Ieva Rekštytė-Matuliauskė: menas nėra elito pramoga, jis skirtas visiems

Šiuolaikiško, progresyvaus muziejaus esmė – savo lankytojui pasiūlyti ne tik sienas su eksponatais, bet, visų svarbiausia, padėti atrasti ir užmegzti savo ryšį su jais.
© Darius Markūnas

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Šiemet Vilniuje duris atversianti nauja kultūrinė erdvė – MO muziejus – pažintį su savo svečiais pradėjo iš anksto. 2017 m. pavasarį startavusio projekto „Keliaujantis muziejus: vaikams ir jaunimui“ metu edukatorė Ieva Rekštytė-Matuliauskė lankė Vilniaus miesto mokyklas ir kartu su moksleiviais bei jų mokytojais ieškojo būdų, kaip įprastas 45 pamokos minutes paversti kūrybiškumo, meno ir vaikiško smalsumo susitikimu, galinčiu įkvėpti ilgesnei pažinčiai su kultūra.

Papasakokite, kaip vyko „Keliaujančio muziejaus“ užsiėmimai?

Tai neformalios pamokos, kurių tikslas parodyti moksleiviams du esminius dalykus. Pirma, meno muziejus yra ir vaikams įdomi vieta. Antra, modernusis menas nėra įrėminta nesąmonė, kurios vaikai negali suprasti. Per tas 45 minutes mes nepuolame mokytis svarbiausių datų, pavardžių ir meno srovių pavadinimų, o siekiame smagiai praleisti laiką. Užsiėmimai yra pritaikomi priklausomai nuo klasės, jos profilio, aktyvumo. Kiek pastebėjau, smagiausia vaikams kopijuoti meno kūrinius, leidžiant jiems pridėti kažką savo. Iš pradžių jie nustemba, kad tai apskritai įmanoma (kartą net buvau gavusi iš mokinio klausimą, ar tai ne vandalizmas), bet netrukus atsipalaiduoja, ima sukti galvas, kaipgi jiems patobulinus meno kūrinį, pasijaučia kūrėjais.

Ieva Rekštytė-Matuliauskė: menas nėra elito pramoga, jis skirtas visiems
© Organizatorių nuotr.

Kaip menas, jo suvokimas ugdo kūrybiškumą, apie kurį šiuo metu ypatingai daug kalbama?

Vienas iš kūrybiškumo mūsų krašte ambasadorių filosofas Kristupas Sabolius mano studijų metais vesdavo estetikos paskaitas, kurios buvo tikros vaizduotės ir kūrybiškumo treniruotės. Analizuodavome daug meno kūrinių ir visuomet atsimušdavome į tą pačią išvadą: jiems suvokti reikia ne tik tam tikrų žinių, bet ir atviro, kritiško mąstymo, emocinio intelekto, įvardijimo, ką tu pats jauti ir galvoji. Skyrus šiek tiek laiko ir pastangų, menas atsiveria ne tik kaip kūriniai, kuriuos galime vertinti pagal gražu-negražu kriterijų, bet, visų pirma, unikalios idėjos, jų visuma. Ir jas menininkai dovanoja mums. Vaikams sakau, kad kiekvienas meno kūrinys tai – kvietimas. Kvietimas praleisti su juo šiek tiek laiko. Smalsiai patyrinėti jo idėjų labirintus. Užduoti bent kelis klausimus „kodėl“. Net pats nepajunti, kaip priartėjus prie kūrybinės idėjos užuomazgos veidą nušviečia šypsena – nustebinto, kažką naujo patyrusio ar išmokusio žmogaus šypsena.

Su kokiais iššūkiais lavinant kūrybiškumą susiduria mokyklų bendruomenės?

Pastebėjau, jog ne visose mokyklose jis apskritai yra vertinamas ar jam skiriama pakankamai dėmesio. Tai iškart demaskuoja vaikai. Kai didžioji dalis klasės sutrinka, pasiūlius jiems atlikti interpretacinę užduotį porose, komandose, ar iš pradžių jaučiasi nejaukiai, kai reikia ką nors sukurti, sugalvoti, įsivaizduoti, tai, tikriausia, byloja, kad jiems tokios užduotys nėra duodamos dažnai, o mokymosi procesai visgi paremti informacijos atkartojimu, iškalimu, o ne jos pritaikymu. Mano buvęs dėstytojas prof. Rimvydas Laužikas yra pastebėjęs, jog švietimo sistema turėtų ne tik aktyviau vytis besikeičiančią visuomenę, bet ir įžvelgti ateities pokyčius. O ateitis jau pakankamai aiški – dauguma žmonių darbų perims robotai, negebantys atlikti tik kūrybinių užduočių. Tad ugdyti kūrybiškumo gebėjimą yra ypatingai svarbu.

Ar įsivaizduojate tokius užsiėmimus, kuriuos vedėte mokyklose, ir naujojo MO muziejaus erdvėse?

