Atlikėja Raminta Naujanytė-Bjelle: žiūrovai mėgsta, kai scenoje esi ypatinga

Kone visų meno mūzų mylima, įvairiais talentais apdovanota kūrybiškai pašėlusi kompozitorė ir atlikėja Raminta Naujanytė-Bjelle (26 m.), paklausta apie sceninį pseudonimą, įsmeigia rudas akis ir čia pat sukuria istoriją apie varpus liejantį tėtį bei save, mažąjį varpelį, padedantį derinti kariljonų skambesį. Šią fikciją ji galėtų ir nutapyti, nes puikiai valdo teptuką, ir surimuoti, nes nuo šešerių rašo eiles.
© MOTERIS

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Ar neatsisakėte minties parašyti apie savo spalvingą gyvenimą? Kaip prasidėtų ir baigtųsi Jūsų memuarai?

Rašau dienoraščius, fiksuoju savo mintis, nuotaikas, bet knygos nebeplanuoju. Žinau, kas galėtų apie mane papasakoti – turiu rašančių draugų, jie teisingai perteiktų mano pasaulį. Svarbiausia – ne biografija, o kad žmonės atsimintų tai, ką kuriu. Vaikystėje ant sienos užsirašydavau frazes iš perskaitytų knygų. Prisimenu: „Mus – ne duona, o žvaigždės augino.“ Linkiu visiems taip gyventi. Jeigu reikėtų knygos apie mane, padaryčiau ją kaip mandalą – perskaitai lapą, ir šis išnyksta, nieko nesugrąžinsi. Arba tai būtų komiksų knyga. Nesu apsisprendusi, gal pakaktų haiku arba vien ištiktukų eilutės. Labai mėgstu ištiktuką „ak”.

Rašote chorinę, filmų, spektaklių muziką, muziką įvairiems instrumentams... Jus matome ir kaip atlikėją bei dainų žodžių autorę. Kas esate labiau – kompozitorė ar vokalistė?

Aš dar kartais ir teptuką rankose laikau. Man regis, visi žmonės yra kūrėjai. Mano forma save išreikšti – dažniausiai skambanti. Vaikystėje troškau, kad žmonės gerai sutartų, gražiai bendrautų. Siekdama darnos, pamažu ieškojau būdų, kaip padaryti, kad būtume vieningi, mylintys, mylimi. Nuo mažens rašiau eiles, paskui įsitraukiau į jaunimo organizacijų veiklą... Ilgainiui supratau, kad paveikiausia yra muzika. Tikėjau, kad per ją galbūt man pavyks išpildyti savo gigantišką naivią svajonę. Ne vien mano nuopelnas, jei pavyksta kai ką sukurti. Yra kažkas didesnis, kosminis. Esu iš tų žmonių, kurie tiki, kad ne aš rašau, bet per mane ateina tai, ką užrašau. Pirmiausia niekaip savęs neįvardiju. Patinka mintis, kad visi esam išskirtiniai ir kartu tokie patys. Tuo pasikliaudama mąstau – taip, turiu kompozitorės diplomą, moku ir jaučiu, kaip paspausti klavišą, kad skambėtų nata. Bet svarbiau, kas įvyksta paskui – kaip visa tai reiškiasi visuomenėje, pasaulyje. Daug kompozitorių kuria ieškodami, eksperimentuodami, jiems nerūpi grįžtamasis ryšys. Man svarbu muzikos paskirtis. Kas, kaip, kokioje aplinkoje muziką išgirs, ar ji palies, suvirpins sielą ar ne.

Man nepatinka atlikėjai, kurie scenoje kartais jaučiasi lyg savo namų tualete. Daro, ką nori, šneka nesąmones. Ir gyvenime reikia gerbti vienas kitą, o scenoje...

Ar vaikystėje Jus trikdė žmonių nesantaika, jei troškote gražaus bendravimo? Dvi vyresnes seseris kartą pavadinote charakteringomis merginomis. Gal Jus, mažylę, skriaudė?

