Dvejus metus Palestinoje gyvenusi Giedrė Steikūnaitė: ten žmonės turi savo tiesą

 (77)
Unikali žurnalistės Giedrės Steikūnaitės knyga „Palestina. Laisvė yra labai graži“ apie palestiniečius ir septynis dešimtmečius trunkančią kasdienę jų kovą už išlikimą sukrečia. Pasaulio žiniasklaida tai patogiai nutyli arba vadina šiuos žmones teroristais. Per dvejus gyvenimo Palestinoje metus G. Steikūnaitė užrašė palestiniečių gyvenimo istorijų.
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Dvejus metus gyvenote Palestinoje. Kas Jus sustabdė šalyje, kur žmonės bene kasdien kaunasi už išlikimą?

Kova už išlikimą ir teisę gyventi oriai, be priespaudos mums labai artima ir pažįstama. Tai besitęsianti žmogiškosios patirties istorija, išgyvenama kaskart iš naujo. Palestinos realybė mūsų nepasiekia, ji pradanginama propagandos liūne, tad jaučiu moralinę atsakomybę pasidalyti su kitais tuo, ką sužinojau apie šią laisvės trokštančią tautą.

Rašote: „Izraelis yra todėl, kad Palestina verčiama nebūti.“ Kodėl apie tai nenoriai kalba pasaulio žiniasklaida?

Izraelis yra aštunta galingiausia pasaulio valstybė, gausiai remiama pirmos galingiausios pasaulio valstybės. Agresorius save sugeba pateikti kaip auką, ir pasaulis juo tiki. Be to, Izraelio politikos kritika iškart sulaukia kaltinimų antisemitizmu (dažnai visiškai nepagrįstų), tad daugelis žurnalistų ir redaktorių pasirenka patogią tylą, o ne faktus ir moralės normas. Galbūt jie pamiršo, kad negalima vienos tragedijos teisinti kita.

Kaip atsitiko, kad Palestina septynis dešimtmečius palestiniečiams yra didžiulis kalėjimas?

Tautų suverenumo teisė gražiai parašyta ant popieriaus, tačiau Palestinai tarptautinės teisės normos, regis, netaikomos. Kai Azijos, Afrikos kraštai veržėsi iš kolonializmo gniaužtų, Palestinoje jėga įkurta valstybė, neigianti palestiniečių teises. Izraelis kontroliuoja visus jūrų ir oro uostus, sausumos pasienio punktus, – į Palestiną neįvažiuosi be Izraelio leidimo. Be jo ir neišvažiuosi. Tad Tėvynė tampa kalėjimu, tačiau vis tiek yra Tėvynė.

Šiurpu skaityti, kaip kiti ateina į dirbamą palestiniečių šeimos žemę ir pradeda elektriniais pjūklais pjauti alyvmedžius. Arba kviečių laukus paleidžia liepsnomis. Taip ciniškai užimamos palestiniečių teritorijos?

Palestiniečiai nuo seno yra žemdirbiai, tad jų ryšys su žeme itin tvirtas. Ji nėra tik pragyvenimo šaltinis, ji – ir žmogaus tapatybės dalis. O žemė atimama įvairiais būdais, pvz., plečiant nelegalias Izraelio kolonijas arba atskiriant ūkininką nuo jo alyvmedžių betonine kelių metrų aukščio siena. Žemė nusavinama ir „saugumo“ sumetimais, tik kieno tas saugumas? Kaimuose, ypač kai laikas nuimti alyvuogių derlių (spalio ir lapkričio mėnesiais), dažnai automatais ginkluoti nelegalūs Izraelio kolonistai (Lietuvoje jie vadinami pozityviai nuteikiančiu žodžiu „naujakurys“) padega, išrauna arba elektriniais pjūklais nupjauna palestiniečių alyvmedžius – nacionalinį Palestinos medį. Arba liepsnomis paleidžia kviečių laukus. Taip žmonės praranda derlių ir kartu – pragyvenimo šaltinį.

Palestiniečiai gyvena nepaisydami sunkumų, o galbūt kaip tik dėl jų, nes sveikos sąžinės žmogus negali nesipriešinti neteisybei.

Kodėl Izraelio kareiviai taip žiauriai tyčiojasi iš palestiniečių? Iš kur ta neapykanta?

