Juozas Budraitis: nuo mažens esu slampinėtojas, matyt, toks gimiau

 (67)
Kino ir teatro aktorius Juozas Budraitis (76 m.) sako, kad gimė slampinėtoju. Vaikystėje, kai, vedamas už rankos, stabtelėdavo patyrinėti įdomaus pasaulio, tėtis timptelėdavo: „Nesižvalgyk po pašalius“; ūgtelėjusiam dėl žioplinėjimo kliūdavo nuo mamos šepečiu. Kai paaugliui į rankas pateko fotoaparatas, su šiuo nebesiskyrė; negrįžtančio laiko ženklus įamžinantis palydovas menininką lydi visose fizinėse bei dvasinėse kelionėse.
© Asmeninio albumo nuotr.

Šeštadienio dargana į desertinę „Atostogos“ atgena vis daugiau lankytojų. Staiga pašnekovas ima šypsotis, iš kišenės išsitraukia fotoaparatą ir pradeda spragsinti. Jaunųjų savo pažįstamų atsiklausia, ar jos nepyksta fotografuojamos, ir pleškina toliau.

Išlavintos estetinės pajautos eruditas Juozas Budraitis, padedamas menotyrininkės Margaritos Matulytės, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje praėjusių metų pabaigoje surengė parodą „Mano Paryžius“. Paroda atkreipė dėmesį į Paryžiuje užgimusį fenomeną – slampinėjimo (flâneurie) kultūrą. Asmeninis pasakojimas apie miestą kuriamas iš J. Budraičio 1979 metais darytų fotografijų, matytų prancūzų filmų, klausytų vinilinių plokštelių, jo surinktų knygų.
Neseniai kino ir fotografijos gerbėjus pradžiugino J. Budraičio albumas „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“, o netrukus sulauksime dokumentinio žanro knygos „Mano Paryžius. Slampinėtojo užrašai.“

Kada ir kaip Jūsų rankose atsirado fotoaparatas?

Visada tam tikru metu žmogaus rankose atsiduria koks nors žaisliukas. Kai kurie pažaidžia ir numeta, kiti – naudingai pritaiko. Mano rankose fotoaparatas užsilaikė ir vienaip ar kitaip funkcionavo. Švėkšnoje, buitinio gyventojų aptarnavimo įmonėje, fotopaslaugas teikė toks Pelikša. Įamžinau jį jo paties fotoaparatu. Šis žmogus man praskleidė fotografijos šydą – penkiolikmečiam terliui fotoateljė patikėdavo plauti išryškintas nuotraukas. Meistrelis fotografuodavo vien kasdienybę – vestuves, gimtadienius, laidotuves. Kūryba jam nerūpėjo. Man atrodė, kad labai jau nuobodžiai, standartiškai jis dirba, kad galima įdomiau sužaisti šviesa, pozicijomis, tik ką galėjau pasakyti profesionalui? 1966 m. įsigijau fotoaparatą „Liubitel“, vėliau tas fotikas kažkaip stebuklingai dingo. Būdavo sudėtinga nuotraukas spausdinti. Neturėjau didintuvo, be to, Švėkšnoje elektra atsirasdavo tik kartais, tai prispausdavau stiklu negatyvą prie fotopopieriaus, atidengdavau lango užuolaidą, apšviesdavau, paskaičiuodavau, kiek to „išlaikymo“ reikia, ir kai kas pavykdavo.

Juozas Budraitis: nuo mažens esu slampinėtojas, matyt, toks gimiau
Respublikos prospektas
© Asmeninio albumo nuotr.

Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatuose būta įvairių veiklų, bet nuėjote pas fotografą...

