Dvejus metus Palestinoje gyvenusi Giedrė Steikūnaitė: ten žmonės turi savo tiesą

 (80)
Unikali žurnalistės Giedrės Steikūnaitės knyga „Palestina. Laisvė yra labai graži“ apie palestiniečius ir septynis dešimtmečius trunkančią kasdienę jų kovą už išlikimą sukrečia. Pasaulio žiniasklaida tai patogiai nutyli arba vadina šiuos žmones teroristais. Per dvejus gyvenimo Palestinoje metus G. Steikūnaitė užrašė palestiniečių gyvenimo istorijų.
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Dvejus metus gyvenote Palestinoje. Kas Jus sustabdė šalyje, kur žmonės bene kasdien kaunasi už išlikimą?

Kova už išlikimą ir teisę gyventi oriai, be priespaudos mums labai artima ir pažįstama. Tai besitęsianti žmogiškosios patirties istorija, išgyvenama kaskart iš naujo. Palestinos realybė mūsų nepasiekia, ji pradanginama propagandos liūne, tad jaučiu moralinę atsakomybę pasidalyti su kitais tuo, ką sužinojau apie šią laisvės trokštančią tautą.

Rašote: „Izraelis yra todėl, kad Palestina verčiama nebūti.“ Kodėl apie tai nenoriai kalba pasaulio žiniasklaida?

Izraelis yra aštunta galingiausia pasaulio valstybė, gausiai remiama pirmos galingiausios pasaulio valstybės. Agresorius save sugeba pateikti kaip auką, ir pasaulis juo tiki. Be to, Izraelio politikos kritika iškart sulaukia kaltinimų antisemitizmu (dažnai visiškai nepagrįstų), tad daugelis žurnalistų ir redaktorių pasirenka patogią tylą, o ne faktus ir moralės normas. Galbūt jie pamiršo, kad negalima vienos tragedijos teisinti kita.

Kaip atsitiko, kad Palestina septynis dešimtmečius palestiniečiams yra didžiulis kalėjimas?

Tautų suverenumo teisė gražiai parašyta ant popieriaus, tačiau Palestinai tarptautinės teisės normos, regis, netaikomos. Kai Azijos, Afrikos kraštai veržėsi iš kolonializmo gniaužtų, Palestinoje jėga įkurta valstybė, neigianti palestiniečių teises. Izraelis kontroliuoja visus jūrų ir oro uostus, sausumos pasienio punktus, – į Palestiną neįvažiuosi be Izraelio leidimo. Be jo ir neišvažiuosi. Tad Tėvynė tampa kalėjimu, tačiau vis tiek yra Tėvynė.

Šiurpu skaityti, kaip kiti ateina į dirbamą palestiniečių šeimos žemę ir pradeda elektriniais pjūklais pjauti alyvmedžius. Arba kviečių laukus paleidžia liepsnomis. Taip ciniškai užimamos palestiniečių teritorijos?

Palestiniečiai nuo seno yra žemdirbiai, tad jų ryšys su žeme itin tvirtas. Ji nėra tik pragyvenimo šaltinis, ji – ir žmogaus tapatybės dalis. O žemė atimama įvairiais būdais, pvz., plečiant nelegalias Izraelio kolonijas arba atskiriant ūkininką nuo jo alyvmedžių betonine kelių metrų aukščio siena. Žemė nusavinama ir „saugumo“ sumetimais, tik kieno tas saugumas? Kaimuose, ypač kai laikas nuimti alyvuogių derlių (spalio ir lapkričio mėnesiais), dažnai automatais ginkluoti nelegalūs Izraelio kolonistai (Lietuvoje jie vadinami pozityviai nuteikiančiu žodžiu „naujakurys“) padega, išrauna arba elektriniais pjūklais nupjauna palestiniečių alyvmedžius – nacionalinį Palestinos medį. Arba liepsnomis paleidžia kviečių laukus. Taip žmonės praranda derlių ir kartu – pragyvenimo šaltinį.

Palestiniečiai gyvena nepaisydami sunkumų, o galbūt kaip tik dėl jų, nes sveikos sąžinės žmogus negali nesipriešinti neteisybei.

Kodėl Izraelio kareiviai taip žiauriai tyčiojasi iš palestiniečių? Iš kur ta neapykanta?

