Karališkuoju traktu per Varšuvą su Kristina Sabaliauskaite

 (5)
Vieną šiltą liepos pradžios dieną kartu su rašytoja Kristina Sabaliauskaite leidomės į intriguojamą ir neįtikėtinai įdomią šešių valandų kelionę po Varšuvą istorinio romano „Silva rerum“ pėdsakais. Aštuonios istorijos kitu žvilgsniu atveria ne tik Lenkijos sostinės, bet ir primirštus Lietuvos istorijos puslapius.
Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė prie karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio herbo, ženklinančio vieną Lazienkų parko prieigą
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

I. Karališkasis Lazienkų parkas

„2001-aisiais, kai apie pusmetį teko pagyventi Varšuvoje doktorantūros stažuotės metu, gyvenau būtent čia – prie karališkojo Lazienkų parko kampo. Ten buvo ir tebėra toks klaikus, tarsi iš sovietmečio atkeliavęs, bet legendinis doktorantų bendrabutis antikiniu pavadinimu „Hera“. Mano kambario balkonas buvo tiesiai į triukšmingą sankryžą, kuria kasryt prieš septynias, kaukdamas sirenomis, pravažiuodavo prezidento Aleksanderio Kwaśniewskio kortežas į Belvederio (Belweder) rūmus. Tad nė žadintuvo nereikėdavo. O apšarmojusiais rudens ir žiemos rytais eidavau pasivaikščioti po parką – kartu su savo bendrabučio kaimynu ir bičiuliu aukštosios matematikos doktorantu japonu Yusuke Asai.

Lazienkų rūmai saloje. Būtent čia rutuliojasi romano „Silva rerum“ ketvirtosios dalies veiksmas
Lazienkų rūmai saloje. Būtent čia rutuliojasi romano „Silva rerum“ ketvirtosios dalies veiksmas
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Mūsų draugystė turbūt gimė iš vienatvės – abu Varšuvoje iš pradžių jautėmės labai svetimi, o simpatija užsimezgė iš pirmo žvilgsnio. Vėliau kartu patyrėme daug nuotykių, kartais, kai būdavo labai sunku ir vieniša, net eidavome vidury nakties kartu parėkti ant kitoje parko pusėje esančio Ujazdovo (Ujazdów) viaduko; scena – tarsi iš Bobo Fosso filmo „Kabaretas“. Mūsų draugystė tokia, kai susišneki iš pusės žodžio. Ji tęsiasi, nepaisant laiko ir didelio atstumo (aš – Londone, jis – Hokaido saloje), ir aš kartais juokauju, kad nuostabu, jog pasaulyje yra bičiulis, su kuriuo gali ir rėkti ant viaduko, ir tylėti.

Galima sakyti, jog „Silva rerum“ idėja gimė Varšuvoje. Čia daugiausia dirbau archyvuose ir turėjau galimybę išsamiai prisiliesti prie autentiškų dokumentų. Daugiausia laiko praleidau pagrindiniame aktų archyve AGAD (Archiwum Główne Akt Dawnych – Pagrindinis senųjų aktų archyvas). Ten saugomas visas Radvilų archyvas (istorijos, susirašinėjimai, laiškai ir t. t.) iš Nesvyžiaus. Romano idėja ilgai fermentavosi, bet visos užuomazgos ir pats romanas gimė ten – tarp autentiškų pageltusių dokumentų. Neatsitiktinai ketvirtosios dalies veiksmas vyksta ir Varšuvoje, būtent čia, Lazienkų rūmuose saloje (Łazienki Pałac na Wyspie).

Stanislovas Augustas Poniatovskis Lazienkų maudynių paviljoną pavertė vienais gražiausių klasicizmo stiliaus rūmų
Stanislovas Augustas Poniatovskis Lazienkų maudynių paviljoną pavertė vienais gražiausių klasicizmo stiliaus rūmų
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Galutinis Lazienkų parko pavidalas suteiktas karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio, jo herbas su Ereliais, Vyčiais ir jo giminės herbu Veršeliu per vidurį ženklina vieną parko prieigą. Jis buvo paskutinis Lenkijos ir Lietuvos karalius iš lietuviškos LDK bajorų Poniatovskių giminės. Vienas klasicizmo stiliaus pirmeivių Europoje, puikiai išprusęs ir apkeliavęs visą Europą, Lazienkų maudynių paviljoną jis pavertė kultūros ir intelekto centru. Čia vykdavę jo garsieji Ketvirtadienio pietūs tapo vienais romano „Silva rerum IV“ epizodų.

