Biochemikė dr. U. Neniškytė: mokslinių tyrimų rezultatai paskatino vaikus auginti Vilniuje, o ne Londone

 (95)
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro biochemikė dr. Urtė Neniškytė (33 m.) interviu prisipažįsta, kad yra racionali, užsispyrusi ir darboholikė. Dabar šios neuromokslininkės karjeroje pauzė – jos dieną organizuoja kelių mėnesių dukrytė Ūla. „Esu pasiruošusi jai atsiduoti tuos kelerius metus“, – sako pašnekovė.
© MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Trumpa dosjė
Gimė
1983 m. lapkričio 2 d. Vilniuje. „Esu vėlių nešta ir pamesta“, – juokiasi Urtė.
Šeima. „Mano tėvai – chemikai, šeimoje esu vyriausia, turiu brolius Girmantą ir Algirdą.“
Mokslai. Baigė Vilniaus licėjų, lankė B. Dvariono muzikos mokyklą, grojo kanklėmis; Vilniaus universiteto Chemijos fakultete įgijo biochemijos bakalauro ir magistro laipsnius, Kembridžo universitete – biochemijos daktaro laipsnį.
Veikla. Kembridžo universitete tyrinėjo Alzheimerio ligos progresavimo, o Europos molekulinės biologijos laboratorijoje Italijoje – ankstyvosios stadijos žmogaus smegenų vystymosi procesus.
Credo: „Mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė.“
„Esu... racionali, kategoriška, užsispyrusi, darboholikė. Kai pradedu dirbti, sunkiai sustoju, ariu iki nukritimo. Tai nėra gera savybė, juk gyvenimas – daugiau nei darbas. Dabar mano dieną organizuoja Ūla, su ja mokausi būti čia ir dabar.“
Moteriškumas. „Manęs neapibūdina kaip moteriškos. Atrodau šalta, nes palaikau atstumą, draugų turiu nedaug, tik jiems galiu atsiverti. Dabar, kai sėdžiu su prie krūtinės prilipusiu vaiku, atrodau moteriška. Būti moteriškai dažnai reiškia būti silpnesnei ir pažeidžiamai, bet gal aš neteisi? Gal esu moteriška, jei galiu instinktyviai atliepti vaiko poreikius, išbūti su juo?“
Laimė. „Mano mama pasakė: „Žmogaus tikslas žemėje – būti laimingam.“ Stengiuosi gyventi taip, kad būčiau laiminga. Net ir kompromisas yra laimės dalis, – su mylimu vyru penkerius metus gyvenome atskirai, bet kalbėdavomės turbūt daugiau nei dabar. Net ir neigiamų emocijų patyrimas yra laimės dalis.“
Meilė. „Atsakysiu kaip neuromokslininkė: tai – oksitocinas ir endorfinai smegenyse. Nežinau, ar meilė yra daugiau negu cheminės reakcijos mūsų smegenyse. Meilė man labai svarbi. Esu laiminga, nes jaučiu savo šeimos, partnerio, draugų meilę.“
„Vertybė man yra žmonės, tikras žmogiškas ryšys. Jį nėra lengva užmegzti. Didelė laimė Ūlą auginti būtent čia, Vilniuje.“
„Nemėgstu veidmainiškumo. Tikiu laisve, tad kam būti kitokiam, negu esi? Ir kvailumo negaliu pakęsti, kai žmogus nesidomi, laikosi įsikandęs nepagrįstų nuostatų, šokdina kitus pagal savo dūdelę.“

Ar anksti nusprendėte tęsti chemikų dinastiją?

Vilniaus licėjų baigiau 2002 metais. Tada jau buvo madinga studijuoti užsienyje. Mūsų šeima – kritinio mąstymo žmonės, kėlė klausimą: „Ko važiuoji į užsienį? Ką gausi ten, ko negautum čia?“ Užsienis mums niekada nebuvo vertybė. Buvau apsisprendusi studijuoti biochemiją. Lietuvoje ši šaka labai stipri, senoji dėstytojų karta – Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo universiteto auklėtiniai. Žinai, kad mokysiesi iš pažangios profesūros. Kai išvažiavau į Kembridžą tęsti mokslų doktorantūroje, manęs klausdavo: „Ar tau ten nesunku įgijus lietuvišką išsilavinimą?“ Atsakydavau, kad mano lietuviškas išsilavinimas geresnis nei jų.