Kad kareivis galėtų pakelti ginklą prieš neginkluotą civilį, ypač vaiką, būtina, kad kareivio galvoje tas civilis būtų nužmogintas. Neapykanta prisidengiant saugumu ar grėsme didelėje Izraelio visuomenės dalyje skatinama nuo mažumės, pavyzdžiui, vaikams diegiama, kad arabas yra priešas. Tą nuolatos kartoja ir žmones kiršinti suinteresuoti Izraelio politikai. Užaugę neapykantos „kitam“ persunktoje aplinkoje, į kariuomenę (karinė tarnyba Izraelyje privaloma visiems piliečiams, išskyrus palestiniečius; dėl sąžinės ar pacifizmo jos atsisakiusieji baudžiami kalėjimu) atėję jauni izraeliečiai elgiasi taip, kaip visą gyvenimą buvo mokyti. Tik kas turi dėtis tavo galvoje, kad sugalvotum, pavyzdžiui, įkišti vaikui po apykakle garsinę granatą; per naktinį reidą palestiniečių namuose išdarkyti baldus, sulaužyti vonią, kiaušiniais apmėtyti sienas ar kariniame patikros punkte rėkti ant močiutės, kad per lėtai traukia iš rankinuko savo tapatybės kortelę. Toks elgesys, žinoma, traumuoja ir pačius kareivius. Jie jaučia spaudimą pritapti neapykantos aplinkoje, kurioje yra „išrinktieji“ ir visi kiti.

Ar pati esate patyrusi Izraelio kariuomenės atstovų puolimą, grėsmę gyvybei?

Ne.

Kas Jus labiausiai sukrėtė Palestinoje?

Žmogaus gebėjimų horizontai – ir tie šviesūs, ir labai labai tamsūs.

Palestiniečiai (vyrai, moterys, vaikai) grūdami į kalėjimus, ir tam nereikia jokių priežasčių. Šiurpūs moterų pasakojimai apie patirtį Moskabijoje – kalinių kankinimo centre…

Politinis įkalinimas yra ne vienos valdžios išbandytas būdas traumuoti žmones emociškai, fiziškai, psichologiškai. Šeimos narį prievarta ištraukus iš jo aplinkos, naikinama ir visa bendruomenė, socialinės struktūros, pati šeima. Įkalinimas palestiniečiams, deja, labai gerai pažįstamas. Izraelis taiko ir vadinamąjį administracinį sulaikymą, kai žmogus įkalinamas be jokių kaltinimų ir teismo, neva pagal slaptus įrodymus. Dauguma buvusių politinių kalinių, tarp jų ir nemažai vaikų, liudija apie prieš juos vartotą fizinį ir psichologinį smurtą.

Dauguma vyresnių palestiniečių išgyveno nakbą. Trumpai paaiškinkite, kas tai yra.

Žodis „nakba“, išvertus iš arabų kalbos, – „katastrofa“. Tai – 1947 metais pradėtas vykdyti palestiniečių etninis valymas. 1948 m. įkuriant Izraelį, sunaikinta apie pusė tūkstančio palestiniečių kaimų, į tremtį iškeliavo daugiau nei 700 tūkst. gyventojų, jiems grįžti neleidžiama iki šiol. Nakba tebevyksta ir dabar, tik kiek kitokiais metodais.

Kaip manote, kas laukia Palestinos?

Palestinos problema nėra vien nelegalūs Izraelio kolonistai, nors jie ir yra svarbi tos problemos dalis. Okupaciją ir priespaudą įgalina visi tie pasaulio valstybiniai, diplomatiniai, ekonominiai ir kitokie subjektai, kurie gali, bet nesiima jokių realių veiksmų situacijai pakeisti. O palestiniečiai pasiduoti galėjo dar prieš 70 metų, tačiau jie – maždaug šeši milijonai istorinės Palestinos teritorijoje ir dar tiek pat tremtyje arba diasporoje – to daryti nelinkę, jie vis dar kovoja už laisvę. Tragedijoje turi būti padėtas taškas.

Vienas Jūsų knygos skyrius vadinasi „Kaip toliau gyventi lyg niekur nieko?“ Taigi kaip?

Palestinoje paraleliai vyksta dvi tarpusavyje susijusios realybės – okupacija (ji veikia kiekvieną žmogaus gyvenimo aspektą) ir tiesiog paprastas gyvenimas. Reikia labai daug vidinės jėgos ir stiprybės, kad priespaudos akivaizdoje kasdien atsikeltum ir eitum į darbą, derėtumeisi turguje, padėtum vaikams ruošti pamokas, planuotum savaitgalį su draugais, rinktumeisi naujus batus parduotuvėje… Tiesiog gyventum. Palestiniečiai gyvena nepaisydami sunkumų, o galbūt kaip tik dėl jų, nes sveikos sąžinės žmogus negali nesipriešinti neteisybei.

O ką mes taip toli? Geriau žinoti sunkią tiesą ar gyventi neįpareigojančiame mele?

Ar yra kokia nors išeitis?