Tėvukas norėjo įtaisyti mane mokytis siuvėjo amato. Prirašė prie kriaučiukų. Pabuvau ten porą dienų, pasidarė nuobodu ir pabėgau. Siuvimas – ne mano charakteriui. Profesija puiki, yra ir šios srities menininkų. Ne kiekvienas sugeba gerai konstruoti ir siūti. Vilniuje esu turėjęs puikų kriaučiuką. Sunku būdavo rasti parduotuvėse originalesnį drabužį, kabojo vien standartiniai. Mano kriaučiukas pasiūdavo labai vykusiai. Jis puikiai jautė linijas, siluetą, užsakovo nuotaiką, kokio drabužio šis tikisi. Tik kartais supainiodavo audinį. Atnešiau pilką, o matuoja mėlyną. Niurnu: „Atsiprašau, bet mano medžiaga buvo pilka“, o jis atšauna: „Tai koks skirtumas?“

Slampinėjimas nebūtinai yra fizinis veiksmas, vaikščiojimas be tikslo. Tai – žmogaus būdas, charakteris, požiūris į gyvenimą.

Parodoje buvo eksponuojama nuo 1979 metų išsaugota slampinėtojo ekipuotė: beretė, lietpaltis, batai, rankinė. Ar paltuką, kurio kišenėje restauruotojai rado du bilietus į „Pink Floyd“ koncertą, taip pat siuvo Jūsų siuvėjas?

Ne, tas odinis paltukas – arabiškas. Kartais nei iš šio, nei iš to užveždavo arabiškų prekių. Jas iškart išpirkdavo. Pasisekdavo, jei pro šalį eidamas pamatydavai. Tikrai ne iš po prekystalio įsigijau. O bilietai... Sūnus augo, nešiojo tą paltą, paskui anūkas vilkėjo, nežinau, kuris lankėsi šios grupės koncerte. Mano įvaizdžiui būtiną beretę tais laikais taip pat nelengvai galėjai įsigyti. Tai buvo kone kiekvieno menininko atributas. Savo prakiurusią ar cigarete pradegintą pats susisiūdavau. Kai, viešint Bostone, viešbutyje „Hilton“ ji dingo, buvo daug sielvarto. Kilo skandalas, netrukus beretė atsirado. Pasirodo, kambarių patarnautoja pamanė, kad tai skuduras, ir išmetė į šiukšlių dėžę. Tą gegužę, kai basčiausi po Paryžių, oras pasitaikė prastas, lietingas. Batus nutryniau į gatvių grindinį, tad išmečiau į Seną. Nusipirkau klumpes mediniais padais, jų užteko, iki grįžau namo.

Juozas Budraitis: nuo mažens esu slampinėtojas, matyt, toks gimiau
Eliziejaus Laukų prospektas
© Asmeninio albumo nuotr.

Kas Jums yra slampinėjimas – meditacija, mąstymo, gyvenimo būdas?

Slampinėjimas nebūtinai yra fizinis veiksmas, vaikščiojimas be tikslo. Tai – žmogaus būdas, charakteris, požiūris į gyvenimą. Nuo mažens esu slampinėtojas, matyt, toks gimiau. Nuotaika bastytis man būdinga, kiek save prisimenu. Aš – visai mažas, tėvukas už rankos vedasi, duoda pastabą: „Nesisukinėk, eik, kur reikia eiti, nesižvalgyk po pašalius.“ Man būdavo įdomu, kur koks akmenėlis guli, koks paukštis praskrenda. Dėl žioplinėjimo kliūdavo nuo mamos šepečiu.
Man buvo ankšta Švėkšnoje, norėjau veržtis į didesnes erdves, pasidairyti, bet durys į platųjį pasaulį mums buvo užvertos. Kai prasidėjo plėšinių įsisavinimo procesas, per mokinių atostogas sumaniau užsirašyti į šią kelionę. Šešiolikmetis patraukiau dirbti į plėšinius. Tai buvo labai įspūdinga kelionė per beveik visą Sovietų Sąjungą. Troškimas pasižvalgyti, pamatyti, pažinti pasaulį gynė slampinėti. Tai nereiškia, kad kiekvieną dieną turiu kur nors slankioti. Aš ir namie sėdėdamas slampinėju. Literatūra, kinas, kitos meno sritys – slampinėjimo palydovai. Jie verčia bastymosi procesą patirti vidumi, mintimis kur nors nuklysti.