Kad kareivis galėtų pakelti ginklą prieš neginkluotą civilį, ypač vaiką, būtina, kad kareivio galvoje tas civilis būtų nužmogintas. Neapykanta prisidengiant saugumu ar grėsme didelėje Izraelio visuomenės dalyje skatinama nuo mažumės, pavyzdžiui, vaikams diegiama, kad arabas yra priešas. Tą nuolatos kartoja ir žmones kiršinti suinteresuoti Izraelio politikai. Užaugę neapykantos „kitam“ persunktoje aplinkoje, į kariuomenę (karinė tarnyba Izraelyje privaloma visiems piliečiams, išskyrus palestiniečius; dėl sąžinės ar pacifizmo jos atsisakiusieji baudžiami kalėjimu) atėję jauni izraeliečiai elgiasi taip, kaip visą gyvenimą buvo mokyti. Tik kas turi dėtis tavo galvoje, kad sugalvotum, pavyzdžiui, įkišti vaikui po apykakle garsinę granatą; per naktinį reidą palestiniečių namuose išdarkyti baldus, sulaužyti vonią, kiaušiniais apmėtyti sienas ar kariniame patikros punkte rėkti ant močiutės, kad per lėtai traukia iš rankinuko savo tapatybės kortelę. Toks elgesys, žinoma, traumuoja ir pačius kareivius. Jie jaučia spaudimą pritapti neapykantos aplinkoje, kurioje yra „išrinktieji“ ir visi kiti.

Ar pati esate patyrusi Izraelio kariuomenės atstovų puolimą, grėsmę gyvybei?

Ne.

Kas Jus labiausiai sukrėtė Palestinoje?

Žmogaus gebėjimų horizontai – ir tie šviesūs, ir labai labai tamsūs.

Palestiniečiai (vyrai, moterys, vaikai) grūdami į kalėjimus, ir tam nereikia jokių priežasčių. Šiurpūs moterų pasakojimai apie patirtį Moskabijoje – kalinių kankinimo centre…

Politinis įkalinimas yra ne vienos valdžios išbandytas būdas traumuoti žmones emociškai, fiziškai, psichologiškai. Šeimos narį prievarta ištraukus iš jo aplinkos, naikinama ir visa bendruomenė, socialinės struktūros, pati šeima. Įkalinimas palestiniečiams, deja, labai gerai pažįstamas. Izraelis taiko ir vadinamąjį administracinį sulaikymą, kai žmogus įkalinamas be jokių kaltinimų ir teismo, neva pagal slaptus įrodymus. Dauguma buvusių politinių kalinių, tarp jų ir nemažai vaikų, liudija apie prieš juos vartotą fizinį ir psichologinį smurtą.

Dauguma vyresnių palestiniečių išgyveno nakbą. Trumpai paaiškinkite, kas tai yra.

Žodis „nakba“, išvertus iš arabų kalbos, – „katastrofa“. Tai – 1947 metais pradėtas vykdyti palestiniečių etninis valymas. 1948 m. įkuriant Izraelį, sunaikinta apie pusė tūkstančio palestiniečių kaimų, į tremtį iškeliavo daugiau nei 700 tūkst. gyventojų, jiems grįžti neleidžiama iki šiol. Nakba tebevyksta ir dabar, tik kiek kitokiais metodais.

Kaip manote, kas laukia Palestinos?

Palestinos problema nėra vien nelegalūs Izraelio kolonistai, nors jie ir yra svarbi tos problemos dalis. Okupaciją ir priespaudą įgalina visi tie pasaulio valstybiniai, diplomatiniai, ekonominiai ir kitokie subjektai, kurie gali, bet nesiima jokių realių veiksmų situacijai pakeisti. O palestiniečiai pasiduoti galėjo dar prieš 70 metų, tačiau jie – maždaug šeši milijonai istorinės Palestinos teritorijoje ir dar tiek pat tremtyje arba diasporoje – to daryti nelinkę, jie vis dar kovoja už laisvę. Tragedijoje turi būti padėtas taškas.

Vienas Jūsų knygos skyrius vadinasi „Kaip toliau gyventi lyg niekur nieko?“ Taigi kaip?

Palestinoje paraleliai vyksta dvi tarpusavyje susijusios realybės – okupacija (ji veikia kiekvieną žmogaus gyvenimo aspektą) ir tiesiog paprastas gyvenimas. Reikia labai daug vidinės jėgos ir stiprybės, kad priespaudos akivaizdoje kasdien atsikeltum ir eitum į darbą, derėtumeisi turguje, padėtum vaikams ruošti pamokas, planuotum savaitgalį su draugais, rinktumeisi naujus batus parduotuvėje… Tiesiog gyventum. Palestiniečiai gyvena nepaisydami sunkumų, o galbūt kaip tik dėl jų, nes sveikos sąžinės žmogus negali nesipriešinti neteisybei.

