Ginekologė Birutė Intaitė: būna, kad išoperavę vėžio darinį ne visada ir dėkingumo sulaukiame

 (15)
Onkoginekologė Birutė Intaitė (60 m.) prie operacinio stalo stojo prieš 30 metų, – tada moterys chirurgės buvo absoliuti retenybė. Nacionaliniame vėžio institute nuo tada iki šiol dirbanti gydytoja tarp savo pacienčių garsėja ne tik kaip patyrusi chirurgė, bet ir kaip be galo šiltas, jautrus žmogus.
© MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Pacienčių esate vadinama gydytoja iš pašaukimo. Ar anksti jį pajutote? Tėvai turbūt džiūgavo, kad dukra pasirinko mediciną?

Apie šią specialybę pradėjau galvoti tik nuo 9-os klasės. Kartais atsiduri ten, kur turi būti, o kodėl – nežinia. Aišku, mokiausi gerai, bet skatinimo stoti į mediciną iš tėvų nejutau, galėjau laisvai rinktis. Mūsų šeima visada itin vertino mokslą, visi esame baigę aukštąsias mokyklas. Mano senelis Pranas Kaminskas buvo įsteigęs pradžios mokyklą kaimo vaikams, toje mokykloje mokėsi visi trys jo vaikai. Senelio tėvas, mano prosenelis, buvo knygnešys. Mūsų šeimos istorija gana skaudi, paženklinta tremties. Mama buvo ką tik įstojusi į Mokytojų seminariją Kaune, kai, grįžusi namo atostogų, kartu su šešiolikmete sese bei motina buvo susemtos ir išvežtos, nors jos tėvas su broliu liko Lietuvoje. Tokio pat atsitiktinumo auka – ir mano tėtis.

Tėvai susipažino Sibire, Irkutske. Ten gimiau ir aš. Grįžome į Lietuvą, kai man buvo 1,5 metų. Mama sakė, kad buvau labai neramus vaikas, bet tai suprantama – ar gali tokiomis sąlygomis būti ramus? Brolis ir sesuo gimė jau Lietuvoje. Tėvai apie tremtį vengė kalbėti, tai buvo pernelyg skaudi tema. Dabar tremtiniai laikomi herojais, o tada jautėmės atstumti, kitokie, gyvenome tarsi prislopinti, stengdamiesi niekam nekristi į akis. Gal todėl tėvai iš mūsų nelabai drįso ir ko nors tikėtis? Visada žinojau, kad apie tai kalbėti negaliu. Studijuodama diskriminacijos nejutau, mūsų dėstytojai buvo šviesūs, išmintingi žmonės, bet pradėjusi dirbti kartais susidurdavau su keistais dalykais. Tarkim, pradedama kalbėti apie mano galimybę eiti aukštesnes pareigas ir staiga nutylama… Dėl to man negaila. Ką gali žinoti, gal, pradėjusi dirbti vadovaujamą darbą, nebūčiau galėjusi tobulėti kaip chirurgė. Mama, matydama, kaip sunkiai dirbu, kartais stebėdavosi: „Na, tu, Birute, ir stipri...“ Juokaudavau, kad kitokia ir negaliu būti, nes užsigrūdinau Sibire gerdama ožkų pieną. Kaip sunku buvo tėvams tremtyje, suprasdavau tik iš netikėtai išsprūdusių frazių. Prisimenu, kai po studijų svarsčiau, ar važiuoti į Vakarų Vokietiją pas mylimą žmogų, mama pasakė: „Tu neįsivaizduoji, kaip blogai gyventi be Lietuvos...“

Vis dėlto drąsos Jums nestigo. Tapote chirurge tais laikais, kai moterys ir chirurgija atrodė nesuderinami dalykai.

