B. Tiškevič: o aš nenoriu būti mamelė savo vyrui

 (310)
Kartą su bendrakursiu per pertrauką tarp paskaitų, taupydami pinigus, nuėjome pas jį į namus pasigaminti pietų. Jis man prisakė papjaustyti daržovių, o pats ėmėsi virti ryžių.
B. Tiškevič: o aš nenoriu būti mamelė savo vyrui
© L. Stasiulionytės nuotr.

Skambutis į duris. Gyventojų surašymas. Bendrakursis nulėkė atsakinėti į klausimus, o aš likau prie puodų. VIENA. Trečias kursas, man kokie 22-eji, o aš... nemoku virti ryžių.

Apimta panikos, išjungiu viryklę, nupilu vandenį ir pastatau puodą atokiau. Toliau pjaustau daržoves. Po kurio laiko grįžta bendrakursis, klausia: „Beata, ką tu padarei ryžiams?“ Išmekenu: „Aš tiesiog... nemoku jų virti.“ Dar ilgai visi kartu juokėmės iš manęs, šios Beatos, kuri, būdama 22-ejų, nemoka virti ryžių.

Atsimenu, kaip kažkada draugės nejučiomis paklausiau: „O, klausyk, kas kiek laiko tu plauni namuose grindis?“. Ji man: „O kas? Kodėl klausi?“ Stengiuosi neišsiduoti: „Ne, man šiaip įdomu.“ Ji atsako. Toliau bandau gauti informacijos: „O... kuo plauni – skuduru, šepečiu? Įpili kokių nors priemonių?“ Ji jau juokiasi: „Kas tau yra?“ Prisipažįstu: „Nepyk, aš tiesiog... nemoku plauti grindų.“

Ir viskas ne dėl to, kad būčiau princesė, o dėl to, kad pasitikau suaugusiųjų gyvenimą nepasiruošusi. Nemokėjau savimi pasirūpinti, nes mama ir močiutė manimi rūpinosi taip, kad praleido akimirką pagalvoti, jog ateis diena, kai namai bus tušti, kai juose būsiu aš viena, ir skrandis burgs, dulkės kaupsis, grindys spindės purvu ir skalbinių kupinas krepšys man mos purvino megztinio rankove. Ir tada man teks akis į akį susidurti su gyvenimu. Su suaugusio žmogaus gyvenimo pasekmėmis.

Ir susidursiu aš iš pradžių su juo prisvilusiais puodais, uždažytais skalbiniais, sulaužytomis šluotomis ir ašarų kupinomis akimis iš bejėgiškumo. Bet tai taip brangu, nes tai – mano patirtis, mano nemokšiškumo pasekmės, kasdien mane skatinančios mokytis iš savo klaidų.
Panašiai ir mes, žmonos, darome savo vyrams. Vaikystėje jautusios švelnų mamos rūpestį, saugantį nuo aštrių kampų, duobių ir, mano atveju, buities – nuo visų nemalonių pasekmių, manome, kad taip ir reiškiama meilė, dėmesys bei rūpestis. Ką mes nutariame? Kad vyru reikia rūpintis kaip sūnumi.

Suspėti pasiūlyti valgyti dešimt minučių anksčiau, nei jis pasijus išalkęs, apuostyti, apžvelgti jo drabužius ir savo nuožiūra atidėti skalbti, kai pasijus negerai, užrašyti pas gydytoją, prisiminti dieną, laiką ir ten nuvesti, pagalvoti apie viską anksčiau, negu jis apie tai pagalvos, prisiminti jo draugų gimtadienius ir susitikimų laiką, būti jo asmeniniu buhalteriu, gydytoja, mama, kulinare ir darbo kalendoriumi, niekada neleisti pastebėti, kad baigėsi jo higienos priemonė, – nupirkti naują dar likus keliems mililitrams senosios.