O ką mes taip toli? Geriau žinoti sunkią tiesą ar gyventi neįpareigojančiame mele?

Ar yra kokia nors išeitis?

Kažkada atrodė, kad Berlyno siena stovės amžinai, o ji ėmė ir sugriuvo. Nelsonas Mandela po dešimtmečių vienutėje išėjo į laisvę. Išeičių visada yra. Ir jos randamos pagrindiniu atspirties tašku pasirinkus žmogų, o ne politinius ar ekonominius interesus.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Aktorė Justė Zinkevičiūtė: niekada nesureikšminau viešumo, reikia mokėti ir atsitraukti (13)

Kino ir televizijos aktorė Justė Zinkevičiūtė (28 m.) – apie autorinę knygą, jūros įtaką asmenybės formavimuisi bei kiną ir teatrą kaip du skirtingus gyvenimus.

Pastatas Vilniaus gatvėje slepia nepaprastą meilės istoriją (6)

Per kaukių balių dvidešimtmetė Pranciška Uršulė buvo supažindinta su Mykolu Kazimieru Radvila. Tais metais atvykęs į Čartoryską dvidešimt trejų metų jaunuolis prisistatė kunigaikščiams Višnioveckiams, tad dalyvavo pokylyje ir daug bendravo su kunigaikštiene Teofile Višniovecka. Šalia šios stovėjo labai negraži rūmų dama...

„Grieg trio” – iš Norvegijos atvykęs ansamblis, trokštantis užmegzti kontaktą su Lietuvos publika

Šį savaitgalį Lietuvos publikai koncertuos vienas garsiausių pasaulyje kamerinės muzikos ansamblių – fortepijoninis trio iš Norvegijos „Grieg Trio“. Prestižinių konkursų laureatai, koncertavę žinomiausiose pasaulio scenose, išskirtine programa nudžiugins XXII Pažaislio muzikos festivalio klausytojus.

Išsižadėti motinystės – ką apie tai mano žymios pasaulio moterys? (28)

Daugeliui moterų motinystė – svarbiausia ir būtina gyvenimo misija. Be palikuonių jos jaučiasi nevisavertės ir nelaimingos. Vis dėlto pasaulyje plinta tendencija sąmoningai atsisakyti motinystės ar tėvystės. Būrys Holivudo žvaigždžių jau pasuko šiuo keliu.

Tikra istorija: išsiskyrusi, atsisakiusi vadovės pareigų, bet atradusi meilę gyvenimui (30)

Technologijos mokslų daktarė, dėstytoja, keliautoja, žinių apie geriamąjį vandenį skleidėja ir tiesiog laiminga moteris Ramunė Albrektienė savo gyvenime patyrė ne vieną rimtą išbandymą, kuriuos ji pati dabar vadina atradimais per praradimus. Kūrusi šeimos idilę nuosavame name ir ėjusi vadovės pareigas darbe Ramunė staiga prarado viską: „Dažnai klausdavau Dievo, kodėl būtent mane užklupo tokie sunkumai, bet dabar suprantu, jog tai pamokos, kurių dėka galiu džiaugtis kiekviena diena.“

Kai avalynė dvelkia jūra

Sakoma, kad geriausios idėjos kyla, kai ištinka bėda. Taip nutiko ir Andrea Verdura'ai (42 m.), ekologiškos avalynės kūrėjui iš Pjombino – nedidelio vidurinėje Italijos dalyje esančio miesto.

Bertos Tilmantaitės fotoistorija: tai, ką žmonės gali sunaikinti

Per didelė žmonių populiacija, oro, vandens užterštumas, šiukšlės, miškų kirtimas, nykstantys gyvūnai ir augalai – tik kelios iš Žemę slegiančių problemų. Daugumą jų sukėlusi žmonija pati kenčia nebesugebėdama prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų. Šios fotografijos pasakoja apie žmonių gyvenimą skirtingomis sąlygomis, jų sąlytį su gamta.

I. Drėgvienė: vyro onkologinė liga, prieš laiką gimę mūsų mažyliai – niekada neklausiau, kodėl man (7)

Onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ vadovė Ieva Drėgvienė (38 m.) mielai pamirštų tas dienas prieš devynerius metus, kai jos vyrui Kęstučiui buvo diagnozuota lėtinė mieloleukemija. Tąsyk jiedu abu surėmė pečius kovai už gyvenimą ir gyvybę. Agresyvus gydymas galėjo pakenkti vyro vaisingumui, tad pora iškart atliko lytinių ląstelių užšaldymo procedūrą. Dieną naktį prie sergančiojo ligoninėje leidusi moteris ryžosi pagalbiniam apvaisinimui, susilaukė dvynukų.

