Fotomenininkė Irena Giedraitienė: tai darysiu tol, kol galėsiu rankose išlaikyti fotoaparatą

Daugiau nei prieš 40 metų Irena Giedraitienė (82 m.) savo namuose Kaune išryškino vieną labai svarbų kadrą. Dvi jaunavedžių poros nuo Palangos tilto žvelgia į jūrą. Šis kadras fotografei atnešė kino „Oskarui“ prilyginamą apdovanojimą – prestižinį pasaulinio spaudos fotografijų konkurso „World Press Photo“ prizą Aukso akį ir pirmąją „Bendrųjų įvykių“ kategorijos vietą. Vienintelei lietuvei moteriai.
© MOTERIS / Neringos Rekašiūtės nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kaip nufotografavote tą auksinį kadrą – „Vestuvių vakarą“?

Kartą pažįstama moteris Valė Kaubrytė – mes kartu lankėme chorą – paprašė nufotografuoti jos dviejų brolių vestuves. Civilinė santuoka buvo registruojama Kretingoje, o jungtuvių apeigos vėliau turėjo vykti Palangos bažnyčioje. Po visų ceremonijų jaunavedžiai jau jautėsi pavargę ir nebenorėjo važiuoti fotografuotis prie jūros. Turėjau priminti, kad iš Kauno atvykau specialiai tam, kad įamžinčiau juos ant Palangos tilto.

1975 m. Amsterdame vykusiame pasauliniame konkurse „World Press Photo“ Irenos Giedraitienės nuotrauka „Vestuvių vakarą“ nurungė per 6000 fotografijų
1975 m. Amsterdame vykusiame pasauliniame konkurse „World Press Photo“ Irenos Giedraitienės nuotrauka „Vestuvių vakarą“ nurungė per 6000 fotografijų
© Irenos Giedraitienės nuotr.

Nuvažiavom. Tiltu jau teko bėgte bėgti, skubėjom, nes saulė leidosi, vos vos kraštelis jos belikęs buvo. Kai jaunųjų poros nubėgo iki tilto vidurio, paprašiau sustoti. Kaip tik kilo vėjas, dėl to nuotraukoje drabužiai tokie pakylėti, plazda tarsi vėliavos. Plunksniniai debesys, vėjas lyg sveikino jaunuosius.

Nuotrauką „Vestuvių vakarą“ pirmiausia parodžiau „Nemuno“ žurnalo fotomenininkui Romualdui Rakauskui. Jis nuvežė parodyti Antanui Sutkui, Lietuvos fotografijos meno draugijos pirmininkui. Šis išpranašavo, kad nuotrauka atneš man tarptautinių laimėjimų. Jo nuojauta pasitvirtino – 3 aukso, 2 sidabro medaliai, prizai, diplomai...

Kaip su savo darbais patekote į pasaulinį spaudos fotografijų konkursą „World Press Photo“ Amsterdame?

Man paskambino fotomenininkas Aleksandras Macijauskas, Lietuvos fotomenininkų draugijos atsakingasis sekretorius Kaune, ir pasakė: „Atnešk savo darbų, rytoj vežam į Vilnių, o Vilnius veš į Maskvą – dalyvausim konkurse „World Press Photo“.“ Mokykloje mokiausi prancūzų kalbos, ir „World“ man pasigirdo kaip „Volg“. Vakare atnešiau jam į namus nuotrauką ir pasakiau: „Kaip „Volgai“ atnešiau prastesnį atspaudo egzempliorių. Atspausdinti šią nuotrauką buvo techniškai labai sudėtinga, o turėjau tik du egzempliorius. Bus gerai tas prastesnis.“ O jis: „Ką tu! Mes pirmą kartą dalyvausime pasauliniame konkurse, jame bus pristatyta ne Lietuvos, o visos Tarybų Sąjungos kolekcija, o tu duodi prastesnį egzempliorių. Atnešk kitą tiesiai į traukinį, kuriuo ryte vešiu nuotraukas į Vilnių.“ Taip 1975-aisiais darbas nukeliavo į Vilnių, tada – į Maskvą, ten vyko dar viena atranka. Atrinkti darbai, tarp jų – ir mano, nukeliavo į Olandiją, Amsterdamą, į kasmet rengiamą pasaulinį spaudos fotografijų konkursą „World Press Photo“. Ten fotografijos buvo skirstomos į aštuonias kategorijas. „Bendrųjų įvykių“ kategorijai buvo pateikta daugiau kaip 6000 fotografijų, tapau jos laureate, gavau aukso medalį ir kartu laimėjau prestižinį konkurso prizą – Aukso akį. Tada, 1975 m., atstovavau Lietuvos fotografijos meno draugijai. Konkurse dalyvavau ir 1977, ir 1978 metais.