Džiaugiuosi, kad aš labai laiku pastebėjau, jog man šios užduotys – šiek tiek daugiau nei neįmanomos. Tiesiog pavargau ir supratau, kad vis dėlto man pačiai reikia nemažai pastangų prisiminti SAVO draugų gimtadienius, SAVO susitikimus, SAVO mililitrus ir SAVO gydytojus, kad dvigubinti šios informacijos kiekį savo galvelėje būtų tiesiog pražūtinga.

Galiausiai nenoriu žiūrėti į savo vyrą kaip į sūnelį. Nenoriu regėti savęs kaip MAMELĖS anksčiau laiko. Noriu matyti stiprų, organizuotą ir veiklų vyrą šalia savęs – stiprios, organizuotos ir veiklios moters (na, čia labiau siekiamybė nei rezultatas). Todėl ką aš darau?

Skaudama širdimi, klibančia kantrybe stebiu, kaip jis susiduria su pasekmėmis. Kaip pamiršta svarbaus susitikimo laiką ir nuvilia draugą pavėlavęs į jo gimtadienį. Kaip praleidžia vizitą pas gydytoją, o kitas vizitas – tik po mėnesio. Kaip pramiega laiką, kai turėjo tvarkytis dokumentus. Kaip nebeturi švarių kojinių, nes jos savaime nenuėjo iki skalbinių krepšio ir neišsiskalbė. Tada matau, kaip jis tūno nuliūdęs ir nusivylęs dėl to, kad vėl kažką pamiršo ar kažko nepadarė, ir graužiu save, šlykštynę, juk ne taip mus mokė savo vyrus mylėti, bet...

Ryte mane pažadina skubrūs žingsniai po kambarius. Pramerkiu akis, – aštuonios! Mes niekada nesikeldavome tokiu metu. Jis užlekia į kambarį, tarstelėja: „Iki, mieloji, aš bėgu į susitikimą“, ir išlekia. Vakare stebiu, kaip tvarkingai į kalendorių rašo kitos dienos planus. Nueina pas gydytoją pats prieš tai užsirašęs, sutvarko begales reikalų ir dar paprašytas padeda man. Kas šis organizuotas ir veiklus vyras mano namuose?..
Tai vis dar tas pats mano vyras.

Kadaise vienas labai protingas žmogus pasakė didžiausią klaidą, kurią daro alkoholikų artimieji. Šie, nors ir besąlygiškai norėdami, kad artimasis išgytų, dažnai saugo jį nuo pasekmių: plauna kažkur purve išvoliotus rūbus, užtaria prieš darbdavius, įpila „nedidelį“ stikliuką arba duoda pinigų alkoholiui, kad tik tas „nedaug“ išgertų, meluoja pažįstamiems slėpdami alkoholiko pagirias ir taip, visiškai to nesuvokdami ir nenorėdami, patys stumia jį gilyn į alkoholizmo kaklelį.

Ką reikėtų daryti? – paklausite. Leisti alkoholikui pagyventi gyvenimą, kokį kuriasi pats. Gyvenimą, kai su juo nenori bendrauti vaikai, nes jis visada neblaivus ir nesurezga sakinio. Gyvenimą, kai jį išmeta iš darbo, nes jis geria darbe arba apskritai ten nepasirodo, kai jo ima nebegerbti kolegos ir draugai, nes mato, kad šiuo žmogumi negalima pasikliauti, kai netenka būsto, nes nesugeba už jį sumokėti... Tokiu atveju žmogus arba nusiris giliai į dugną, arba, pamatęs, kaip nėra saldu šitaip gyventi, išplauks ir susitvarkys. Pasekmės gydo net nuo alkoholizmo.

Taigi kiekvienam žmogui – savos pasekmės. Aštrūs kampai, nudegimai, gumbai, kitų žmonių pyktis, kai kažką pamirštame, moko mus gyventi. Verčia tobulėti.