Prisimenu, kai pirmame kurse laikydama egzaminą nežinojau kažko iš mažojo dubens temos, dekanas profesorius Salezijus Povilonis pasakė: „Na, štai, nežinai, o gal norėsi būti ginekologė...“ Susigėdau, nors tada dar tikrai negalvojau apie šią specializaciją. Ginekologiją pasirinkau, nes svajojau apie chirurgiją. Man norėjosi aiškaus, apčiuopiamo rezultato, konkrečių sprendimų, galimybės žmogui padėti čia ir dabar. Studijas baigiau 1982 metais, ir tada sričių, kuriose moterys galėjo dirbti chirurgėmis, buvo vos kelios: oftalmologija, LOR ir ginekologija, kitur jų tiesiog nepriimdavo. Kai atėjau dirbti į Onkologijos institutą, buvau vienintelė moteris tarp būrio vyrų, ir tai tęsėsi gal 25-erius metus. Dabar merginos turi daugiau galimybių, nes jos mokosi geriau nei vaikinai ir pagal balus gali rinktis kokią tik nori sritį, bet kažkodėl prie operacinio stalo nesiveržia. Jei ir renkasi, tai „minkštesnės“ chirurgijos sritis, tarkim, plastinę, bet ne pilvo, širdies chirurgiją ar traumatologiją. Aš irgi dažnai, galbūt kiek pataikaudama kolegoms, sakau, kad onkoginekologai – jokie chirurgai.

Tada sričių, kuriose moterys galėjo dirbti chirurgėmis, buvo vos kelios: oftalmologija, LOR ir ginekologija, kitur jų tiesiog nepriimdavo.

Kaip manote, kodėl chirurgija laikoma išskirtinai vyriška sritimi? Gal tiksliam pjūviui padaryti reikia stipresnės rankos?

Stiprybės chirurgams tikrai reikia. Tik ne pjūviui daryti, – tai pati lengviausia šio darbo dalis. Turi išmokti neskaičiuoti darbo valandų, neprarasti ištvermės, kad ir kiek tektų stovėti prie operacinio stalo, tau negali pasidaryti silpna, bloga. Privalai visada išlikti maksimaliai susikoncentravęs, o svarbiausia – išdrįsti daryti sprendimus. Kai tavo rankoje skalpelis, negali nežinoti, ką daryti, nors dažnai neįsivaizduoji, ką rasi prapjovęs pilvą. Laimė, dabartinė aparatūra leidžia numatyti daug daugiau nei prieš 20 metų, tarkim, – navikų peraugimą į kraujagysles, kitus organus, bet iki galo vis tiek neaišku, kiek vėžys išplitęs. Nežinau chirurgų, kurie dirbtų savo darbą atsipalaidavę, lengvai. Apie operaciją galvoji ne tik ją darydamas, bet ir prieš ją, ir po jos.

Ar prisimenate savo pirmąją atliktą operaciją? Labai drebėjo rankos ir širdis?

Jaunam chirurgui neleidžiama iš karto operuoti pačiam. Visada šalia yra labiau patyręs ar net keli chirurgai, jie padeda nesuklysti. Atsimenu, man iš pradžių būdavo nejauku, kad šalia stovintis gydytojas tyli. Kai paklausiau, kodėl tyli, ar gerai viską darau, jis atsakė: „Nebijok, jei matysiu, kad negerai darai, iškart sustabdysiu.“ Taip buvo prieš 30 metų, taip yra ir dabar. Aišku, sprendimą visada priima tas, kuris operuoja. Mokytojų vaidmuo medicinoje itin svarbus. Be to, mes studijavome kur kas trumpiau. Tarkim, dabar chirurgijos mokomasi apie 5-erius metus, o mes mokėmės vos metus. Ar gali per tiek laiko išmokti operuoti? Labai jaučiau žinių trūkumą, tad, pagal paskyrimą atidirbusi 3-ejus metus Ignalinoje, grįžau į Vilnių ir įstojau į VU Onkologijos instituto klinikinę ordinatūrą, čia mokiausi dar dvejus metus. Onkologijos institutui tada vadovavo prof. Laima Griciūtė. Ji labai pykdavo pamačiusi, kad bandau apsiriboti vien ginekologija, skatino padirbėti įvairiuose skyriuose. O man atrodė – kam gilintis į plaučių ligas, jei mano sritis – ginekologija?