„Sesutės II“ (Irenos Giedraitienės dukros Ina ir Rūta). Apie 1966 m.
„Sesutės II“ (Irenos Giedraitienės dukros Ina ir Rūta). Apie 1966 m.
© Irenos Giedraitienės nuotr.

Ar po tokio didelio laimėjimo pajutote šlovę?

Iš karto noriu pasakyti, kad aš ne vienintelė iš lietuvių, laimėjusi šio konkurso aukso medalį ir kino „Oskarui“ prilyginamą Aukso akį. Turiu patikslinti: tokį pat apdovanojimą už fotografiją sporto tema 1969-aisiais yra gavęs vilnietis Antanas Ališauskas, bendradarbiavęs su žurnalu „Tarybinė moteris“. Tiesa, jis atstovavo TSRS spaudos agentūrai, nes Lietuvos fotografijos draugija buvo įkurta tik 1969 metų rudenį.

Fotografijai atidaviau visą savo gyvenimą, man ji – daugiau nei hobis. Ir tai darysiu tol, kol galėsiu rankose išlaikyti fotoaparatą.

Kad laimėjau aukso medalį ir prizą, man pasakė bendradarbė. Apie tai ji išgirdo per televizorių. Mano karjerai tas aukso medalis jokios reikšmės neturėjo, o kai kam būtų buvęs labai svarbus...
Beje, paties aukso medalio ir Aukso akies nebeturiu – pavogė. Liko tik nuotrauka ir įrašai konkurso „World Press Photo“ interneto puslapio archyve. Dingo visi medaliai, apdovanojimai, fotoaparatai.

Jūsų kūrybinėje biografijoje – 58 personalinės fotografijos parodos, per 100 grupinių parodų visame pasaulyje. Kartu dirbote Žemės ūkio statybos projektavimo institute Kaune, projektavote Vilniaus šiltnamių kombinato, Pagirių ir Panerių šiltnamius, Kaišiadorių paukščių fabriką, auginote dvi dukras...

Grupinėse fotoparodose dalyvavau, palyginti su kitais fotomenininkais, nedaug, jų neskaičiuoju tūkstančiais. Projektų kūriau daug ir įvairių. Dirbau konstruktore ir architekte, projektuodavau pastato architektūrinę-statybinę dalį, sudarinėjau sąmatas, detaliuosius planus. Auginti dukras labai padėjo mano motina ir anyta. Be jų pagalbos nebūčiau galėjusi rasti laiko fotografuoti. Moteriai auginti vaikus yra didžiulis darbas.

Darbe kasdien praleisdavau po devynias valandas. Fotografuoti galėdavau tik per pietų pertrauką, po darbo, savaitgaliais, per atostogas. 2017-aisiais per fotografų susitikimą Nidoje A. Sutkus pasakė, kad pripažįsta tik tuos fotomenininkus, kurie dirba, dirbo fotografijos srityje, o ne fotografuoja dirbdami kitą darbą, nesusijusį su fotografija. Lietuvoje, man regis, visi fotomenininkai geriausius savo darbus sukūrė fotografuodami laisvalaikiu. Aš pragyvenau iš savo, statybos inžinierės, profesijos (I. Giedraitienė yra baigusi tuomečio Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą, – aut. past.), o fotografijai atidaviau visą savo gyvenimą, man ji – daugiau nei hobis. Ir tai darysiu tol, kol galėsiu rankose išlaikyti fotoaparatą. Juokauju, kad fotografės karjerą pradėjau būdama 60-ies, tada įsidarbinau Panevėžio Senvagės mokyklos fotografe.