Kodėl disertacijai pasirinkote neuromokslų sritį?

Kai nusprendžiau stoti į Kembridžą, į doktorantūrą, svarsčiau: „Jei išvažiuoju ir planuoju grįžti, turiu išmokti tai, ko žmonės čia nedaro. Kitaip ko važiuoti, nes ir brangu, ir socialiniai ryšiai sugriūva, asmeniniai santykiai tampa probleminiai.“ Tuo metu molekuliniai neuromokslai Lietuvoje nebuvo plačiai vystomi. O tai labai įdomi sritis. Kembridžo universitete pasirinkau Biochemijos fakultetą, dirbau vadovaujama prof. dr. Guy‘aus Brown‘o. Jis tyrinėja neurouždegiminius procesus smegenyse. Mano doktorantūros tema susijusi su Alzheimerio liga, tyrinėjau, kokią įtaką šios ligos patologijai daro imuninės smegenų ląstelės. Seniau manyta, kad Alzheimerio liga susijusi su smegenų senėjimu, bet šiuo metu pripažinta – mūsų imuninės ląstelės smegenyse pernelyg stipriai aktyvinamos su senėjimu susijusių pokyčių, tada jos pradeda kenkti neuronams, dėl destrukcinio proceso užsisuka sunkiai valdomas ciklas.

Gavome labai įdomių rezultatų, pasitvirtino mūsų hipotezės, kad imuninės ląstelės gali kenkti. Dirbome trise – du jauni mokslų daktarai ir aš. Buvome vieno didelio projekto dalis, kiekvienas atsakėme už savo gabalėlį. Man – kaip pradedančiai mokslininkei – tai buvo labai vaisingas ir sėkmingas laikas. Drauge mūsų padarytos mokslinės produkcijos kiekis įspūdingas.

Esame įpratę santykį su žmonėmis, kad ir kokio amžiaus jie būtų, priimti kaip savęs atspindį.

Kodėl mokslinius tyrimus tęsėte Italijoje?

Vadovas kvietė mane pasilikti dirbti toje pačioje laboratorijoje, tačiau norėjau atsakyti sau į klausimą, ar esu gera mokslininkė tik su šiuo vadovu, ar esu gera mokslininkė visur. Gavau Marie Curie fondo stipendiją ir išvažiavau į Italiją, į Europos molekulinės biologijos laboratoriją. Tai didžiausias gyvybės mokslų institutas Europoje, aukštai vertinamas pasaulyje. Iš jo padalinių Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Italijoje pasirinkau pastarąjį dėl darbo grupės vadovo dr. Cornelius'o Gross‘o tyrinėjamos srities. Man buvo įdomu, ar mechanizmai, kuriuos matėme smegenyse patologijos atveju, reikalingi normaliai besivystančiose smegenyse. Taigi tyrinėjau, kaip vystosi smegenys nuo žmogaus gimimo iki šešerių metų. 2016 m. pradžioje man dar kartą skirtas Marie Curie fondo finansavimas – dabar jau tęsti šį darbą Lietuvoje.

Tyrimai parodė štai ką: kad teisingai susiformuotų smegenys, mums reikia imuninių ląstelių, kurios pašalintų nereikalingas jungtis. Kūdikio smegenų tinklas formuojasi labai tankus. Dabar Ūlos smegenyse yra daug jungčių, daug galimybių neuronams komunikuoti, tačiau jei reikia nueiti iš taško A į tašką B, tų kelių smegenyse per daug, kai kurie efektyvūs, o kai kurie ilgi, galima pasiklysti. Todėl nuo šešių mėnesių prasidės netinkamų jungčių šalinimas. Neefektyvios, silpnos jungtys, per kurias informacija keliauja netinkamai, iškerpamos. Aš tyrinėju, kas yra ant tų jungčių, kas pasako imuninės sistemos ląstelėms, kad jos nereikalingos. Jei atrasime molekules, kurios žymi nereikalingas jungtis, galėsime kelti klausimą, o kas apskritai apibrėžia, kuri jungtis gera, o kuri bloga. Tai labai įdomus neuromokslinis klausimas.