Dabar suprantu, kokia teisi buvo profesorė. Vėžys plinta visame organizme. Ginekologinės onkologinės ligos pradžia gali būti pastebėta, tarkim, plaučiuose, o kiaušidžių vėžio pirmieji simptomai neretai pasireiškia kaip skrandžio, kasos, virškinamojo trakto sutrikimai. Onkologijos institute pradėjau dirbti 1988 m. Tais laikais buvo kur kas sunkiau dėl prastesnės diagnostinės aparatūros, primityvesnių įrankių, neriboto darbo grafiko, jei reikėdavo eiti į operacinę 9-ą vakaro, tai ir eidavai. Požiūris tada buvo toks – jei esi medikas, visada turi būti pasiruošęs. Dabar atsirado daugiau gydymo įstaigų, kuriose gydomi onkologiniai ligoniai, darbo laikas labiau apibrėžtas, esame aprūpinti puikia aparatūra ir įrankiais, bet atsirado naujų iššūkių.

Akivaizdu, kad iššūkių tikrai netrūksta, kitaip jauni medikai nebėgtų iš Lietuvos. Ar dirbti svetur juos labiausiai masina didesnės algos?

Jauni medikai kiek kitokie, nei buvome mes. Mes nebijojome sunkaus, atsakingo darbo. Ir dabar yra tokių, bet dauguma jaunų žmonių renkasi lengvesnį kelią. Štai mano rezidentės sako, kad nenori dirbti operacinėje, joms geriau – konsultacinis ar projektinis darbas. 2000-aisiais daug žmonių išėjo iš medicinos, išvyko iš šalies, bet dabar pamažu grįžta, atkuria savo licencijas. Juk retas svetur dirba aukščiausio lygio ligoninėse, institutuose, daugiausia – rajoninėse ligoninėse, ambulatorijose. Gali uždirbti, bet jei turi ambicijų tobulėti, to neužtenka. Medikų algos visada buvo nedidelės, gal tik mūsų norai buvo kuklesni. Kas nori likti Lietuvoje, randa, kaip išgyventi ir dabar.

Ginekologė Birutė Intaitė: būna, kad išoperavę vėžio darinį ne visada ir dėkingumo sulaukiame
© MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Mano kolegos vyrai dirba keliuose darbuose, kad galėtų išlaikyti šeimą. Labiau liūdina smunkantis mūsų profesijos prestižas ir didėjantis žmonių nepasitikėjimas medicina. Nežinau, kodėl atsitiko taip, kad ligonis ir medikas tarsi atsidūrė priešingose barikadų pusėse. Būna, vos užėjęs į kabinetą žmogus jau ima kalbėti su gydytoju pakeltu tonu, iš anksto nusiteikęs, kad bus nugydytas. Kaip gali padėti, jei jis nepasitiki tavo diagnoze, skirtu gydymu? Nežinau, kas lėmė tokią situaciją. Gal prisidėjo žiniasklaida, juk žurnalistai mėgsta išpūsti medikų klaidas ir nutylėti pasiekimus. Gal internete per daug informacijos apie įvairias ligas ir šių gydymą, – prisiskaitę žmonės neretai pasijunta išmanantys mediciną ne blogiau už tuos, kurie ją studijavo daugybę metų.