Autoportretas. 1970 m.
Autoportretas. 1970 m.
© Irenos Giedraitienės nuotr.

Kur darydavote nuotraukas, spausdavote atspaudus?

Kaune, namuose, kambario langą užtamsinusi. Ten ir miegodavau, ir nuotraukas darydavau. Dirbti septynias ar aštuonias valandas man nieko nereikšdavo, o kartą net nepajutau, kai praėjo dvidešimt penkios valandos – prašvito ir vėl sutemo.

Nežinojau, kad fiksažas su gyvsidabriu labai nuodingas. Kartą dirbdama galvoju – paliksiu, neišpilsiu. Užmigau. Kitą dieną vonelėje radau gražius, didelius rombo formos kristalus. Sudėjau į popierinę dėžutę. Planavau parodyti dukrai, bet vėliau pamačiau, kad dėžutė tuščia. Gyvsidabris išgaravo kambaryje. Viražuojant nuotraukas sepija – ruda spalva, irgi išsiskirdavo nuodingo sieros vandenilio. Kambaryje ventiliacijos nebuvo, tad ilgainiui tai pakenkė mano sveikatai, kvėpavimo takams. Nebuvau skaičiusi jokios literatūros ar informacijos apie tai, kokie tie chemikalai nuodingi. Dabar pati nuotraukų nebedarau – gelbėja nuotraukų spausdinimo technologijos, skaitmeninė jų tvarkymo technika.

Kada įsigijote pirmąjį fotoaparatą?

Pirmasis aparatas – „Smena“, jį skolindavausi. Pradėjau fotografuoti 1955 metais, būdama pirmo kurso studentė. 1960 m. vyras man nupirko fotoaparatą „FED-2“, o 1968 m. – „Zenit-E“.

Kaip fotografė, debiutavau 1966-aisiais fotoparodoje „Vaikai“, vykusioje Kaune, Žemės ūkio statybos projektavimo institute. Tada dar nemokėjau padaryti didesnio formato nuotraukų, skirtoji parodai atspausdinta instituto fotolaboratorijoje.

Iki šių dienų esu išsaugojusi fotoaparatą „Praktica“. Jį, kaip prizą, gavau 1975-aisiais, – tada už nuotrauką „Vestuvių vakarą“ man buvo įteiktas IX tarptautinio fotografijos konkurso „Už socialistinį fotomeną“, vykusio Belgrade, tuometėje Jugoslavijoje, aukso medalis. Nuo tada fotoaparatą „Praktica“ teko kelis kartus remontuoti, bet iki šiol puikiai tarnauja.

„Poilsis“. 1978 m. (studentų dainų šventėje „Gaudeamus“)
„Poilsis“. 1978 m. (studentų dainų šventėje „Gaudeamus“)
© Irenos Giedraitienės nuotr.

Objektyvu fiksuojate tai, kas arčiausiai kiekvienos mūsų: vaikus, motiną, svarbiausius gyvenimo įvykius – vestuves, laidotuves. Tai labai organiška. Klausiu galbūt retoriškai: ar galėjo būti kitaip, ar galėjo tai likti neužfiksuota?

Man svarbu atspindėti amžinąsias vertybes, užfiksuoti tai, kas bent kiek pakilę virš gniuždančios kasdienybės. Stebėjau gyvenimą ir fiksavau svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius, todėl mano archyve – vestuvių, laidotuvių, įvairių švenčių, atostogų kadrai; taip pat fotografavau vaikus, man brangius ir sutiktus įdomius žmones. Pradėjau, aišku, nuo savo tėvų, dukrų, šeimos.