Jaunystėje mane domino filosofinė egzistencializmo reikšmė. Tais laikais buvo nelengva susivokti, mums bruktas marksizmas-leninizmas, o žinių apie netoleruotinas meno kryptis, pavyzdžiui, modernizmą ar abstrakcionizmą, turėjai ieškoti pats – iš visokių nuotrupų, pastebėjimų, nuogirdų... Ieškojimas, slampinėjimas, nestovėjimas vietoje – toks ir buvo mano gyvenimas.

Slampinėjimas Paryžiuje truko pusantro mėnesio, bet jis tęsiasi iki šiol, tas kirminas nenugaišta. Dieve duok žmogui naivumą išlaikyti iki senatvės.

Kaip užkabino prancūzų kultūra? Gal Švėkšnoje mokėtės prancūzų kalbos?

Gyvendamas Klaipėdoje mokiausi vokiečių, kai šeima persikėlė į Švėkšną, – anglų, tad gerai nei vienos, nei kitos neišmokau. Prancūzų kultūra į mano gyvenimą atėjo per meną, mat tada oficialiai buvo leidžiama domėtis vienintele meno kryptimi – impresionizmu. Atsirasdavo viena kita Pablo Picasso paveikslų reprodukcija, praslysdavo ir kai kurie Salvadoro Dalí kūriniai, iš jo tais laikais šaipydavosi, bet visa skatino suprasti, kad pasaulis daug įvairesnis. Grįžęs iš kariuomenės laisvai skaičiau rusiškai, tai ypač padėjo tobulėti.

Juozas Budraitis: nuo mažens esu slampinėtojas, matyt, toks gimiau
Teatras „Théâtre de la Porte Saint-Martin“
© Asmeninio albumo nuotr.

Skaitydamas knygą „Sovremenij egzistencializm“ (rus., „Šiuolaikinis egzistencializmas“) sužinojau, kad yra M. Heideggeris, G. Marcelis, S. Kierkegaardas, A. Camus, ypač jaudino jo „Maras“. Knygyne „Draugystė“ atsirado lenkiškų knygų. 1966 m., kai Rygoje sukta estų juosta „Mergina juodais drabužiais“, viename antikvariate aptikau du prancūzų brolių Goncourt'ų dienoraščių tomus. Šis kultūros panoramos, įvykių, faktų sandėlys man buvo naudingas kaip katekizmas. Tie dienoraščiai prikaustė prie prancūzų kultūros, literatūros. Jau galėjome gauti kai kuriuos Gustave‘o Flaubert'o, Honore de Balzaco, Victoro Hugo kūrinius. Iš anglų literatūros ne kažin ką žinojome, nebent vėliau – Williamą Faulknerį, bet tuo metu, kai buvau jaunas, dominavo prancūzų literatūra. Ir filmai. Įklimpau į prancūzų kiną, nes buvo galima pažiūrėti prancūziškų juostų – dažniausiai humoristinio pobūdžio, su Louisu de Funèsu, Fernandeliu, vėliau ir rimtesnių. Didelį įspūdį man padarė filmas „Šerburo lietsargiai“, Henri-Georges'o Clouzot juosta „Atlyginimas už baimę“, ypač – Yves'o Montand'o vaidyba. Nors dar nė nesvajojau tapti aktoriumi, persikūnijau į jo personažą, gyvenime bandžiau jaustis tokio tipo žmogumi, mėgdžiojau manieras, rengimosi stilių. Prancūzų kultūra persekiojo mane, iki atsirado galimybė susipažinti su amerikiečių, anglų, vokiečių literatūra. Netikėtai pasirodžiusi Heinricho Bӧllio knyga „Klouno akimis“ padarė perversmą mano sąmonėje, su šiuo kūriniu ilgai nesiskyriau. Taip pamažu pasaulis darėsi vis erdvesnis ir erdvesnis. Paskui pradėjau filmuotis, su filmų grupėmis išleisdavo į kitas šalis. Mus lydėdavo saugumiečiai, bet vis tiek galėdavome tiesiogiai prisiliesti prie įvairių meno kūrinių, pasižiūrėti, ko mums nerodo.
Pasinėręs į kino pasaulį, matavau gyvenimą ne metais, o filmais. Skaičiau, kad geriau suprasčiau, ką noriu pasakyti žiūrovams. Nuolat keliavau... Skriaudžiau šeimą, bet įgyvendinau dvasinį slampinėtojo potraukį.

