Knygos vaikams kūrėjai: jei nesame tėvai, nereiškia, kad širdyje neturime tėviškos meilės

Rinkodaros specialistė Viltė Sabalienė ir garsus dailininkas Vladas Mackevičius išbandė jėgas visiškai naujoje srityje – išleido knygą vaikams. Abu tvirtai tiki, kad jų sukurtas personažas sapniukas Liukas apsigyvens vaikų sapnuose ir išvaikys nakties košmarus.
© Asmeninis albumas / Tomas Adomavičius

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Vilte, prisiminkit akimirką, kai pas Jus atėjo tas mielas personažas, paskatinęs sukurti knygą „Sapniukas Liukas ir sidabrinis kabliukas“? Gal jį susapnavote?

Niekada nesvarsčiau rašyti knygos vaikams, nors rašyti yra tekę nemažai, ne vienus metus dirbau žurnaliste. Sapniukas Liukas pas mane atklydo per povestuvinę kelionę. Lankėmės Čilėje. Buvo nelengva diena – įkopėme į pusšešto kilometro aukščio ugnikalnį. Nusileidome vakare, mano vyras Petras, paprastai turintis problemų su gebėjimu atsiriboti nuo darbinių minčių ir ilsėtis, tąsyk giliai įmigo, o aš, visada užmieganti labai lengvai, kaip tyčia niekaip negalėjau sudėti akių. Tuomet pradėjau mąstyti apie miegą, apie tai, ką daro žmonės, kai juos kankina nemiga, koks vaikams atrodo nakties pasaulis, kaip jaučiasi pabudę po košmarų. Supratau, kad ši tema labai įdomi ir probleminė, ypač vaikams, nes būtent vaikystėje gimsta visi baubai, kaukai ir baimės. Aš, būdama vaikas, taip pat bijojau tamsos, ypač tų akimirkų prieš užmiegant, kai prieblandoje kiekvienoje detalėje – durų raižinyje ar numestame drabužyje – įžvelgi žvilgančias akis ar gauruotą pabaisą. Net garsai atrodo kitokie. Manau, kad ne aš viena tokia esu. Norėjau sukurti personažą, kuris išvaikytų tuos baubus, padėtų atgauti saugumo jausmą ir padarytų nakties pasaulį žaismingą, įdomų ir draugišką. Atsikėlusi ryte, pasiėmiau kompiuterį, nuėjau prie baseino ir parašiau istoriją apie sapniuką Liuką. Beveik vienu prisėdimu. Vėliau ją tvarkiau, trumpinau, kai ką keičiau, kad pasakojimas būtų dinamiškesnis, bet pagrindinė gija liko ta pati. Žinojau, kad pagrindinis knygos herojus turi būti labai mielas ir jaukus. Baltas, didelėmis žydromis akimis. Nepanašus į nieką. Vėliau prie mano paieškų prisidėjo Vladas. Sapniukas Liukas yra mūsų bendras kūrinys – aš pasakojau, o jis lipdė.

Viltė: Būdama vaikas,bijojau tamsos, ypač tų akimirkų prieš užmiegant. Norėjau sukurti personažą, kuris išvaikytų baubus, padėtų atgauti saugumo jausmą.

Vladai, kaip Jūs pamatėte šį herojų. Ar Jūsų ir Viltės vizijos sutapo iš pat pradžių?

Vladas: Nesutikčiau, kad sapniukas Liukas – bendras personažas. Jis yra Viltės. Mano funkcija buvo paversti jos viziją realybe. Laimė, mano įsivaizdavimas sutapo su jos vizija, tad mes gana greitai pasiekėme simbiozę. Mano atskaitos tašku tapo mielas meškiukas, bet pamažu tolome nuo konkrečių gyvūnų atvaizdų, bėgome nuo asociacijų. Norėjome sukurti originalų personažą, kuris kiekvienam vaikui sietųsi su jo mėgstamiausiu – nesvarbu, išgalvotu ar realiai egzistuojančiu – miego draugu. Norėčiau, kad jis ateitų į vaikų sapnus ir tikiu, kad būtent taip ir nutiks. Pastaruoju metu vaikų žaidimuose, filmuose daug agresijos, kovos, mistinių baugių personažų. Norėjome atsverti tą neigiamos informacijos srautą.

