Beata Tiškevič: atrodytų, visas pasaulis trokšte trokšta, kad užimtume mažiau vietos nei vyrai

 (223)
Pastebėjau, kad moterys mūsų šalyje linkusios save dėl visko kaltinti.
Beata Tiškevič: atrodytų, visas pasaulis trokšte trokšta, kad užimtume mažiau vietos nei vyrai
© N. Rekašiūtės nuotr.

Štai ir sparčiai nudardėjo metų pabaiga. Žurnalų puslapiai ir portalai jau skatina mus ką nors sau pažadėti – būtinai sulieknėti, būtinai kažką padaryti dėl stangresnių sėdmenų, krašto stilistai mūsų akis spalvins naujais sezono deriniais, ir mes galvosim: „Reikia, reikia, reikia...“, o aš noriu tiesiog mumis pasidžiaugti.

Pastebėjau, kad moterys mūsų šalyje linkusios save dėl visko kaltinti. Jos jaučiasi kaltos dėl to, kad partneris būna neištikimas arba kad jų santykiai žlunga, kad jai sekasi geriau nei partneriui arba kad ji uždirba daugiau nei jis. Aš netgi mačiau ir girdėjau visokių ekspertų patarimų jokiais būdais neprasitarti savo partneriui, kiek uždirbi, ir negąsdinti jo savo stipriosiomis savybėmis!

Susimažinti. Sumažėti. Savo nuomonę pasakyti taikiai pypsint ir, pamačius mestą rūstų žvilgsnį mūsų pusėn, apsimesti, kad tai, ką pypsėjome, nebuvo kažkokie žodžiai – tiesiog: „Nesvarbu, nieko...“

Amerikiečių psichologė Amy Cuddy vienoje savo paskaitoje kalbėjo apie kūno kalbą. Atkreipkite dėmesį, kaip sėdite darbe, per susirinkimą. Kaip elgiatės, kai aplink yra rimtų kostiumuotų vyrų. Ar kryžiuojate rankas, kojas? Ar kūprinatės? Ar jūsų kūno kalba neprimena ketinimo sutilpti degtukų dėžutėje? O balsas? Ar ploninate jį, ar tylesniu kalbate? Ar, prieš išreikšdamos savo poziciją, galbūt net priešingą nei prieš tai kalbėjusių asmenų, atsiprašote? Aaaha. Ir paskutinis klausimas: O KAM, gerbiamosios?

Atrodytų, visas pasaulis trokšte trokšta, kad užimtume mažiau vietos nei vyrai. Apkūnios moterys yra vertinamos kritiškiau nei apkūnūs vyrai. Kartais darbe kai kurie vis dar prašo manęs derinti savo aukštakulnių aukštį pagal jų ūgį, kad tik nebūčiau už juos aukštesnė, o frazė „ji žino savo vietą“ moteriai vis dar yra komplimentas.

Kai prabylu apie lygias teises, man dažniausiai atšauna, kad turime moteris Prezidentę ir Seimo Pirmininkę, ar to negana? Tikrai ne. Nors aukščiausias šalies valdymo pareigas eina moterys, moterų vadovių Lietuvoje yra tik 38,6 proc., moterų Seimo narių – tik ketvirtadalis, o ir uždirbame mes, eidamos tas pačias pareigas kaip vyrai, vidutiniškai 14 proc. mažiau.

Lietuvos moterys yra vienos labiausiai išsilavinusių Europoje, ir net 65 proc. aukštąjį išsilavinimą Lietuvoje turinčių žmonių yra moterys!
Istoriškai taip jau susiklostė, kad moterys visada turėjo gerokai mažiau galios (o kartais jos visai neturėjo) nei vyrai, bet dabar gyvename laiku, kai juda ledynai, kai tirpsta konstantos, kai senieji įsitikinimai sparčiai trupa ir vis didesnis dėmesys kreipiamas į žmogaus teises. Ir pokyčiai vyksta! Kartais jie prasideda nuo mūsų.

Ar dažnai galvojate apie save blogai? Ar dažnai teigiate sau, kad vis tiek nepavyks, to nesugebu, šitas darbas man įdomus, bet jis – ne man, geriau nieko nekeisiu, nes gali būti dar blogiau. Kokią įtaką kitų žmonių nuomonė apie jus daro jūsų nuomonei apie jus pačias? Kaip dažnai leidžiate save nuvertinti, žeminti, skriausti?