1979 m. pirmą kartą apsilankėte Paryžiuje. Kokį šį miestą iš skaitytų knygų, matytų filmų buvo nupiešusi vaizduotė ir kokį pamatėte pats?

Paryžius tada buvo ypatinga mano svajonė. Ieškojau rožinio rūko iš E. Hemingway;aus romanų, šventės, kuri niekada nesibaigia... Nuvylė Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Skaitydamas Hugo romaną „Paryžiaus katedra“ įsivaizdavau ją apsuptą daugybės namelių.

1979 m. buvau pakviestas filmuotis Levo Kulidžanovo juostoje „Karlas Marksas. Jaunystės metai.“ Studijavau režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus surinktame kurse Maskvoje, man pasiūlė vaidinti antraplanį vaidmenį – K. Markso draugą filosofą Arnoldą Ruge'ę. Filmavimo aikštelėje dirbau kone kas penktą dieną, kitas skyriau spaceriams po Paryžių. Gyvenome Malachovo aveniu esančiame viešbutyje. Norėjau pasprukti ir gerai įsižiūrėti į savo svajonių miestą. Turėjau nedidelį fotoaparatą „Leica“ ir karo žvalgyboje naudojamą objektyvą. Fotografavimas man buvo emocijų išraiška, batų padų trynimas į grindinį, dairymasis po gatves, skersgatvius, užkampius, – juose, man atrodė, ir slypi Paryžiaus dvasia. Įsijautęs į benamio, klošaro – visų bomžų aristokrato, neįsipareigojusio, laisvą gyvenimą gyvenančio žmogaus, vaidmenį, slankiojau po miestą rankas į kišenes susikišęs, nedidelis prieškarinis fotoaparatas niekam nekrito į akis. Nebūčiau nustebęs, jei į ištiestą delną kas nors būtų įspraudęs pinigą.

Juozas Budraitis: nuo mažens esu slampinėtojas, matyt, toks gimiau
Šiandien nebeegzistuojanti kavinė-baras „Aux Sources“
© Asmeninio albumo nuotr.

Žiūrėjau į Eliziejaus laukus ir mąsčiau: „Ar aš tikrai Paryžiuje?“ Kartą nutariau sėsti į metro, nuvažiuoti iki galo ir grįžti pėsčiomis. Pagalvojau, kad man čia labai lengva, paprasta. Visiška tyla. Garso nėra. Nieko nesuprantu. Tik matau. Kavinėje, prie staliuko, sėdi porelė, juos piešia dailininkas. Išdrįsau prieiti (dabar taip negalėčiau). Lyg skendėjau pats savyje. Mačiau, bet nieko negirdėjau, nes kalba aplink – svetima. Jei būčiau norėjęs tuos kadrus kada nors rodyti, būčiau kitaip žiūrėjęs, įsipareigojęs ką nors pamatyti. Kaip dabar, kai aplink vis ieškau ko nors ypatinga, bet nieko nematau. Toks įspūdis, kad nebesuprantu, kas yra fotografija.

Rašoma, kad slampinėjimo kultūra atsirado XIX a. Paryžiuje. Miesto gatvės – teatras, slampinėtojas – jo anoniminiai žiūrovai, fotografas – nežinomų to teatro mizanscenų autorius. Slampinėtojas – intelektualus, dvasingas žmogus. Šis menas – tai ir žinių bagažas, muzika, knygos, filmai, kurie formuoja menininko žvilgsnį.

