Dvejus metus Palestinoje gyvenusi Giedrė Steikūnaitė: ten žmonės turi savo tiesą

 (80)
Unikali žurnalistės Giedrės Steikūnaitės knyga „Palestina. Laisvė yra labai graži“ apie palestiniečius ir septynis dešimtmečius trunkančią kasdienę jų kovą už išlikimą sukrečia. Pasaulio žiniasklaida tai patogiai nutyli arba vadina šiuos žmones teroristais. Per dvejus gyvenimo Palestinoje metus G. Steikūnaitė užrašė palestiniečių gyvenimo istorijų.
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Dvejus metus gyvenote Palestinoje. Kas Jus sustabdė šalyje, kur žmonės bene kasdien kaunasi už išlikimą?

Kova už išlikimą ir teisę gyventi oriai, be priespaudos mums labai artima ir pažįstama. Tai besitęsianti žmogiškosios patirties istorija, išgyvenama kaskart iš naujo. Palestinos realybė mūsų nepasiekia, ji pradanginama propagandos liūne, tad jaučiu moralinę atsakomybę pasidalyti su kitais tuo, ką sužinojau apie šią laisvės trokštančią tautą.

Rašote: „Izraelis yra todėl, kad Palestina verčiama nebūti.“ Kodėl apie tai nenoriai kalba pasaulio žiniasklaida?

Izraelis yra aštunta galingiausia pasaulio valstybė, gausiai remiama pirmos galingiausios pasaulio valstybės. Agresorius save sugeba pateikti kaip auką, ir pasaulis juo tiki. Be to, Izraelio politikos kritika iškart sulaukia kaltinimų antisemitizmu (dažnai visiškai nepagrįstų), tad daugelis žurnalistų ir redaktorių pasirenka patogią tylą, o ne faktus ir moralės normas. Galbūt jie pamiršo, kad negalima vienos tragedijos teisinti kita.

Kaip atsitiko, kad Palestina septynis dešimtmečius palestiniečiams yra didžiulis kalėjimas?

Tautų suverenumo teisė gražiai parašyta ant popieriaus, tačiau Palestinai tarptautinės teisės normos, regis, netaikomos. Kai Azijos, Afrikos kraštai veržėsi iš kolonializmo gniaužtų, Palestinoje jėga įkurta valstybė, neigianti palestiniečių teises. Izraelis kontroliuoja visus jūrų ir oro uostus, sausumos pasienio punktus, – į Palestiną neįvažiuosi be Izraelio leidimo. Be jo ir neišvažiuosi. Tad Tėvynė tampa kalėjimu, tačiau vis tiek yra Tėvynė.

Šiurpu skaityti, kaip kiti ateina į dirbamą palestiniečių šeimos žemę ir pradeda elektriniais pjūklais pjauti alyvmedžius. Arba kviečių laukus paleidžia liepsnomis. Taip ciniškai užimamos palestiniečių teritorijos?

Palestiniečiai nuo seno yra žemdirbiai, tad jų ryšys su žeme itin tvirtas. Ji nėra tik pragyvenimo šaltinis, ji – ir žmogaus tapatybės dalis. O žemė atimama įvairiais būdais, pvz., plečiant nelegalias Izraelio kolonijas arba atskiriant ūkininką nuo jo alyvmedžių betonine kelių metrų aukščio siena. Žemė nusavinama ir „saugumo“ sumetimais, tik kieno tas saugumas? Kaimuose, ypač kai laikas nuimti alyvuogių derlių (spalio ir lapkričio mėnesiais), dažnai automatais ginkluoti nelegalūs Izraelio kolonistai (Lietuvoje jie vadinami pozityviai nuteikiančiu žodžiu „naujakurys“) padega, išrauna arba elektriniais pjūklais nupjauna palestiniečių alyvmedžius – nacionalinį Palestinos medį. Arba liepsnomis paleidžia kviečių laukus. Taip žmonės praranda derlių ir kartu – pragyvenimo šaltinį.

Palestiniečiai gyvena nepaisydami sunkumų, o galbūt kaip tik dėl jų, nes sveikos sąžinės žmogus negali nesipriešinti neteisybei.

Kodėl Izraelio kareiviai taip žiauriai tyčiojasi iš palestiniečių? Iš kur ta neapykanta?