Kai myli, norisi viską už tą žmogų padaryti, nuspręsti, apsaugoti jį nuo viso pasaulio, išspręsti visas jo bėdas ir dar padaryti taip, kad niekada nejaustų nusivylimo.

Daug sunkiau yra mylėti, rūpintis ir tyliai stebėti, kaip žmogus daužosi į pasekmes. Bet kai nėra pasekmių – nėra ir naujų „aš“.

Moterys kalba
Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Veidai

Rugsėjo „Moters“ viršelio veidas Gabija Vitkevičiūtė – apie keturis vaikus, jų auklėjimą ir savęs paieškas

Rugsėjo mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidai – Gabija Vitkevičiūtė ir dukra Ditė.

105 metų sulaukusi J. Gėbelso sekretorė: tikrai nieko nežinojau apie nacių nusikaltimus (135)

„Rytais jį matydavome retai“, – sako Brunhilde Pomsel, kai užmerkusi akis ir ranka parėmusi smakrą prisimena savo buvusį viršininką Jozefą Gėbelsą - tai buvo vienas artimiausių Adolfo Hitlerio bendražygių ir pasekėjų, žinomas savo viešomis kalbomis ir giliu antisemitizmu.

Atskleista, kaip princesė Diana sužinojo apie vyro romaną su Camilla (39)

Princesės Dianos karališkosios apsaugos darbuotojas Kenas Wharfe’as stebėjo, kaip ji augina du savo sūnus ir sprendžia santuokoje su princu Charlesu kylančius nesklandumus. Po princesės Dianos žūties praėjus kone 20 metų jis parašė itin atvirą knygą apie visas karališkas paslaptis.

Kas iš tiesų buvo Barbora Radvilaitė: ištvirkėlė ar meilės kankinė? (34)

Lietuvos visuomenės istorinėje sąmonėje Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora Radvilaitė (apie 1522–1551) tebėra geriausiai žinoma visų laikų Lietuvos istorinė moteris. Jos asmenybės žavesys, sudėtingas ir tragiškas gyvenimas, trumpai patirtas karūnacijos triumfas įsirėžė ne vien į mūsų valstybės, bet ir į kitų LDK istorinį palikimą perėmusių šalių istorinę kultūrą. Baltarusijos, Ukrainos ar Lenkijos istorinėje publicistikoje, grožinėje literatūroje, kine, teatro ir operos scenose Barbora pristatoma kaip žymiausia ir gražiausia, tik jau šių šalių moteris...

Miunhauzenas: tikrai egzistavo ir nugyveno neįtikėtiną gyvenimą (8)

Miunhauzenas – žinomas literatūrinis personažas, išgarsėjęs anekdotiniais pasakojimais apie neįtikėtinus nuotykius ir fantastiškas keliones. vardas jau seniai tapo bendriniu, apibūdinantis žmogų, kuris pasakoja pramanytas istorijas. Bet ko gero ne visi žino, kad visi šie pramanai pagrįsti realia istorija – Miunhauzenas iš tiesų egzistavo.

Sukrečianti menininko R. Šarknicko istorija: ilgas laiškas mamai... (166)

Jis buvo atiduotas į kūdikių namus vos gimęs, patyrė marias skausmo, pažeminimo, sielos ir kūno žaizdų. Kiekvieną minutę ilgėjosi motinos, o ji savo vaiko taip ir neaplankė. Dvi vyresnės seserys ir du broliai po keturiolikos metų jaunėlį sutiko Obelių internate. Teatro ir kino aktorius, režisierius, rašytojas Robertas Šarknickas (41 m.) savo sukrečiamą istoriją papasakojo knygoje „Šarkos sielos šauksmas“.

Kas pasiuntė Napoleoną Bonapartą į kapus: vėžys, nuodai ar hormonų sutrikimas, pamažu vertęs jį moterimi (40)

1821 m. gegužės 5 d. tremtyje, mažoje Atlanto vandenyne esančioje saloje mirė Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Napoleono gyvenimas buvo kupinas pergalių, visam laikui išliksiančių Prancūzijos istorijoje. Nors karčių nesėkmių buvo mažiau, jos tapo tikromis legendomis.