Ko gero, nemažą įtaką daro ir bendra nepasitikėjimo vieni kitais atmosfera. Mėgstame kritikuoti visus: ir politikus, ir mokytojus, ir teisininkus. Medikai – ne išimtis. Mano kolegos juokauja, kad kitose šalyse žmonės miršta nuo ligų, tik Lietuvoje – dėl medikų klaidų. Tad dabar labai daug mūsų darbo laiko atima... rašymas. Turime pildyti begalę dokumentų, kad, iškilus problemai, galėtume teisiškai apsiginti. Būtinybė apsidrausti gydytojams tarsi suriša rankas, tampa sunkiau priimti sprendimus. Tarkim, tokia situacija – atlikdamas įprastą ginekologinę operaciją netikėtai aptinki kiaušidėje vėžinių ląstelių. Supranti, kad reikia operuoti radikaliau, bet pacientės sutikimo neturi ir gauti negali, nes jai pritaikyta nejautra. Ir vienaip, ir kitaip pasielgęs gali sulaukti pretenzijų. Manau, jei pacientai labiau pasitikėtų savo gydytojais ir leistų jiems dirbti savo darbą, laimėtų abi pusės. Netikiu, kad yra tokių gydytojų, kurie tyčia konstatuotų klaidingą diagnozę ar darytų nebūtinas operacijas, kad išpeštų daugiau pinigų. Dažnai būna, kad skiriasi nuomonė: vienas gydytojas siūlo operuoti, kitas – palaukti, vienas renkasi labiau tausojančią, kitas – radikalesnę operaciją, bet siūlyti ką nors išsioperuoti „dėl visa ko“ būtų šventvagystė.

Pasiūlymų išvykti, ko gero, esate sulaukusi ir Jūs? Minėjote, kad dar tais gūdžiais sovietiniais laikais turėjote galimybę gyventi Vakarų Vokietijoje. Kodėl nesusigundėte?

Po studijų mąsčiau išvažiuoti dėl meilės, bet įsiklausiau į mamos žodžius. Laikas ir atstumas žmones išskiria. Aišku, kad darbo sąlygos Lietuvoje ir užsienyje kitokios. Prisimenu, kai, stažuodamasi Miunchene, negalėjau atsižavėti tenykšte tvarka. Vokietijoje viskas tikslu, saugu ir reglamentuota. Nėra jokių trukdžių. Ten nepriimta, kad ligonis pribėgtų koridoriuje ar užsuktų į kabinetą ko nors paklausti. Skiriamas pokalbio laikas, tik tada ir gali pasikalbėti su gydytoju. Aparatūra, technika... Jie turi viską, kas geriausia. Nors mes dirbame kitokiomis sąlygomis, darbo rezultatai gana panašūs. Tiesiog turime įdėti daugiau pastangų, kad tai pasiektume. Nežinau, kodėl nesusigundžiau išvykti. Gera man toje Lietuvoje, ir viskas. Čia yra mano namai. Manau, kad visi, net ir turėdami svetur geriausias sąlygas, nori grįžti į namus. Tikiu, kad Lietuvos medicinos situacija per kokius 10 metų tikrai pagerės, ir žmonėms nereikės niekur bėgti. Tas patriotizmas turbūt yra mūsų šeimos kraujyje. Kartą mano sūnus Simonas, būdamas šeštoje klasėje, parašė laišką Prezidentei. Tai sužinojau tik radusi pašto dėžutėje atsakymą iš prezidentūros. Vaikas tiesiog norėjo pasidžiaugti, kad Lietuvoje gyventi gera, kad jam čia viskas patinka, taip Prezidentei ir parašė. Yra baigęs Vilniaus tarptautinį prancūzų licėjų, dabar studijuoja užsienyje ekonomiką, ją baigęs ketina grįžti į Lietuvą.

Kai tavo rankoje skalpelis, negali nežinoti, ką daryti, nors dažnai neįsivaizduoji, ką rasi prapjovęs pilvą.

Gydytojo darbo sūnus nepasirinko, nors ir pati, ir kartu Nacionaliniame vėžio institute dirbantis Jūsų vyras onkoginekologas dr. Kastytis Žilinskas esate labai atsidavę savo darbui.