Viltė: Toks sapniukas, kokį jį pažins skaitytojas, buvo bene ketvirtasis Vlado bandymas. Jį pamačiusi, sušukau: „Taip! Tai jis!“ Nenusakomas jausmas, kai kitas žmogus pamato tavo akimis.

Atrodo, išties puikiai susigroję. Gal esate ne tik kolegos, bet ir draugai? Ar pažinojote vienas kitą iki šios knygos atsiradimo?

Viltė: Mes pažįstami labai seniai. Vilnius – mažas miestas, bendraminčiai lengvai randa vieni kitus. Lankomės panašiose vietose, turime bendrų draugų. Kai susipažinau su savo būsimu vyru Petru, paaiškėjo, kad jis turi nemažai Vlado tapybos darbų. Sapniukas Liukas mus su Vladu tarsi suvienijo – abu pasinėrėme į avantiūrą. Kadangi nutariau knygą išleisti pati, be leidyklos, buvo sunkių momentų, kai norėdavau nuleisti rankas, nes, tarkim, dingdavo reikiami žmonės. Kiti sakydavo, kad noriu neįmanomų dalykų. Vis dėlto kaip tik tuomet, kai imdavau prarasti viltį, dangus atsiųsdavo reikiamą žmogų ar sprendimą. Tarsi kažkas norėtų patikrinti, kiek esu pasirengusi padaryti dėl savo idėjos, o kai įsitikindavo, kad tikrai daug, atsiųsdavo pagalbą – žmogų, kuris iškrenta iš sistemos, daro šiek tiek daugiau, nei jam priklauso, nes tiki tavimi. Vladas mane labai palaikė. Būdavo, skambindavomės po 10 kartų per dieną, kartais prakalbėdavome po valandą.
Vladas: Kartais nesulaukęs Viltės skambučio pats paskambindavau. Sakydavau: „Ei, ar viskas gerai? Šiandien man dar neskambinai.“ Kai mano gyvenime vyksta chaotiški, neprognozuojami dalykai, įsivaizduoju save kaip gelžbetoninį stulpą, kurį šiek tiek pasiūbuoja abejonių ar neigiamos informacijos vėjas, bet tai negali jo išgriauti, tik dar labiau sutvirtina. Supranti, kad tai, ką darai reikalinga, ir tavo kūrinys yra dalelė tavęs, kuria dalijiesi su kitais, tad negali sustoti pusiaukelėje, nes išduotum pats save.

Knygos vaikams kūrėjai: jei nesame tėvai, nereiškia, kad širdyje neturime tėviškos meilės
© Asmeninis albumas / Tomas Adomavičius

Vladai, esate gana garsus šiuolaikinio meno kūrėjas. Jūsų darbai eksponuojami Europos ir Azijos šalyse, kabojo Luvre ir Karališkosios meno akademijos galerijoje (Barselona), jų yra įsigiję mūsų šalies ir užsienio muziejai, žvaigždės: Joe Cocker’is , Emir’as Kusturica ir kiti. Ar iliustruoti vaikišką knygelę Jums neatrodė per smulki užduotis?

Vladas: Aš neskirstau savo kūrybinių projektų į smulkius ir stambius. Kitaip matuoju, nes juos išjaučiu. Perskaitęs knygą, supratau, kad Viltė siunčia teigiamą ir teisingą žinutę, kurios labai reikia vaikui ir jo formavimuisi. Tai – taika, pozityvus požiūris ir savojo kelio paieška. Manau, svarbiausia meno funkcija – sukelti jausmą. Na, ir kas kad taisyklingai ir gražiai viską sudėliosi, bet jei tai bus negyva, nieko neužkabins. Tai turi gyventi, kvėpuoti. Jei žiūri į sapniuko akis ir negali atitraukti žvilgsnio, vadinasi, tikslas pasiektas.

Viltė: Sunku nupasakoti tą jausmą, kai sukuri kažką trapaus, tau brangaus ir atiduoti vertinti kitiems. Jautiesi pažeidžiamas. Kai Vladas perskaitė mano pasaką ir lakoniškai pasakė: „Gerai, dirbkime drauge“, mano kūnu nubėgo šiurpuliukai. Jis patikėjo, ir tai, kas trapu, įgavo jėgos, stiprybės. Mes išsamiai aptarėme kiekvieną iliustraciją, kai kurios jų kardinaliai keitėsi. Tai buvo bendras paieškų kelias.