O jei atrasite, ką bus galima daryti toliau? Kaip padėti ligoniams?

Netinkamas jungčių šalinimas siejamas su neurovystymosi ir neuropsichiatrinėmis ligomis. Yra hipotezė, kad autizmo spektro sutrikimai gali būti susiję su tuo, jog nepakankamai pašalinama jungčių. Matome, kad autistiškų individų smegenyse didesnis sinapsių kiekis. Tai gali būti susiję ir su tam tikrais aukštų gebėjimų autistų sugebėjimais: vieni labai gerai skaičiuoja, kiti puikiai piešia, – yra tam tikros funkcijos, kai padidėjęs sinapsių tankis padeda, bet kenčia kitos gebėjimų sritys, ypač žemų gebėjimų autizmo atvejais. O priešingas efektas stebimas šizofrenijos atveju. Autizmas susiformuoja ankstyvuoju vystymosi periodu – pirmuoju sinapsių genėjimo laikotarpiu, o šizofrenija siejama su antruoju – paauglyste. Pamišimas paauglystėje turi aiškų neurobiologinį pagrindą. Tie žmonės negali būti kitokie – jų smegenyse vyksta revoliucija, jų smegenų žievė visiškai persitvarko. Tiriant šizofreniškus pacientus matyti, kad jų smegenų žievėje yra likę gerokai mažiau jungčių. Tai gali būti susiję su sutrikusiu sinapsių genėjimo mechanizmu, kai imuninė sistema pernelyg aktyvi ir pašalinamos net reikalingos jungtys. Jeigu sugebėsime išsiaiškinti, kas žymi šalinamas ir kas paliekamas jungtis, galėsime kelti klausimą, kaip galime šį procesą moduliuoti ir pagerinti šizofrenija sergančių pacientų bei žemų gebėjimų autistų gyvenimo kokybę.

Ar autistų daugėja?

Kas buvo sakoma prieš 50 metų, kai vaikas rėkdavo, nešnekėdavo, sėdėdavo kampe ir linguodavo? Kad atsilikęs, apsigimęs. Raidos sutrikimo ligos nebuvo diferencijuojamos. Dabar diagnostika aukšto lygio, nustatoma, kas yra kas. Esu šnekėjusi su autizmą tyrinėjančiais mokslininkais. Jie sako, kad autistų padaugėjo dėl geresnės diagnostikos ir dėl to, kad dabar gimdo vyresnės moterys. Kuo esi vyresnė, tuo organizme daugiau uždegiminių procesų. Magnetinio rezonanso tyrimai rodo, kad jau gimdoje galima nustatyti vaisiaus smegenų pakitimų, siejamų su autizmu.

Ar pagrįsti mamų nuogąstavimai, kad autizmą gali paskatinti skiepai?

Atlikta daug tyrimų. Vieną jų buvo užsakiusi organizacija, kuri yra prieš skiepus. Padaryta rimta medicininė analizė ir įrodyta, kad skiepai autizmo nesukelia.

Biochemikė dr. U. Neniškytė: mokslinių tyrimų rezultatai paskatino vaikus auginti Vilniuje, o ne Londone
© MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Galėjote dirbti prestižiniuose pasaulio universitetuose, bet grįžote į Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centrą. Ar čia galite toliau daryti savo mokslinius tyrimus?