Juose niekada nedalyvaudavo moterys (nors karalius jas mylėjo ir gerbė), tie pietūs būdavo savotiškas brainstorm – dalijimasis kultūros, mokslo, politikos idėjomis. Etiketas čia buvo laisvesnis, ir menininkas, literatas ar mokslininkas galėdavo pristatyti savo vizijas, įžvalgas, reformų siūlymus. Ši salė matė Joachimą Chreptavičių, Andrių ir Joną Sniadeckius, tapytojus Pranciškų Smuglevičių, Marcello Baciarellį, poetus Ignacą Krasickį, Adomą Naruševičių, Pranciškų Bohomolecą.

Būtent šioje Lazienkų rūmų saloje salėje vykę garsieji karaliaus Ketvirtadienio pietūs aprašyti romane „Silva rerum IV“
Būtent šioje Lazienkų rūmų saloje salėje vykę garsieji karaliaus Ketvirtadienio pietūs aprašyti romane „Silva rerum IV“
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Pietūs trukdavo 3–4 valandas, juose dalyvaudavo 10–12 žmonių, o karaliaus virėjas Paulis Tremo lepindavo svečius moderniu, lengvu prancūzišku meniu, kuriame dažnai būdavo avienos kepsnys (karaliaus mėgstamiausias), lydeka, baršteliai; iš gėrimų atpažįstame ir šiandien žinomą vyną „Chateau Margaux“ bei anglišką porterį (jo didenybė buvo anglofilas), nors pats karalius per pietus gerdavo tik šaltinio vandenį – galbūt taip norėjo parodyti, kad nenori būti siejamas su magnatišku lėbavimu ir girtavimu. Jo mėgstamas desertas buvo šviežios slyvos, ir Tremo garsėjo tuo, kad galėjo jas išlaikyti ar tiekti šviežias kiaurus metus. Jei karaliui reikėdavo netikėtai nutraukti pietus, liokajus, sulaukęs slapto ženklo, atnešdavo jam voką, ant kurio karaliaus ranka būdavo parašyta „Au Roi“ (pranc., „Karaliui“), o viduje – tuščias lapelis. Karalius apsimesdavo jį perskaitęs ir pasišalindavo – valstybė šaukia.

Romane Pranciškus Ksaveras Norvaiša su savo patronu Tyzenhauzu dalyvauja šiuose pietuose, – jis iš tiesų buvo pažįstamas su Stanislovu Augustu, ir jų romane aprašomo susitikimo, Norvaišai grįžus iš Anglijos, dialogas yra autentiškas. Karalius netikėdamas savo akimis mokslininko paklausė: „To jeszcze żyjesz, Narwoyszu?“ – „Tai dar gyvas, Norvaiša?“

Karališkasis Lazienkų parkas laikomas Varšuvos brangakmeniu
Karališkasis Lazienkų parkas laikomas Varšuvos brangakmeniu
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Kaip ir šiandien, taip ir anuomet Lietuvoje išskirtiniai talentai sulaukdavo pavyduolių atakų. Apie universitetui lojalų nelaimėje paliktą Norvaišą kolegų karaliui buvo paskleisti piktybiniai gandai, kad anas Anglijoje vedė labai kilmingą moterį, perėjo į anglikonų tikėjimą, maudosi turtuose ir Tėvynėn niekada nebegrįš, o galiausiai – kad mirė. O juk tai nieko bendra neturėjo nei su tiesa, nei su profesoriaus pareigos jausmu... Manau, ir Norvaiša, ir mūsų paskutinis karalius, tikras apšvietos žmogus, tapo tragiškais susiklosčiusių aplinkybių įkaitais. Bet, grįžtant prie rūmų valgomojo, visada rašant praverčia, kai gerai pažįsti aprašomas erdves, tada ir vaizduotėje viskas atgyja.“

II. Karališkasis traktas – lietuviškasis traktas?

„Mano gyvenimas Varšuvoje vyko Karališkojo trakto linijoje – nuo bendrabučio prie Lazienkų link Universiteto Krokuvos priemiesčio (Krakowskie Przedmieście) gatvėje. Keliaudama į seminarus praeidavau pro Belvederio prezidentinę rezidenciją. Beje, šis kažkada medinis buvęs dvarelis, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas (iš čia ir itališkas pavadinimas: belvedere – gražus vaizdas), nuo XVII a. iki XVIII a. vidurio priklausė Pacų šeimai. Būtent čia antrojoje „Silva rerum“ Birontas užklumpa po pobūvio įsilinksminusią Uršulę, tapusią kanclerienės Klaros Izabelės Pacienės dvaro dama, – neatsispyriau pagundai į romaną įtraukti faktą apie lietuvių didikų pėdsakus reikšmingiausiose Varšuvos vietose. Jų – ne vienas.