Ar lengva kurti vaikams? Gal teko konsultuotis su vaikų psichologais ar kitais specialistais?

Vladas: Man buvo labai nelengva, todėl įdomu. Reikėjo sulaužyti savo mąstymą, įminti, kas dedasi vaiko galvoje, kaip jis viską priima, kaip suvokia piešinio ir teksto simbiozę. Intuityviai bandai prisiminti vaikystę, prikelti ryškiausius jos epizodus. Prisipažinsiu, konsultavausi ir su vaikų psichologais, nors Viltei to nesakiau. Neprašiau, kad jie nubrėžtų man kryptį, bet kad padėtų suprasti, ar teisingai judu. Vaikai informaciją priima atvirai, visa širdimi, tad nenorėjau jiems pakenkti. Atsižvelgiau į psichologo siūlymą kiek paminkštinti spalvas, ypač raudoną, nes ji buvo pernelyg tonizuojanti, intensyvi. Tai, beje, siūlė ir Viltė. Ji yra labai reikli, tad įgyvendinti jos planus buvo įdomus iššūkis. Lengvai, tarsi piršto spragtelėjimu įgyvendinami dalykai nieko neduoda, jie nepadeda mums tobulėti.

Viltė: Norėjosi, kad viskas būtų vientisa, kad ir istorija, ir vaizdas, ir kvapas sudarytų harmoningą visumą. Tekstą taip pat paprašiau įvertinti specialistų. Rekomendacijų koreguoti pačią istoriją nesulaukiau, tačiau atsižvelgiau į siūlymus pakeisti kai kuriuos žodžius, tarkim, vengti „reikia“, „privalai“.

Knygos vaikams kūrėjai: jei nesame tėvai, nereiškia, kad širdyje neturime tėviškos meilės
© Asmeninis albumas / Tomas Adomavičius

Kvapas yra dar vienas labai svarbus šio projekto komponentas – kiekvienos knygelės pirkėjas gaus sapniuko Liuko miego aliejų. Ar jūs prisidėjote prie miego aliejaus kūrimo? Kiek jūsų gyvenime yra svarbūs kvapai?

Viltė: Kvapai mane domina jau maždaug 9-eri metai. Lankiau įvairius kursus, rinkau informaciją apie jų poveikį. Tiesa, svarstymų, ar reikia istoriją papildyti tikru kvapu, buvo nemažai. Žinojome, kad tai padaryti sudėtinga techniškai, bet jaučiau, kad miego aliejaus tikrai reikia. Kreipiausi į „Kvapų namų“ kvapų architektę Laimę Kiškūnę. Ilgai kalbėjomės. Papasakojau jai, kokių asociacijų man kyla, mąstant apie šį miego aliejų – kaimas, žydinčios pievos, atviras langas, basos, dulkėtos vaiko kojos, minkšti, švarūs patalai, laisvės, gamtos ir namų jausmas. Buvo svarbu ir tai, kad aliejus nepakenktų net jei vaikas jį išgertų. Kai Laimė atnešė pirmąjį buteliuką, bijojau atsukti. Esu labai kritiška, o dar kai turi tokią aiškią viziją... Kai pauosčiau, net ašaros akyse pasirodė. Sakau: „Laime, čia yra tai!“ Nereikėjo jokių korekcijų.

Vladas: Šiuo metu man labiausiai patinka medžio ir gumos kvapai, bet kai pirmąsyk pauosčiau sapniuko Liuko miego aliejų, supratau, kad kvapas tobulai atitinka Viltės norus ir atspindi visą personažo kelią.

Vladas: Kurdamas konsultavausi su vaikų psichologais, nors Viltei to nesakiau. Vaikai informaciją priima atvirai, visa širdimi, tad nenorėjau jiems pakenkti.

Kaip manote, ar tai, kad neturite savo vaikų, jums trukdė kurti ar padėjo? Kokius jausmus jums vaikai žadina apskritai?

Viltė: Ar gali žmogus, nebuvęs kare, rašyti apie karą? Tiesą sakant, rašyti buvo labai lengva, istorija liejosi savaime, personažai atėjo patys, man nereikėjo jų kurti. Atrodė, lyg kas diktuotų mintyse. Tikiu, kad mūsų sielos yra senos. Mes turime visą pasaulio patirtį viduje, reikia tik mokėti išgirsti, atkasti tas emocines įkrovas. Jei čia ir dabar aš nesu motina, tai nereiškia, kad mano širdyje nėra motiniškos meilės.

