D. Kalinauskaitė: kaip rašytoja sužydėjau sulaukusi Žemaitės amžiaus

 (25)
Viena įdomiausių lietuvių prozininkių Danutė Kalinauskaitė (56 m.) juokauja, kad ji, kaip rašytoja, sužydėjo sulaukusi Žemaitės amžiaus. Neseniai išleista trečioji jos novelių knyga „Skersvėjų namai“ pakeri turtinga kalba, keliais prasmių klodais, šviesiu humoro jausmu.
D. Kalinauskaitė: kaip rašytoja sužydėjau sulaukusi Žemaitės amžiaus
© Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Dirbate redaktore Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, išmanote aukštus literatūros standartus, tad ir sau keliate perfekcionistinius reikalavimus. Ar todėl Jūsų knygos gimsta lėtai (1987 m. – „Išėjusi šviesa“, 2008 m. – „Niekada nežinai“, 2015 m. – „Skersvėjų namai“)?

Jos atsirado savo laiku. Pirmoji knygelė buvo paraiška. Tada man, kaip paprastai jauniems žmonėms, viskas gerai klostėsi, buvau ką tik baigusi universitetą, dirbau „Moksleivio“ redakcijoje, ištekėjau, gimė dukra, išleidau knygą, atrodė, netrukus išleisiu ir antrą, paskui trečią, bet... Atsisėdau ant atsarginių suolelio. Matyt, pernelyg laimingai gyvenau, buvau per jauna. Mano branda prasidėjo, kai buvo maždaug 42-eji metai. Užgriuvo viskas: tėvų senatvė, artimųjų negandos, alzheimeriai, parkinsonai, vėžiai, mirtys, kraustomi ir parduodami tėvų namai, jaunesnis brolis su šeima emigravo į Ameriką. Su visu tuo reikėjo susitvarkyti, ir aš perlūžau. Taip vėl, „iš naujo“, tapau rašytoja (juokiasi). Knyga „Niekada nežinai“ atsirado iš būtinybės, dėl terapinių priežasčių. „Skersvėjų namai“ visai iš kitų paskatų – iš įdomumo, iš noro rašyti, sakyčiau, iš žodžių traukos...

Pasakojate apie skaudžius dalykus, kurie pastūmėjo parašyti knygą „Niekada nežinai“, vis dėlto joje neaptikau asmeninių išgyvenimų sunkio.

Tai dienoraščiuose gali verkti, savęs gailėtis, seilėtis, leisti juodumas, o literatūros tekstas turi būti graži, gerai sukalta struktūra, grakštus, žaismingas, humoro lydimas pasakojimas, kuriame, be to, neturi jaustis prakaito smarvės

„Jei kalbama apie literatūrą, tai tikrumo matas visais laikais – geresnio nebuvo ir nebus – skaitytojo žąsies oda. Dilgsniai panagėse – tikrame kūrinyje rašytojas adatomis bado skaitytojui panages. Diria odą...“ – mąsto Jūsų novelės „Nekalčiausia archeologija“ herojus. O ką išgyvena pati rašytoja?
Stengiuosi, kad viskas, ką darau, būtų tikra. Mano knygos gimsta lėtai būtent dėl šios priežasties. Akys turi prisigerti vaizdų, nosis – kvapų, galva – suvokimų. Turiu pačiupinėti, pamatyti, užuosti, pabūti, negana to, – perprasti viso to vertę. O tam reikalinga natūrali, savaiminė laiko slinktis. Štampuojamų knygų – masė. Žodžių infliacija atsiranda ne dėl ko nors antgamtiška. Dėl skubos. Man įdomu neskubėti.

Žinote daug retų žodžių, jie – iš tėvų?