Dabartinės Prezidentūros rūmai priklausė Radvilų šeimai
Dabartinės Prezidentūros rūmai priklausė Radvilų šeimai
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Štai dabartinės Prezidentūros rūmai Krokuvos priemiesčio gatvėje priklausė Radvilų šeimai, – jie minimi trečiojoje „silvoje“ pasakojant, kaip Petras Antanas Norvaiša bando ieškoti Balbetės pėdsakų redutose, ten vykdavusiuose kaukių baliuose, juose, sumokėję už bilietą, galėdavo lankytis padoriai atrodantys miestiečiai; šiuose rūmuose lankėsi ir Rossignol‘is, kai vyko per Varšuvą į Vilniaus universitetą, – savo dienoraštyje jis paliko įrašą, pasakojantį, kaip Karolis Stanislovas Radvila Panie Kochanku (liet. Pone mielasis) puikavosi jų dydžiu, tačiau prancūzo verdiktas senovinei sarmatiškai prabangai buvo negailestingas: „nežiūrint neblogos rūmų architektūros ir dydžio, juose neišvydau nieko, kas būtų galėję sudominti intelektualų žmogų“.

Radvilų giminės herbas – virš Karmelitų bažnyčios fasado
Radvilų giminės herbas – virš Karmelitų bažnyčios fasado
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Greta – viena garsiausių Varšuvos bažnyčių, Karmelitų, – Radvilų šeimai dėl perversmų ir negandų persikėlus gyventi į Lenkiją, čia tuokėsi ištisos kartos, tad virš fasado – Radvilų herbinis Erelis su „Triūbomis“.

Karmelitų bažnyčioje tuokėsi ištisos Radvilų kartos, tad virš fasado galima pamatyti šios giminės herbą
Karmelitų bažnyčioje tuokėsi ištisos Radvilų kartos, tad virš fasado galima pamatyti šios giminės herbą
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Ši Varšuvos dalis garsėja Saksų baroko architektūra, kurios nedaug teturime Vilniuje, pavyzdžiui, greta Radvilų – Potockių rūmai, dabartinė Kultūros ministerija, juose gimė iš Radvilų ir Potockių kilusi grafienė Izabela d'Ornano, kompanijos „Sisley“ įkūrėja ir viena pripažintų elegantiškiausių paryžiečių, lenkiškąjį istorinį stilių atnešusi prie Senos.“

III. Sveikatos apsaugos ministerija – dar vieni Radvilų rūmai

Nei eiliniai varšuviečiai, nei turistai neturi galimybės pamatyti šių Radvilų rūmų, kuriuose įsikūrusi Sveikatos ministerija
Nei eiliniai varšuviečiai, nei turistai neturi galimybės pamatyti šių Radvilų rūmų, kuriuose įsikūrusi Sveikatos ministerija
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

„Kiek tolėliau – Medaus (Miodowa) gatvėje – dar vieni Radvilų rūmai. Jie kažkada priklausė Mikalojui Dominykui Radvilai, tam, kuris pirmojoje „Silva rerum“ dalyje turi medžioklės namelį Žvėryne.

Šiandien čia šeimininkauja vienas iš kunigaikščių Radvilų giminės – Lenkijos sveikatos apsaugos ministras Konstanty Radziwiłłas
Šiandien čia šeimininkauja vienas iš kunigaikščių Radvilų giminės – Lenkijos sveikatos apsaugos ministras Konstanty Radziwiłłas
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Šiandien čia – Lenkijos sveikatos apsaugos ministerija. Nuostabu, kad kartu su žurnalo komanda turime išskirtinę galimybę šią ne tik turistams, bet ir eiliniams varšuviečiams paprastai neprieinamą vietą parodyti skaitytojams.