Būdama antro kurso studentė, Kauno merginų ir vaikinų gimnastų grupės narė, važiavau į Maskvoje vykusią Tautų spartakiadą. Dar mokydamasi mokykloje, lankiau gimnastikos, o paskui, mokydamasi institute, – ir akrobatikos treniruotes. Maskvoje jos trukdavo po 6 valandas. Netikėtai sunegalavau, tad negalėjau treniruotis, gavau dešimt dienų atostogų. Vyrų grupės treneris Maskvoje nusipirko fotoaparatą, padavė jį man ir pasakė: „Imk ir fotografuok.“ Iš pradžių nedrąsiai fotografavau iš tribūnos, paskui nusileidau žemyn. Būdavau šalia mūsų komandos gimnastų – fiksuodavau juos, kai treniruodavosi stadione ar aikštelėse prie garažų. Vėliau pradėjau fotografuoti nepažįstamus gimnastus, o jų ten buvo iš visos Tarybų Sąjungos. Visi jauni, draugiški, geranoriški, linksmi... Ir visi labai norėjo fotografuotis.

Motina man buvo labai svarbi. Geriausia, ištikimiausia draugė. Tarp mūsų buvo stiprus ryšys.

Kad turiu 1956 metais fotografuotą seriją „Tautų spartakiada“, 2008-aisiais pasakiau fotomenininkui Dariui Jurevičiui. Jis pasiūlė surengti parodą. Nuotraukų negatyvai buvo seni, subraižyti. Visgi, padedama kolegų ir anūko, sutvarkiau beveik visą seriją. Jos nuotraukos 2009 metais buvo eksponuojamos virtualiai, ir dabar jas galima rasti interneto svetainėje fotokudra.lt, o po metų – personalinėje fotografijų parodoje Panevėžyje, Fotografijos galerijoje.

Viena jautriausių Jūsų nuotraukų yra „Motina“. Joje – Jūsų devyniasdešimtmetė mama. Ta nuotrauka tokia graži, kokia graži gali būti tik prasmingai nueito kelio pabaiga. Ir turbūt Jums nepaprastai brangi. Ir skaudi...

Motina man buvo labai svarbi. Geriausia, ištikimiausia draugė. Tarp mūsų buvo stiprus ryšys. Esu vienturtė. Išėjusi į pensiją grįžau iš Kauno į gimtąjį Panevėžį, gyvenau su motina. Kartą, kalbėdamasi su fotomenininku A. Macijausku, papasakojau, kad prižiūriu sergančią motiną, niekur neišeinu, nieko nefotografuoju. Jis pasakė: „Fotografuok savo motiną.“ Mama visada sutikdavo būti mano modeliu, pritarė mano hobiui, džiaugėsi ir didžiavosi mano sėkme. Padariau keletą kadrų. Skaudūs prisiminimai... Ji tiek jauna, tiek garbaus amžiaus buvo labai graži. Savo feisbuko paskyroje vietoj savo įdėjau motinos portretą.

„Sūpynės“. Kaunas. Apie 1979 m.
„Sūpynės“. Kaunas. Apie 1979 m.
© Irenos Giedraitienės nuotr.

Toje nuotraukoje mama atrodo labai jaunutė, gal kokių septyniolikos...

Ji ten nufotografuota jau susituokusi, būdama maždaug 25-erių metų.

Ar režisuodavote savo fotografijas?

Retkarčiais, labai mažai. Vertinu ir lig šiol labai mėgstu reportažo žanrą, stengiuosi sustabdyti svarbias gyvenimo ar žmogaus būsenos akimirkas.

Iš kur, būdama jauna, žinojote, kaip reikia fotografuoti? Juk turbūt nelengva suderinti ryškumo, diafragmos reikšmes. Ir dar juostinio fotoaparato...