Visi mano žodžiai, taip pat reti – iš namų. Aš nedažnai knisuosi Didžiajame lietuvių kalbos žodyne, – labai gražiai kalbėdavo abu mano tėvai. Tėtis, siuvėjas, buvo apsigimęs pasakotojas. Už knygų pasaulį turiu padėkoti savo bronchitams ir plaučių uždegimams. Vaikystėje dėl ligos vienais metais apskritai nelankiau mokyklos – mokytoja ateidavo į namus. Įnikau skaityti, prarijau begalę knygų. Užpakalis nuo injekcijų būdavo mėlynas. Mama pažadėjo: už kiekvieną adatą – po knygą. Žodžio laikėsi. Už pastūmėjimą į literatūrą turiu būti dėkinga broliui Jonui, poetui. Klasėje, kai dauguma dar skaitė tik „Vinetu – apačių vadą“ ar „Kalio Bliumkvisto nuotykius“, aš jau buvau įsikirtusi į specialiai sudarytą šiuolaikinės lietuvių ir užsienio literatūros sąrašą. Brolis tikriausiai įžvelgė many literatūrinių želmenėlių.

Iš trijų jauniausioji, mergaitė... Kas svarbiausia atklysta iš vaikystės?

Spalvos, kvapai, šešėliai, paupys, Linksmės kalnas, sodas, krapų skėčiai, česnakai žynių kepurėlėmis, tėvo siuvimo kambarys, priverstas audinių, vatalino, pamušalų, siūlų, iškarpų... Gimiau ir užaugau Kaune, labai gražioje vietovėje, prie įvažiavimo į ją iškaltas užrašas: „Jiesios landšaftinis draustinis.“ Tėvai ten atsikraustė iš Suvalkijos, Pajevonio kaimo, – dėl ryšių su miško broliais, partizanais, teko bėgti nuo stribų. Tą situaciją, kai ima dvejintis psichika, nes „dieną – vieni, o naktį – kiti“, yra išgyvenę daugelis pokario kaimo žmonių. Taigi tėvai iškirto krūmynus, pasistatė namą beveik ant upės kranto. Labai gerai atsimenu savo vaikystės pavasarių potvynius, kai išplaukdavo ižas, – užsemdavo beveik pusę mūsų sodo, vyšnių ir obelų matydavosi tik viršūnės, o kai nuslūgdavo, dirvoj iki pat upės likdavo blizgėti gyvos žuvys. Naktį, gulėdama lovoje, tarsi jausdavau, kaip kyla ir artinasi vanduo, o tėvai spėliodavo: „Sems ar ne?“

Mano biografija nerašytojiška. Nebuvo audringų skyrybų, išėjimų ir sugrįžimų, antausių, nebuvo arbatos šaukštelių ir puodelių dalybų.

Mes turėjome sodą ir daržą. Kai augau, sodas jau buvo ūksmingas, ir aš galėdavau ten viena praleisti valandų valandas. Tyrinėdavau aibę dalykų, nuo žirnių ankšties mikropasaulio iki žiogo sparno sandaros, mėgdavau neverčiama ravėti, sutrinti tarp pirštų grumstą, sultingą žolę, patikdavo raunamų žliūgių, garšvų garsas (visos mano „faktūros ir tekstūros“, juslinė prigimtis – iš ten). Arba įlindusi į serbentus skaitydavau. Arba siausdavome su Jiesios vaikais prie upės, karklyne, mūsų gatvelėje, žiemą su „peiliais“ (pačiūžomis) čiuožinėdavome ant upės ir čiuožykloj už geležinkelio – tarp įšalusių meldų.

Tėvai mane labai mylėjo, abu broliai buvo gerokai vyresni (12-a ir 9-eriais metais), tad aš – pagrandukas. Kai dabar pagalvoju, santykiai su tėvais apsuko didelį gyvenimo ratą ir grįžo ten, kur prasidėjo. Vaikystėje buvau mamyčiukė, tėvai man reiškė viską, 7 ar 8 klasėje pradėjau maištauti, ėmiau niekinti jų gyvenimo būdą („knysliai, kalantys pinigus“, o juk jiems reikėjo mus tris išleisti į aukštuosius mokslus, ir jie išleido), apmąsčiau, netgi labai konkrečiai, ką su savimi pasiimsiu, kai bėgsiu iš namų, 10 ar 11 klasėje atitokau, bet jutau, kad žūtbūt turiu išsiplėšti iš „dusinančio“ Kauno, kuriame beveik nėra humanitarų, vieni „tiksliukai“, praktikai, turgininkai, žmonės be meninio polėkio, ir išvažiuoti į Vilnių paskui brolį, kuris bendrauja su Judita Vaičiūnaite ir kitais rašytojais iš knygų lentynų, antraip supelysiu jauna, žūsiu. Išvažiavau. Kai, baigusi universitetą, ištekėjau ir susilaukiau dukters, tėvų gyvenimas vėl priartėjo – kažkaip iš vidaus, ir jie abu man vėl pasidarė svarbūs, paskutinius dešimt metų buvo be galo brangūs, o dabar – pakylėti į šventųjų rangą, bet jų nė vieno nebėra.

