar gali būti geresnis darbas?

Kulinarijos metraštininkas: kaip jaučiasi amerikietis Paryžiuje ir kodėl prancūzės nestorėja
© Vida Press

„Žmonės neįsivaizduoja, kaip ilgai ir varginamai tenka dirbti prie kiekvieno leidinio, – romantišką kulinarinių knygų rašytojo gyvenimo įvaizdį sklaido David'as. – Knyga suvalgo dvejus metus. Pasaulis irgi nestovi vietoje, daug kas keičiasi, reikia viską iš naujo sužiūrėti, surašyti, išversti, sutikrinti gramus ir panašiai.“ D. Lebovitz'as yra užsiminęs, kaip rašant antrą knygą iš ekrano išnyko nemaža teksto dalis. Kad, likus porai savaičių iki knygos atidavimo leidėjams, pusę jos perrašė, mat daugelį dalykų pamatė kitomis akimis, sušvelnino kalbėjimo toną, nes suprato, kad kritikuoti svetimą šalį lengviausia, o juk reikia išlikti sąžiningam. David'as sako, kad knygos rašymas jam – tarsi terapija, su skaitytojais dalijasi savo idėjomis, mintimis, jausmais, kartais bando apginti savo nuomonę.

Kulinarijos metraštininkas: kaip jaučiasi amerikietis Paryžiuje ir kodėl prancūzės nestorėja
© Vida Press

Paklaustas, kas įkvepia kurti, D. Lebovitz'as atsako: „Pasivaikščiojimas po Paryžių, vizitai į šokolado parduotuves. Vaikščiojimas kitose šalyse po turgus ar maisto parduotuves. Tai, ką matau sustojęs prie kukurūzų paplotėlių vagonėlio Meksikoje ar vietinio restoranėlio Graikijoje, kai matau, ką valgo ir geria žmonės, mane įkvepia tęsti, ką darau.“

Antroje kulinaro knygoje yra ir paryžiečių draugų, kurie mėgsta leisti laiką virtuvėje, receptų, pasakojimų apie juos. Vienas iš knygų ir tinklaraščio herojų – David'o partneris prancūzas Romain'as. Šis žmogus, pasak pašnekovo, visiškai kitoks nei daugelis paryžiečių: optimistas, dažnai juokiasi, lengvai bendrauja, atviras naujoms idėjoms. Tiesa, atvirumas nereiškia, kad gali gaminti porų salotas taip, kaip nori, o ne kaip priimta Prancūzijoje.

Kulinarijos metraštininkas: kaip jaučiasi amerikietis Paryžiuje ir kodėl prancūzės nestorėja
© Iš leidyklos „Vaga“ archyvo / Ed'as Anderson'as

Iš knygos „Mano Paryžiaus virtuvė“ man įstrigo autoriaus pasakojimas, kaip jis, ragaudamas Monmartre esančioje kavinukėje klasikinį omletą su prieskoninėmis žolelėmis, pažvelgė į pablukusius stalus, ant stiklo prancūziškai kursyvu užrašytą meniu, į tolumoje dunksančią Švč. Jėzaus Širdies baziliką (Basilique du Sacre Coeur), savo draugą priešais ir suprato, kad jo svajonės pildosi. „Meilė yra tai, ką brangini, – papildo pašnekovas. – Tai, kas arti tavęs ir ką gerbi.“

Kas yra desertų sostinė

Su meile David'as pasakoja ir apie savo aistrą desertams bei šokoladui. Pastarojo gaminimo paslapčių vyras mokėsi Belgijoje, nors prancūzai patys gamina vieną nuostabiausių šokoladų pasaulyje ir mėgsta desertus. Tinklaraštininkas yra sakęs kad belgai, tikri savo amato meistrai ir kartu labai mieli žmonės, noriai dalijasi patirtimi ir yra visai neišdidūs. Ir Paryžiuje kulinaras susidraugavo su mielais, geraširdžiais bakalėjų, šokoladinių, kepyklų, duoninių savininkais, kai kurie jų tapo draugais. Apie desertų gamintojus, jų kūrinius ir savo atradimus D. Lebovitz'as rašo taip įtikinamai, kad norisi čia pat pašokti nuo stalo ir bėgti į artimiausią kepyklą.