Vladas: Aš mėgstu vaikus. Esu trijų vaikų krikšto tėvas, jie man yra vienas iš įkvėpimo šaltinių. Jei šalia nuolat būtų savas vaikas, nereikėtų įtempti vaizduotės, nes turėtum konkretų pavyzdį ir pagal jį dirbtum. Dabar tenka sukurti daug scenarijų, tartis su savimi, išmokti paprasčiau matyti pasaulį, išjungti pernelyg racionalų mąstymą ir tą žinojimą, kaip gali ir ko negali būti, bandai prisiminti, kaip matei pasaulį būdamas vaikas.

Papasakokite apie savo vaikystę. Kaip augote, kokie vaikai buvote, kokie ryškiausi prisiminimai iškyla?

Vladas: Kartais tai, kas vaikystėje atrodo juoda, vėliau suvoki kaip balta. Kiekvieną vasarą tėvai mane išveždavo trims mėnesiams į kaimą. Tokį tikrą, kur buvo didžiulis ūkis, pievos, arkliai, karvės, nebuvo elektros. Mes gyvenome gamtos ritmu, su saule gulėme ir kėlėme. Tuose begaliniuose laukų ir miškų plotuose veikti tikrai buvo ką, bet man tai prilygo tremčiai, nes kur kas labiau traukė miestas. Prie mūsų namų dar tik statė Fabijoniškių rajoną, o kas gali būti paaugliams įdomiau už pavojingas statybvietes, už tą adrenaliną, kai koks nors sargas tave vejasi... Dabar buvimą gamtoje suvokiu kaip neabejotiną pliusą. Suprantu, kaip svarbu atrasti ryšį su gamta, kokias vertybes tai suformuoja ir kiek vidinės laisvės suteikia, norėčiau, kad ir mano būsimieji vaikai tokį ryšį turėtų. Šeimoje buvau vidurinis vaikas, mane ir seseris skyrė gana nemažas – 6-erių ir 8-erių metų – tarpas, tad draugavau su kiemo draugais. Mano tėvai nebuvo menininkai, nors trumpam į dailės būrelį buvo nuvedę. Mokykloje meninių protrūkių neturėjau. Baigęs ją studijavau interjero dizainą. Kartą kūriau vienam užsakovui interjerą ir jis paprašė: „Taigi tu vis tiek prie meno. Nutapyk porą paveikslų.“ Pagalvojau, kodėl gi ne? Paėmiau teptuką į rankas, ir tai tarsi sprogo. Įkliuvau kaip musė į voratinklį. Nuolat tam žmogui dėkoju už tai, kad taip mane nukreipė.

Viltė: Aš gimiau ir užaugau Kaune. Mano vaikystė buvo gana intensyvi, bet trumpa. Teko greitai suaugti, kai, būdama 11-os metų, išgyvenau tėvų skyrybas. Man tai prilygo pasaulio griūčiai. Pykau ant savęs. Kadangi buvau labai mylimas vaikas, jaučiausi kone pasaulio bamba ir buvau įsitikinusi, kad aš turėjau sutvarkyti tą situaciją, bet nesugebėjau. Nuo tada, kai pasaulį ėmiau matyti brandžiomis akimis, supratau, kad dar būdama danguje laimėjau sielų loteriją. Išsukau pačius geriausius tėvus. Abu jie yra stiprūs verslininkai, materialiai visada gyvenome gerai, ir, kad ir kokie buvo užimti, man skyrė labai daug laiko, dėmesio. Tėtis kas vakarą skaitė „Katinėlį ir gaidelį, kitas pasakas, vesdavosi į teatrą, mama mokė anglų kalbos. Knygos buvo nuolatinės mūsų šeimos palydovės. Vis dėlto ryškiausi mano prisiminimai yra iš kaimo, kur gyveno mano seneliai iš tėvo pusės. Mano mama ir auginti mane padėjusi jos mama – labai tvarkingos, pedantiškos, preciziškos, o mano siela yra tiurla, nemėgstu griežtų taisyklių, negaliu ko nors daryti vien todėl, kad taip reikia. Man patikdavo, kad kaime galiu visą dieną bėgioti basa, eiti miegoti nenusiplovusi kojų, kad niekas nereikalauja išvalgyti lėkštės. „Širdele, soti, tai ir bėk“, – sakydavo močiutė, nors būdavau suvalgiusi vos tris kąsnius. Kaimas man buvo laisvė. Regis, iki šiol jaučiu burnoje rabarbarų su cukrumi, pūkuotų vyšnių skonį. Neturėjau ten žaislų, ir man jų nereikėjo. Nebuvo bendraamžių draugų, bet aš mokėjau užsiimti savimi, man patiko būti su suaugusiaisiais, stebėti, kaip močiutė ruošia valgyti, arba pasinerti į knygų pasaulį – mano seneliai buvo mokytojai ir knygų turėjo tiek, kiek turbūt nesu mačiusi jokiuose namuose.