Paryžiuje, palankiai susiklosčius aplinkybėms, jaučiau potraukį slampinėti, žiūrėti, bastytis, ieškoti atsakymų į rūpimus klausimus. Užsuki į knygyną, kalbos nemoki, bet sklaidai knygas ir matai, kad tai – Jeano-Paulio Sartre‘o, Camus kūriniai, apie juos net sapnuoti nesapnavome, o rankose jauti veikalo svorį. Lieka tik apgailestauti, kad nemoki tos kalbos. Tiesa, stimulo tada mokytis ir nebuvo – uždara visuomenė, ne kažin kur išvažiuosi, nėra su kuo pasikalbėti.

Literatūra man yra gyvenimo penas. Aktoriaus profesija – kaip vizitinė kortelė ant kaktos. Kiekviename knygyne, į kurį tik užeinu, iš po prekystalio vis ką nors pasiūlo. Pamenu, išėjo Guillaume‘o Apollinaire‘o poezijos rinkinys. Užsuku į vieną, man siūlo dvi: „Imkite, duosite draugui.“ Užeinu į kitą – mergina ištraukia iš po prekystalio, akis į mane įsmeigia. Turi būtinai pirkti. Jei neperki, vadinasi, nesuvoki, kas tai yra. Neatsilaikai jos žavesiui, nuperki dar tris. Anekdotas – namo parsivežiau penkiolika Apollinaire‘o knygų!

Juozas Budraitis: nuo mažens esu slampinėtojas, matyt, toks gimiau
Juozas Budraitis Eifelio bokšto fone, šalia Jenos tilto
© Asmeninio albumo nuotr.

O dėl fotografavimo Paryžiuje, tai aš savo vaidmens tame spektaklyje nesupratau. Nekaltai slampinėjau, žvilgsnis slydo gatve, gyvenau čia ir dabar, kaupiau bagažą neturėdamas jokio racionalaus motyvo. Mano santykis su miestu buvo spontaniškas, naivus. Gyvenau sau neatsiskaitinėdamas. Kaip rašė Jeanas-Jacques'as Rousseau, einu ten, kur einu, žiūriu, kur noriu. Slampinėjimas Paryžiuje truko pusantro mėnesio, bet jis tęsiasi iki šiol, tas kirminas nenugaišta. Dieve duok žmogui naivumą išlaikytų iki senatvės.

Mano galvoje buvo viena moteris – pati gražiausia ir mylimiausia mano žmona Vita. Šauniausia įamžinta paryžietė – katė.

Kodėl vengėte fotografuoti paryžietes? Drovėjotės?

Mano galvoje buvo viena moteris – pati gražiausia ir mylimiausia mano žmona Vita. Šauniausia įamžinta paryžietė – katė.

Neturėjau tikslo fotografuoti žmones. Pirmą kartą Paryžiuje, kalbos nesuprantu, jokio noro su kuo nors bendrauti, tai nėra ko ir lįsti. Man buvo įdomi miesto atmosfera, šurmulys, nuotaika, kaip žmonės vaikšto, kaip eina per gatvę, sėdi ant suoliuko, rūko pypkę, kaip vaikai žaidžia Liuksemburgo sode. Architektūrinių paminklų nefotografavau – jie puikiai įamžinti albumuose. Stambiu planu fiksavau Per Lašezo kapines. Kapinių netikėtumas – eini tarsi sumažintu miestu, gatvelėmis, tarp namų – šeimyninių laidojimo koplyčių, memorialų...

Šliaužiodamas gatvėmis uodžiau kvapus. Atsisėsdavau kur nors prie viešbučio ar restorano norėdamas pajusti gero tabako dūmą. Jų cigarečių dūmas skyrėsi nuo mūsiškių. Lietuvoje rūkydavo blogą tabaką. Paryžiaus gatvėse nejausdavai ir benzino smarvės – šis buvo kur kas švaresnis nei Sovietų Sąjungoje, mūsų gatvėse dvokdavo. Į klausimą, kuo Vakarai skiriasi nuo Rytų, atsakiau: „Tuo, kad ten nėra smarvės.“

Juozas Budraitis: nuo mažens esu slampinėtojas, matyt, toks gimiau
Bonne Nouvelle bulvaras šalia Sen Deni vartų (Saint Denis porte)
© Asmeninio albumo nuotr.

