Ieva Rekštytė-Matuliauskė: menas nėra elito pramoga, jis skirtas visiems

Šiuolaikiško, progresyvaus muziejaus esmė – savo lankytojui pasiūlyti ne tik sienas su eksponatais, bet, visų svarbiausia, padėti atrasti ir užmegzti savo ryšį su jais.
© Darius Markūnas

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Šiemet Vilniuje duris atversianti nauja kultūrinė erdvė – MO muziejus – pažintį su savo svečiais pradėjo iš anksto. 2017 m. pavasarį startavusio projekto „Keliaujantis muziejus: vaikams ir jaunimui“ metu edukatorė Ieva Rekštytė-Matuliauskė lankė Vilniaus miesto mokyklas ir kartu su moksleiviais bei jų mokytojais ieškojo būdų, kaip įprastas 45 pamokos minutes paversti kūrybiškumo, meno ir vaikiško smalsumo susitikimu, galinčiu įkvėpti ilgesnei pažinčiai su kultūra.

Papasakokite, kaip vyko „Keliaujančio muziejaus“ užsiėmimai?

Tai neformalios pamokos, kurių tikslas parodyti moksleiviams du esminius dalykus. Pirma, meno muziejus yra ir vaikams įdomi vieta. Antra, modernusis menas nėra įrėminta nesąmonė, kurios vaikai negali suprasti. Per tas 45 minutes mes nepuolame mokytis svarbiausių datų, pavardžių ir meno srovių pavadinimų, o siekiame smagiai praleisti laiką. Užsiėmimai yra pritaikomi priklausomai nuo klasės, jos profilio, aktyvumo. Kiek pastebėjau, smagiausia vaikams kopijuoti meno kūrinius, leidžiant jiems pridėti kažką savo. Iš pradžių jie nustemba, kad tai apskritai įmanoma (kartą net buvau gavusi iš mokinio klausimą, ar tai ne vandalizmas), bet netrukus atsipalaiduoja, ima sukti galvas, kaipgi jiems patobulinus meno kūrinį, pasijaučia kūrėjais.

Ieva Rekštytė-Matuliauskė: menas nėra elito pramoga, jis skirtas visiems
© Organizatorių nuotr.

Kaip menas, jo suvokimas ugdo kūrybiškumą, apie kurį šiuo metu ypatingai daug kalbama?

Vienas iš kūrybiškumo mūsų krašte ambasadorių filosofas Kristupas Sabolius mano studijų metais vesdavo estetikos paskaitas, kurios buvo tikros vaizduotės ir kūrybiškumo treniruotės. Analizuodavome daug meno kūrinių ir visuomet atsimušdavome į tą pačią išvadą: jiems suvokti reikia ne tik tam tikrų žinių, bet ir atviro, kritiško mąstymo, emocinio intelekto, įvardijimo, ką tu pats jauti ir galvoji. Skyrus šiek tiek laiko ir pastangų, menas atsiveria ne tik kaip kūriniai, kuriuos galime vertinti pagal gražu-negražu kriterijų, bet, visų pirma, unikalios idėjos, jų visuma. Ir jas menininkai dovanoja mums. Vaikams sakau, kad kiekvienas meno kūrinys tai – kvietimas. Kvietimas praleisti su juo šiek tiek laiko. Smalsiai patyrinėti jo idėjų labirintus. Užduoti bent kelis klausimus „kodėl“. Net pats nepajunti, kaip priartėjus prie kūrybinės idėjos užuomazgos veidą nušviečia šypsena – nustebinto, kažką naujo patyrusio ar išmokusio žmogaus šypsena.

Su kokiais iššūkiais lavinant kūrybiškumą susiduria mokyklų bendruomenės?

Pastebėjau, jog ne visose mokyklose jis apskritai yra vertinamas ar jam skiriama pakankamai dėmesio. Tai iškart demaskuoja vaikai. Kai didžioji dalis klasės sutrinka, pasiūlius jiems atlikti interpretacinę užduotį porose, komandose, ar iš pradžių jaučiasi nejaukiai, kai reikia ką nors sukurti, sugalvoti, įsivaizduoti, tai, tikriausia, byloja, kad jiems tokios užduotys nėra duodamos dažnai, o mokymosi procesai visgi paremti informacijos atkartojimu, iškalimu, o ne jos pritaikymu. Mano buvęs dėstytojas prof. Rimvydas Laužikas yra pastebėjęs, jog švietimo sistema turėtų ne tik aktyviau vytis besikeičiančią visuomenę, bet ir įžvelgti ateities pokyčius. O ateitis jau pakankamai aiški – dauguma žmonių darbų perims robotai, negebantys atlikti tik kūrybinių užduočių. Tad ugdyti kūrybiškumo gebėjimą yra ypatingai svarbu.