Mes gyvename didelio triukšmo laiku. Kasdien į mūsų akis suplaukia didžiulis informacijos srautas, jis diktuoja, kokios turime būti, ką sakyti, kaip atrodyti, ką daryti, ir tai trukdo išgirsti savo pačių norus ir ketinimus, o jie gali visiškai nesutapti su visuomenės nuomone, nusistovėjusiomis tradicijomis ir standartais. Ir to nereikia bijoti.

Man atrodo, kad pačios apsivagiame nuolat nuvertindamos save ir klausdamos kitų: „Kaip aš atrodau?“, bandydamos patikti ar įtikti. Linkiu, kad šį klausimą pakeistų kitas: „Kas aš esu?“ Ir kad jis taptų puikia konstruktyvaus dialogo su savimi pradžia. Išvaizda nėra begalybė, ji prasideda galva ir baigiasi kojomis, ji mus apriboja, kai įtikime, kad viskas, ką turime, tėra mūsų kūnas. O mūsų vidus, mintys, sugebėjimai, vaizduotė yra begaliniai. Jie neaprėpiami, neištiriami. Mūsų viduje – visi atsakymai. Ten slypi visas pasaulis. Jį reikia branginti. Mums pačioms.

Vokiečių psichologas Robertas Betzas knygoje „Nori būti normalus ar laimingas“ rašė: „Dabar turime suvokti mintis, keliančias gėdą, kaltės jausmą, menkavertiškumą ir įsitikinimus apie mus pačius, kurie stumtelėjo žemyn, suvokti juos kaip neteisingus ir pradėti mąstyti kitaip apie save ir žmogaus prigimtį.“

To mums ir linkiu. Beje, gyvename vidutiniškai 11 metų ilgiau negu vyrai. Turime daugiau laiko mėgautis savimi ir šiuo gyvenimu. Ir padidinti save bei padidėti. Be kaltės jausmo, kad kažkas šalia pasijus labai mažas.

Žurnalas
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Dalia Ibelhauptaitė: mano gyvenimą pakeitusios kelionės (2)

Būna kelionių, kuriose nuo adrenalino kaista kraujas, pamatyti vaizdai ir sutikti žmonės tampa brangiausiais gyvenimo prisiminimais. Būna kelionių, per kurias išbandai save, dirbi, patikrini fizines jėgas ir įsitikini vidine stiprybe.

Rašytoja B. Jakučionytė: skaudu, kad pilnavertiškumo kaip moteris pasiekiau tik emigravusi (83)

Rašytoja, daugybės socialinių projektų ir renginių organizatorė, keturių vaikų mama Birutė Jakučionytė (42 m.) per savo gyvenimą patyrė tiek, kad galėtų prirašyti visą lentyną knygų, nors kol kas joje stovi tik dvi. Vienus jos atvirumas žavi, kitus šokiruoja, bet abejingų jai nelieka.

50-ies sulaukęs Arūnas Valinskas gyvenime neturėjo vienintelio dalyko (2)

Žvarbus lapkričio pabaigos vakaras. Prie sostinės centre esančios pokylių salės stoja automobiliai, iš kurių lipa pasipuošę, gėlėmis ir dovanomis nešini žmonės. Tai – pramogų pasaulio banginiu tituluojamo Arūno Valinsko 50-ojo jubiliejaus šventės svečiai: dainininkai, verslininkai, politikai. Nė vieno, pasak jubiliato, pakviesto „iš reikalo“.

Pragaro pasiuntinės Žemėje: koncentracijos stovyklų prižiūrėtojos žiaurumu lenkdavo vyrus (77)

Iki 1942 m. Adolfo Hitlerio kurtos imperijos teritorijoje veikusiose koncentracijos stovyklose prižiūrėtojais dirbo vyrai. Vis tik 1942 m. situacija pasikeitė, kad Aušvico ir Majdaneko koncentracijos stovyklose pradėjo dirbti pirmosios moteriškos lyties prižiūrėtojos. Galiausiai jų buvo jau daugiau nei 3500, o iš viso tuo metu stovyklose dirbo beveik 55 tūkst. prižiūrėtojų.