Ir jokia paryžietė neišdrįso užkalbinti išlakaus vyro?

Anglų kalba prancūzai beveik nekalbėjo. Ypatingų nuotykių nepatyriau, tik kelis kartus manęs paklausė, kaip rasti tam tikrą gatvę, tad nusprendžiau, kad mane jau laiko vietiniu.

Ar su partneriu, kuris vaidino Karlą Marksą, neidavote vakarais patyrinėti naktinio gyvenimo?

Valkiojausi ir naktimis, bet fotografuoti tamsoje negalėjau – reikėjo stovo, o jo neturėjau. Buvo tik peno akims. Nuėjau į Pigalio aikštę pasidairyti. Per instruktažą mums aiškino: „Niekada neikite į rajoną, kuriame yra Pigalio aikštė.“ Jei jau pasakė neiti, tai būtinai reikia nueiti. Buvo įdomu, bet fotografuoti neįmanoma, galėjau gauti pagaliu. Nuspaudžiau kelis kadrus, bet nuotraukos neišryškėjo.

Paryžius manęs nebejaudina. Nebėra ir miesto – meno mekos – auros. Dabar silpnybę jaučiu Londonui, traukia į Romą, Tokiją.

25 JAV doleriai dienpinigių tada buvo dideli pinigai. Pataupęs galėjai daug nusipirkti. Pagrindinis kelionės palydovas tais laikais buvo elektrinė spiralė, turėjau emaliuotą dviejų stiklinių talpos puodą. Taigi taupymas atrodė taip: užsivirini vandens arbatai, atsirieki atsivežtos duonos, atsipjauni sūrio, nusiperki pieno, sriubos suvalgai. Taip visi taupydavome išvažiavę, juk reikėdavo parvežti vaikams drabužių, lauktuvių. Nusipirkau brangų Salvadoro Dalí albumą, jį vežtis į Lietuvą drausta. Įdėjau į lagamino dugną, galvojau: pamatys – atims, nepamatys – turėsiu. Nerado, netikrino.

Ar dar kada nors lankėtės Paryžiuje?

2007-aisiais. Tada įamžinau tik Aleksandro tiltą. Nebuvo jokio noro fotografuoti, bet slankioti slankiojau. Viešbutis buvo netoli Senos krantinės, Teatro gatvėje. Išlendu iš viešbučio ir sutinku UNESCO generalinio direktoriaus pavaduotoją Henriką Juškevičių. Jis pakvietė mane vakare į restoraną Monparnase, padariau kelias jo ir Inos Marčiulionytės, UNESCO Vykdomosios tarybos vicepirmininkės, nuotraukas, valgėme austres, – negalėjau jų praryti.

Paryžius manęs nebejaudina. Nebėra ir miesto – meno mekos – auros. Dabar silpnybę jaučiu Londonui, traukia į Romą, Tokiją. Maloniausia slankioti po Lietuvos provinciją. Turiu daug siužetų iš miestelių. Mėgstu fotografuoti kaimo vietoves, paslampinėti keliukais, pavažinėti dulkinais vieškeliais, tas dulkes pagerti. Primena pirmykštę, neasfaltuotą Lietuvą. Man patinka ir su mažuose miesteliuose, kaimuose, vienkiemiuose gyvenančiais žmonėmis pabendrauti.

Juozas Budraitis: nuo mažens esu slampinėtojas, matyt, toks gimiau
Teatro aikštė, Monmartras
© Asmeninio albumo nuotr.

Ar fotoaparatas visada Jūsų rankinėje?