Knygos vaikams kūrėjai: jei nesame tėvai, nereiškia, kad širdyje neturime tėviškos meilės
© MOTERIS

Abu esate nemažai pasiekę savo sričių profesionalai. Papasakokite, kaip atrodo jūsų kasdienybė?

Vladas: Aš turiu dirbtuves Lietuvoje ir Maskvoje. Maskvoje kuriu Rusijos ir Azijos auditorijai, o Vilniuje – Lietuvos ir Europos. Taip skirstau ne todėl, kad skirtųsi žmonių skonis, tiesiog meno kūrinius sudėtinga išvežti, reikia pildyti daug dokumentų, įrodyti, kad jei išveši, nepadarysi nuostolio Lietuvos Respublikai ir t. t. Maskvoje bendradarbiauju su galerija „K35“, tad šiame mieste tenka būti gana dažnai, bet tai nėra vieta, kur norėtųsi įleisti šaknis. Tai įtampos kupinas miestas su savo betoninėmis ir kartais nesuprantamomis taisyklėmis. Matau ten save tik kaip svečią. Mano šaknys – Vilniuje. Čia gyvena ir mano gyvenimo draugė Eglė. Lietuvoje šiuo metu įgyvendinu du didelius projektus. Vienas jų yra didžiulė freska ant vieno religinio pastato. Man žmogaus tikėjimas yra labai įdomi tema, stipri varomoji jėga, tad šis projektas – visai kitas lygmuo. Kitas projektas – instaliacijos apie mirtį, apie tai, kas vyksta po jos, ir apie tai, kaip svarbu vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką. Carlos’as Castaneda'a labai taikliai yra pasakęs: „Gyvenk kiekvieną dieną kaip paskutinę, nes viena diena tokia ir bus.“ Kad ir kaip tai būtų banalu, bet yra fundamentalu. Tikiu edukacine meno misija. Tiesą sakant, neįsivaizduoju meno be jos. Jis turi tarnauti žmogui, formuoti vertybes, priversti susimąstyti, daryti jį geresnį.

Viltė: Jei čia ir dabar aš nesu motina, tai nereiškia, kad mano širdyje nėra motiniškos meilės.

Viltė: Aš įgijau teisės bakalaurą Mykolo Romerio universitete, o paskui, kad kažkaip kompensuočiau tuos bergždžiai praleistus 4-erius metus, nuotoliniu būdu baigiau lyderystės studijas (Masters in High Performance Leadership) Kopenhagoje. Ilgai dirbau įmonės „Red Bull“ produkto vadove Lietuvoje. Profesiniu atžvilgiu tai buvo geriausias laikas mano gyvenime, tačiau prieš metus pajutau, kad nebetelpu savyje, noriu naujų iššūkių ir naujų vandenų. Buvo labai sunku palikti šį darbą, nes drauge turėjau palikti tai, ką myliu, tai, ką pati tiek metų auginau ir formavau. Ambicingiausius savo projektus jau buvau įgyvendinusi, nebeturėjau ko siekti. Šiuo metu dirbu savo vyro vadovaujamos įmonių grupės „KDS“ rinkodaros ir komunikacijos vadove. Nekilnojamasis turtas, energetika – man nepažįstamos, tačiau labai įdomios sritys. Turiu galimybę dirbti su labai dideliais projektais. To ir norėjau.

Vilte, knygą dedikuojate savo vyrui Petrui ir būsimiems vaikams. Ar tai reiškia, kad jau esate pasirengusi pažaboti karjeros planus ir atsiduoti motinystei?

