Dvejus metus Palestinoje gyvenusi Giedrė Steikūnaitė: ten žmonės turi savo tiesą

 (80)
Unikali žurnalistės Giedrės Steikūnaitės knyga „Palestina. Laisvė yra labai graži“ apie palestiniečius ir septynis dešimtmečius trunkančią kasdienę jų kovą už išlikimą sukrečia. Pasaulio žiniasklaida tai patogiai nutyli arba vadina šiuos žmones teroristais. Per dvejus gyvenimo Palestinoje metus G. Steikūnaitė užrašė palestiniečių gyvenimo istorijų.
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Dvejus metus gyvenote Palestinoje. Kas Jus sustabdė šalyje, kur žmonės bene kasdien kaunasi už išlikimą?

Kova už išlikimą ir teisę gyventi oriai, be priespaudos mums labai artima ir pažįstama. Tai besitęsianti žmogiškosios patirties istorija, išgyvenama kaskart iš naujo. Palestinos realybė mūsų nepasiekia, ji pradanginama propagandos liūne, tad jaučiu moralinę atsakomybę pasidalyti su kitais tuo, ką sužinojau apie šią laisvės trokštančią tautą.

Rašote: „Izraelis yra todėl, kad Palestina verčiama nebūti.“ Kodėl apie tai nenoriai kalba pasaulio žiniasklaida?

Izraelis yra aštunta galingiausia pasaulio valstybė, gausiai remiama pirmos galingiausios pasaulio valstybės. Agresorius save sugeba pateikti kaip auką, ir pasaulis juo tiki. Be to, Izraelio politikos kritika iškart sulaukia kaltinimų antisemitizmu (dažnai visiškai nepagrįstų), tad daugelis žurnalistų ir redaktorių pasirenka patogią tylą, o ne faktus ir moralės normas. Galbūt jie pamiršo, kad negalima vienos tragedijos teisinti kita.

Kaip atsitiko, kad Palestina septynis dešimtmečius palestiniečiams yra didžiulis kalėjimas?

Tautų suverenumo teisė gražiai parašyta ant popieriaus, tačiau Palestinai tarptautinės teisės normos, regis, netaikomos. Kai Azijos, Afrikos kraštai veržėsi iš kolonializmo gniaužtų, Palestinoje jėga įkurta valstybė, neigianti palestiniečių teises. Izraelis kontroliuoja visus jūrų ir oro uostus, sausumos pasienio punktus, – į Palestiną neįvažiuosi be Izraelio leidimo. Be jo ir neišvažiuosi. Tad Tėvynė tampa kalėjimu, tačiau vis tiek yra Tėvynė.

Šiurpu skaityti, kaip kiti ateina į dirbamą palestiniečių šeimos žemę ir pradeda elektriniais pjūklais pjauti alyvmedžius. Arba kviečių laukus paleidžia liepsnomis. Taip ciniškai užimamos palestiniečių teritorijos?

Palestiniečiai nuo seno yra žemdirbiai, tad jų ryšys su žeme itin tvirtas. Ji nėra tik pragyvenimo šaltinis, ji – ir žmogaus tapatybės dalis. O žemė atimama įvairiais būdais, pvz., plečiant nelegalias Izraelio kolonijas arba atskiriant ūkininką nuo jo alyvmedžių betonine kelių metrų aukščio siena. Žemė nusavinama ir „saugumo“ sumetimais, tik kieno tas saugumas? Kaimuose, ypač kai laikas nuimti alyvuogių derlių (spalio ir lapkričio mėnesiais), dažnai automatais ginkluoti nelegalūs Izraelio kolonistai (Lietuvoje jie vadinami pozityviai nuteikiančiu žodžiu „naujakurys“) padega, išrauna arba elektriniais pjūklais nupjauna palestiniečių alyvmedžius – nacionalinį Palestinos medį. Arba liepsnomis paleidžia kviečių laukus. Taip žmonės praranda derlių ir kartu – pragyvenimo šaltinį.

Palestiniečiai gyvena nepaisydami sunkumų, o galbūt kaip tik dėl jų, nes sveikos sąžinės žmogus negali nesipriešinti neteisybei.

Kodėl Izraelio kareiviai taip žiauriai tyčiojasi iš palestiniečių? Iš kur ta neapykanta?