Dirbu Neurobiologijos ir biofizikos padalinyje. Mano vadovas yra profesorius dr. Aidas Alaburda, skyriaus vadovas profesorius dr. Osvaldas Rukšėnas. Esu labai patenkinta, kad jie mane priėmė, laiminga, kad grįžau. Jaučiu didelę paramą, norą įtraukti mane į savo tyrimus. Dirbau su gyvūnų modeliais, mano patirtis Lietuvoje neįprasta, pas mus tokių tyrimų nedaug, tad pasistengsiu būti naudinga. Visada planavau grįžti į Lietuvą, čia jaučiuosi geriausiai. Aštuonerius metus keliavau iš vienos šalies į kitą, man tai kelia didelį stresą. Jokioje svečioje šalyje nesijaučiau sava. Metus praleidau Vokietijoje, ketverius – Didžiojoje Britanijoje, trejus – Italijoje. Gal ir per trumpas laikas, kad pritaptum. Vokietijoje viskas aišku, yra taisyklės, jas išmoksti, galėčiau gyventi toje visuomenėje. Anglijoje galioja nerašytos taisyklės. Man bendrauti su britais sudėtinga, jauti, kad kažkas ne taip, bet kas, sunku pasakyti. Italijoje – apskritai žvėrynas, grįždavau į Lietuvą kaip į Šveicariją. Tylu, gražu, o ten purvina, rėkia, vagia, meluoja, susitarti neįmanoma, reikia mašiną remontuoti, prasideda kvailos diskusijos. Italijoje galima tik atostogauti. Mes nuvertiname ir savo šalį, ir pačius save, o iš tikrųjų esame labiau vakarietiški, pažangūs, palyginti su senomis Europos šalimis Graikija ar Italija.

Nuodingosios dalelės patenka į kraujotaką, į smegenis, aktyvina uždegiminius procesus ir pakeičia smegenis. Tai – dar viena priežastis grįžti į Lietuvą ir vaikus auginti Vilniuje.

Italijoje dirbote kartu su savo vyru?

Mudu nesame susituokę. Kartu studijavome biochemiją, vasarą, baigę magistro studijas, pradėjome draugauti. Jau buvo aišku, kad važiuoju į Kembridžą. Atėjo spalis, reikėjo išvykti, sprendėme, ką darysime toliau. Santykiai klostėsi puikiai, tai negi dabar juos nutrauksi? Na, tai palauksim, kol pablogės. Ir nepablogėjo tiek, kad išsiskirtume. Vienas pas kitą skraidėme kas pusantro mėnesio. Atostogas planuodavome kartu. Patyrėme ir sunkių epizodų, nes nėra lengva tiek laiko per atstumą išbūti. Simas baigė doktorantūrą Lietuvoje. Kartu vykome į Italiją, bet jis ten vietos nerado, po metų grįžo į Vilniaus universitetą. Ir vėl daugiau nei metus gyvenome skyrium, tik šį kartą finansinė situacija buvo geresnė, jau dirbome, dažniau galėjome pasimatyti. Buvo aišku, kad grįžtu į Lietuvą.

Ar žadate susituokti?

Neplanuojame. Man santuoka turi patriarchalinį prieskonį. Santuokos idėjoje nematau lygiavertiškumo, ir tai man nepriimtina. Jeigu Lietuva įteisins partnerystę, mes įteisinsime savąją, nes esame partneriai, žmonės, kuriems pakeliui. Santuoka reikalinga, kad įpareigotų, bet aš nenoriu, kad žmogus su manimi būtų dėl įsipareigojimo. Noriu, kad būtų su manimi, nes jam su manimi gera. Nepatiriame ir socialinio spaudimo, mano šeima mūsų partnerystę priima ramiai, net močiutės nieko nebesako. Dukrytė turi tėvelio pavardę. Jei ir susituoktume, pavardės tikrai nekeisčiau.

Santuoka reikalinga, kad įpareigotų, bet aš nenoriu, kad žmogus būtų su manimi dėl įsipareigojimo. Noriu, kad būtų su manimi, nes jam su manimi gera.

Ar žinote, ką daryti, kad Jūsų dukrytė vystytųsi teisingai?