Kad kareivis galėtų pakelti ginklą prieš neginkluotą civilį, ypač vaiką, būtina, kad kareivio galvoje tas civilis būtų nužmogintas. Neapykanta prisidengiant saugumu ar grėsme didelėje Izraelio visuomenės dalyje skatinama nuo mažumės, pavyzdžiui, vaikams diegiama, kad arabas yra priešas. Tą nuolatos kartoja ir žmones kiršinti suinteresuoti Izraelio politikai. Užaugę neapykantos „kitam“ persunktoje aplinkoje, į kariuomenę (karinė tarnyba Izraelyje privaloma visiems piliečiams, išskyrus palestiniečius; dėl sąžinės ar pacifizmo jos atsisakiusieji baudžiami kalėjimu) atėję jauni izraeliečiai elgiasi taip, kaip visą gyvenimą buvo mokyti. Tik kas turi dėtis tavo galvoje, kad sugalvotum, pavyzdžiui, įkišti vaikui po apykakle garsinę granatą; per naktinį reidą palestiniečių namuose išdarkyti baldus, sulaužyti vonią, kiaušiniais apmėtyti sienas ar kariniame patikros punkte rėkti ant močiutės, kad per lėtai traukia iš rankinuko savo tapatybės kortelę. Toks elgesys, žinoma, traumuoja ir pačius kareivius. Jie jaučia spaudimą pritapti neapykantos aplinkoje, kurioje yra „išrinktieji“ ir visi kiti.

Ar pati esate patyrusi Izraelio kariuomenės atstovų puolimą, grėsmę gyvybei?

Ne.

Kas Jus labiausiai sukrėtė Palestinoje?

Žmogaus gebėjimų horizontai – ir tie šviesūs, ir labai labai tamsūs.

Palestiniečiai (vyrai, moterys, vaikai) grūdami į kalėjimus, ir tam nereikia jokių priežasčių. Šiurpūs moterų pasakojimai apie patirtį Moskabijoje – kalinių kankinimo centre…

Politinis įkalinimas yra ne vienos valdžios išbandytas būdas traumuoti žmones emociškai, fiziškai, psichologiškai. Šeimos narį prievarta ištraukus iš jo aplinkos, naikinama ir visa bendruomenė, socialinės struktūros, pati šeima. Įkalinimas palestiniečiams, deja, labai gerai pažįstamas. Izraelis taiko ir vadinamąjį administracinį sulaikymą, kai žmogus įkalinamas be jokių kaltinimų ir teismo, neva pagal slaptus įrodymus. Dauguma buvusių politinių kalinių, tarp jų ir nemažai vaikų, liudija apie prieš juos vartotą fizinį ir psichologinį smurtą.

Dauguma vyresnių palestiniečių išgyveno nakbą. Trumpai paaiškinkite, kas tai yra.

Žodis „nakba“, išvertus iš arabų kalbos, – „katastrofa“. Tai – 1947 metais pradėtas vykdyti palestiniečių etninis valymas. 1948 m. įkuriant Izraelį, sunaikinta apie pusė tūkstančio palestiniečių kaimų, į tremtį iškeliavo daugiau nei 700 tūkst. gyventojų, jiems grįžti neleidžiama iki šiol. Nakba tebevyksta ir dabar, tik kiek kitokiais metodais.

Kaip manote, kas laukia Palestinos?

Palestinos problema nėra vien nelegalūs Izraelio kolonistai, nors jie ir yra svarbi tos problemos dalis. Okupaciją ir priespaudą įgalina visi tie pasaulio valstybiniai, diplomatiniai, ekonominiai ir kitokie subjektai, kurie gali, bet nesiima jokių realių veiksmų situacijai pakeisti. O palestiniečiai pasiduoti galėjo dar prieš 70 metų, tačiau jie – maždaug šeši milijonai istorinės Palestinos teritorijoje ir dar tiek pat tremtyje arba diasporoje – to daryti nelinkę, jie vis dar kovoja už laisvę. Tragedijoje turi būti padėtas taškas.

Vienas Jūsų knygos skyrius vadinasi „Kaip toliau gyventi lyg niekur nieko?“ Taigi kaip?

Palestinoje paraleliai vyksta dvi tarpusavyje susijusios realybės – okupacija (ji veikia kiekvieną žmogaus gyvenimo aspektą) ir tiesiog paprastas gyvenimas. Reikia labai daug vidinės jėgos ir stiprybės, kad priespaudos akivaizdoje kasdien atsikeltum ir eitum į darbą, derėtumeisi turguje, padėtum vaikams ruošti pamokas, planuotum savaitgalį su draugais, rinktumeisi naujus batus parduotuvėje… Tiesiog gyventum. Palestiniečiai gyvena nepaisydami sunkumų, o galbūt kaip tik dėl jų, nes sveikos sąžinės žmogus negali nesipriešinti neteisybei.