Kažkada atrodė, kad Berlyno siena stovės amžinai, o ji ėmė ir sugriuvo. Nelsonas Mandela po dešimtmečių vienutėje išėjo į laisvę. Išeičių visada yra. Ir jos randamos pagrindiniu atspirties tašku pasirinkus žmogų, o ne politinius ar ekonominius interesus.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Patricija Belousova: „Miss International“ konkurse labai stipriai pajutau konkurenciją (2)

Praėjusią savaitę Tokijuje, Japonijoje vykusiame tarptautiniame grožio konkurse „Miss International“ „Mis Lietuva“ Patricija Belousova (22 m.) savo grožiu atstovavo mūsų šalį. Mergina papasakojo apie intensyvų pasiruošimą konkursui, savo grožio bei stiliaus gudrybes ir tai, kas jai padėjo išsiskirti iš kitų gražuolių.

Beata Nicholson: priimdama sprendimus, labiau klausau širdies nei proto (4)

Lietuvių virtuvės guru Beata Nicholson (37 m.) – puikiausias pavyzdys, kad motinyste galima mėgautis neaukojant nei mėgstamos veiklos, nei figūros, nei sau skiriamo laiko. Vos prieš 5 mėnesius trečią vaiką pagimdžiusi žurnalistė ir kulinarė neria į naujos veiklos sūkurį.

Eimuntas Nekrošius grįžta į jaunystės teatrą. Po 26-erių metų!

Jaunimo teatras ruošiasi neeilinei premjerai. Į savo jaunystės teatrą grįžta režisierius Eimuntas Nekrošius. Jo naujas spektaklis - „Cinkas (Zn)“ pagal baltarusių rašytojos Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygas.

Muzikantas J. Kulikauskas: violončelė turi neišsemiamas galimybes

„TheAmazing Cello“ - tai vienas geriausių pasaulyje efektų pedalus naudojančių muzikantų, violončelininkas Justas Kulikauskas.

Regimantas Adomaitis: jau nebevaikštau į teatrą, užsiimu kulinarija (17)

„Scanoramoje“ aktorius pristatė prieš 50 metų sukurtą lietuvišką filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“, kuriame jis atliko lovelaso vaidmenį.

Vėlyva motinystė? Kodėl gi ne – žvaigždės, susilaukusios vaikų po 40-ies (9)

Šiuolaikinės moters gyvenime nuolat iškyla pasirinkimo dilemos. Karjera ir šeima konkuruoja dėl pirmaplanio vaidmens. Vis dėlto daugelis moterų nemato problemų planuodamos savo gyvenimą: sukūrusios sėkmingą karjerą pasineria į vėlyvą motinystę.

Žmogaus teisių aktyvistė E. Pizzey: man liko nedaug laiko, bet dar labai norėčiau pamatyti feminizmo žlugimą (111)

Pirmosios pasaulyje moterų prieglaudos įkūrėjai rašytojai, žmogaus teisių aktyvistei Erin Pizzey teko sulaukti grasinimų mirtimi, judėti su policijos apsauga ir netgi emigruoti, tačiau ji niekada neatsižadėjo savo įsitikinimų. Šią legendinę asmenybę pakalbino žurnalistė Jolanta Miškinytė.

Už italo ištekėjusi lietuvė: jam dėl manęs teko ilgai kovoti (22)

Kai Italijos mados pramonei prireikia naujų meistrų, akys nukrypsta į Lečę – nedidelį miestą pietryčių Italijoje, kur Cordellų šeima daugiau nei 200 metų puoselėja aukštosios mados tradicijas. Ir moko meistrystės pradedančiuosius dizainerius, stilistus, modeliuotojus, mados fotografus.

Į Lietuvą grįžusi D. Grigienė: Amerikoje lietuvybę išlaikyti būtų buvę sunku (10)

„Iki pasaulyje įsivyraus vyrų ir moterų lygybė, tol šioje srityje bus ką veikti“, – neabejoja „Swedbank“ Lietuvoje valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė (40 m.). Ji visiškai tikra, kad lygios galimybės komandoje įžiebia kūrybiškumo ugnį, kuria ypatingą darbo aplinką, dėl to pasiekiama daug geresnių rezultatų. Į vyrų bankininkų pasaulį įsiveržusi Dovilė įsitikino, kad lyderystė turi prasmę. Lyderiai formuoja visuomenę ir visų mūsų ateitį.

Agnė Gilytė: vaikai geriausiai patikrina santykių tvirtumą (2)

Sekti stilistę Agnę Gilytę (33 m.) – nelengva užduotis, nes tradicinis ištekėjusios ir vaikų turinčios moters scenarijus darbas–namai šiuo atveju neveikia. Jos dienos prasideda panašiai, bet anaiptol nėra panašios. Gal ir gerai, nes Agnė tikina, kad rutina ją žudo, o mes juk norime matyti ją gyvą?