Žiūrėkite, visi Ūlos žaislai moksliškai pagrįsti (juokiasi)! Bet vaikui tie žaislai kol kas neįdomūs, jai į veidą įdomiausia žiūrėti. Man su Ūla labai lengva. Draugai sako, kad esu ypač rami mama. Viena vertus, tai lemia amžius – man 33-eji, esu stabilesnė asmenybė nei dvidešimties. Kita vertus, mudviejų santykį kol kas priimu kaip gyvūnišką. Šiuo metu yra grynas instinktas, refleksai, lygiai tas pats, kas vyksta bet kur bet kokiai patelei pagimdžius palikuonį. Dėl to mums labai gerai sekasi. Žinau, kad ji rėkia ne todėl, kad esu bloga motina, o todėl, kad, tarkim, fizinius dieglius lemia augimo procesas, nebrandi nervų sistema. Tad galiu jai padėti ir padedu. Jeigu negalėčiau žiūrėti į tai iš gamtinės pusės, man būtų sunkiau, nes esame įpratę santykį su žmonėmis, kad ir kokio amžiaus jie būtų, priimti kaip savęs atspindį. Iš vyresnės kartos sulaukiu kritikos, kad išlepinsiu. Žvelgiant iš mokslinės pozicijos, vaikų negalima pripratinti nešioti, juos galima atpratinti nuo nešiojimo ir pripratinti būti nenešiojamiems. Arba čiulptukas. Kam jį duoti? Kad manęs mažiau reikėtų? Visada keliu procesinį klausimą, ką bandau kuo pakeisti. Jei bandau pakeisti žmogiškąjį ryšį kokiu nors daiktu, tai kam ją gimdžiau? Ji yra taip lauktas vaikas! Kai darai mokslinę karjerą, niekada nėra gero laiko lauktis vaikų. Esu pasiruošusi atsiduoti Ūlai tuos kelerius metus, kai jai manęs reikia net ne kaip žmogaus, o kaip kūno. Pasaulio sveikatos organizacija dabar rekomenduoja vaiką žindyti iki dvejų metų. Jei tik dukra norės, tiek ir maitinsiu ją krūtimi. Visa kita man be galo įdomu – gyvas eksperimentas. Skaitai, mokaisi, žinai teoriją, o dabar štai viskas tau prieš akis, matai, kaip žmogutis vystosi.

Į žmogų žvelgiate kaip į biopsichosomatinę būtybę, cheminių junginių rinkinį? Tai padeda suprasti, kodėl vieni yra linksmo būdo, kiti – depresyvūs, švelnūs ar agresyvūs?

Tai padeda toleruoti žmonių elgseną, suprasti, moksliškai paaiškinti, kodėl jie nelaimingi, vartoja alkoholį, buriasi į gaujas. Kodėl vienų ar kitų neuronešiklių jiems trūksta, kad reikia papildomos stimuliacijos, lemia ir vaikystėje patirti dalykai. Paprastai tokie asmenys neturėjo gero ryšio su tėvais, nebuvo žmogaus, prie kurio būtų galėję saugiai prisirišti.

Mes nuvertiname ir savo šalį, ir pačius save, o iš tikrųjų esame labiau vakarietiški, pažangūs, palyginti su senomis Europos šalimis.

Ar aplinkos užterštumas turi įtakos asmenybei?

Išmetamosiomis dujomis, sunkiųjų metalų dalelėmis ir kt. medžiagomis be galo užterštame Meksiko mieste atlikti per avarijas žuvusių sveikų vaikų smegenų tyrimai. Tų vaikų smegenyse stebėti pakitimai prilygo normalioje aplinkoje gyvenančio septyniasdešimtmečio. Nuodingosios dalelės patenka į kraujotaką, į smegenis, aktyvina uždegiminius procesus ir pakeičia smegenis. Tai – dar viena priežastis grįžti į Lietuvą ir vaikus auginti Vilniuje, o ne Londone. Mes gyvename labai gerai, turime tiek erdvės, gamtos... Deja, įvertiname tai tik išvažiavę.

Utopija neretai virsta realybe. Viltys dėl genų redagavimo atradimo, amžinojo gyvenimo svajonės... Ar koreguojant genus įmanoma sukurti sveikų žmonių visuomenę?