Dar būdamas 4-erių metų, Simonas pasakė: „Aš labai noriu, kad mano mama dirbtų ne daktare, o mama...“ Ir dabar jis prisimena, kad manęs amžinai nebūdavo. Jaučiu dėl to kaltę. Kai paklausiau, kodėl nenori būti mediku, atsakė: „Mačiau tiek sunkumų, kad nenoriu.“ Suprantu jį – abu su vyru parsinešdavome darbo problemas namo, daug apie tai kalbėdavomės. Medicina, ypač onkologijos sritis, nėra ta vieta, kur tik sekasi. Būna dienų, kai namuose nelinksma, nesinori niekur eiti, prašai, kad visi nuo tavęs atstotų. Po operacijos neretai sėdi kaip ant adatų, lauki, ar neiškvies į ligoninę, savaitgalį neretai ir nekviesta važiuoju pažiūrėti, ar viskas gerai. Na, ir kas, kad yra budinčių gydytojų, juk ligonę pažįsti kur kas geriau nei jie. Niekada negali žinoti, kaip pasisuks reikalai. Būna, po operacijos atrodo, kad viskas gerai, o staiga pablogėja. Mano kurso draugai kažkada yra pasakę: „Nesusireikšmink taip. Tu – ne Dievas, ne viskas priklauso nuo tavo valios.“ Suprantu tai, bet vis tiek nesiliauju galvoti, ar tikrai viską padariau gerai, teisingai.

Su mirtimi Jums darbe tenka susidurti itin dažnai – juk iš kiaušidžių vėžiu susirgusių moterų penkerius metus išgyvena tik 35 proc. jų. Neišmokus nuo to bent kiek atsiriboti, galima išprotėti.

Nežinau, kaip gali atsiriboti. Atsimenu jauną 30-metę moterį iš Ariogalos. Pribėga prie jos koridoriuje penkerių metukų dukrytė, apsikabina kojas ir neleidžia niekur eiti. Stovi abi sustingusios, apsikabinusios... Tos moters jau nebėra. Prisimenu kitą jauną moterį. Guli palatoje, valgyti jau nebegali. Šalia jos – du mažamečiai vaikai, vienas jų – poros metų mergytė – kad kabina šaukštu tą ligoninės košę... Prie tokių dalykų įprasti negali. Nuolat susiduri su begaline žmonių viltimi ir savo bejėgiškumu. Štai neseniai pas mane buvo atėjusi sergančios 58-erių metų moters suaugusi dukra. Kalbėjomės su ja gal tris valandas apie gydymą, kaip liga progresuoja. Po pokalbio ji paprašė: „Gydytoja, pasakykit, kad mano mama pasveiks.“ Negaliu to pasakyti, nors labai norėčiau. Būna labai negera, kai niekuo negali padėti.

Jaunas vaikinas išveždamas mamą į slaugos ligoninę, nes jau nebeįmanoma taikyti jai jokio gydymo, sako: „Prašau, sustiprinkit mano mamą.“ Kaip sustiprinti? Jie turbūt mano, kad medikai yra visagaliai, gali išgydyti visas ligas, tik turi labai pasistengti. Neseniai kalbėjau su jaunu žmogumi, kurio 41-erių metų žmona, buvusi mano pacientė, mirė nuo kiaušidžių vėžio Vokietijoje. Paklausiau, kaip tą žinią atlaikė jų ką tik mokyklą baigęs vienturtis sūnus. Tėvas atsakė, kad ruošėsi tam. Pasirodo, ten mokykloje su vaikais kalbama apie mirtį – kaip natūralią gyvenimo pabaigą. Tiesiog kai kada ji ateina anksčiau.

Ginekologė Birutė Intaitė: būna, kad išoperavę vėžio darinį ne visada ir dėkingumo sulaukiame
© MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Pas mus gili tradicija nutylėti, nekalbėti, slėpti nuo ligonių tikrąją diagnozę. Dažnai susiduriu su artimųjų prašymu nesakyti žmogui, kas jam yra. Deja, neturiu teisės to daryti. Jei pacientas nori žinoti savo tikslią diagnozę, gydytojas privalo ją pasakyti. Tik visada, manau, reikia kalbėti viltingai. Niekada neleidau sau prarasti vilties net pačiais beviltiškiausiais atvejais. Mano gyvenime buvo tikrai daug stebuklų, kartais pasveiksta net sunkiausi ligoniai.