Kulinarijos metraštininkas: kaip jaučiasi amerikietis Paryžiuje ir kodėl prancūzės nestorėja
© Vida Press

Koks mėgstamiausias kulinaro desertas? „Ile Flottante“ („Plaukiojančios salos“) – tai šalto angliško kremo (creme anglaise), garuose virto morengo ir karamelės padažo derinys. Žmonės arba mėgsta šį desertą, arba nekenčia“, – sako D. Lebovitz'as. Konditeris, paklaustas, ką pavadintų desertų sostine ir ar egzistuoja desertų mada, sako: „Nežinau, kokie mados vėjai pučia kitur, bet Paryžiuje jaučiama japonų virtuvės įtaka – tešlai ruošti naudojama žalioji arbata arba kvapusis mandarinas (yuzu). O dėl desertų sostinės – vienos jos nėra. Paryžiuje – nuostabiausios šokolado parduotuvės, San Fransiske – puikiausios kepyklos. O kartą užsukęs į kepyklą Graikijos saloje suvalgiau patį geriausią šokoladinį pyragą, kokį esu ragavęs gyvenime. Niekur kitur nemačiau tokių nuostabių pyragaičių kaip Japonijoje. Kiekviena vieta nustebina savaip.“

Kulinarijos metraštininkas: kaip jaučiasi amerikietis Paryžiuje ir kodėl prancūzės nestorėja
© Vida Press

Knygoje „Mano Paryžiaus virtuvė“ David'as užsimena, kad šiais laikais paryžiečiai laikosi dietų, taigi valgo mažiau ir ne tokį riebų, kaloringą maistą kaip anksčiau. Kita vertus, pačiai ne kartą Paryžiaus kavinėse ar svečiuose teko stebėti duonos gabalą ramiai kramsnojančias ar šaukštelius į šokoladinio pyrago gabalą nardinančias lieknas moteris. Ir jos nestorėja! „Man patinka, kad prancūzės nepuola į isteriją, kai joms pasiūlomas nemažas gabalas šokoladinio pyrago, – teigia pašnekovas. – Jos paragauja ir palieka nekeldamos nereikalingo triukšmo.“

Konditerio manymu, tikrai nieko neatsitiks, jei suvalgysite truputėlį gero šokolado, sviesto ir ledų, o praryti vienu ypu didelį šokoladinio sūrio pyrago gabalą ir tris milžiniškus rutulius ledų juk niekas neverčia. „Pastaraisiais dešimtmečiais atsirado daugybė dietų: turinti mažai riebalų, mažai cukraus... Dauguma jų greitai atsiranda ir greitai dingsta, – įsitikinęs D. Lebovitz'as. – Manau, svarbiausia yra valgio kiekis ir kokybė. Kai žmogus sureikšmina maistą, tai tampa apsėdimu. Tiesa, man maistas irgi yra tam tikra apsėdimo forma, bet porcijų stengiuosi paisyti.“

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Vieno paveikslo istorija: maištingos vestuvės svetainėje (1)

Antroji vieno paveikslo privataus gyvenimo istorija skirta menininkės Laisvydės Šalčiūtės kūriniui „Mona Liza ir Mona Liza“. Beveik 4 metrų aukščio darbas šiuo metu dienas leidžia istorikės Ingridos Čaplikaitės ir IT specialisto Sauliaus Kvedaravičiaus namuose. Atrodo, jam čia patinka.

Aktorė Justė Zinkevičiūtė: niekada nesureikšminau viešumo, reikia mokėti ir atsitraukti (13)

Kino ir televizijos aktorė Justė Zinkevičiūtė (28 m.) – apie autorinę knygą, jūros įtaką asmenybės formavimuisi bei kiną ir teatrą kaip du skirtingus gyvenimus.