Neabejotinai taip! Šiuolaikiško, progresyvaus muziejaus esmė – savo lankytojui pasiūlyti ne tik sienas su eksponatais, bet, visų svarbiausia, padėti atrasti ir užmegzti savo ryšį su jais. Kitaip tariant, aktyvuoti apsilankiusiojo žvilgsnį, jog šis taptų susidomėjusiu, kritišku. Vaikams tą aktyvų žvilgsnį „įjungia“ smagi, įtraukianti veikla bei draugiška erdvė, kurioje jie jaučiasi saugūs kalbėti, kurti ir galvoti kaip tinkami.

Ieva Rekštytė-Matuliauskė: menas nėra elito pramoga, jis skirtas visiems
© Organizatorių nuotr.

Ko pati išmokstate dirbdama su vaikais?

Laisvės ir paprastumo. Yra toks juokas apie tipinę meno muziejų lankytojo fizionomiją, kuri parodo, kad esi išsilavinęs ir kultūringas. Šiek tiek atkištas smakras, jį liečiantys pirštais ir primerktos akys. Net jei nieko nesupranti, aplinkiniai galvos, kad šitas tai tikrai viską supranta. Šis juokelis gana taikliai iliustruoja, kad kai kuriems žmonėms apsilankymai muziejuose kelia įtampą. Į jį kartais žvelgiama kaip į žinių ir suvokimo egzaminą, o ne pažinimo, atradimų procesą.

Pati visuomet norėjau tikėti, kad žvelgdama į meno kūrinius pajėgiu išvengti išankstinių nuomonių, sustabarėjusių klišių ir stereotipų, bet tik pradėjusi dirbti su mokiniais supratau, ką iš tiesų reiškia šiais dalykais nesuterštas matymas. Pastebiu, jog apsilankymai galerijose ėmė lengvėti, o įspūdžių ir emocijų skalė platėti. Paradoksalu, bet tai, ko pati mokau vaikus, bumerangu grįžta man pačiai.

Kaip galop nusprendėte savo įprastą žurnalistės darbą papildyti MO muziejaus projekto edukatorės veikla? Kodėl pasirinkote darbą su vaikais?

Visas savo veiklas (MO muziejaus projektas – irgi ne išimtis) renkuosi pagal trijų žodžių formulę: turi būti įdomu. O mane visuomet ypatingai domino meno ir kultūros pasaulis. Pamenu, kad jis stipriai suviliojo jau mokyklos metais, nors tuomet dar atrodė gana sudėtingas, skirtas labiau suaugusiesiems, ne visiškai supratau jo esmę ir paskirtį, o niekas man tinkamai jų nepaaiškino. Tuomet menas atrodė kaip gyvenimo aksesuaras, kurį sau leidžia tik tam tikra visuomenės grupė, o aš sau tyrinėjau jį truputį neleistinai, tarsi matuodamasi per didelius mamos batus. Vėliau, ėmusi daugiau keliauti, lankytis meno muziejuose, dalyvauti kūrybinėse veiklose, galop pasirinkusi būti kultūros žurnaliste atradau visai kitokią perspektyvą. Mano pašnekovai – kūrybinio pasaulio žmonės – tikino, kad menas nėra elito pramoga, jis skirtas visiems. Dar daugiau, jo nereikia pagarbiai bijoti, o žvelgiant į meno kūrinius protingai tylėti. Pasąmoningai visąlaik tą jaučiau ir pati. Absoliučiai kiekvienam menas gali tapti prasmės, harmonijos, išminties suteikiančia gyvenimo dalimi. Jis moko, įkvepia, guodžia ir taurina. Be galo džiaugiuosi, kad turėjau nuostabių progų tai paliudyti savo rašiniuose, kad ir kitų žmonių – menininkų – lūpomis.

Nė pati gerai nežinau, kaip po truputį ėmiau gauti pakvietimų pravesti tai vieną, tai kitą edukacinę programą, kūrybines dirbtuves ar pamokėles vaikams apie kūrybiškumą ir meną. Šie netikėti pasiūlymai išties džiugino, mat jau senokai svajojau, kad Lietuvoje būtų rengiama kuo daugiau tokių užsiėmimų, kokie vyksta užsienio meno muziejuose, kuriuose nuolat klega vaikai. Matant, kaip jiems smagu, truputį net suimdavo pavydas, kad Lietuvoje tokie užsiėmimai dar labai reti. Ėmiau labiau gilintis į meno edukacijos temą, skaityti ir domėtis, kaip tokio pobūdžio veiklos turi vykti. Po kelerių metų susikaupiau kreiptis į MO muziejų, kurio veiklą visuomet sekiau ir buvau absoliuti šio muziejaus gerbėja. Maniau, kad būtent čia galėčiau šį tą nuveikti, jog apie meno džiaugsmus ir neišsenkančius atradimus sužinotų kuo daugiau žmonių, o ypač, vaikų. Laimei, čia atradau būtent tai, ko ir tikėjausi ir linkėjau meno muziejams Lietuvoje – atvirą, kūrybišką ir progresyvią terpę naujoms idėjoms bei prie jų sklaidos norintiems prisidėti žmonėms.

Ieva Rekštytė-Matuliauskė: menas nėra elito pramoga, jis skirtas visiems
© Organizatorių nuotr.

Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie nori būti kūrybiškais?

Linkiu atsipalaiduoti. Imdamiesi kokios nors bent šiek tiek kūrybiškumo reikalaujančios užduoties kartais net nesąmoningai linkstame susirūpinti, susidisciplinuoti, stengiamės atrodyti atsakingi ir rimti. Šiek tiek disciplinos, be abejo, reikia, bet tikrasis kūrybiškumas prasiveržia tik atsipalaidavus. Pažiūrėkite į ką nors kuriančius vaikus: jie be baimės „šaudo“ savo versijas ir interpretacijas, bando, klysta, juokiasi, bet kuria toliau. Dažniau taip pabandykime ir mes.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Primabalerina Haruka Ohno: Lietuvoje pasijutau reikalinga

„Nesu apdovanota išskirtiniu talentu, viskas, ką pasiekiau, – sunkaus darbo rezultatas“, – su japonams įprastu kuklumu sako Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina Haruka Ohno (27 m.). Klausydamasi nejučiomis imi gėrėtis šios moters iki svajonės išsipildymo atvedusia tvirto charakterio ir trapaus grakštaus kūno derme.

Ką karališkosios šeimos nariai vilkėjo į princo Louiso krikštynas?

Karališkoji šeima susirinko švęsti savo naujausio nario – mažojo princo Louiso.

Saulius Urbonavičius-Samas: Panevėžys turi kažką tokio, ko žodžiais nenusakysi (3)

Prie Nevėžio ir Skaistakalnio parke jaunas dienas leidęs TV laidų prodiuseris, grupės „Bix“ siela Saulius Urbonavičius-Samas prisipažįsta, kad jo gimtasis Panevėžys – neatpažįstamai pasikeitęs. Atsikračius sovietinio palikimo šiandien jame daugiau spalvų, tvarkos ir grožio, bet miesto ateitis priklauso nuo daug didesnių dalykų.

10 keistų taisyklių, kurių turi laikytis Meghan Markle (4)

Kai priklausai britų monarchijai, neabejotinai tenka laikytis tam tikrų taisyklių. Kai kurios jų yra griežtos, kai kurios – neįprastos, o kitos – tiesiog neįtikėtinos.

Indrė Trakimaitė: tėčio situacija man parodė, kad negalima atidėlioti gyvenimo

Visi žino, kad ekologiškiausia yra keliauti po savo šalį. Vietinio turizmo entuziastė ir aktyvi skatintoja Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė (40 m.) nemažai prisidėjo prie to, kad kasmet vis daugiau lietuvių savo šalį atranda iš naujo. Beje, atradimų netrūksta ir pačiai Indrei.

Kodėl po Mindaugo daugiau karalių nebebuvo?

Lietuvos karalystė egzistavo tik 10 metų: nuo Mindaugo vainikavimo 1253 m. liepą iki jo nužudymo 1263 metais. Vėliau žinomi dar du mėginimai sukurti Lietuvos karalystę.

Karalius Mindaugas: iš pradžių pamirštas, vėliau – nevertintas

1413 metais ginčo dėl Žemaitijos tarp Vytauto ir Jogailos bei Vokiečių ordino įkarštyje lietuvių oponentai priminė vieną epizodą iš tolimos Lietuvos praeities. Ordino atstovai tarpininko teismui pateikė „lietuvių karaliaus“ Mindaugo (~1200–1263 m.) dokumentus, pagal kuriuos šis perleidęs Ordinui Žemaitijos žemes ir kitas teritorijas. Lietuvos valdovų atsakymas buvo netikėtas, esą nėra žinoma, ar toks karalius apskritai kada nors gyveno.

Jonas Mekas: man nerūpi, kad ir Vakaruose būčiau pripažintas

Jonas Mekas (95 m.) mažiausiai nori kalbėti apie praeitį. „Mano požiūris į gyvenimą – kaip kameros objektyvo. Noriu fiksuoti tik tai, kas vyksta dabar prieš mano akis. Man įdomu tik dabartis“, – sako pasaulyje bene geriausiai žinomas Lietuvos menininkas, kai susitinkame Londono knygų mugėje. Sulig šiais žodžiais jis išsitraukia iš kišenės kamerą ir pradeda mus filmuoti.

Kaune įvyko iškilmingas Dainų šventės atidarymas (FOTO)

Paskutinę birželio dieną į Kauną susirinkę Lietuvos meno kolektyvai iš Lietuvos ir kitų šalių paliudijo, kad Dainų švenčių gyvybė neblėsta, veikiau - „dega mūsų širdyse“. Pagal neseną tradiciją, pirmas Dainų šventės renginys, kaip ir ankstesniais metais, įvyko Kaune.

Rygoje gimusi Dainų dienos Kaune režisierė V. Streiča: Latvijoje tos šventės – kitokios

Senųjų ąžuolų apsuptame Dainų slėnyje šeštadienio rytą vyks nacionalinės Lietuvos šimtmečio Dainų šventės renginio, skirto Kaunui, - Dainų dienos - generalinė repeticija.