Prisimenu vieną moterį iš Žemaitijos, ji dirbo kultūros srityje. Kiaušidžių vėžys buvo pasiekęs ketvirtą stadiją, gydymas buvo labai sunkus. Paskui tas mūsų ryšys nutrūko, maniau, kad jos nebėra. Ir štai po operacijos praėjus kokiems 8-eriems metams, ji įžengia pro mano kabineto duris su kardeliais rankose. Sako: „Štai, gydytoja, atvykau į Dainų šventę, nutariau užsukti pas Jus...“ Nenusakomas džiaugsmas buvo ją matyti gyvą ir sveiką.

Dar būdamas 4-erių metų, Simonas pasakė: „Aš labai noriu, kad mano mama dirbtų ne daktare, o mama...“ Ir dabar jis prisimena, kad manęs amžinai nebūdavo.

Dėkingų pacientų turbūt sulaukiate neretai?

Visaip būna. Vėžys – tokia liga, kurios žmonės nenori prisiminti. Kai kurie pasveikę netgi sako: „Nebuvo jokio vėžio. Gydytojai apsiriko.“ Tokiais atvejais nesiginčijam, tik supratingai šypsomės. Būna skaudu, kai žmogui daug atiduoti, o mainais sulauki tik nepasitenkinimo. Kartą operuodama jauną moterį dėl cistos radau milimetrinį vėžio židinuką. Mane tarsi intuicija timptelėjo pažiūrėti, kas toje kiaušidėje ne taip. Ką daryti? Iki operacijos su ligone nebuvome apie tai kalbėjusios.

Pasiskolinusi iš anesteziologo telefoną (mums neleidžia neštis mobiliųjų į operacinę, nes trukdo aparatūrai), paskambinau jos vyrui. Po operacijos iš tos moters išgirdau tiek kritikos!.. Viskas jai atrodė blogai. Ilgai negalėjau atsigauti. Suprantu, kad ją ištiko šokas, kai sužinojo apie vėžį, bet ne gydytojas kaltas, kad žmogus susirgo. Kaip tik reikėtų džiaugtis, kad liga buvo laiku aptikta. Labai šilta ir jautru būna, kai padėkoti už gydymą ateina mirusių pacienčių artimieji. Vienas diedukas iš Švenčionių rajono kasmet prieš Kalėdas atsiunčia anūkę ar dukrą padėkoti už močiutės gydymą. Ta močiutė mirė, bet pragyveno su liga gana ilgai, buvo pavykę progresą pristabdyti.

Kodėl mirtingumas nuo onkoginekologinių ligų toks didelis?

Lietuvoje jos diagnozuojamos pavėluotai, nes simptomai išryškėja tik šioms ligoms pasiekus paskutines stadijas. Norint vėžį sugauti laiku, reikia reguliariai profilaktiškai tikrintis. Kitose šalyse išgyvenamumas šiek tiek didesnis. Po truputį situacija keičiasi ir Lietuvoje, jaunesnės moterys – jau kitokios. Vyresnės kenčia, mano, gal nieko tokio, gal praeis, drovisi apie tai kalbėti. Po menopauzės jos tarsi pamiršta turinčios lytinius organus, – jei jie savo funkcijų nebeatlieka, tai galima ir nebesirūpinti. Labiau jaudinasi dėl širdies ligų, sąnarių, nes čia juk – jau pabaiga...

Nepagalvoja, kad su tais organais reikės pragyventi dar mažiausiai 30 metų, o didžiosios bėdos dažniausiai prasideda kaip tik po menopauzės. Pas mane ateina daug vyresnių moterų, aš labiau įpratusi su jomis dirbti. Mano kurso draugė yra garsioji Vaiva Eringytė. Kai mudvi susitinkame, vis stebiuosi, kaip ji susikalba su jaunomis panelėmis. Vaiva pradeda juoktis. Ji tikrai labai šauniai su jomis dirba, o man patinka bendrauti su moterimis, kurios turi didesnę gyvenimo patirtį.

Prie tokių dalykų įprasti negali. Nuolat susiduri su begaline žmonių viltimi ir savo bejėgiškumu.