Man vis brangesnis tas laikas, kai dar buvome visi. Vasarą pas mus nuolat kas nors iš giminių, gyvenusių miesto centre, „ant akmens“, įsikurdavo kaip vasarnamy. Ir savaitgaliais būdavo pilna žmonių – tolimi ir artimesni giminės, tėvų draugai atvažiuodavo pabūti gamtoje, prie upės, sode, pavalgyti tikrų juodųjų serbentų, atsigerti tikro vandens, kai kas, išsiskleidęs sudedamąją lovelę, sode naktimis miegodavo tarp varnalėšų. Atsimenu dideles staltieses su užkandžiais prie Jiesios, maudynes...

Labai svarbus žmogus vaikystėje man buvo krikšto mama Danutė Vieraitytė (ji mirė šį rudenį), vaistininkė. Ji mane mažą vesdavosi į savo senąją Kauno vaistinę prie miesto sodo (ten aš „dirbdavau“ receptaru, „išrašinėdavau“ receptus, o ji – signataru), kartais, kai jai reikdavo budėti, likdavome ten nakvoti, ir man tai darė didelį įspūdį. Jos mama, teta Vieraitienė, visada skaniai kvepėdavusi pudra ir kvepalais, aristokratiškų manierų moteris, dirbo Kauno dramos teatre. Kai likdavau pas Vieraičius truputį pagyventi, su krikšto mama kas vakarą eidavau į teatrą. Tik jai ir Kiprui Petrauskui būdavo galima eiti į teatrą nemokamai kasdien. Mudvi sėdėdavome balkone, „mūsų“ vietoje, aš emocingai reaguodavau. Kartą buvau nuvesta susipažinti su tuomečiu teatro direktoriumi Antanu Gabrėnu. Net neišsigandau jo, nors vaikystėje vyrų klaikiai bijojau. Kai pro vartus į kiemą įžengdavo koks nors nepažįstamas vyriškis, akimirksniu dingdavau už žirnių lysvės.

Esate dirbanti prozininkė. Rašote laisvalaikiu, šio reikia atkapstyti. Kaip sugyvena redaktorė ir rašytoja?

Kartais nekaip. Nes reikia geležinės kantrybės, auksinių akių, o užpakalis turi būti iš titano. Kadangi nėra kitos išeities, nes neturiu šermuonėlių kailinių, stengiuosi, kad tos dvi laikytųsi taikaus būvio principo. Pagaliau rašytoja iš redaktorės išpeša šiokios tokios naudos: išmoksta disciplinos, nepakenčia kiaurų frazių, netikslių žodžių, neatsakingo rašymo. Redaktorė iš rašytojos irgi šio bei to mokosi: neviršyti savo įgaliojimų ir neperrašinėti kito žmogaus, tai yra netiesinti kuproto. Kiekvienas žmogus, jeigu yra raštingas, rašo taip, kaip kvėpuoja. Redaguodamas turi atsiminti: jis yra jis, o tu šiuo atveju – tik tu. Geriausias redaktorius tas, kurio darbas susigeria kaip į smėlį. Nematomas redaktorius – tobulybė.

Kodėl kalbos redaktores kartais lydi epitetai: „stilistės nihilistės“, „kalbos kastruotojos“, „susintojos“?