Reikia suprasti, ką galime redaguoti. Taip suredaguoti genus, kad vaikas būtų protingesnis, negalime, nes nežinome, kokie genai lemia protingumą. Koreguoti genus galima monogeninių ligų atveju, kai liga sukeliama vieno geno buvimo arba jo nebuvimo. Manau, šią technologiją bus galima pritaikyti, pavyzdžiui, raumenų distrofijos atveju, kai trūksta tam tikro raumeninio baltymo ir dėl to raumenys negali funkcionuoti. Jeigu, pritaikę genų redagavimo sistemą, pataisytume sugadintą baltymą, raumenų funkcija turėtų sustiprėti. Taip pat yra tam tikros vėžio rūšys, kurias lemia onkogenai – genai, palaikantys vėžines ląsteles nemirtingas. Visos ląstelės suplanuotos atėjus laikui žūti, o vėžinei ląstelei onkogenas „sako“: „Gyvenk, gyvenk, gyvenk...“ Gyvendama ji dauginasi, mes turime gumbą, šis naudoja daug organizmo resursų, išskiria atliekas, plečiasi, apima visą organizmą. Jeigu išjungsime onkogeną (gyvūnų modeliuose tai jau parodyta), vėžinės ląstelės nebeturės signalo, kad reikia gyventi, ir pagal normalią programą numirs. Fantastiškas progresas, bet vėlgi – išgydysime tik tam tikras ligas, bet žmonių rasės nepagerinsime.

Esate mokslininkė iki kaulų smegenų. Skaičiau, kad net valgyti gamindama atsižvelgiate į produktų cheminę sudėtį. Ar anksti išryškėjo moksliukės bruožai?

Tokia buvau visą laiką. Turiu stiprių autizmo bruožų. Jeigu vaikystėje mane būtų nuvedę pas diagnozuoti linkusius šiuolaikinius raidos specialistus, jie būtų nustatę man aukštų gebėjimų autistės diagnozę. Esu be galo sistematizuojantis žmogus. Mėgstamiausia vaikystės knyga – „Anties dienoraštis“, ypač vieta, kur parašyta, kad antis kėlėsi šeštą valandą, po šešių penkios valėsi plunksnas, po šešių dešimt pusryčiavo ir t. t. Mama turėdavo ją nuolat skaityti. Normaliam vaikui tai nuobodi nesąmonė, o man patiko aiški struktūra. Darželyje sėdėdavau prie auklėtojos ir aiškindavau vaikams, ką galima ir ko negalima daryti. Taisyklės man buvo labai aiškios, iškart pastebėdavau, kas neatitinka sistemos. Paauglystėje patyriau sunkumų, nes socialiniai santykiai taisyklėmis apibrėžiami sunkiai. Buvo sudėtinga tai perprasti, bet išmokau. Dabar niekas nepasakytų, kad esu asociali, galiu bendrauti su bet kuo, bet aš nusibraižiau smegenyse schemas, kaip tai daryti.

Žinojau, kad būti tokiam kaip visi, pasiduoti bandai nėra vertybė, o būti kitokiam yra puiku.

Tėvai mane priėmė tokią, kokia esu. Mano atvejis geras, man kliuvo tik kažkuri autizmo spektro dalis, ji nėra susijusi su intelektine disfunkcija. Mano tėtis vis sakydavo: „Būti tokiam kaip kiti – jokia vertybė.“ Jo žodžiai paauglystėje, kai keisdama mokyklas patyriau patyčias, man labai padėjo. Žinojau, kad būti tokiam kaip visi, pasiduoti bandai nėra vertybė, o būti kitokiam yra puiku.

Kodėl vieni žmonės yra išmintingi, gudrūs, o kiti ne? Kas tai lemia?

