B. Tiškevič: o aš nenoriu būti mamelė savo vyrui

 (310)
Kartą su bendrakursiu per pertrauką tarp paskaitų, taupydami pinigus, nuėjome pas jį į namus pasigaminti pietų. Jis man prisakė papjaustyti daržovių, o pats ėmėsi virti ryžių.
B. Tiškevič: o aš nenoriu būti mamelė savo vyrui
© L. Stasiulionytės nuotr.

Skambutis į duris. Gyventojų surašymas. Bendrakursis nulėkė atsakinėti į klausimus, o aš likau prie puodų. VIENA. Trečias kursas, man kokie 22-eji, o aš... nemoku virti ryžių.

Apimta panikos, išjungiu viryklę, nupilu vandenį ir pastatau puodą atokiau. Toliau pjaustau daržoves. Po kurio laiko grįžta bendrakursis, klausia: „Beata, ką tu padarei ryžiams?“ Išmekenu: „Aš tiesiog... nemoku jų virti.“ Dar ilgai visi kartu juokėmės iš manęs, šios Beatos, kuri, būdama 22-ejų, nemoka virti ryžių.

Atsimenu, kaip kažkada draugės nejučiomis paklausiau: „O, klausyk, kas kiek laiko tu plauni namuose grindis?“. Ji man: „O kas? Kodėl klausi?“ Stengiuosi neišsiduoti: „Ne, man šiaip įdomu.“ Ji atsako. Toliau bandau gauti informacijos: „O... kuo plauni – skuduru, šepečiu? Įpili kokių nors priemonių?“ Ji jau juokiasi: „Kas tau yra?“ Prisipažįstu: „Nepyk, aš tiesiog... nemoku plauti grindų.“

Ir viskas ne dėl to, kad būčiau princesė, o dėl to, kad pasitikau suaugusiųjų gyvenimą nepasiruošusi. Nemokėjau savimi pasirūpinti, nes mama ir močiutė manimi rūpinosi taip, kad praleido akimirką pagalvoti, jog ateis diena, kai namai bus tušti, kai juose būsiu aš viena, ir skrandis burgs, dulkės kaupsis, grindys spindės purvu ir skalbinių kupinas krepšys man mos purvino megztinio rankove. Ir tada man teks akis į akį susidurti su gyvenimu. Su suaugusio žmogaus gyvenimo pasekmėmis.

Ir susidursiu aš iš pradžių su juo prisvilusiais puodais, uždažytais skalbiniais, sulaužytomis šluotomis ir ašarų kupinomis akimis iš bejėgiškumo. Bet tai taip brangu, nes tai – mano patirtis, mano nemokšiškumo pasekmės, kasdien mane skatinančios mokytis iš savo klaidų.
Panašiai ir mes, žmonos, darome savo vyrams. Vaikystėje jautusios švelnų mamos rūpestį, saugantį nuo aštrių kampų, duobių ir, mano atveju, buities – nuo visų nemalonių pasekmių, manome, kad taip ir reiškiama meilė, dėmesys bei rūpestis. Ką mes nutariame? Kad vyru reikia rūpintis kaip sūnumi.

Suspėti pasiūlyti valgyti dešimt minučių anksčiau, nei jis pasijus išalkęs, apuostyti, apžvelgti jo drabužius ir savo nuožiūra atidėti skalbti, kai pasijus negerai, užrašyti pas gydytoją, prisiminti dieną, laiką ir ten nuvesti, pagalvoti apie viską anksčiau, negu jis apie tai pagalvos, prisiminti jo draugų gimtadienius ir susitikimų laiką, būti jo asmeniniu buhalteriu, gydytoja, mama, kulinare ir darbo kalendoriumi, niekada neleisti pastebėti, kad baigėsi jo higienos priemonė, – nupirkti naują dar likus keliems mililitrams senosios.

Džiaugiuosi, kad aš labai laiku pastebėjau, jog man šios užduotys – šiek tiek daugiau nei neįmanomos. Tiesiog pavargau ir supratau, kad vis dėlto man pačiai reikia nemažai pastangų prisiminti SAVO draugų gimtadienius, SAVO susitikimus, SAVO mililitrus ir SAVO gydytojus, kad dvigubinti šios informacijos kiekį savo galvelėje būtų tiesiog pražūtinga.

Galiausiai nenoriu žiūrėti į savo vyrą kaip į sūnelį. Nenoriu regėti savęs kaip MAMELĖS anksčiau laiko. Noriu matyti stiprų, organizuotą ir veiklų vyrą šalia savęs – stiprios, organizuotos ir veiklios moters (na, čia labiau siekiamybė nei rezultatas). Todėl ką aš darau?