Griežtai atskirčiau susintojas nuo tikrų, gerų redaktorių, kurių verktinai verkia, net kruvinomis ašaromis, mūsų portalų tekstai. Labai juokinga, kai koks nors beraštis ar aršus televizinis veikėjas feisbuke, atsistojęs mačo poza, į šuns dienas deda „kalbos kastruotojas“, „akiniuotas davatkas megztais sijonais“. Na, ką gali atsakyti: „Tave, šikniau, reikia redaguoti nuo galvos iki kojų, skersai ir išilgai, be to, dar „Fairy“ išplauti burną.“ Deja, yra ir kalbos susintojų, kurioms meška ant ausies užlipusi, jos entuziastingai registruoja draudimus, kada koks žodis buvo nulinčiuotas kalbininkų. Grožinius kūrinius gali redaguoti ne bet kas. Redaktorius labai gerbiu, net jei kartais ir perlenkia lazdą, – jų darbas menkai apmokamas, o sunkus kaip akmenskaldžių... Viešoji erdvė taip užšiukšlinta, kad žmonės prie to jau pripratę ir nebejunta.

D. Kalinauskaitė: kaip rašytoja sužydėjau sulaukusi Žemaitės amžiaus
© Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Ar daug drąsos reikia moteriai rašytojai skaitytojams į savo pašėlusios vaizduotės arba dar šiurpiau – į išgyventos tikrovės – akivarus vilioti?

Iš rašytojo be drąsos – nieko gero. Galų gale nerašau „Vaginos monologų“, nerašau apie perversijas ir iškrypimus. Drąsa man yra kitkas – mokėjimas kalbėti neadaptuojant savo pasaulio ir savo kalbinės raiškos prie skaitytojo; nepaklusti skubai ir eiti su šakute prieš traukinį; nebijoti kalbėti nuobodžiai, būti nemoderniai, provincialiai. Provincialumo baimė ir yra provincialumas. Pagaliau mano metų moteriai jaunystės ir gražaus kūno kulto laikais drąsa yra rašyti apie tai, kaip sensti.
Kaip rašytoja prasidėjau ne jaunystėje. Žemaitės amžiaus. Anksčiau manęs net negalėjo būti. Ir nebuvo. Tik su užgyventa patirtimi ir išmintimi, visko vertės pojūčiu atėjo ir rašymo meistrystė. O kūrinių autobiografiškumas... Neaprašinėju savo gyvenimo. Tik aš viena galiu pasakyti, kur baigiasi personažo pasaulis ir kur prasidedu aš, kur baigiuosi aš ir prasideda personažas. Pirmasis asmuo neva kuria autobiografiškumo iliuziją, bet tai apgaulė. Tarkim, novelė „Norėčiau būti Karenina“. Niekas Sočyje manęs neglostinėjo. Tos istorijos turėjau tik grobelį. Patį faktą man papasakojo 82-ejų metų moteris, o istoriją sukūriau. Be to, viską pavėlinau 30 metų, taigi turėjau atlikti matematinius skaičiavimus, kad priderinčiau realijas, ypač Čečėnijos karus, menkiausias smulkmenas ir „nenugrybaučiau“ laiko atžvilgiu. Kai taip imi mėsinėti, narstyti po kaulelį, teksto autobiografiškumo burtai sklaidosi kaip dūmai, neblaškomi vėjo...

Mano metų moteriai jaunystės ir gražaus kūno kulto laikais drąsa yra rašyti apie tai, kaip sensti.

Kaip Jūsų vyras Romas žvelgia į tokias meilės istorijas?

Nežinau, ar jis tą tekstą skaitė. Man patiko, kaip į klausimą: „Ar jūsų knygas perskaito žmona?“ atsakė A. Šliogeris: „Neskaito, ir manau, kad tai savaime suprantama.“ (Juokiasi.) Mano vyras, išgirdęs, kaip per radiją jį miniu, juokais pagrūmojo: „Tu su savo kūryba daryk ką nori, bet manęs į tai prašyčiau nevelti.“

Jūsų sutuoktinis – pirmasis ir paskutinis mylimasis?