Juostinio fotoaparato ryškumo, diafragmos, išlaikymo reikšmės nustatomos ir reguliuojamos rankiniu būdu. Tai lengva, visada galima viską pakeisti, eksperimentuoti.

Mano archyve – viskas, kas bent šiek tiek pakilę virš gniuždančios kasdienybės.

Fotografuoti mokiausi savarankiškai – iš knygų. 1958 m., baigusi Kauno politechnikos instituto ketvirtą kursą, statybos inžinierės praktiką atlikau Odesoje. Ten kiekviename paplūdimyje kabojo lentelės su nuoroda, kokią pasirinkti diafragmos, išlaikymo reikšmę esant skirtingoms apšvietimo sąlygoms. Tada prie jūros man pavykdavo techniškai puikios nuotraukos, o prie Baltijos jūros peršviesdavau juostelę. Palangoje tokių patarimų nebuvo.

Man fotografija – gyvenimo būdas, įdomus žaidimas, atsipalaidavimas nuo neigiamų rūpesčių, minčių, meno terapija. Negatyvus ryškinant – smalsumas, noras greičiau sužinoti, ar tikrai pavyko užfiksuoti norimą akimirką. Ir džiaugsmas arba neviltis... Jei paklaustumėt, kas svarbu, kas išlieka ateities kartoms, pasakyčiau, kad svarbu tai, ko nebeįmanoma pakartoti. Juk nebeįmanoma pakartoti A. Macijausko serijos „Kaimo turguose“ (1969–1987 m.).

Man fotografija – gyvenimo būdas, įdomus žaidimas, atsipalaidavimas nuo neigiamų rūpesčių, minčių, meno terapija.

Ir visgi Jūsų fotografijose – ne vien žavaus gyvenimo akimirkos. Kūrėte ir holokaustą išgyvenusių žydų bei jų gelbėtojų Lietuvoje portretus. Kas paskatino imtis šios temos?

Idėja nufotografuoti holokaustą išgyvenusius ir juos gelbėjusius žmones kilo 2012 metais. Lankydamasi Vilniuje esančiose Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos patalpose pastebėjau kabinete eksponuojamus pablukusius sąjungos narių portretus. Pasiūliau pirmininkui gerbiamam Tobijui Jafetui papuošti kabinetą naujais narių portretais. Pritarė ir patikėjo, kad šį sumanymą įvykdysiu. Planavau žmones fotografuoti namų aplinkoje, bet teko ir siaurutėje laiptinėje, ir autobusų stotyje, tiesiog gatvėje. Fotosesija truko beveik keturis mėnesius, 2015 metų pabaigoje išleidau fotoalbumą „Prisiminimų aidai“. 2016 metų sausio mėnesį suruošiau portretų parodą ir albumo sutiktuves Vilniuje.

Papasakokite apie savo šeimą.

Turiu dvi dukras. Rūta – gydytoja. Ina – dailininkė, dizainerė, yra baigusi Vilniaus dailės akademiją, ji maketavo du mano fotoalbumus: „Fotografijas“ (2005 m.) ir „Prisiminimų aidus“. Leidome savo jėgomis. Turiu vieną anūkę, tris anūkus ir proanūkę. Mano vyras, kaip ir aš, buvo statybos inžinierius. Abu dirbome Žemės ūkio statybos projektavimo institute Kaune.

Kaip manote, kokią moterį būtų galima vadinti kuriančia Lietuvą? Kokia ji yra, kokia turėtų būti? Ar galėtumėte save laikyti tokia?