Ona Jasinskaitė: jei ne žirgai, gyvenime jau būčiau daug kartų pasidavusi (3)

Ona Jasinskaitė – 23-ejų metų kaunietė, KTU taikomosios matematikos magistrantė, nuo pat mažų dienų draugauja su žirgais. Pašnekovė pasakoja apie tai, koks yra raitelio gyvenimas, bei sako, kad žirgai gydo žmones, padeda atsipalaiduoti.

Pastatas Vilniaus gatvėje slepia nepaprastą meilės istoriją (9)

Per kaukių balių dvidešimtmetė Pranciška Uršulė buvo supažindinta su Mykolu Kazimieru Radvila. Tais metais atvykęs į Čartoryską dvidešimt trejų metų jaunuolis prisistatė kunigaikščiams Višnioveckiams, tad dalyvavo pokylyje ir daug bendravo su kunigaikštiene Teofile Višniovecka. Šalia šios stovėjo labai negraži rūmų dama...

Rugpjūčio „Moters“ herojė Jolanta Talaikytė: „Nesu ponia ir turbūt jau nebūsiu“

Ponios etiketė rugpjūčio mėnesio „Moters“ herojei dizainerei Jolantai Talaikytei nelimpa net po to, kai ji ir ilgametis gyvenimo partneris architektas Vytautas Naudžiūnas sumainė žiedus. Mes jums atsisveikinimo su vasara proga taip pat dovanojame žiedų puokštę. Su gėlėmis tiesiogine ir perkeltinėmis prasmėmis yra susijęs ne vienas naujo žurnalo numerio herojus: floristas Mantas Pertruškevičius, plastinės chirurgijos chirurgas Dainius Radzevičius, vestuvių planuotoja Laura Vagonė, žolininkė Valentina Baužienė.

„Grieg trio” – iš Norvegijos atvykęs ansamblis, trokštantis užmegzti kontaktą su Lietuvos publika

Šį savaitgalį Lietuvos publikai koncertuos vienas garsiausių pasaulyje kamerinės muzikos ansamblių – fortepijoninis trio iš Norvegijos „Grieg Trio“. Prestižinių konkursų laureatai, koncertavę žinomiausiose pasaulio scenose, išskirtine programa nudžiugins XXII Pažaislio muzikos festivalio klausytojus.

Išsižadėti motinystės – ką apie tai mano žymios pasaulio moterys? (28)

Daugeliui moterų motinystė – svarbiausia ir būtina gyvenimo misija. Be palikuonių jos jaučiasi nevisavertės ir nelaimingos. Vis dėlto pasaulyje plinta tendencija sąmoningai atsisakyti motinystės ar tėvystės. Būrys Holivudo žvaigždžių jau pasuko šiuo keliu.

Tikra istorija: išsiskyrusi, atsisakiusi vadovės pareigų, bet atradusi meilę gyvenimui (30)

Technologijos mokslų daktarė, dėstytoja, keliautoja, žinių apie geriamąjį vandenį skleidėja ir tiesiog laiminga moteris Ramunė Albrektienė savo gyvenime patyrė ne vieną rimtą išbandymą, kuriuos ji pati dabar vadina atradimais per praradimus. Kūrusi šeimos idilę nuosavame name ir ėjusi vadovės pareigas darbe Ramunė staiga prarado viską: „Dažnai klausdavau Dievo, kodėl būtent mane užklupo tokie sunkumai, bet dabar suprantu, jog tai pamokos, kurių dėka galiu džiaugtis kiekviena diena.“

Kai avalynė dvelkia jūra

Sakoma, kad geriausios idėjos kyla, kai ištinka bėda. Taip nutiko ir Andrea Verdura'ai (42 m.), ekologiškos avalynės kūrėjui iš Pjombino – nedidelio vidurinėje Italijos dalyje esančio miesto.