Aktorius Mykolas Vildžiūnas: meilė svarbi tiek realiame gyvenime, tiek televizijos ekrane

Netrukus antrą kartą tėvu tapsiantis M. Vildžiūnas: „Šeima yra svarbiausia, ką žmogus savo gyvenime gali puoselėti“.

Dešimt dalykų, kurių nežinojome apie Kastytį Kerbedį (20)

Šį šeštadienį, rugpjūčio 6 dieną Klaipėdos vasaros koncertų estradoje sproginės emocijos: į savo mylimą miestą atvykstantis dainininkas Kastytis Kerbedis žada karštą programą, kurioje – publikos mėgstamiausios dainos. Nors atrodo, kad K. Kerbedį, kuris scenoje – jau daugiau nei 35 metus, pažįsta visi, bet vis dėlto ir staigmenų iš šio žmogaus-uragano laukti verta.

R. Rastauskas: namisėdos visada pergali klajūnus (6)

Užkibus ant nepataisomo gyvenimo pinklių ir mizanscenų rezgėjo, sakinio meistro, eseistikos klasiko Rolando Rastausko (61 m.) kabliuko – esė ir kitų tekstų knygos „Trečias tomas“ (leidykla „Apostrofa“), imi tikėti, kad būtis yra tarsi paties Dievo sukurtas įdomiausių spalvų ir garsų spektaklis.

Išskirtinius papuošalus kurianti juvelyrė: nebuvau ta mergaitė, kuri mėgsta puoštis (8)

Išskirtinio braižo juvelyrė Augusta Sofija Rudzikaitė (24 m.) titaną, nerūdijantį plieną – papuošalams kurti netradicines medžiagas – paverčia stulbinamais meno kūriniais. Jie verčia stebėtis net viską mačiusius pasaulio juvelyrikos meistrus.

Po Norvegijoje patirtos sunkios ligos: skyrybos, nauja veikla, grįžimas į Lietuvą (37)

Aštuonerius metus Norvegijoje praleidusi tinklalapio nomnom.lt įkūrėja dietistė Toma Eroglu (29 m.) augalinę mitybą atrado po sunkios ligos. „Gaila, kad keisti gyvenimą paprastai ryžtamės tik pajutę riziką jo netekti“, – sako moteris.

M. Levickis: noriu, kad žmonės grotų ne tik „Ko liūdi, berželi“ (1)

Edukacinio meno centro „accoAkademija“ vadovas pasaulinio garso akordeono virtuozas Martynas Levickis (26 m.) neseniai pripažintas asocijuotuoju Londono karališkosios muzikos akademijos nariu.

Rašytoja Ugnė Barauskaitė: neturėjau laimės gyventi su mylimu žmogumi (78)

Rašytoją, radijo laidų vedėją Ugnę Barauskaitę (40 m.) aptikau oro uoste – pakeliui į Beirutą. Buvau ką tik perskaičiusi jos naują knygą „Vieno žmogaus bohema“, norėjosi pasidalyti karštais įspūdžiais. Taip prasidėjo mūsų virtualus pokalbis.

Indrė Launikonytė: geriausiai pailsiu miške + FIRMINIS RECEPTAS (8)

Energinga raudonplaukė atlikėja Indrė Launikonkytė neslėpė, kad šią vasarą jai, deja, neteks atostogauti, nes su kūrybine komanda stato roko miuziklą „Rent“, kurio premjera numatoma jau rugsėjį.
Št rgp. 27d.
16°...26°
Sk rgp. 28d.
11°...25°
Pr rgp. 29d.
14°...27°
An rgp. 30d.
15°...20°
Tr rgp. 31d.
10°...21°