Išmintis ateina su gyvenimo patirtimi. Augame tokioje šeimoje, kokioje augame, kiekvieni tėvai stengiasi savo vaikams duoti geriausia, kaip jie tai suvokia. Pagaliau esame skirtingos asmenybės nuo pat gimimo. Ūlos asmenybę pamačiau jau pirmomis dienomis ligoninėje. Tarkime, maitinti mokanti akušerė sako: „Grūskit jiems krūtis, nes patys nepasiims.“ Ūlai negalima buvo grūsti – ji rėkdavo, turėjai gražiai pasiūlyti. Vėliau svarbu auklėtojos, mokytojai, bendraklasiai, juk ne tik tėvai formuoja asmenybę. Pagaliau – gyvenimiškos patirtys, jų negali numatyti. Mano mama labai jauna neteko tėčio. Sakė, kad tai jai suteikė gyvenimiškos išminties.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Jolanta Talaikytė apie ilgalaikės santuokos paslaptį: vienas kitam netrukdome (2)

Praėjusią vasarą ištekėjusi Vilniaus dailės akademijos profesorė kostiumo dizainerė Jolanta Talaikytė į santuoką žengė po 29 metų bendrystės su gyvenimo draugu, architektu Vytautu Naudžiūnu.

Holivudo žvaigždės, kurios pasakė alkoholiui NE (7)

Šou pasaulį sunku įsivaizduoti be audringų vakarėlių, kuriuose kokteiliai liejasi upėmis, o linksmybės tęsiasi iki ryto. Vis dėlto vis daugiau žvaigždžių kratosi žalingų įpročių, pasuka sveikesnės gyvensenos link ir sako griežtą NE alkoholiui.

Kodėl W. Churchillio žmona Clementine atsisakė susirasti turtingą meilužį ir buvo pavadinta egoiste

Siūlome ištraukome iš „Tyto alba“ išleistos Sonia Purnell knygos „Clementine Churchill. Pirmosios ledi gyvenimas ir karai“.

Dovilės Bilkštienės vieno paveikslo paroda daugeliui atėmė žadą

Dovilės paveikslas iššaukė ne tik karštus meno gerbėjų, bet ir socialinės erdvės tyrinėtojų, filosofų ginčus.

Buvusių profesionalių sportininkių posūkiai: sraigių verslas ir gimnastikos treniruotės moterims (1)

Buvusios kolegės dėstytojos Natalija Pronckienė (65 m.) ir Saulina Jegelevičienė (60 m.) beveik visą gyvenimą praleido Vilniuje ir nė įsivaizduoti negalėjo, kad sulaukusios brandaus amžiaus apsigyvens vienkiemyje ir augins sraiges. Dabar jos tai vadina geriausiu savo sprendimu.

Po filmo „Šventasis“ premjeros – neįprasti vertinimai

Lietuvių kino akademijos apdovanojimuose geriausiu metų filmu pripažintas filmas „Šventasis“, apkeliavęs keliolika užsienio festivalių, rugsėjo 19 d. pristatytas ir Lietuvos žiūrovams.

Režisierė R. Rakauskaitė: dokumentinio kino variklis – žmonių istorijos

Režisierės Ramunės Rakauskaitės dėmesį traukia tie, kurie skiriasi iš minios.

Dėl filmo režisierius laidotuvių biure atliko "stažuotę": ką jis ten pamatė?

Į darbo ir migracijos temas filmo "Kalabrija” režisieriaus Pierre‘as-François Sauteras žvelgia laidotuvių, o tiksliau - repatriacijos kontekste. Jis ilgai ieškojo gyvų bei mirusių filmo herojų ir, galima sakyti, laidotuvių biure atliko tam tikrą stažuotę. Apie kamerų valdymą gulint greta karsto, žmogaus vienatvės klausimą ir romų dainas - netrumpoje filmo kūrimo istorijoje.

Vytautas Ališauskas: turiu savo versiją to, kas iš tiesų pavaizduota šiame kūrinyje

Henriko Natalevičiaus paveikslas „Iškyla į gamtą“ – neįkyrus, tačiau labai įdomus pašnekovas. Ne veltui jau daugiau nei dešimt metų jis užima pagrindinę vietą ant sienos diplomato, filosofo, istoriko Vytauto Ališausko namuose.

Kunigas Ričardas Doveika: taip, aš mylėjau moterį (9)

Andrius Mamontovas, Džordana Butkutė, Ričardas Doveika ir kiti atskleis, kaip tapti pačiais geriausiais ir kokia visuotinio pripažinimo kaina.