Na, atrodo, teks šiek tiek įvelti... Mes pažįstami nuo pirmos klasės, kartu gyvename 30 metų. Kai tiek laiko žmogų pažįsti, jis tau įaugęs lyg nagas į mėsą.

Baigėme vidurinę, jis išvažiavo mokytis į jūreivystės mokyklą, kaip šturmanas plaukiojo po pasaulio jūras ir vandenynus, o aš Vilniuje studijavau lituanistiką. Po šešerių nesimatymo metų atsitiktinai susitikome Kauno geležinkelio stotyje ir likome kartu. Jis dėl manęs metė jūras, atvažiavo į Vilnių, universitete studijavo istoriją. Taigi padarė nemenką viražą. Nors dirba ne pagal specialybę, istorinis domėjimasis viskuo ir visur liko. Jei važiuojame į kokį Madridą, jam įdomu griuvėsiai, bažnyčios, vienuolynai, istoriniai pastatai... Man – gatvės muzikantas pilna kariesų burna, dainuojantis kartu su savo šuva, – reiktų pamatyti! Bažnyčios klausyklos prieblandoje sėdintis kunigas, maigantis išmanųjį. Žinot, ta nuodėmių rutina... Moteris, kalnuose tapanti kava ir prašanti pagalbos, – paveikslui užbaigti jai trūksta vieno lašelyčio vandens, nors imk ir įvarvink ašarą. Detales iš kelionių, apskritai detales aš užsirašau į storus sąsiuvinius. Juos vadinu „klondaikais“, vėliau tie „klondaikai“ atsiveria.

Jūsų namai, kaip supratau iš novelės „Dryžuoti“, jaukūs ir linksmi jau vien dėl dryžuotų kaip zebras minkštasuolių, ant kurių sėdintys draugai „instinktyviai sustangrėjusiais sėdmenimis bando apčiuopti (kaip kadaise vilties vis neprarandantis Kisa Vorobjaninovas), ar po dryžuotais apmušalais per stebuklą neslypi 150 tūkstančių aukso rublių vertės deimantai.“ Įdomu, koks Jūsų darbo kambarys, ar stalas – prie lango? Jei taip, ką pro jį matote?

Tų baldų pirkimas vyko kiek komiškai, beveik kaip novelėje. Kai pernelyg ilgai renkiesi, nusėda baterijos, ir galiausiai pasidaro tas pats, ką nusipirksi. Taip įsigijome per didelius dryžuotus baldus, be to, kaip sakė mano draugė, „su pretenzija į prabangą.“ Tie zebriški baldai su mumis tebegyvena, bet už langų nebėgioja jokie zebrai nei žirafos, tai yra ko nors ypatinga nematyti. Gyvenu, kaip sakydavo S. Geda, „ant laktos“, aštuntame aukšte. Galiu žiūrėti į dangų, debesis, lietų, sniegą. Dramblio kaulo spalvos orą. Už kelių namų kvėpuoja miškas. Jo nematau, bet žinau: bet kada – dieną ar naktį – galiu ten nueiti. Man ne taip svarbu, kas už lango. Kadaise rūpėjo įsikurti kokioje ypatingoje, gražioje vietoje, o dabar to nereikia, aš pati visko pilna – ir vaizdų, ir vietų. Rašyti galiu bet kur. Išsikraustė dukra, ir mūsų trijų kambarių bute migruoju iš vieno kambario į kitą. Man ir virtuvėje gerai, ir svetainėje, ir Justės kambaryje. Esu vaikščiotoja iš kampo į kampą, po gatves, suku ratus apie Fabijoniškes, mėgstu į darbą eiti pėsčiomis – Paneriu. Vaikštant viskas dėliojasi, gula sakiniai ir klostosi formuluotės. Kadaise, kai namo parvažiuodavo brolis, aš, aštuonmetė, stebėdavau, kaip jis kursuoja – nuo fikuso iki durų ir atgal. Būdavo taip juokinga. O dabar pati kursuoju. Kada nors vaikščiosiu kaip ta moteris iš „Žmogaus, pilno skersvėjų“ – įsitvėrusi slidės lazdos...