Skaudama širdimi, klibančia kantrybe stebiu, kaip jis susiduria su pasekmėmis. Kaip pamiršta svarbaus susitikimo laiką ir nuvilia draugą pavėlavęs į jo gimtadienį. Kaip praleidžia vizitą pas gydytoją, o kitas vizitas – tik po mėnesio. Kaip pramiega laiką, kai turėjo tvarkytis dokumentus. Kaip nebeturi švarių kojinių, nes jos savaime nenuėjo iki skalbinių krepšio ir neišsiskalbė. Tada matau, kaip jis tūno nuliūdęs ir nusivylęs dėl to, kad vėl kažką pamiršo ar kažko nepadarė, ir graužiu save, šlykštynę, juk ne taip mus mokė savo vyrus mylėti, bet...

Ryte mane pažadina skubrūs žingsniai po kambarius. Pramerkiu akis, – aštuonios! Mes niekada nesikeldavome tokiu metu. Jis užlekia į kambarį, tarstelėja: „Iki, mieloji, aš bėgu į susitikimą“, ir išlekia. Vakare stebiu, kaip tvarkingai į kalendorių rašo kitos dienos planus. Nueina pas gydytoją pats prieš tai užsirašęs, sutvarko begales reikalų ir dar paprašytas padeda man. Kas šis organizuotas ir veiklus vyras mano namuose?..
Tai vis dar tas pats mano vyras.

Kadaise vienas labai protingas žmogus pasakė didžiausią klaidą, kurią daro alkoholikų artimieji. Šie, nors ir besąlygiškai norėdami, kad artimasis išgytų, dažnai saugo jį nuo pasekmių: plauna kažkur purve išvoliotus rūbus, užtaria prieš darbdavius, įpila „nedidelį“ stikliuką arba duoda pinigų alkoholiui, kad tik tas „nedaug“ išgertų, meluoja pažįstamiems slėpdami alkoholiko pagirias ir taip, visiškai to nesuvokdami ir nenorėdami, patys stumia jį gilyn į alkoholizmo kaklelį.

Ką reikėtų daryti? – paklausite. Leisti alkoholikui pagyventi gyvenimą, kokį kuriasi pats. Gyvenimą, kai su juo nenori bendrauti vaikai, nes jis visada neblaivus ir nesurezga sakinio. Gyvenimą, kai jį išmeta iš darbo, nes jis geria darbe arba apskritai ten nepasirodo, kai jo ima nebegerbti kolegos ir draugai, nes mato, kad šiuo žmogumi negalima pasikliauti, kai netenka būsto, nes nesugeba už jį sumokėti... Tokiu atveju žmogus arba nusiris giliai į dugną, arba, pamatęs, kaip nėra saldu šitaip gyventi, išplauks ir susitvarkys. Pasekmės gydo net nuo alkoholizmo.

Taigi kiekvienam žmogui – savos pasekmės. Aštrūs kampai, nudegimai, gumbai, kitų žmonių pyktis, kai kažką pamirštame, moko mus gyventi. Verčia tobulėti.

Kai myli, norisi viską už tą žmogų padaryti, nuspręsti, apsaugoti jį nuo viso pasaulio, išspręsti visas jo bėdas ir dar padaryti taip, kad niekada nejaustų nusivylimo.

Daug sunkiau yra mylėti, rūpintis ir tyliai stebėti, kaip žmogus daužosi į pasekmes. Bet kai nėra pasekmių – nėra ir naujų „aš“.

Moterys kalba
Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Veidai

Tikrasis d‘Artanjanas ėjo paukštyno prižiūrėtojo ir durininko pareigas, o turtus susikrovė iš įžūlaus šnipinėjimo (5)

Realus muškietininkas buvo laikomas abejotinu didiku, vaikystėje buvo maitinamas lašiniais, ėjo paukštyno prižiūrėtojo ir durininko pareigas, o turtus susikrovė iš įžūlaus šnipinėjimo su persirenginėjimo elementais.

D. Ulvydas: žinau, ką papasakoti apie lietuvius, kad užsieniečiams „stalčiai atsidarytų“

Donatas Ulvydas: lietuviams reikia sugebėti iš savęs pasijuokti, bet ir tuo pačiu suprasti, kodėl taip yra.