Buvusių Paco ir Radvilų rūmų pastate dabar įsikūrusi Lenkijos sveikatos apsaugos ministerija. Šios unikalios vietos praktiškai neįmanoma aplankyti ne tik turistams, bet ir varšuviečiams
Buvusių Paco ir Radvilų rūmų pastate dabar įsikūrusi Lenkijos sveikatos apsaugos ministerija. Šios unikalios vietos praktiškai neįmanoma aplankyti ne tik turistams, bet ir varšuviečiams
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Tai – nuostabus architektūros paminklas, kuriame pinasi klasicistinis paradinis fasadas ir arka, ir XVII a. rūmų likučiai, Mikalojaus Dominyko Radvilos užsakymu patikėti suprojektuoti garsiajam architektui Tylmanui van Gamerenui 1681–1687 m. Radvilų šeimai šie rūmai priklausė iki 1823 metų, iki juos nusipirko kitas lietuvis – Liudvikas Mykolas Pacas. Jis ir užsakė Henrykui Marconi perstatyti rūmus suteikiant interjerams neogotikinių ir egzotiškų maurų architektūros bruožų.

Gotikinė Radvilų rūmų salė
Gotikinė Radvilų rūmų salė
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Šie nuostabūs interjerai mena ir pirmąjį viešą aštuonmečio Fryderyko Chopino pasirodymą. Tačiau Lietuvos patriotas generolas Liudvikas Pacas džiaugėsi jais trumpiau nei dešimt metų – už dalyvavimą 1831 m. sukilime turtą caras konfiskavo, o rūmus pavertė kareivinėmis. Nepaisant to, statiniui visiems laikams prilipo pavadinimas „Paco-Radvilų rūmai“.

Egzotiškos maurų architektūros rūmų vonia dabar – posėdžių kambarys
Egzotiškos maurų architektūros rūmų vonia dabar – posėdžių kambarys
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Įdomu tai, kad ir šiandien čia šeimininkauja vienas iš kunigaikščių Radvilų giminės – Lenkijos sveikatos apsaugos ministras Konstanty Radziwiłłas.“

Ši pokylių salė mena pirmąjį viešą aštuonmečio Fryderyko Chopino pasirodymą
Ši pokylių salė mena pirmąjį viešą aštuonmečio Fryderyko Chopino pasirodymą
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

IV. Vizičių bažnyčia ir vienuolynas

Vizičių bažnyčia
Vizičių bažnyčia
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

„Ši Krokuvos priemiesčio gatvėje esanti bažnyčia ir vienuolynas man itin brangūs ir kelia šiltus prisiminimus. Čia praleisdavau valandų valandas tyrinėdama tapytojo Danieliaus Schultzo (1615–1683 m.) altorinį paveikslą „Šv. Aloyzas Gonzaga“.

Vizičių bažnyčioje galima apžiūrėti Danieliaus Schultzo altorinį paveikslą „Šv. Aloyzas Gonzaga“
Vizičių bažnyčioje galima apžiūrėti Danieliaus Schultzo altorinį paveikslą „Šv. Aloyzas Gonzaga“
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Čia prasidėjo ir mano pažintis su vienuoliškuoju gyvenimo būdu: karalienės Marijos Liudvikos įkurdintos vienuolės vizitės fundatorei buvo itin artimos, todėl dar ir šiandien jos tebeturi asmeninių karalienės daiktų bei relikvijų, joms priklauso ir priklausė keli portretai, kuriuos norėjau patyrinėti.

Taip susipažinau ne vien su vienuolyno istorija, bet akies krašteliu, kiek leido klauzūra, ir su pačiomis vienuolėmis bei jų gyvenimu. Įdomu tai, kad vizitės visada užsiėmė kilmingų mergaičių ir garbių miestiečių dukrų lavinimu, ir tas lavinimas buvo įvairiapusis – merginos būdavo mokomos kalbų, sąskaitybos, geografijos, istorijos, groti muzikos instrumentais ir net šokti.