Kad kareivis galėtų pakelti ginklą prieš neginkluotą civilį, ypač vaiką, būtina, kad kareivio galvoje tas civilis būtų nužmogintas. Neapykanta prisidengiant saugumu ar grėsme didelėje Izraelio visuomenės dalyje skatinama nuo mažumės, pavyzdžiui, vaikams diegiama, kad arabas yra priešas. Tą nuolatos kartoja ir žmones kiršinti suinteresuoti Izraelio politikai. Užaugę neapykantos „kitam“ persunktoje aplinkoje, į kariuomenę (karinė tarnyba Izraelyje privaloma visiems piliečiams, išskyrus palestiniečius; dėl sąžinės ar pacifizmo jos atsisakiusieji baudžiami kalėjimu) atėję jauni izraeliečiai elgiasi taip, kaip visą gyvenimą buvo mokyti. Tik kas turi dėtis tavo galvoje, kad sugalvotum, pavyzdžiui, įkišti vaikui po apykakle garsinę granatą; per naktinį reidą palestiniečių namuose išdarkyti baldus, sulaužyti vonią, kiaušiniais apmėtyti sienas ar kariniame patikros punkte rėkti ant močiutės, kad per lėtai traukia iš rankinuko savo tapatybės kortelę. Toks elgesys, žinoma, traumuoja ir pačius kareivius. Jie jaučia spaudimą pritapti neapykantos aplinkoje, kurioje yra „išrinktieji“ ir visi kiti.

Ar pati esate patyrusi Izraelio kariuomenės atstovų puolimą, grėsmę gyvybei?

Ne.

Kas Jus labiausiai sukrėtė Palestinoje?

Žmogaus gebėjimų horizontai – ir tie šviesūs, ir labai labai tamsūs.

Palestiniečiai (vyrai, moterys, vaikai) grūdami į kalėjimus, ir tam nereikia jokių priežasčių. Šiurpūs moterų pasakojimai apie patirtį Moskabijoje – kalinių kankinimo centre…

Politinis įkalinimas yra ne vienos valdžios išbandytas būdas traumuoti žmones emociškai, fiziškai, psichologiškai. Šeimos narį prievarta ištraukus iš jo aplinkos, naikinama ir visa bendruomenė, socialinės struktūros, pati šeima. Įkalinimas palestiniečiams, deja, labai gerai pažįstamas. Izraelis taiko ir vadinamąjį administracinį sulaikymą, kai žmogus įkalinamas be jokių kaltinimų ir teismo, neva pagal slaptus įrodymus. Dauguma buvusių politinių kalinių, tarp jų ir nemažai vaikų, liudija apie prieš juos vartotą fizinį ir psichologinį smurtą.

Dauguma vyresnių palestiniečių išgyveno nakbą. Trumpai paaiškinkite, kas tai yra.

Žodis „nakba“, išvertus iš arabų kalbos, – „katastrofa“. Tai – 1947 metais pradėtas vykdyti palestiniečių etninis valymas. 1948 m. įkuriant Izraelį, sunaikinta apie pusė tūkstančio palestiniečių kaimų, į tremtį iškeliavo daugiau nei 700 tūkst. gyventojų, jiems grįžti neleidžiama iki šiol. Nakba tebevyksta ir dabar, tik kiek kitokiais metodais.

Kaip manote, kas laukia Palestinos?

Palestinos problema nėra vien nelegalūs Izraelio kolonistai, nors jie ir yra svarbi tos problemos dalis. Okupaciją ir priespaudą įgalina visi tie pasaulio valstybiniai, diplomatiniai, ekonominiai ir kitokie subjektai, kurie gali, bet nesiima jokių realių veiksmų situacijai pakeisti. O palestiniečiai pasiduoti galėjo dar prieš 70 metų, tačiau jie – maždaug šeši milijonai istorinės Palestinos teritorijoje ir dar tiek pat tremtyje arba diasporoje – to daryti nelinkę, jie vis dar kovoja už laisvę. Tragedijoje turi būti padėtas taškas.

Vienas Jūsų knygos skyrius vadinasi „Kaip toliau gyventi lyg niekur nieko?“ Taigi kaip?

Palestinoje paraleliai vyksta dvi tarpusavyje susijusios realybės – okupacija (ji veikia kiekvieną žmogaus gyvenimo aspektą) ir tiesiog paprastas gyvenimas. Reikia labai daug vidinės jėgos ir stiprybės, kad priespaudos akivaizdoje kasdien atsikeltum ir eitum į darbą, derėtumeisi turguje, padėtum vaikams ruošti pamokas, planuotum savaitgalį su draugais, rinktumeisi naujus batus parduotuvėje… Tiesiog gyventum. Palestiniečiai gyvena nepaisydami sunkumų, o galbūt kaip tik dėl jų, nes sveikos sąžinės žmogus negali nesipriešinti neteisybei.