Bertos Tilmantaitės fotoistorija: tai, ką žmonės gali sunaikinti

Per didelė žmonių populiacija, oro, vandens užterštumas, šiukšlės, miškų kirtimas, nykstantys gyvūnai ir augalai – tik kelios iš Žemę slegiančių problemų. Daugumą jų sukėlusi žmonija pati kenčia nebesugebėdama prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų. Šios fotografijos pasakoja apie žmonių gyvenimą skirtingomis sąlygomis, jų sąlytį su gamta.

I. Drėgvienė: vyro onkologinė liga, prieš laiką gimę mūsų mažyliai – niekada neklausiau, kodėl man (8)

Onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ vadovė Ieva Drėgvienė (38 m.) mielai pamirštų tas dienas prieš devynerius metus, kai jos vyrui Kęstučiui buvo diagnozuota lėtinė mieloleukemija. Tąsyk jiedu abu surėmė pečius kovai už gyvenimą ir gyvybę. Agresyvus gydymas galėjo pakenkti vyro vaisingumui, tad pora iškart atliko lytinių ląstelių užšaldymo procedūrą. Dieną naktį prie sergančiojo ligoninėje leidusi moteris ryžosi pagalbiniam apvaisinimui, susilaukė dvynukų.

Mados fotografas Rokas Darulis: šiandien madą diktuoja masės (9)

Taip ir pasakiau jam: „Regis, susikrautum kuprinę ir iškeliautum, kur akys veda.“ Jis linktelėjo galva, nors ir to nereikėjo – fotografo Roko Darulio (29 m.) šypsenoje įstrigęs egzistencinis liūdesys pasako daugiau nei žodžiai. Lyg nebūtų visų tų garsiausių pasaulio žurnalų viršelių nuotraukų, Lietuvos dizainerių drabužių fotosesijos Nidoje garsiam amerikiečių leidiniui „The Last Magazine“. Bet kai turi daug, juk visada norisi daugiau.

Filmas apie Azijos moterų sekso vergiją paskatino režisierę prabilti ir apie pačios patirtą prievartą (4)

Vilniuje viešėjusi kanadietė Tiffany Hsiung festivalyje „Kino pavasaris“ pristatė filmą „Atsiprašymas“ širdį veriama tema – apie Antrojo pasaulinio karo metais Japonijos karių prievartautas Azijos moteris. Šiandien jos, 90-metės, nori viena – kad Japonijos valdžia atsiprašytų. Jauna režisierė močiučių istorijas įamžino siekdama, kad tai niekada nepasikartotų.

Bitininkė Salomėja: kartą paragavusi bičių pienelio negalėjau užmigti iki paryčių (39)

Bitininkystė kartais vadinama saldžiu verslu, bet retas žino, kiek žinių, kantrybės ir darbštumo reikia auginantiesiems bites. Salomėja Mikolajevič (29 m.) su būsimu vyru Gabrieliumi pirmuosius avilius nusipirko prieš 4-erius metus. Bitininkams teko patirti visko, dabar pora svajoja apie laiką, kai galės šiam hobiui atsiduoti visiškai.

Iš sostinės į kaimą prie pelkės išsikėlusi fotografė: mums su vyru ne tas pats, kur gyventi (18)

Fotografė Rita Stankevičiūtė-Kazakevičienė (33 m.) penkiolika metų gyveno ir dirbo Vilniuje. Grįžti į gimtinę ją paskatino sutuoktinis Nerijus. „Mama priminė, kaip esu rėžusi: „Jau į Marijampolę tai tikrai negrįšiu, verčiau Vilniuje gatves šluosiu“, – juokdamasi pasakoja dviejų mėnesių Kristupo mama. Puskelnių kaime šeima pasistatė ir įsirengė energiją tausojantį namą, sodina sodą, valo šalia esančio užpelkėjusio ežerėlio pakrantę.