Kol nesutikau Petro, vaikai man asocijavosi su laisvės apribojimu ir didžiule atsakomybe. Bijojau to. Dabar jau norėtųsi po širdimi nešioti mylimo žmogaus dalelę. Petras sugebėjo sukurti komandos, pasitikėjimo, saugumo jausmą. Jis yra turbūt pats protingiausias, ambicingiausias ir stipriausias kada nors mano sutiktas vyras. Nuo pirmos sekundės, kai jį pamačiau ir paspaudžiau ranką, žinojau, kad šis žmogus liks mano gyvenime, tik nežinojau, kokia forma – kaip draugas, kolega ar mylimasis. Jis yra lyg mano veidrodis, todėl vienas kitą auginam ir vienas iš kito mokomės. Tai nėra lengva, nes darbas su savimi yra pats sunkiausias. Turi išmokti susipakuoti savo ego į dėžutę, tada – dar į vieną dėžutę ir padėti ant lentynėlės. Esu labai dėkinga jam už tai, kaip keičiuosi. Jam atsiradus mano gyvenime, atsirado daug nauja. Sapniukas Liukas – taip pat.

Knyga atrodo tarsi nebaigta, kaip įžanga į būsimą ilgą istoriją, reikalauja tęsinio. Ar jis bus?

Viltė: Esu sudėliojusi kertines idėjas, kaip galėtų atrodyti antroji knyga, ir laukiu impulso iš skaitytojų. Turime dar vieną sumanymą – surengti knygos iliustracijų parodą, o už parduotus darbus gautus pinigus skirti Sapniuko fondui. Jis rūpinsis ramiu gyvenimo šiek tiek nuskriaustų vaikų miegu. Ligoninėse, vaikų namuose organizuosime pasakų skaitymus tuo kritiniu laiku, kai vaikai eina miegoti, kai nesaugumas ir vienatvė yra patys didžiausi. Jei mažieji prieš užmigdami jausis saugūs ir ramūs, rytą atsibus pozityvesni, bus sveikesni. Tikiu, kad pamažu pasaulį jie išmoks matyti ne kaip grėsmę ir pavojų, o kaip kažką saugaus, šilto ir gero.

Ar jūs patys dažnai sapnuojate? Kokie dažniausiai yra jūsų sapnai?

Vladas: Sapnuoju beveik kasdien ir labai tuo džiaugiuosi, tai – kaip atskiras gyvenimas. Sapne esi ir svečias, ir žiūrovas, ir dalyvis. Ši patirtis prilygsta knygai arba kelionei, praturtina. Už ryškius sapnus turiu dėkoti savo vaizduotei, ji siurbia informaciją iš realybės ir paverčia įdomiomis interpretacijomis. Supranti, kiek daug briaunų tu turi, ir kiekvieną briauną turi pripažinti, priimti. Esu praktikavęs sąmoningą sapnavimą. Tai – būdas praplėsti ribas, pažinti save kaip kūrybinę asmenybę, ir pajusti tą energiją, kuri nuolat sukasi šalia, nors neužčiuopiame plika nosimi ar akimi. Nepatyrusiems žmonėms sąmoningai sapnuoti reikėtų atsargiai, nes tai suvaldyti sudėtinga.

Viltė: Aš sapnuoju labai daug, spalvotai ir emocingai. Mano vyrui visa tai labai įdomu, kas rytą pabudęs klausia, ką sapnavau. Užsisrėbdama pasakoju jam trijų aukštų istorijas. Man patinka sapnus analizuoti, taip daug sužinau apie save. Stengiuosi įsiminti juose regimus simbolius, stiprias emocijas ir nubudusi bandau iššifruoti pasąmonės man siunčiamus signalus. Anksčiau sapnų reikšmes interpretuodavau ieškodama išorės dirgiklių, o dabar aiškiai suprantu, kad mano sapnai – tai aš. Atsakymai – viduje.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Leonardo Di Caprio: nauja mergina ir naujas vaidmuo

Vienas geidžiamiausių šou pasaulio viengungių 42 metų „Oskaro“ laureatas Leonardo Di Caprio turi silpnybę modeliams. Kalbama, kad jis susitikinėjo su 15 podiumų gražuolių, jų tarpe Helena Christensen, Amber Valletta, Eva Herzigova, Gisele Bündchen, Bar Refaeli, Toni Garrn ir kitos. Naujoji aktoriaus pasija – 23 metų vokiečių modelis Lorena Rae.