Mados fotografas Rokas Darulis: šiandien madą diktuoja masės (9)

Taip ir pasakiau jam: „Regis, susikrautum kuprinę ir iškeliautum, kur akys veda.“ Jis linktelėjo galva, nors ir to nereikėjo – fotografo Roko Darulio (29 m.) šypsenoje įstrigęs egzistencinis liūdesys pasako daugiau nei žodžiai. Lyg nebūtų visų tų garsiausių pasaulio žurnalų viršelių nuotraukų, Lietuvos dizainerių drabužių fotosesijos Nidoje garsiam amerikiečių leidiniui „The Last Magazine“. Bet kai turi daug, juk visada norisi daugiau.

Filmas apie Azijos moterų sekso vergiją paskatino režisierę prabilti ir apie pačios patirtą prievartą (4)

Vilniuje viešėjusi kanadietė Tiffany Hsiung festivalyje „Kino pavasaris“ pristatė filmą „Atsiprašymas“ širdį veriama tema – apie Antrojo pasaulinio karo metais Japonijos karių prievartautas Azijos moteris. Šiandien jos, 90-metės, nori viena – kad Japonijos valdžia atsiprašytų. Jauna režisierė močiučių istorijas įamžino siekdama, kad tai niekada nepasikartotų.

Bitininkė Salomėja: kartą paragavusi bičių pienelio negalėjau užmigti iki paryčių (39)

Bitininkystė kartais vadinama saldžiu verslu, bet retas žino, kiek žinių, kantrybės ir darbštumo reikia auginantiesiems bites. Salomėja Mikolajevič (29 m.) su būsimu vyru Gabrieliumi pirmuosius avilius nusipirko prieš 4-erius metus. Bitininkams teko patirti visko, dabar pora svajoja apie laiką, kai galės šiam hobiui atsiduoti visiškai.

Iš sostinės į kaimą prie pelkės išsikėlusi fotografė: mums su vyru ne tas pats, kur gyventi (18)

Fotografė Rita Stankevičiūtė-Kazakevičienė (33 m.) penkiolika metų gyveno ir dirbo Vilniuje. Grįžti į gimtinę ją paskatino sutuoktinis Nerijus. „Mama priminė, kaip esu rėžusi: „Jau į Marijampolę tai tikrai negrįšiu, verčiau Vilniuje gatves šluosiu“, – juokdamasi pasakoja dviejų mėnesių Kristupo mama. Puskelnių kaime šeima pasistatė ir įsirengė energiją tausojantį namą, sodina sodą, valo šalia esančio užpelkėjusio ežerėlio pakrantę.

Mados vadybininkė Ieva Zubavičiūtė: laužyti stereotipus – toks mano tikslas

„Iš kur? Iš naujosios Europos!“ – su pasididžiavimu taria Londone gyvenanti mados vadybininkė Ieva Zubavičiūtė (33 m.), kai vietiniai paklausia, iš kur mano dėvimi drabužiai ir aksesuarai. Didžiojoje Britanijoje moteris žinoma kaip Rytų Europos nepriklausomų lėtosios mados prekių ženklų populiarintoja. Pati Ieva irgi stengiasi gyventi lėčiau, vartoti saikingai, – eiti su ta pačia suknele į trejas vestuves iš eilės jai visai ne gėda!

Gamtos fotografas M. Čepulis: jei 2 ar 3 dienas neišlekiu į mišką, mano rodomasis pirštas ima trūkčioti (4)

Jo fotomodeliams nereikia madingų drabužių, stilistų ir vizažistų paslaugų. O štai pačiam fotografui reikia geležinės kantrybės ir degančios aistros norint įamžinti gamtos teatre vykstančius įspūdingus spektaklius. Tinklaraščio „Čepulio fotoklajonės“ ir knygos „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ autorius, keturių vaikų tėtis Marius Čepulis (42 m.) yra apsėstas ir kitų aistrų – šoka salsą, nardo...

Tvarios mados ambasadorė: manęs nekamuoja problema „Neturiu kuo apsirengti“ (2)

Kai prieš beveik trejus metus bene vienintelė Lietuvoje diplomuota tvarios mados specialistė Ieva Jurgaitytė-Kodesnikovienė (31 m.) pradėjo kalbėti apie šią naują mados kryptį, dauguma klausinėdavo, kas tai yra. Dabar vis daugiau žmonių klausia, kaip galėtų prie to prisidėti.