Tai turėtų būti moteris, mylinti savo tėvynę, šalies patriotė. Didžiuojuosi, kad gyvenu Lietuvoje, nes čia labai daug išmintingų, gabių, kuriančių, išsilavinusių moterų. Su tokiomis teko laimė susipažinti fotografuojant. Esu labai dėkinga Eglei Deltuvaitei už tai, kad parūpino lėšų, rašė projektus, sutvarkė bibliografiją, sukvietė menotyrininkus, išleido ir pristatė visuomenei mano fotoalbumą „Moteris su fotokamera“ (2016 m.). Labai ačiū menotyrininkėms Laimai Kreivytei ir Paulinai Blažytei, dailininkei Aistei Kisarauskaitei, literatei Rūtai Mėlynei, žurnalistei Irmai Laužikaitei, gydytojai, tarptautinės moterų organizacijos „Zonta“ Vilniaus klubo buvusiai prezidentei Ramunei Trakymienei, MO muziejaus steigėjai, mecenatei, verslininkei Danguolei Butkienei už finansinę paramą, Vito Luckaus fotografijos centro vadovei Ievai Meilutei-Svinkūnienei, menotyrininkei Gabrielei Kuizinaitei, organizacijos „Veiklios moterys“ prezidentei Danutei Krikščiūnienei, dailininkei Inai Adomaitienei už dviejų fotoalbumų maketavimą, nuotraukų tvarkymą.

Džiaugiuosi, kad dabar moterys gali labiau atsiduoti savo profesijai, kūrybai. Medikės, mokslininkės, mokytojos, motinos... – visos jos prisideda prie Lietuvos kūrimo. Stengiuosi savo kūryba prisidėti ir aš.

„Velnio nuotaka“. Apie 1979 m.
„Velnio nuotaka“. Apie 1979 m.
© Irenos Giedraitienės nuotr.

Keli kūrybinės biografijos faktai

Narystė. Nuo 1970 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė. Meno kūrėjo statusas, kaip ir daugeliui kūrėjų, suteiktas 2005 m. Panevėžio fotografijos draugijos garbės narė, nuo 2014 m. – Fotomenininkų sąjungos garbės narė.
Apdovanojimai. Už savo kūrybą yra pelniusi 40 įvairių apdovanojimų. Menininkė sako, kad septynis kartus yra laimėjusi pirmąją vietą (keturi aukso medaliai ir prizai, premijos) ir penkis – antrąją (trys sidabro medaliai ir du diplomai). Svarbiausias apdovanojimas – Amsterdame 1975 m. vykusio pasaulinio spaudos fotografijų konkurso „World Press Photo“ prizas Aukso akis ir pirmoji „Bendrųjų įvykių“ kategorijos vieta (aukso medalis) už fotografiją „Vestuvių vakarą“ (1974 m.).
Įamžinimas. I. Giedraitienės darbas „Katytė“ (1970 m.) įtrauktas į 1984 m. Niujorke Tarptautinio fotografijos centro (The International Center of Photography) išleistą fotografijos enciklopediją („Photography Encyclopedia“). Fotografė įrašyta į 2006 m. Vokietijoje išleistą pasaulio menininkų enciklopediją „Allgemeines Künstlerlexikon“. Apie Lietuvos fotomenininkę parašyta 1982 m. Baden Badene išleistoje knygoje „Fotografen Aus Der UdSSR“ (vok. k.; „Fotografai iš SSRS“ ), joje pristatoma 70 autorių.
Svarbiausi fotografijų ciklai, serijos. „Motina“ (1955–1999 m.), „Portretas“ (nuo 1955 m.), „Tautų spartakiada“ (1956 m.) „Vaikystė“ (nuo 1960 m.), „Vestuvės“ (nuo 1970 m.), „Langas“ (nuo 1970 m.), „Flora“ (nuo 1973 m.).
Darbai saugomi Amsterdame, galerijoje „Canon“; Niujorke, Tarptautiniame fotografijos centre; Paryžiuje, Prancūzų fotografijos muziejuje (Le Musée français de la photographie); Lvovo fotoklube „Karpaty“; Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fonduose; Vilniuje, MO muziejuje; Šiaulių fotografijos muziejuje ir kt.