Žinoma, šitaip lavintos ne novicės (apie jas teko girdėti ir skaityti daugybę atskirų istorijų, ypač apie išlepintas magnatų dukras, kurios, įstojusios į noviciatą, baisiausiai piktindavosi ir puldavo į isteriją sužinojusios, kad čia negalima bus nei dažytis, nei puoštis šilkais, kad teks vilkėti paprastą abitą), bet pensiono auklėtinės, suvažiavusios iš visos šalies, taip pat – ir iš Vilniaus. Čia mokėsi našlaite tapusi garsiojo Vilniaus fortifikatoriaus Frydricho Getkanto duktė, čia romane „Silva rerum“ įkurdinau mokytis Antoniną Sentimani, nes tuo metu Varšuvoje tai buvo institucija, kur moterys galėjo gauti išsilavinimą.“

V. Jano Białostockio biblioteka. Turgaus aikštė Varšuvos senamiestyje

Į vieną ypatingiausių Varšuvos vietų Jano Białostockio biblioteką patenkama irgi neįprastai – per brangų restoraną „U Fukiera“
Į vieną ypatingiausių Varšuvos vietų Jano Białostockio biblioteką patenkama irgi neįprastai – per brangų restoraną „U Fukiera“
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

„Nuo Vizičių bažnyčios – vos keli žingsniai iki Karalių rūmų, Karališkojo trakto pabaigos ir Turgaus aikštės. Ten dažnai žingsniuodavau iš Universiteto į vieną ypatingiausių bibliotekų.

Karališkuoju traktu per Varšuvą su Kristina Sabaliauskaite
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Bent jau menotyrininkui. Jei šiandien norėtumėte ten apsidairyti, Turgaus aikštėje sukite tiesiai į garsųjį ir brangųjį restoraną „U Fukiera“. Ten jus pasitiks nertos servetėlės, pasidabruotos žvakidės, ekstravagantiškos gėlių kompozicijos ir nuostabūs kvapai, nuo kurių darosi silpna, ypač jei gyveni studentiškai pusbadžiu, bet pro žemiškojo gyvenimo pagundas gurgiančiu pilvu prabėgdavau greitai – tiesiai į antrąjį aukštą, kur kažkada karaliaus vyno tiekėjui Fukierui priklausiusiame name pasaulinio garso lenkų menotyrininkas Janas Białostockis turėjo butą, o dabar ten – jo bibliotekos pagrindu suformuotas keliasdešimties tūkstančių menotyros knygų rinkinys.

Jano Białostocki‘io bibliotekos interjeras
Jano Białostocki‘io bibliotekos interjeras
© MOTERIS / Anna Stanevičienė
Bibliotekoje kabo menotyrininko Jano Białostockio portretas
Bibliotekoje kabo menotyrininko Jano Białostockio portretas
© MOTERIS / Anna Stanevičienė
Vidinis bibliotekos kiemas – puiki vieta atsipūsti
Vidinis bibliotekos kiemas – puiki vieta atsipūsti
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Eiliniam interesantui patekti sudėtinga – reikia turėti rekomendacinį raštą, priklausyti kuriai nors menotyros mokslo institucijai. Tai suprantama. Iš viso pasaulio atkeliavę vertingiausi tomai čia – ranka pasiekiami. Tiesiog sėdi Białostockio bute prie stalo po senovine žalio stiklo lempa ar fotelyje ir – skaitai. Skaitai ir pamiršti ką tik skrandį viliojusius kvapus apačioje, nes čia prasideda puota smegenims ir dvasiai.

Patekęs į šią unikalią biblioteką tarsi persikeli į kitą pasaulį
Patekęs į šią unikalią biblioteką tarsi persikeli į kitą pasaulį
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

„Tai – ypatinga biblioteka. Pas mus ateina ne studentai, pas mus ateina žmonės, kurie rašo disertacijas“, – su pasididžiavimu sako ilgametė bibliotekos direktorė Alicja Zaraś. Jos padedama skaitytojų registracijos knygoje randu įrašus iš 2001-ųjų. Keista matyti savo pačios pavardę – anuomet, jei ir būčiau žinojusi, kad disertaciją apsiginsiu, tai tikrai nebūčiau įsivaizdavusi, kad po šešiolikos metų mano gyvenimas susiklostys taip, kaip susiklostė...