G. Žickytė: kuriant santykius, kaip ir kiną, svarbiausia yra išlaukti (89)

Viena ryškiausių dokumentinio kino kūrėjų Giedrė Žickytė (36 m.) mūsų žurnalo viršelį ir puslapius puošė lygiai prieš metus. Paklausta, kas per tą laiką pasikeitė, akimirką mintyse ji tarsi bando paskirus kadrus sujungti į visumą – kaip viena temoka.

Ką Inga Valinskienė patartų moterims, norinčioms išlaikyti vyrą (44)

Viena žinomiausių pramogų pasaulio pora Inga ir Arūnas Valinskai santuokoje gyvena jau 29-erius metus. Jie vadina save nestandartine pora.

Kaip aš žurnalistės profesiją iškeičiau į padavėjos (6)

60 saulėlydžių. Tiek žurnalistė Asta Lipštaitė palydėjo pamario krašte nusprendusi laikinai pakeisti profesiją.

I. Stonkuvienė: norėčiau po daugelio metų būti „kieta“ ir truputį išprotėjusia senute (5)

Televizijos ir radijo laidų vedėjos Gabrielė Martirosianaitė ir Indrė Stonkuvienė ryžosi avantiūrai –„pasimatuoti“ senatvę ir pažvelgti, kaip jos atrodys sulaukusios garbaus amžiaus.

Iš realybės šou į kosmetologiją pasukęs Robertas: nesupratau, ką su tuo savo populiarumu daryti (7)

Medicininės kosmetologijos ir masažo specialistas Robertas Kantauskas (36 m.), būdamas aštuoniolikos, atvyko iš mažo kaimelio į Vilnių ragauti laisvės skonio, patirti didelio miesto teikiamų malonumų ir iššūkių. Susikūręs įdomų įvaizdį, jis netrukus tapo žinomas, bet, neišmanydamas, ką su populiarumu daryti, ėmėsi rimtų darbų.

Garsiausią Lietuvos masažuotoją užgrūdino vaikystėje patirti sukrečiantys išgyvenimai

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės talismanu vadinamas masažuotojas Juozas Petkevičius-Juozukas aikštelės milžinų pagarbą pelnė ne tik dėl profesionalumo.

Toma Vaškevičiūtė: pokyčiai, kai jų lauki, visada ateina (20)

Su teatro, kino ir televizijos aktore Toma Vaškevičiūte (30 m.) susitikome pasikalbėti apie meilę – darbui, gyvenimui, sau. Jaunos moters įžvalgas apie vaidmenis scenoje ir kasdienybėje darniai papildė svarstymai apie tai, kas palepina kūną ir sielą išjungus kameras ar nusileidus spektaklio uždangai.

Dainininkė Donalda pamažu atsigauna po patirtos nelaimės šeimoje (3)

Dainininkė Donalda Meiželytė atsiribojo nuo visuomenės ir žurnalistų – su niekuo nebendravo, nedalyvavo filmavimuose, dienų dienas leido namuose.

Rašytoja K. Sabaliauskaitė: mūsų šeimoje moterys visada buvo laikomos lygiavertėmis

Gruodžio mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidas – dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė rašytoja Kristina Sabaliauskaitė (nuotrauka – Pauliaus Gasiūno).

Boni ir Klaidas. Tikroji Didžiosios depresijos laikų nusikaltėlių istorija – kraujas, purvas ir sugriauti likimai (4)

Žurnalistai ir Holivudas sukūrė gražią, romantišką istoriją, o realybėje ta istorija buvo pilna kraujo, purvo ir sugriautų žmonių likimų.

Visi žinojo, kad galiu padėti subalansuoti energinius laukus, panaikinti nemalonius pojūčius, galvos skausmą (59)

Ji visą gyvenimą sportavo, vadovavo vyrų kolektyvams ir... niekada nepersivalgydavo. Vilnietė inžinierė Irena Kazakauskaitė (70 m.) – aktyvi pensininkė, sveikos gyvensenos ir netradicinės medicinos propaguotoja, dukros sodyboje dirba žemę, šeimai užaugina ekologiškų daržovių, renka miško gėrybes, o grįžusi į miestą bobutauja – prižiūri draugų vaikučius.