Gebėjimas atrasti bendrą kalbą, skirti dėmesio ir laiko kiekvienai pacientei, paaiškinti ir nuraminti dažnai minimi kaip išskirtiniai Jūsų bruožai. Kaip randate tam laiko ir jėgų?

Kai studijavau mediciną, mano mokytojas docentas Pranas Skruibis – dabar jau šviesaus atminimo – sakydavo, kad su kiekviena paciente nors kartą per visą gydymosi laikotarpį reikia pasikalbėti iš esmės, išsamiai. Išklausyti ją, detaliai paaiškinti situaciją. Taip atsiranda abipusis ryšys, pasitikėjimas, o tai – labai svarbi sėkmingo gydymo dalis. Taip ir elgiuosi. Be to, mes, moterys, labiau viena kitą suprantam. Moku ir mėgstu su moterimis bendrauti. Kai į kabinetą jauną pacientę atlydi jos vyras, net šiek tiek sutrinku. Vis dėlto džiaugiuosi, kad šiuolaikiniai vyrai savo mylimąsias dažniausiai palaiko. Onkoginekologinėmis ligomis sergantiems žmonėms reikia labai didelės visapusės pagalbos iš savo aplinkos. Tarp senesnės kartos vyrų būdavo visokių – net tokių, kurie gimdos netekusias žmonas palikdavo, nes šios esą tapo nevisavertės. Laimei, mūsų moterys yra tikrai galingos, viską atlaiko. Jos išmoksta praradimus kompensuoti kitais gyvenimo džiaugsmais. Padeda sportas, pozityvus požiūris į gyvenimą. O štai pakeičiamosios hormonų terapijos mes, onkologai, privengiame, nes įpratome galvoti ne tik apie trumpalaikį poveikį, bet ir apie ilgalaikes pasekmes.

Jau senokai turite privatų ginekologijos kabinetą, tačiau kur kas daugiau laiko praleidžiate ligoninėje. Ar dirbti vien sau nebūtų saugiau, ramiau ir finansiškai naudingiau?

Privatų kabinetą atidariau prieš 22-ejus metus. Aišku, nelengva dirbti ir ligoninėje, ir privačiai, bet kabinetas suteikia man saugumo – juk nežinai, kaip ilgai galėsi stovėti prie operacinio stalo. Be to, dirbdama privačiai pacientėms galiu skirti daugiau laiko, jos gali išsikalbėti, ramiai paklausti visko, kas rūpi ar kelia nerimą. Kol kas konsultaciniam darbui galiu skirti vos du ar tris pusdienius per savaitę, bet ilgainiui situacija keisis, juk visi mes dėvimės. Po operacijos jau prireikia daugiau laiko atsigauti.

Kaip atsipalaiduojate? Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

Labai mėgstu muziką, ypač – klasikinę. Sūnus Simonas yra baigęs „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, tad visos mūsų šeimos kelionės dažniausiai susijusios su kokiu nors geru koncertu, opera. Mėgstame slidinėti, kaskart vykstame vis į kitą šalį. Šią sporto šaką atradome, kai sūnus tapo Lietuvos kalnų slidininkų rinktinės nariu. Daug dalykų išbandžiau Simono dėka, nes viską darydavau kartu. Jis jodinėja, ir aš sėdu ant žirgo. Jis žaidžia golfą, ir aš su juo per tuos laukus... Mums patinka pažintinės kelionės, ypač traukia budistiniai kraštai. Labai vertinu draugystę, turiu daug draugų ir draugių, ypač smagu susitikti su kurso draugais, – bet kada gali jiems paskambinti, pasitarti, ir visada būsi išgirstas, sulauksi pagalbos. Esame kaip
šeima. Man miela nuoširdžiai pasibūti su artimais žmonėmis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Princas Williamas Kate įteikė itin simbolišką dovaną

Kembridžo hercogienė pademonstravo pribloškiantį citrino žiedą – teigiama, kad juo princas Williamas išreiškė padėką už trečiąjį vaiką.