Dažniausiai – rankoje. Kai laikai kišenėje, kai ko įamžinti nespėji, o turėdamas rankoje vis tiek ką nors sau malonaus padarai. Akis yra toks pat objektyvas, kaip ir fotoaparato. Ar žiūriu akimis ir matau, ar žiūriu pro objektyvą ir matau – jokio skirtumo. Tik objektyvas užfiksuoja, ir lieka failas. Pamiršti atmosferą, o nuotrauka grąžina atgal, žvilgsnis atsikartoja iš naujo. Kartais supoetini aplinką, žmogų apsupi tam tikra aureole. Apie žmogų galima daug kalbėti. Draugavome su prof. Augustinu Savicku. Jis buvo mano fotoobjektas, labai išraiškingas, fotogeniškas. Turiu kelias jo fotografijų serijas. Taip pat – Jono Vaitkaus, Vytauto Paukštės, Regimanto Adomaičio... Vardyti galiu be galo. O moterų – mažiau, nes prie dailiosios lyties atstovių labai atsargiai prieinu, laikausi atstumo. Žinau, kad galėčiau numuilinti visas raukšles, išgražinti fotošopu iki reklaminio vaizdelio, bet man nekyla rankos to daryti, vertinu natūralumą.

O Paryžius... Tąsyk grįžęs išsiryškinau juostas, atsispaudžiau kontaktus ir numečiau. Taip gulėdami būtų ir sudūlėję. Rengiant knygą „Mano kinas“, fotografijos tyrinėtoja Margarita Matulytė tarp negatyvų atrado ir Paryžiaus. Pasakė, kad reikia daryti parodą. Vytautas Žalakevičius yra mano krikšto tėvas kine, o Margarita – mano krikšto mama fotografijos srityje. Ji organizavo mano parodą „Sienos ir žmonės“, ši atsidūrė Suomijoje. Margarita labai maloni, šilta, gera linkinti, niekada negalvoja apie žmogų blogai, mato tik šviesiąsias savybes.

Rašytojas Valdas Papievis per Jūsų parodos „Mano Paryžius“ pristatymą paklausė, kokių nuotykių diplomatas slampinėtojas patyrė Maskvoje.

Dešimtą valandą vakaro slampinėjau apie Ispanijos ambasadą. Labai gražiai krito žibinto šviesa, ėjau ir fotografavau sieną. Staiga iš būdelės išėjo milicininkas, paklausė: „Ką fotografuojate naktį?“ – „Sieną.“ Pradėjau pasakoti jam apie gražiai ryškėjančią sienos faktūrą. Paprašė parodyti dokumentą. Galvoju: jei ištrauksiu diplomato dokumentus, bus riesta. Pasakiau: „Deja, pasą palikau namie.“ Uždarė mane į būdelę. Kitas milicininkas pažiūrėjo, pradėjo juoktis: „Fedia, ką tu sulaikei? Juk tai aktorius Budraitis!“ Išleido ir dar paklausė, ar nereikia parvežti namo.
Vilniuje taip pat bastausi, bet per šaltą lietų toli nepaspaceruosi. Didžiausias mano gyvenimo malonumas yra slampinėjimas. Nuo kažko iki kažko, iš kažkur į kažkur. Ir nesiliausiu, kol galėsiu judėti. Slampinėsiu iki pabaigos.

Juozas Budraitis: nuo mažens esu slampinėtojas, matyt, toks gimiau
Vaizdas nuo Monmartro kalvos, greta Švč. Jėzaus Širdies bazilikos
© Asmeninio albumo nuotr.

Nuotraukos – iš herojaus asmeninio ir Lietuvso dailės muziejaus archyvo

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Jacqueline Kennedy – nesaldus JAV prezidento žmonos gyvenimas ir juodžiausieji gyvenimo metai (12)

Elegantiška ir graži JAV prezidento John'o Kennedy žmona Jacqueline, geriau žinoma kaip stiliaus ikona, ir nelaiminga, sutuoktinio apgaudinėjama moteris. Tačiau realybėje ji nebuvo nei kukli, nei drovi ir turėjo ne vieną meilužį. Tarp jų net buvo abu vyro broliai. Tiesa, spalvingą moters gyvenimą lydėjo daug artimųjų mirčių.