Ar įsivaizduojate tokius užsiėmimus, kuriuos vedėte mokyklose, ir naujojo MO muziejaus erdvėse?

Neabejotinai taip! Šiuolaikiško, progresyvaus muziejaus esmė – savo lankytojui pasiūlyti ne tik sienas su eksponatais, bet, visų svarbiausia, padėti atrasti ir užmegzti savo ryšį su jais. Kitaip tariant, aktyvuoti apsilankiusiojo žvilgsnį, jog šis taptų susidomėjusiu, kritišku. Vaikams tą aktyvų žvilgsnį „įjungia“ smagi, įtraukianti veikla bei draugiška erdvė, kurioje jie jaučiasi saugūs kalbėti, kurti ir galvoti kaip tinkami.

Ieva Rekštytė-Matuliauskė: menas nėra elito pramoga, jis skirtas visiems
© Organizatorių nuotr.

Ko pati išmokstate dirbdama su vaikais?

Laisvės ir paprastumo. Yra toks juokas apie tipinę meno muziejų lankytojo fizionomiją, kuri parodo, kad esi išsilavinęs ir kultūringas. Šiek tiek atkištas smakras, jį liečiantys pirštais ir primerktos akys. Net jei nieko nesupranti, aplinkiniai galvos, kad šitas tai tikrai viską supranta. Šis juokelis gana taikliai iliustruoja, kad kai kuriems žmonėms apsilankymai muziejuose kelia įtampą. Į jį kartais žvelgiama kaip į žinių ir suvokimo egzaminą, o ne pažinimo, atradimų procesą.

Pati visuomet norėjau tikėti, kad žvelgdama į meno kūrinius pajėgiu išvengti išankstinių nuomonių, sustabarėjusių klišių ir stereotipų, bet tik pradėjusi dirbti su mokiniais supratau, ką iš tiesų reiškia šiais dalykais nesuterštas matymas. Pastebiu, jog apsilankymai galerijose ėmė lengvėti, o įspūdžių ir emocijų skalė platėti. Paradoksalu, bet tai, ko pati mokau vaikus, bumerangu grįžta man pačiai.

Kaip galop nusprendėte savo įprastą žurnalistės darbą papildyti MO muziejaus projekto edukatorės veikla? Kodėl pasirinkote darbą su vaikais?

Visas savo veiklas (MO muziejaus projektas – irgi ne išimtis) renkuosi pagal trijų žodžių formulę: turi būti įdomu. O mane visuomet ypatingai domino meno ir kultūros pasaulis. Pamenu, kad jis stipriai suviliojo jau mokyklos metais, nors tuomet dar atrodė gana sudėtingas, skirtas labiau suaugusiesiems, ne visiškai supratau jo esmę ir paskirtį, o niekas man tinkamai jų nepaaiškino. Tuomet menas atrodė kaip gyvenimo aksesuaras, kurį sau leidžia tik tam tikra visuomenės grupė, o aš sau tyrinėjau jį truputį neleistinai, tarsi matuodamasi per didelius mamos batus. Vėliau, ėmusi daugiau keliauti, lankytis meno muziejuose, dalyvauti kūrybinėse veiklose, galop pasirinkusi būti kultūros žurnaliste atradau visai kitokią perspektyvą. Mano pašnekovai – kūrybinio pasaulio žmonės – tikino, kad menas nėra elito pramoga, jis skirtas visiems. Dar daugiau, jo nereikia pagarbiai bijoti, o žvelgiant į meno kūrinius protingai tylėti. Pasąmoningai visąlaik tą jaučiau ir pati. Absoliučiai kiekvienam menas gali tapti prasmės, harmonijos, išminties suteikiančia gyvenimo dalimi. Jis moko, įkvepia, guodžia ir taurina. Be galo džiaugiuosi, kad turėjau nuostabių progų tai paliudyti savo rašiniuose, kad ir kitų žmonių – menininkų – lūpomis.

Nė pati gerai nežinau, kaip po truputį ėmiau gauti pakvietimų pravesti tai vieną, tai kitą edukacinę programą, kūrybines dirbtuves ar pamokėles vaikams apie kūrybiškumą ir meną. Šie netikėti pasiūlymai išties džiugino, mat jau senokai svajojau, kad Lietuvoje būtų rengiama kuo daugiau tokių užsiėmimų, kokie vyksta užsienio meno muziejuose, kuriuose nuolat klega vaikai. Matant, kaip jiems smagu, truputį net suimdavo pavydas, kad Lietuvoje tokie užsiėmimai dar labai reti. Ėmiau labiau gilintis į meno edukacijos temą, skaityti ir domėtis, kaip tokio pobūdžio veiklos turi vykti. Po kelerių metų susikaupiau kreiptis į MO muziejų, kurio veiklą visuomet sekiau ir buvau absoliuti šio muziejaus gerbėja. Maniau, kad būtent čia galėčiau šį tą nuveikti, jog apie meno džiaugsmus ir neišsenkančius atradimus sužinotų kuo daugiau žmonių, o ypač, vaikų. Laimei, čia atradau būtent tai, ko ir tikėjausi ir linkėjau meno muziejams Lietuvoje – atvirą, kūrybišką ir progresyvią terpę naujoms idėjoms bei prie jų sklaidos norintiems prisidėti žmonėms.