Po kelionės į Palestiną gimė restoranas, raginantis pažinti kitą kultūrą (114)

Tvirtai apsisprendusi būti ištikima savo sąžinei ir gyventi pagal deklaruojamas vertybes, Indrė Armalytė (31 m.) metė patogų, bet prasmės stokojantį gyvenimą sostinėje ir, intuicijos vedama, Druskininkuose įkūrė restoraną „Toli Toli“.

Pas mus vis dar neįprasta, nejauku ir gal net gėda ko nors prašyti, rinkti aukas

Prieš septynerius metus finansų valdymo specialistė Inga, dviejų dukrelių mama, įkūrė viešąją įmonę „Geros valios projektai“. Nuo tada aukok.lt paaukota milijonas 711 tūkstančių eurų.

Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė: mūsų šeima netipiška (4)

Pristatome rugpjūčio mėnesio „Moters“ numerį, kurio viršelį puošia Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė.

Aneta Anra: žinau, kas yra paleistuvė

„Sveiki, lunatikai“, - vakar vakare baro „In Vino“ terasoje, iš kurios matosi Nidos pušų viršūnės, Baltijos jūra ir Kuršių marios, sveikinosi aktorius Andrius Bialobžeskis.

Liūdna Radiko gyvenimo istorija: per pragaištingą priklausomybę neteko mylėtų moterų, turto, virto ligotu skurdžiumi (58)

„Žinote, kodėl mane priėmė? Nes visi buvo balti, o Radikas Muratovas – juodas“, – pasakojo R. Muratovas viename iš interviu.

Rašytoja Svetlana Aleksijevič: Černobylis yra dar baisiau už gulagą, Osvencimą ir holokaustą (20)

„Černobylis – paslaptis, mes ją dar turėsime atskleisti. Menas gali meluoti, tačiau dokumentas nemeluoja“, – atvirai sako ukrainiečių kilmės baltarusių rašytoja, 2015 metų Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič (67 m.).

Besilaukianti Ieva Narkutė: netrukus kūryba įgis naują ir labai rimtą konkurentą

Švelni, gležna ir jauna mergina, žvelgiant iš išorės. Bet žvelgiant iš profesinės pusės – stipri ir kalnus verčianti moteris. Ieva Narkutė – visiems puikiai žinoma Lietuvos atlikėja, kurios repertuare daug nuostabių ir populiarių dainų.

Sveikatos specialistė R. Bogušienė: žinau, kodėl mama susirgo vėžiu (169)

Daugumai žmonių vėžys skamba kaip galutinė ir neginčijama diagnozė, tai tarsi nuosprendis be išeities. Ir kaip daugelis sako, o kodėl man? Mano Mama buvo ne išimtis! O buvo net 50-čio nepasiekusi.

Naujame istoriniame seriale – ir meilės peripetijos

Jau greitai LRT žiūrovai išvys naują, unikalų projektą – istorinį dokumentinį serialą „Laisvės kaina. Savanoriai“, kuriame filmuojasi įsimintinas Lietuvos kino, teatro ir televizijos žvaigždžių desantas.

7 vaikų mama: ar žinote, kas namuose užima svarbiausią vietą? (63)

Apie vaikus, gimusius iš nekuklių svajonių apie „ilgą valgomojo stalą, kai dubuo su duona iš vieno stalo galo ilgai keliauja per rankas į kitą stalo galą“.

Amelia Earhart: pirmosios lakūnės šlovė ir jos mįslingą dingimą apaugusios paslaptys (14)

Amelia Earhart buvo amerikiečių lakūnė, rašytoja ir kovotoja už moterų teises. Ji tapo pirmąja moterimi, savarankiškai perskridusia Atlantą. Jos dingimas 1937 metais mėginant apskristi pasaulį yra paslaptis, kuri ir toliau intriguoja žmones visame pasaulyje.

Džiunglėse gyvenanti menininkė Aušra Kleizaitė: indės laimę supranta kitaip (88)

Jos gyvenimas telpa į du lagaminus. Į vieną didelį ir vieną mažą. „O juk daugiau žmogui nereikia“, – sako tarp Vilniaus ir Orisos džiunglių Indijoje gyvenanti menininkė Aušra Kleizaitė.

Neda: likimas dovanojo labai išmintingą ir talentingą partnerį (1)

Neda Malūnavičiūtė labiau žinoma kaip džiazo atlikėja, tačiau dėl koncertų su Olegu Ditkovskiu ir Kostu Smoriginu ją atpažįsta ir dainuojamosios poezijos mylėtojai.
Sk lie. 31d.
15°...25°
Pr rgp. 01d.
13°...21°
An rgp. 02d.
13°...22°
Tr rgp. 03d.
14°...21°
Kt rgp. 04d.
16°...25°