Veidai

Modelis Ditė Antanaitytė podiumą iškeitė į gamtos prieglobstį

Kelionės, klajonės išaugina sparnus. Į nuotykių, pažinimo, lėto ar kūrybiškai intensyvaus buvimo kelią kviečia ir liepos mėnesio „Moters“ žurnalo herojai: modelis Ditė Antanaitytė, menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, režisierė Emilija Škarnulytė, muziklogas Viktoras Gerulaitis, dainų autorė ir vokalistė Dovilė Filmanavičiūtė-Mis Sheep ir kiti.

43-ejų amerikiečių aktorė Eva Longoria susilaukė pirmagimio

Serialo „Nusivylusios namų šeimininkės“ žvaigždė pagimdė berniuką, savo portale skelbia žurnalas „Hola! USA“.

Natalija Martinavičienė: šiuo metu esu pačiame gražiausiame amžiuje

Verslininkė bei prekės ženklo „Natali De Lyrik“ įkūrėja Natalija Martinavičienė (40 m.) sako, kad ji nėra užsispyrusi karjeristė, pirmoje vietoje yra vaikai, todėl po darbų iš karto lekia namo ruošti pietus bei rūpintis namais.

Leidėja Eglė Jokužytė: kai susidūriau su neregių pasauliu, pasikeitė ir mano pačios gyvenimas

Ji paima vaiką, kuris niekada nematė šviesos, už rankos ir veda. Nori jam daug papasakoti apie pasaulį, spalvas ir knygas, į kurias žmonės sudeda išmintį. Būti neregių vaikų akimis – toks šiandien yra leidyklos „Verslas ar menas“ vadovės Eglės Jokužytės pašaukimas.

Seniai viešumoje bematyta Alma Adamkienė pasirodė Vilniaus festivalio baigiamajame koncerte

Pasiklausyti Vilniaus festivalio baigiamojo koncerto rinkosi meno elitas.

Turtingos, gražios, populiarios, tačiau meilėje joms nesiseka (1)

Gražios, turtingos, žymios ir geidžiamos. Jos turi viską, išskyrus tą vienintelį, su kuriuo namuose galėtų dalintis savo džiaugsmais ir liūdesiu. Kodėl šioms Holivudo žvaigždėms nesiseka meilėje?

Eglė Daugėlaitė-Kryževičienė: bijau nespėti per man skirtą gyvenimą nuveikti to, ko noriu (1)

Kai laidų, renginių vedėjos Eglės Daugėlaitės-Kryževičienės paklausiau, kokių silpnybių ši turinti, nesitikėjau atsakymo: „Vėluoti“. Kaip jai sekasi nepavėluoti į vedamą televizijos laidą „Labas rytas“, kaip įveikia darbe patiriamą stresą, apie santuoką, prasmingo gyvenimo receptus, svajones, baimes ir kalbėjausi su ja.

Blake Mycoskie – verslininkas, batais apdovanojęs skurdžiausių šalių vaikus

Vieną sėkmingiausių pasaulio socialinių verslų, kompaniją „Toms“ įkūręs Blake Mycoskie įrodė, kad įmanoma darant gera dirbti pelningai. Išskirtiniame interviu mūsų portalui jis pasidalino savo verslo istorija.

Džordana Butkutė apie artimuosius: aš juos labai myliu, tačiau dažnai pasimatyti negalime

Kitą savaitgalį Džordana sugrįš į savo vaikystės miestą Šakius ir būtinai apkabins artimuosius. O tai padaryti ji gali retai...

Jonas Nainys: savo vaikus norėčiau auklėti kaip mama – kliaudamasis nuojauta (2)

Televizijos ir radijo laidų vedėjas, grupės „Radistai“ narys Jonas Nainys (34 m.) kiekvieną rytą pradeda skambučiu savo mamai Laimai Nainienei (64 m.). Pasvalyje gyvenanti moteris sūnų tiesiogiai mato retokai, užtat laikas, kai jis veda televizijos laidas, šventas – namie turi būti visiška tyla.