Primabalerina Haruka Ohno: Lietuvoje pasijutau reikalinga

„Nesu apdovanota išskirtiniu talentu, viskas, ką pasiekiau, – sunkaus darbo rezultatas“, – su japonams įprastu kuklumu sako Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina Haruka Ohno (27 m.). Klausydamasi nejučiomis imi gėrėtis šios moters iki svajonės išsipildymo atvedusia tvirto charakterio ir trapaus grakštaus kūno derme.

Ką karališkosios šeimos nariai vilkėjo į princo Louiso krikštynas?

Karališkoji šeima susirinko švęsti savo naujausio nario – mažojo princo Louiso.

Saulius Urbonavičius-Samas: Panevėžys turi kažką tokio, ko žodžiais nenusakysi (3)

Prie Nevėžio ir Skaistakalnio parke jaunas dienas leidęs TV laidų prodiuseris, grupės „Bix“ siela Saulius Urbonavičius-Samas prisipažįsta, kad jo gimtasis Panevėžys – neatpažįstamai pasikeitęs. Atsikračius sovietinio palikimo šiandien jame daugiau spalvų, tvarkos ir grožio, bet miesto ateitis priklauso nuo daug didesnių dalykų.

10 keistų taisyklių, kurių turi laikytis Meghan Markle (4)

Kai priklausai britų monarchijai, neabejotinai tenka laikytis tam tikrų taisyklių. Kai kurios jų yra griežtos, kai kurios – neįprastos, o kitos – tiesiog neįtikėtinos.

Indrė Trakimaitė: tėčio situacija man parodė, kad negalima atidėlioti gyvenimo

Visi žino, kad ekologiškiausia yra keliauti po savo šalį. Vietinio turizmo entuziastė ir aktyvi skatintoja Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė (40 m.) nemažai prisidėjo prie to, kad kasmet vis daugiau lietuvių savo šalį atranda iš naujo. Beje, atradimų netrūksta ir pačiai Indrei.

Kodėl po Mindaugo daugiau karalių nebebuvo?

Lietuvos karalystė egzistavo tik 10 metų: nuo Mindaugo vainikavimo 1253 m. liepą iki jo nužudymo 1263 metais. Vėliau žinomi dar du mėginimai sukurti Lietuvos karalystę.

Karalius Mindaugas: iš pradžių pamirštas, vėliau – nevertintas

1413 metais ginčo dėl Žemaitijos tarp Vytauto ir Jogailos bei Vokiečių ordino įkarštyje lietuvių oponentai priminė vieną epizodą iš tolimos Lietuvos praeities. Ordino atstovai tarpininko teismui pateikė „lietuvių karaliaus“ Mindaugo (~1200–1263 m.) dokumentus, pagal kuriuos šis perleidęs Ordinui Žemaitijos žemes ir kitas teritorijas. Lietuvos valdovų atsakymas buvo netikėtas, esą nėra žinoma, ar toks karalius apskritai kada nors gyveno.

Jonas Mekas: man nerūpi, kad ir Vakaruose būčiau pripažintas

Jonas Mekas (95 m.) mažiausiai nori kalbėti apie praeitį. „Mano požiūris į gyvenimą – kaip kameros objektyvo. Noriu fiksuoti tik tai, kas vyksta dabar prieš mano akis. Man įdomu tik dabartis“, – sako pasaulyje bene geriausiai žinomas Lietuvos menininkas, kai susitinkame Londono knygų mugėje. Sulig šiais žodžiais jis išsitraukia iš kišenės kamerą ir pradeda mus filmuoti.

Kaune įvyko iškilmingas Dainų šventės atidarymas (FOTO)

Paskutinę birželio dieną į Kauną susirinkę Lietuvos meno kolektyvai iš Lietuvos ir kitų šalių paliudijo, kad Dainų švenčių gyvybė neblėsta, veikiau - „dega mūsų širdyse“. Pagal neseną tradiciją, pirmas Dainų šventės renginys, kaip ir ankstesniais metais, įvyko Kaune.