Skaitytojų registracijos knygoje Kristinos Sabaliauskaitės įrašas iš 2001-ųjų.
Skaitytojų registracijos knygoje Kristinos Sabaliauskaitės įrašas iš 2001-ųjų.
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Su bibliotekos direktore juokaujame, kad čia ateinantieji apačioje, kur vilioja restorano kvapai, tarsi Heraklis kryžkelėje turi pasirinkti tarp žemiškųjų ir dvasiškųjų gėrybių. Suprantu, kad nė akimirkos niekada nesigailėjau pasirinkusi proto, o ne skrandžio puotą.“

Meno istorijos archyvų saugotoja – bibliotekos direktorė Alicja Zaraś
Meno istorijos archyvų saugotoja – bibliotekos direktorė Alicja Zaraś
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

VI. Knygų antikvariatas „Atticus“

Kaskart apsilankiusi knygų antikvariate „Atticus“ Kristina Sabaliauskaitė randa kokią nors išskirtinę knygą.
Kaskart apsilankiusi knygų antikvariate „Atticus“ Kristina Sabaliauskaitė randa kokią nors išskirtinę knygą.
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

„Koks gi apsilankymas mieste be šopingo? Man vizitai į Varšuvą visuomet baigiasi liūdnai – bagažo viršsvoriu dėl įsigytų knygų. Daugelyje knygynų jau tiesiog sumoku ir susitariu, kad knygas atsiųstų tiesiai į Londoną. Karališkajame trakte – ne vienas nuostabus knygynas: Valstybinės mokslo leidyklos (PWN), Bolesławo Pruso, Universiteto „Liber“, „Czytelnik“, – buvo gera prieš pora metų einant gatve jų visų vitrinose matyti savąją „Silva rerum“ lenkiškai.

Įėjimas į antikvariatą „Atticus“
Įėjimas į antikvariatą „Atticus“
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Tik viename ne, bet tai suprantama – vienas mėgstamiausių mano knygynų „Antykwariat Atticus“ prie Varšuvos universiteto prekiauja tik senais leidiniais, žemėlapiais, grafikos kūriniais. Jame nuo pat studijų visuomet randu ne tik, ko reikia, bet ir ko net neieškojau. Retos, seniai išparduotos ar prieš pusę amžiaus išleistos istorinių tyrimų knygos, monografijos, – jokios paieškos internete neatstoja vieno apsilankymo šiame knygyne, kai fiziškai atsistoji prieš knygų lentynas.

Kristina Sabaliauskaitė antikvariate įsigijo prancūzų kalba išleistą knygą apie lietuvių meną.
Kristina Sabaliauskaitė antikvariate įsigijo prancūzų kalba išleistą knygą apie lietuvių meną.
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Štai ir šiandien iš antikvariato išeinu su vintažu – 1934 m. Malmėje prancūzų kalba išleista knyga „L'Art Lithuanien“ apie lietuvių meną. Jos priešlapyje – Nepriklausomybės akto signataro Stepono Kairio dedikacija Irenai Tyszkiewicz 1938 m. vizitui Kaune atminti, puikus Irenos Tyszkiewicz ekslibrisas. Reta knyga ir dar fragmentas jos buvusios savininkės istorijos. Kas gali būti nuostabiau?“

VII. „Pod Gigantami“ ir senos inteligentiškos Varšuvos kultūra

Vienas išskirtiniausių Varšuvos restoranų „Pod Gigantami“
Vienas išskirtiniausių Varšuvos restoranų „Pod Gigantami“
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

„Šiandien turbūt nė vieno miesto pristatymas neapsieina be restoranų apžvalgos. Tačiau kai prieš 16 metų studijavau Varšuvoje, ne restoranai buvo galvoje – maistui per dieną tegalėdavau skirti 10 zlotų, tad jei prie universiteto nusipirkdavau kebabą už penkis, tądien jau būdavo šventė. Šiandien žmonės klausia – ko reikia, kad parašytum bestselerį? Atsakau: reikia daugiau nei dešimt metų gyventi pusbadžiu, archyvuose, su knygomis, sunkiai dirbant ir tikint tuo, ką darai, o bestseleris ir sėkmė būna vėliau. Taip ir Varšuva man yra pasidalijusi į du etapus – juodo darbo bei studijų iki išnaktų ir grįžimo į šį miestą su „Silva rerum“, ji Lenkijoje sulaukė didžiulio pripažinimo.

Vieną restorano salių puošia karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas
Vieną restorano salių puošia karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Šiandien esu išragavusi daugelį geriausių Varšuvos restoranų, tačiau man prašmatni vakarienė – tai pirmiausia gera ir intelektuali kompanija, o ne brangus maistas. Tikrai rinkčiausi sumuštinį parke ant suoliuko su įdomiu pašnekovu, o ne „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintą vakarienę su kokiu nuobodyla. Todėl ir iš studijų Varšuvos labiausiai atsimenu tuos vakarus, kai kas nors iš profesorių pasikviesdavo į svečius, – ten, senų Varšuvos intelektualų namuose, tarp knygų, antikvarinių baldų ir šeimos porceliano nublukusiais aukso krašteliais, tęsdavosi ilgi pokalbiai, jie ir kurdavo tikrą dvasinių namų atmosferą.