O ką mes taip toli? Geriau žinoti sunkią tiesą ar gyventi neįpareigojančiame mele?

Ar yra kokia nors išeitis?

Kažkada atrodė, kad Berlyno siena stovės amžinai, o ji ėmė ir sugriuvo. Nelsonas Mandela po dešimtmečių vienutėje išėjo į laisvę. Išeičių visada yra. Ir jos randamos pagrindiniu atspirties tašku pasirinkus žmogų, o ne politinius ar ekonominius interesus.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Aktorė Jūratė Onaitytė: scenoje negali nepamilti partnerio + VIDEO

O taip reta teatre moterų aktorių, kurios jaustųsi laimingos savo karjera.

Lina Anušauskienė apie santuoką: dvi stiprios asmenybės vienuose namuose negalėtų gyventi

Seimo nario Arvydo Anušausko ir kone 27 metais jaunesnės jo žmonos Linos meilės istorija visuomenėje sukėlė daug prieštaringų reakcijų.

Aktorė ir režisierė Ieva Jackevičiūtė: ir aš likau visai viena su savo vaikais

Ieva Jackevičiūtė prieš šešerius metus buvo visur: vedė TV laidas, dalyvavo šokio projektuose, vaidino ir šoko didžiosiose Lietuvos teatro scenose, užsiėmė edukologine veikla. Šiandien, augindama 5,5 m. dukrą ir 2,5 m. sūnų, Ieva dalinasi savo motinystės patirtimi ir išgyvenimais, padėjusiais atrasti balansą tarp profesinės savirealizacijos ir namų gerovės.

Aktorė Eglė Gabrėnaitė: apie ilgesį ir didelę didelę boružę (1)

Vilniaus mažasis teatras švenčia – Lietuvos šimtmečio išvakarėse aktorė Eglė Gabrėnaitė apdovanojama Nacionaline kultūros ir meno premija.

Detektyvu virtusi meilės drama atskleidžia kitą mūsų istorijos pusę

Literatūroje išaukštinta Barboros Radvilaitės ir didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto meilė nepalieka lietuvių sąmonėje vietos jokiai kitai Renesanso laikų meilės istorijai. Bet gyvenimas vyko ne vien karalių ir didikų rūmuose.

Jurgita Jurkutė-Širvaitė: pertraukos gyvenime labai reikalingos ir naudingos (3)

Viena ryškiausių ir mylimiausių televizijos laidų vedėjų Jurgita Jurkutė-Širvaitė kurį laiką buvo pasitraukusi iš viešumos. Dukrelę auginanti moteris sako, kad tai buvo trumpas jos profesinis atsikvėpimas, po kurio ji vėl žengia į eterį.

Karininkė Lina Jieznienė: linkėčiau kariuomenėje patarnauti visiems trims savo vaikams

Lietuvos kariuomenės kapitonė Lina Jieznienė (31 m.) viena iš nedaugelio moterų mūsų šalyje išdrįso vadovauti karių būriui ir netgi kuopai. Dar nuostabiau yra tai, kad pelnyti karių pagarbą jai pavyksta nekeliant balso ir neprarandant šypsenos.

Karolis Vyšniauskas: siekiame padėti žmonėms lengviau išgyventi šiandieniame pasaulyje

Tinklalaidės NYLA autorius ir vedėjas Karolis Vyšniauskas (28 m.) 2017 metų rudenį kartu su šiuolaikinių medijų agentūros „Nanook“ žurnalistų komanda pradėjo rengti pokalbius, kurių galima klausytis internetu arba mobiliuoju telefonu. Apie šį naują projektą kalbasi žurnalistė Virginija Majorovienė.

A. Kumža: mano knyga – apie žmones, kurie kankinosi, buvo beveik dugne, bet šiandien vėl džiaugiasi gyvenimu

Ambasadorius Algirdas Kumža teigia, kad Vakarų pasaulio žmonės be reikalo ignoruoja senąją Rytų išmintį.

Vaikus globojanti Kristina: žinojau nuo pat vaikystės, ką reiškia būti vienišam ir paliktam (2)

Dar visai neseniai Kristina Svitojienė (38 m.) su vyru buvo palaidoję viltį susilaukti antro vaiko, nes gydytojai moteriai diagnozavo ankstyvąją menopauzę. Dabar šeima čiūčiuoja 1,4 metų biologinę dukrą ir globojamą kūdikį. Gali būti, kad pastarųjų bus ne vienas, mat Kristina dirba socialine globėja.