Jūsų duktė Justė gyvena savarankiškai. Ar labai ištuštėja namai, kai išeina vaikas?

Ištuštėja, bet namai apskritai tuštėja – ateina pojūtis, kad daugelio dalykų tau nebereikia ir daiktai pamažu apmiršta, nors tebėra savo vietose. Daug ką reiktų mesti be gailesčio ir sentimentų – oras lengviau cirkuliuotų.

Man nėra smulkmenų. Juk gali paslysti ant arbūzo sėklos, blogai nukristi, ir tavo gyvenimas pasisuks 180 laipsnių kampu.

Vaikas – ne tavo nuosavybė, jo su virvele prie kojos neprisiriši. Atsimenu tą dieną, kai Justė išsikraustė, akyse stovi nešama už ją didesnė batų dėžučių stirta... Kaimynai, protingi žmonės, paskui manęs klausinėjo: „Ar ne prabanga tame pačiame mieste gyventi per dvi vietas? Kokios priežastys? Kas negerai?“ Viskas gerai. Ir jokios prabangos. Tiesiog atėjo laikas žmogui turėti atskirus namus. Savo. Vaikai nori judėti tik į priekį. Justei – 28-eri, ji mokėsi svetur, daug keliavo. Labai savarankiškas žmogus. Pati to nejausdama jau pradeda rūpintis mūsų su tėvu reikalais, sveikata, norėtų kontroliuoti, ir man vis dar sunku susitaikyti, kad pamažu keičiamės vietomis. Kai kur nors išvykstame, ji grįžta namo prižiūrėti papūgos Smalos ir sukrauna maišus daiktų, kurie, jos manymu, jau išmestini. O aš tuos daiktus pasvarsčiusi vėl sugrąžinu į vietas (juokiasi).

„Kartą ji pravirko, ne, ne iš laimės – iš laimės neišsipildymo, juk neišsipildymas, kaip ir bet kokia stoka, dažnai yra kur kas daugiau nei pati laimė, pats turėjimas, nors mums atrodo priešingai...“ („Norėčiau būti Karenina“). Dėl kokių neišsipildymų galėtumėte pravirkti?

Dėl jokių. Esu absoliučiai išsipildžiusi. Esu savo aplinkybėse, savo galimybėse, savo likime. Pravirkti galėčiau tik dėl artimųjų netekčių, nelaimių, ligų. Dėl to esu staugte staugusi. Pravirkti sekasi vis sunkiau, kartais norisi, o negali. Vadinasi, sensti. Būna, kad viskas ištąso, tada pravirksti dėl sudužusio pupelių stiklainio. Momentinis siutas. O kadaise buvau tokia jautruolė, verksnė. Mama supykusi sakydavo: „Paverk, paverk, myžt mažiau reikės.“ O tėtis – romantikas, poetas gyvenime – klausdavo: „Na, kodėl tos tavo ašaros vis paviršiuje?“
Ko man trūksta? Chroniškai trūksta miego. Natūralaus, o ne sumeistrauto. Ko per daug? Smulkių rūpestėlių ir darbelių, įsipareigojimų. Kuisliavos. Visi tie darbeliai ir rūpestėliai pakeliami, ištveriami, bet turi aštrius dantukus ir valgo tavo laiką. Visų moterų, kurios nevilki šermuonėlių kailinių, toks gyvenimas, tačiau aš turiu valią – ką noriu parašyti, parašysiu.

Rašytojas Laurynas Katkus teigė, kad Jūsų „biografijoje nerastume nepaprastų įvykių ir nuotykių, kuriais, pagal romantišką legendą, turi pasižymėti rašytojo gyvenimas.“ Ar jis teisus?