Restorano „Pod Gigantami“ interjeras
Restorano „Pod Gigantami“ interjeras
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Apie vieną prašmatniausių ir išskirtiniausių Varšuvos restoranų „Pod Gigantami“ sužinojau ne dėl maisto – tyrinėdama Danieliaus Schultzo kūrybą ir XVII a. portretų klajones po rinkinius mačiau, kad daugelis jų XX a. pr. buvo atsidūrę „Pod Gigantami“. Pasirodo, garsus kolekcininkas Antonis Janas Strzałeckis ten juos buvo supirkęs iš privačių kolekcijų, vienuolynų ir kurį laiką, prieš patriotiškai padovanodamas valstybei ir Nacionaliniam muziejui, eksponavo savo bute, Władysławo Marconi suprojektuotame garsiajame mūrnamyje „Pod Gigantami“. Ten net perkėlė XVIII a. parketą iš Tarnowskių rūmų, jį čia veikiančiame restorane galima pamatyti ir šiandien.

XVIII a. parketas į šį pastatą perkeltas iš Tarnowskių rūmų
XVIII a. parketas į šį pastatą perkeltas iš Tarnowskių rūmų
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Taigi apie tą vietą pirmiausia sužinojau per meno istorijos prizmę, anuomet nė nesitikėjau čia vakarieniauti su savo dešimčia zlotų kišenėje, bet pavakarieniauti grįžau, ir labai simboliškai – būtent čia (ir su nuostabia kompanija) vyko vakarienė po lenkiškojo „Silva rerum“ leidimo pristatymo.“

VIII. Kavinė „Blikle“

Jei norėsite karališkos kavos Karališkajame trakte – užsukite į „Blikle“ Naujojo pasaulio (Nowy Świat) gatvėje. Dabartinė gastronominė Varšuvos kultūra puiki, tačiau nuo 1869 m. toje pačioje vietoje veikianti kavinė „Blikle“ ypatinga – su gabalu torto gausite ir gabalą istorijos bei dekadanso. Kur kitur suvalgysite „Girtą bezė“ su datulėmis ar pončką su rožių džemu? Taip – autentišką pončką, o ne sovietinių valgyklų spurgą, kurią sugalvojo tikrų senųjų Varšuvos ir Vilniaus kavinių bei Užgavėnių pončkų burnoje neturėję lietuvių kalbininkai. „Blikle“ tiekia tik pončkas, o ne ką nors kita. Ir desertus – tokius gerus, kad juokaujama, jog generolo de Gaulle‘io figūra iš netoliese esančio paminklo žengia žingsnį, nes skuba greičiau prisėsti šioje kavinėje, – prancūzų prezidentas prieš karą buvo šios kavinės lankytojas. Be jo, dar galima paminėti rašytojus Stefaną Żeromskį ir Tadeuszą Boy-Żelenskį, vėliau – režisierių Romaną Polanskį ir daugelį kitų.

Garsioji kavinės „Blikle“ pončka su rožių džemu
Garsioji kavinės „Blikle“ pončka su rožių džemu
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Šiaip ar taip, ši institucija lyginama su Romos „Café Greco“ ir Vienos „Sacher“. Per karą „Blikle“ buvo subombarduota, atstatyta 1948 m., joje vėl pradėjo šeimininkauti Blikle‘ių šeimos atstovai, komunistai ėmė mokyti juos daryti verslą – tuometį savininką apkaltino spekuliacija dėl 15 kiaušinių paklaidos, tampė po teismus, nacionalizavo. Vis dėlto šeima atsilaikė ir šiandien tebevadovauja legendinei kavinei bei to paties pavadinimo tinklui. Man labiausiai imponuoja „Blikle“ stebėti pagyvenusias elegantiškas varšuvietes ir jų ritualus.