Ieva Rekštytė-Matuliauskė: menas nėra elito pramoga, jis skirtas visiems
© Organizatorių nuotr.

Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie nori būti kūrybiškais?

Linkiu atsipalaiduoti. Imdamiesi kokios nors bent šiek tiek kūrybiškumo reikalaujančios užduoties kartais net nesąmoningai linkstame susirūpinti, susidisciplinuoti, stengiamės atrodyti atsakingi ir rimti. Šiek tiek disciplinos, be abejo, reikia, bet tikrasis kūrybiškumas prasiveržia tik atsipalaidavus. Pažiūrėkite į ką nors kuriančius vaikus: jie be baimės „šaudo“ savo versijas ir interpretacijas, bando, klysta, juokiasi, bet kuria toliau. Dažniau taip pabandykime ir mes.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Tatjana Lavrinovič: niekada per daug negalvojau apie grožį

Šiluma, ramybė ir užsispyrimas – šiais trimis žodžiais galima apibūdinti Tatjaną Lavrinovič. Tatjana pasakoja, iš kur šias savybes paveldėjo bei atskleidžia ne tik išorinį, bet ir vidinį savo grožį.

Astrologė Vaiva Budraitytė: svarbiausi šiemet bus meilės reikalai

Atėjus naujiems metams daugelis ima spėlioti, ką jie atneš – ar bus palankūs finansiškai, ar nesirgsime, kaip seksis meilės ir šeimyniniuose reikaluose.

Ieva Zasimauskaitė: esu ne kartą pagalvojusi, kad noriu nutraukti gyvenimą

Kada ir kaip prasidėjo atlikėjos Ievos Zasimauskaitės kritimas ir kilimas? Kas ją privertė dėlioti naujus prioritetus, kitaip pažvelgti į gyvenimą?

28 metus su žmona gyvenantis Andrius Kaniava žino ilgalaikės santuokos paslaptį

Aktorius, režisierius, bardas Andrius Kaniava neseniai nusipirko laikrodį. Užsisegė jį ant rankos ir vis žvilgčioja - ar tikrai nevėluoja.

Scenografė Virginija Idzelytė: tai visiškai nemoteriška specialybė + VIDEO

Lietuvos teatro sąjunga pristato tęstinį video projektą Teatro elitas apie žymiausius ir svarbiausius vyresnės kartos teatro menininkus.

Deivydas Zvonkus: atsiradus vaikams teko smarkiai pakoreguoti ir asmeninį, ir profesinį gyvenimą (1)

Vienas populiariausių šalyje muzikos prodiuserių Deivydas Zvonkus – itin geidžiamas daugelyje muzikinių televizijos projektų. Žinomas vyras neslepia, jog šeimoje atsiradus dvyniams Kornelijai ir Donatui, teko smarkiai pakoreguoti ne tik asmeninį, bet ir profesinį gyvenimą.

Nomeda Marčėnaitė: vyrą susirasti lengva, tačiau tokį kaip Vytas – sunku (6)

Penkerius metus į pasimatymus vaikštantys Nomeda Marčėnaitė ir Vytas Palavinskas leisis į metus truksiančią kelionę aplink pasaulį.

Erika Umbrasaitė: metas steigti gundymo mokyklas vyrams (5)

Panašu, kad Prancūzijoje prasidėjo ne tik lyčių karas, bet ir karas tarp moterų intelektualių.

Katažina Zvonkuvienė mano, kad vaikus maitinit vegetariškai – pavojinga (1)

Pastarosiomis savaitėmis žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje netyla diskusijos apie tai, kaip sveikiausia maitinti vaikus jiems nepakenkiant.

Ką daryti, kai tau 30, turi butą prestižiniame rajone, kalną instagramo sekėjų, bet viduje – tuščia (5)

Po dvylikos metų į gimtąjį Vilnių grįžusi rašytoja Gabija Grušaitė (30 m.) tapo savo kartos balsu lietuvių literatūroje. Drąsus jos romanas „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“ kitais metais bus išleistas ir anglų kalba Malaizijoje. Gabija diagnozavo jaunų žmonių gyvenimo prasmės paieškas, bet ar atsakymus rado pati?