Kovo mėnesio „Moteryje“ – apie tai, ar tikrai šiais laikais lengva tapti rašytoju (1)

Kovo mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio koloritas – nuoroda į numerio temą. Šįkart daugiausia kalbame apie baltose lankose bevaikančiuosius juodas avis – rašytojus ir rašančiuosius tinklaraščius, apie pastarųjų rašymo motyvus, rašymo terapiją.

Didysis Ievos Šabanės gyvenimo nuotykis (17)

Prieš porą metų karjeros konsultantė Ieva Šabanė (46 m.) su vyru aktoriumi Leonardu Pobedonoscevu ir tada devynmete dukrele Emilija leidosi į didžiąją savo gyvenimo kelionę. Tąsyk kelias juos nuvedė į Balį. Saloje Ieva jaučiasi kaip namie, tačiau nėra tikra, ar nerimastingos jos ir vyro sielos nenuves dar kur nors.

Prisiminimai apie Tėvą sugraudino Rolandą Mackevičių

Rolandas Mackevičius „Mes vieno kraujo“ studijoje pravirko.

Natalie Portman: kuo labiau rizikuoja, tuo daugiau sužiba

Natalie Portman debiutavo kino ekranuose būdama vos 12 metų ir savo karjeroje kaskart renkasi vis reiklesnius vaidmenis. Panašu, kad pirmosios šalies damos vaidmuo Oskarui nominuotoje biografinėje dramoje „Žaklina“, gali būti didžiausias iššūkis iki šiol.

A. Smilgevičiūtė: tai pasakojimas apie sielos kelionę anapus (2)

Lietuvos Valstybės atkūrimo šventės sūkuryje apie pasirinktą muzikinį kelią, kūrybinius pasiekimus ir šiųmetes naujienas kalbame su grupės „Skylė“ vokaliste, unikalaus balso savininke Aiste Smilgevičiūte.

Režisierius Audrius Stonys: tėvas Stanislovas šviesiu veidu pasakojo net apie jį kankinusius žmones (3)

Režisierius Audrius Stonys (50 m.) sako, kad dokumentinis filmas – tarsi ledkalnio viršūnė, didžioji darbo dalis visada yra nematoma. Laimė, režisierius nėra toks mažakalbis, kaip jo filmų herojai, – leidžia patyrinėti ir tą ledkalnio dalį, kuri slepiasi po vandeniu.

Kodėl jos nenori jaunėti – žvaigždės, atsisakiusios grožio injekcijų (14)

XXI amžius – negailestingas laikas, kai atrodyti pagal savo metus darosi praktiškai nepadoru. Bent jau tam tikrose sferose, tokiose kai žiniasklaida, pramogų pasaulis ir panašiai.

Vytautas Anužis: tėvas sakydavo: „Ko bijai? Nieko baisiau už smertį nebus“ (2)

Aktorius, teatro pedagogas Vytautas Anužis yra vienas iš 2016 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų. Aukščiausias Lietuvos kultūros apdovanojimas menininkui skirtas už klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą.

Aktorė I. Andrejevaitė: metai po mamos mirties buvo ypač sunkūs - pradėjo byrėti asmeninis gyvenimas, patekau į baisią avariją (30)

Nuo vakar Lietuvos kino teatruose – režisieriaus Donato Ulvydo kino juostos „Emilija iš Laisvės alėjos“ premjera. Kalbiname pagrindinį vaidmenį – Emilijos – atlikusią aktorę Ievą Andrejevaitę.

Didžioji meilės istorija. Vytautas Didysis ir Ona Vytautienė (81)

Spausdiname ištrauką iš Liudos Matonienės knygos „Vilnius: meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis“.

Aktorė Inga Norkutė: japoniška dieta padėjo atsikratyti 18 kg (7)

Sulieknėjusi aktorė Inga Norkutė puošiasi studijų laikų džinsais.

Dainininkė Arina: kvapus renkuosi pagal savo Zodiako ženklą

Gimtadienį švenčianti dainininkė Arina apie dovanų gautus fazanus ir kvepiančias žvakes.