O ką mes taip toli? Geriau žinoti sunkią tiesą ar gyventi neįpareigojančiame mele?

Ar yra kokia nors išeitis?

Kažkada atrodė, kad Berlyno siena stovės amžinai, o ji ėmė ir sugriuvo. Nelsonas Mandela po dešimtmečių vienutėje išėjo į laisvę. Išeičių visada yra. Ir jos randamos pagrindiniu atspirties tašku pasirinkus žmogų, o ne politinius ar ekonominius interesus.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Dovilės Bilkštienės vieno paveikslo paroda daugeliui atėmė žadą

Dovilės paveikslas iššaukė ne tik karštus meno gerbėjų, bet ir socialinės erdvės tyrinėtojų, filosofų ginčus.

Buvusių profesionalių sportininkių posūkiai: sraigių verslas ir gimnastikos treniruotės moterims

Buvusios kolegės dėstytojos Natalija Pronckienė (65 m.) ir Saulina Jegelevičienė (60 m.) beveik visą gyvenimą praleido Vilniuje ir nė įsivaizduoti negalėjo, kad sulaukusios brandaus amžiaus apsigyvens vienkiemyje ir augins sraiges. Dabar jos tai vadina geriausiu savo sprendimu.

Po filmo „Šventasis“ premjeros – neįprasti vertinimai

Lietuvių kino akademijos apdovanojimuose geriausiu metų filmu pripažintas filmas „Šventasis“, apkeliavęs keliolika užsienio festivalių, rugsėjo 19 d. pristatytas ir Lietuvos žiūrovams.

Režisierė R. Rakauskaitė: dokumentinio kino variklis – žmonių istorijos

Režisierės Ramunės Rakauskaitės dėmesį traukia tie, kurie skiriasi iš minios.

Dėl filmo režisierius laidotuvių biure atliko "stažuotę": ką jis ten pamatė?

Į darbo ir migracijos temas filmo "Kalabrija” režisieriaus Pierre‘as-François Sauteras žvelgia laidotuvių, o tiksliau - repatriacijos kontekste. Jis ilgai ieškojo gyvų bei mirusių filmo herojų ir, galima sakyti, laidotuvių biure atliko tam tikrą stažuotę. Apie kamerų valdymą gulint greta karsto, žmogaus vienatvės klausimą ir romų dainas - netrumpoje filmo kūrimo istorijoje.

Vytautas Ališauskas: turiu savo versiją to, kas iš tiesų pavaizduota šiame kūrinyje

Henriko Natalevičiaus paveikslas „Iškyla į gamtą“ – neįkyrus, tačiau labai įdomus pašnekovas. Ne veltui jau daugiau nei dešimt metų jis užima pagrindinę vietą ant sienos diplomato, filosofo, istoriko Vytauto Ališausko namuose.

Kunigas Ričardas Doveika: taip, aš mylėjau moterį (9)

Andrius Mamontovas, Džordana Butkutė, Ričardas Doveika ir kiti atskleis, kaip tapti pačiais geriausiais ir kokia visuotinio pripažinimo kaina.

Neįtikėtinai atvira aktoriaus M. Repšio išpažintis: daug mąsčiau apie mirtį (15)

„Aš nemiegojau dešimt metų. Aš nieko nedariau, nes maniau, kad visiems taip yra. Juk mano darbe daug streso ir įtampos. Tada pradėjo į galvą lįsti blogos mintys,“ – atvirai prisipažįsta žinomas aktorius Marius Repšys.

Plastikos chirurgas Darius Radzevičius: žmona yra mano sąžinė (7)

Plastinės chirurgijos chirurgas m. dr. Darius Radzevičius (49 m.) įsitikinęs, kad geriausia grožio operacija yra ta, kurios nesimato.

Kodėl Vytautas Didysis pas žmoną skubėdavo lyg akis išdegęs? (64)

Lietuvos didžiojo kunigaikščio pirmoji žmona Ona suvaidino svarbų vaidmenį Vytauto gyvenimo istorijoje. Labiausiai pagarsėjo Lietuvos metraščiuose užfiksuotas pasakojimas, kaip jos pagalba Vytautas 1382 m. pabėgo iš Jogailos nelaisvės.