Nuo 1869 m. veikianti kavinė „Blikle“ – ypatinga vieta, mat čia ne tik gausite puikaus deserto, bet ir gabalą istorijos
Nuo 1869 m. veikianti kavinė „Blikle“ – ypatinga vieta, mat čia ne tik gausite puikaus deserto, bet ir gabalą istorijos
© MOTERIS / Anna Stanevičienė

Jau nuo pat pirmo karto, kai būdama dvidešimties atvažiavau į Varšuvą ir Naujojo pasaulio gatvę, didžiulį įspūdį man daro garbaus amžiaus ponios: nepakartojamas jų stilius su lietpalčiais, skrybėlėmis, skarelėmis ant kaklo, mokėjimas netgi labai kukliomis priemonėmis atrodyti nepaprastai elegantiškai. Ir visos jos eina į „Blikle“ valgyti desertų tarsi liudydamos, kad kai kurie Varšuvos atmosferos dalykai, laimei, išlaiko visus išbandymus.“

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Vytautas Šerėnas: mūsų namuose lėkštės niekada nedūžta, nes mano žmona yra suvalkietė (2)

Televizijos ekrane jį visi įpratę matyti šmaikštų ir nestokojantį gero humoro. Tačiau koks garsusis „dviratininkas“ Vytautas Šerėnas yra užsivėrus namų durims?

7 vaikų mama tinklaraštininkė Sabina Daukantaitė pristatė netradicinio žanro knygą

Antradienio vakarą, Vilniaus Antakalnio bendruomenės namuose „Miesto laboratorija“, populiari tinklaraštininkė, komunikacijos specialistė, 7 vaikų mama, 2016-asiais išrinkta veikliausia Lietuvos moteris Sabina Daukantaitė pristatė debiutinę savo knygą „Vandeninės moterys“.

Ingrida Šimonytė: humoro jausmas man padeda nesusireikšminti (79)

Ekonomistė Ingrida Šimonytė (42 m.) – vienas unikalesnių reiškinių Lietuvos politikos padangėje. Net tai, kad, dirbdama finansų ministre per krizę, pritarė diržų veržimo politikai, jos populiarumo nesumažino. Netgi atvirkščiai – ne vienas prisipažįsta norintis šią moterį matyti ir Prezidento poste.

Aktorius Marius Repšys: mirties aš nebijau. Bijau prarasti savo šeimą (6)

M. Repšys pasakoja apie sunkumus šeimoje: santykiai buvo ties skyrybų riba.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė rašytoja D. Kalinauskaitė: kam esu dėkinga už rašymo meistrystę (1)

Rašytoja Danutė Kalinauskaitė – šiųmetės Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. Spaudiname interviu su rašytoja, kurį MOTERIS publikavo 2016-aisiais.

Filmo „Stebuklas“ premjerai – didžiulis žiūrovų dėmesys (3)

Penktadienio vakarą į kino teatrą sugūžėjo kino mėgėjai – jie šventė Eglės Vertelytės tragikomedijos „Stebuklas“ premjerą didžiuosiuose Lietuvos ekranuose.

Ekstravagantiškiausios žvaigždžių dovanos siekia ir kelis milijonus (1)

Pinigai gali nupirkti viską, išskyrus laimę. Prabangios kalėdinės dovanos negarantuoja nei šeimyninės laimės, nei tvarios meilės. Vis dėlto smalsu žvilgtelėti, kaip savo buvusius ar esamus mylimuosius švenčių proga stebina jų antrosios pusės.

Knygoje “Lyderiai” - 16 lyderystės ir įkvėpimo istorijų

Unikalios skirtingų Lietuvos lyderių patirtys sugulė į ką tik lentynas pasiekusią knygą “Lyderiai”. Joje - ne tik įkvepiančios istorijos, bet ir vertingi vadovavimo, lyderystės, asmeninio augimo patarimai. Šiandien knyga pristatyta galerijoje “Vartai”.

Paslaptingas Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong Uno žmonos gyvenimas (12)

Mažai žinoma apie Ri Sol Ju, kuri 2012 m. buvo atskleista kaip Šiaurės Korėjos diktatoriaus Kim Jong Uno žmona.

Angelina Jolie prasitarė, kas galėtų atgaivinti jos santuoką su Bradu Pittu (13)

Daugiau nei metus trunkančioje žymiausios Holivudo poros skyrybų dramoje vis dar nepadėtas galutinis taškas. Nepaisant sudėtingų aplinkybių bei tarpusavio nesutarimų, sutuoktiniai stengiasi išlaikyti ramius santykius, siekia, kad skyrybos neigiamai nepaveiktų jų atžalų.