L. Katkus neprašovė pro šalį – mano biografija nerašytojiška. Nebuvo audringų skyrybų, išėjimų ir sugrįžimų, antausių, nebuvo arbatos šaukštelių ir puodelių dalybų. Žinot, kai kurie žmonės triūsia prie savo įvaizdžių kaip prie meno kūrinių. Man iš dalies tokia buvo Jurga Ivanauskaitė, ryški, egzotiška, spalvinga ne tik drabužiais. Skaityti jos interviu visada būdavo įdomiau nei pačius kūrinius. Kaip mąstantis, įdomus žmogus, ji, manau, toli aplenkė save kaip rašytoją. Rašytojai kuria savo įvaizdžius, susikrauna simbolinį kapitalą, ir jis padeda egzistuoti jų knygoms. Mano atvejis gal atvirkštinis? Prado muziejuje žiūrėjau į Ticiano portretą ir galvojau: „Kokios išblukusios akys.“ Labai dažnai taip ir būna: ryškus, ekspresyvus kūrėjas, o gyvenime – žmogelis blukiomis akimis, be jokios fantazijos.

Taip, mano vidinė biografija labai skirtųsi nuo to, ką Katkus įvardijo kaip nuotykių stoką. Vidinės biografijos dažnai būna suvertos iš baimių, fobijų, kompleksų, liūdesio, nevilties, vienatvės. Kartais žmonės, kurių biografijos pavyzdinės, nugyvena apskritai ne savo gyvenimus ir staiga visiems labai netikėtai lūžta.

Ką reiškia, anot Jūsų, būti užsiėmusiai gyvenimu?

Nuolatinį stebėjimą ir savistabą, nuolatinę refleksiją. Stebėjimą net tada, kai, atrodo, nieko nestebi. Atėjusi pas ką nors į svečius, ypač pirmą kartą, apsinešu kaip nuo vyno taurės. Viskas, ką pamatau, giliai nusėda. Vėliau, kada nors, iš to galbūt kursis pasauliai. Arba ne. Bet tas skaitiklis, nori tu ar nenori, kaip taksi mašinoj – tiksi, tiksi, tiksi. Ir nuo to neįmanoma išeiti atostogų.

Žurnalas
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Dalia Ibelhauptaitė: mano gyvenimą pakeitusios kelionės (2)

Būna kelionių, kuriose nuo adrenalino kaista kraujas, pamatyti vaizdai ir sutikti žmonės tampa brangiausiais gyvenimo prisiminimais. Būna kelionių, per kurias išbandai save, dirbi, patikrini fizines jėgas ir įsitikini vidine stiprybe.

Rašytoja B. Jakučionytė: skaudu, kad pilnavertiškumo kaip moteris pasiekiau tik emigravusi (83)

Rašytoja, daugybės socialinių projektų ir renginių organizatorė, keturių vaikų mama Birutė Jakučionytė (42 m.) per savo gyvenimą patyrė tiek, kad galėtų prirašyti visą lentyną knygų, nors kol kas joje stovi tik dvi. Vienus jos atvirumas žavi, kitus šokiruoja, bet abejingų jai nelieka.

50-ies sulaukęs Arūnas Valinskas gyvenime neturėjo vienintelio dalyko (2)

Žvarbus lapkričio pabaigos vakaras. Prie sostinės centre esančios pokylių salės stoja automobiliai, iš kurių lipa pasipuošę, gėlėmis ir dovanomis nešini žmonės. Tai – pramogų pasaulio banginiu tituluojamo Arūno Valinsko 50-ojo jubiliejaus šventės svečiai: dainininkai, verslininkai, politikai. Nė vieno, pasak jubiliato, pakviesto „iš reikalo“.

Pragaro pasiuntinės Žemėje: koncentracijos stovyklų prižiūrėtojos žiaurumu lenkdavo vyrus (77)

Iki 1942 m. Adolfo Hitlerio kurtos imperijos teritorijoje veikusiose koncentracijos stovyklose prižiūrėtojais dirbo vyrai. Vis tik 1942 m. situacija pasikeitė, kad Aušvico ir Majdaneko koncentracijos stovyklose pradėjo dirbti pirmosios moteriškos lyties prižiūrėtojos. Galiausiai jų buvo jau daugiau nei 3500, o iš viso tuo metu stovyklose dirbo beveik 55 tūkst. prižiūrėtojų.