Sofija Alšėniškė - gudrumu garsėjusi ir žmogžudyste kaltinta karalių motina

Kai Lenkijos karalius Vladislovas II Jogaila palaidojo savo trečiąją žmoną, gandai apie dar vieną senstančio valdovo santuoką turėjo kelti nemenką Lenkijos ir Lietuvos diduomenės susirūpinimą. Juk kalba ėjo apie paskutinę galimybę karaliui sulaukti sosto įpėdinio. Sutuoktinės buvo dairomasi tarp užsienio princesių, tačiau viską staiga pakeitė kasmetinė Jogailos viešnagė Lietuvoje.

Liucina Rimgailė: šventai tikiu, kad visos svajonės pildosi (4)

Kalbame su neseniai Užupyje atidarytos desertinės „Liu“ šeimininke Liucina Rimgaile (28 m.).

Selemonas Paltanavičius: koks gyvis Lietuvoje yra pavojingiausias (17)

Gamtininkas, fotografas ir rašytojas Selemonas Paltanavičius (61 m.) įsitikinęs, kad su gamta lietuviams išskirtinai pasisekė. Svarbiausia nepamiršti: nors gamta yra mūsų namai, elgtis joje reikėtų kaip svečiuose.

Originaliai įamžintas muzikos žvaigždės Prince'o atminimas

Praėjus kiek daugiau nei metams po netikėtos muzikos legendos Prince'o mirties, vis dar netyla kalbos apie jo talentą. Siekiama įvairiais būdais įamžinti muzikanto atminimą. Metinių proga pasirodė jo buvusios žmonos atsiminimų knyga, o prieš keletą dienų kompanija „Pantone“ jo vardu pavadino vieną purpurinį atspalvį.

Loreta Sungailienė apie Žolinių papročius: neateisi – liksi biednas (51)

Etnomuzikologė, televizijos laidos „Duokim garo!“ vedėja Loreta Sungailienė įsitikinusi, kad ir šiuolaikiniam žmogui Žolinės gali būti aktualia ir itin laukiama švente.

Išskirtinis interviu: Poppy ir Chloe Delevingne – apie pasitikėjimą savimi, grožio ritualus ir tai, kas daro jas laimingas (1)

Tik MOTERS skaitytojoms kompanijos „System Professional“ ambasadorės, seserys Poppy (31 m.) ir Chloe (32 m.) Delevigne, pasakoja apie savo grožio ir geros savijautos paslaptis.

10 princesės Dianos citatų, kurios įkvėps tapti geresniu žmogumi (41)

Sunku patikėti, bet rugpjūčio 31 d. minėsime dvidešimtąsias princesės Dianos žūties metines. Nors ši elegantiška moteris žmonių širdis pavergė savo grožiu, šilta asmenybe ir gerais darbais, įvairūs vieši pasisakymai atskleidė ir kitą Dianos pusę: ne pagal metus išmintingą ir turinčią kuo pasidalinti su pasauliu.

Erika Umbrasaitė: kodėl „mėšlas“ prancūziškai skamba taip žaviai (17)

„Cocorico“ – šūkauja seksualiausiu pasaulyje (ar bent jau visame Buaso kaime) prancūzišku akcentu kaimynų gaidys jau nuo šešių valandų ryto ir neleidžia man užbaigti žavių prancūziškų sapnų...

Pianistas Šarūnas Meškys: keistas ir žiaurus dalykas būti muzikantu

Vandens čiurlenimas, žuvėdrų klyksmas ir... muzika. Vienišas pianistas ant marių skalaujamo molo. Kojas lyžteli ledinis vanduo. Sužvarbę pirštai klaidžioja klavišais. Pianistas Šarūnas Meškys (29 m.) po ketverių metų tylos grįžo prie savo instrumento su trenksmu – atliko prancūzo Yann'o Tiersen'o kūrinį „Penn ar Roc'h“, nuskynė šio kompozitoriaus paskelbto tarptautinio vaizdo klipų konkurso „Eusa“ laurus, pelnė geriausio atlikėjo titulą ir laimėjo specialų prizą už išskirtinį pasirodymą.