G. Žickytė: kuriant santykius, kaip ir kiną, svarbiausia yra išlaukti (89)

Viena ryškiausių dokumentinio kino kūrėjų Giedrė Žickytė (36 m.) mūsų žurnalo viršelį ir puslapius puošė lygiai prieš metus. Paklausta, kas per tą laiką pasikeitė, akimirką mintyse ji tarsi bando paskirus kadrus sujungti į visumą – kaip viena temoka.

Ką Inga Valinskienė patartų moterims, norinčioms išlaikyti vyrą (44)

Viena žinomiausių pramogų pasaulio pora Inga ir Arūnas Valinskai santuokoje gyvena jau 29-erius metus. Jie vadina save nestandartine pora.

Kaip aš žurnalistės profesiją iškeičiau į padavėjos (6)

60 saulėlydžių. Tiek žurnalistė Asta Lipštaitė palydėjo pamario krašte nusprendusi laikinai pakeisti profesiją.

I. Stonkuvienė: norėčiau po daugelio metų būti „kieta“ ir truputį išprotėjusia senute (5)

Televizijos ir radijo laidų vedėjos Gabrielė Martirosianaitė ir Indrė Stonkuvienė ryžosi avantiūrai –„pasimatuoti“ senatvę ir pažvelgti, kaip jos atrodys sulaukusios garbaus amžiaus.

Iš realybės šou į kosmetologiją pasukęs Robertas: nesupratau, ką su tuo savo populiarumu daryti (7)

Medicininės kosmetologijos ir masažo specialistas Robertas Kantauskas (36 m.), būdamas aštuoniolikos, atvyko iš mažo kaimelio į Vilnių ragauti laisvės skonio, patirti didelio miesto teikiamų malonumų ir iššūkių. Susikūręs įdomų įvaizdį, jis netrukus tapo žinomas, bet, neišmanydamas, ką su populiarumu daryti, ėmėsi rimtų darbų.

Garsiausią Lietuvos masažuotoją užgrūdino vaikystėje patirti sukrečiantys išgyvenimai

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės talismanu vadinamas masažuotojas Juozas Petkevičius-Juozukas aikštelės milžinų pagarbą pelnė ne tik dėl profesionalumo.

Toma Vaškevičiūtė: pokyčiai, kai jų lauki, visada ateina (20)

Su teatro, kino ir televizijos aktore Toma Vaškevičiūte (30 m.) susitikome pasikalbėti apie meilę – darbui, gyvenimui, sau. Jaunos moters įžvalgas apie vaidmenis scenoje ir kasdienybėje darniai papildė svarstymai apie tai, kas palepina kūną ir sielą išjungus kameras ar nusileidus spektaklio uždangai.

Dainininkė Donalda pamažu atsigauna po patirtos nelaimės šeimoje (3)

Dainininkė Donalda Meiželytė atsiribojo nuo visuomenės ir žurnalistų – su niekuo nebendravo, nedalyvavo filmavimuose, dienų dienas leido namuose.

Rašytoja K. Sabaliauskaitė: mūsų šeimoje moterys visada buvo laikomos lygiavertėmis

Gruodžio mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidas – dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė rašytoja Kristina Sabaliauskaitė (nuotrauka – Pauliaus Gasiūno).

Boni ir Klaidas. Tikroji Didžiosios depresijos laikų nusikaltėlių istorija – kraujas, purvas ir sugriauti likimai (4)

Žurnalistai ir Holivudas sukūrė gražią, romantišką istoriją, o realybėje ta istorija buvo pilna kraujo, purvo ir sugriautų žmonių likimų.

Visi žinojo, kad galiu padėti subalansuoti energinius laukus, panaikinti nemalonius pojūčius, galvos skausmą (59)

Ji visą gyvenimą sportavo, vadovavo vyrų kolektyvams ir... niekada nepersivalgydavo. Vilnietė inžinierė Irena Kazakauskaitė (70 m.) – aktyvi pensininkė, sveikos gyvensenos ir netradicinės medicinos propaguotoja, dukros sodyboje dirba žemę, šeimai užaugina ekologiškų daržovių, renka miško gėrybes, o grįžusi į miestą bobutauja – prižiūri draugų vaikučius.