Oi, ne, tikrai neskriaudė! Esu jauniausia, mane labai mylėjo. Tiesa, anksti tapau teta. Dešimt metų mane lepino, paskui atsirado mažesnių. Giminėje buvau jauniausia, kur tik nuvažiuodavome, visur mane apglostydavo. Taip pat ir už koncertus, kai, paskatinta giminių, ant kėdutės atsistojusi traukdavau dainas iš visos širdies. Seses pavadinau charakteringomis todėl, kad esame skirtingos, jos dirba visai kitose srityse, gyvena kitaip nei aš. Artimoje mano aplinkoje nebuvo iš meno gyvenančių žmonių. Man pasisekė, – tėvai, matydami, kad nuo šešerių rašau eiles, rengiu koncertus kaimynams, leido man ugdyti šiuos gebėjimus.

„Muzikinės idėjos paskambina kada nori. Bet ir pakelia ragelį, kai aš joms paskambinu.“ Štai kaip paprastai susisiekiate su aukštesnėmis jėgomis!

Aš taip pasakiau? Keistas dalykas yra kūryba. Man įstrigo Andriaus Rožicko frazė: „Įkvėpimas ateina iš įspūdžio.“ Nesvarbu, ar įspūdį patyrei ką tik, ar prieš dvidešimt metų. Gali jį atkapstyti, susigrąžinti. Šiaip galima daug juokauti apie kūrybą. „Kurti“, „kūrenimas“ – žodžiai panašūs. Kartais uždegi, plyksteli liepsna, o kartais laužas sunkiai įsidega. Dabar man tekstai užplūsta bangomis. Gal dėl to, kad sistemingai dirbti nemoku? Nebūna, nebūna, o kai užpuola, tik varyk, tokie srautai eina! Kai intensyviai kuriu, negaliu su niekuo bendrauti, reikia eiti ir išsirašyti. Prirašau dešimt puslapių, vėliau gryninu.

„Vakar buvau namie – scenoje.“ Kas Jums yra scena, kokia atsakomybė joje stovėti, ką siekiate transliuoti žiūrovams?

Scena yra priemonė ir vieta susitikti su klausytojais, jaučiu jiems didelę pagarbą, nes šie žmonės skiria man savo dėmesį. Man nepatinka atlikėjai, kurie scenoje kartais jaučiasi lyg savo namų tualete. Daro, ką nori, šneka nesąmones. Ir gyvenime reikia gerbti vienas kitą, o scenoje... Žiūrovai mėgsta, kai scenoje esi ypatinga. Prieš dešimt metų, kai buvau didesnė naivuolė nei dabar, tokia visa chi chi, cha, cha, vienas gerbėjas pasakė: „Aš nenoriu, kad tu būtum kaip mes, aš noriu, kad būtum ypatinga, paslaptinga ir kad mes svajotume apie tokį gyvenimą, kaip tavo.“ Mokausi, būdama savimi, sužadinti klausytojų vaizduotę. Jei tik apsimetinėji, tai puikiai matyti. Ko mes lipame į sceną? Įkvėpti žmonių. Jei po spektaklio dar ilgai apie jį mąstai, aktoriams pavyko. O jei tave nuo scenos moko, auklėja, galvoji: „Atstokit nuo manęs!“ Man irgi svarbu rasti ryšį su publika. Kai atrodo, kad tas ryšys matomas, lyg plūduriuoja, tada būna gera ir visai nebaisu stovėti scenoje. Taip nutiko ir per LRT projekto „Dainuoju Lietuvą“ finalą. Jaučiausi lyg sklęsčiau virš visko, – nepaprastai stipri emocija! Mūsų gyvenimas dažnai buitiškas: keliesi, eini į darbą, rūpiniesi vaikais ir šeima – nieko įdomaus. O scena yra vieta, kur galime daryti daugiau, prisiminti svajones, iliuzijas, per vaizdą ir garsą išskleisti vaizduotę.

Mane užvaldė idėja grąžinti puošnius instrumentus. Iš Norvegijos siuntėmės senus pianinus. Mokėmės juos restauruoti, derinti.

Kai per projektą „Dainuoju Lietuvai“ dainavote Vytauto Kernagio „Baltą paukštį“, daugybei klausytojų pagaugai ėjo. Nedažnai Jus išvystame televizijos ekranuose, bet jei jau pasirodote, pamiršti neįmanoma.

Labai ačiū. Kai kūrinys mane įtikina, tarsi užsiprogramuoju transliuoti esminę jo mintį, ir kiti tai jaučia. Gali gerai techniškai sudainuoti, ir kas iš to? Perduoti klausytojams įtaigų jausmą mokaisi visą gyvenimą. Ne visada pavyksta. Dainuodama „Baltą paukštį“ jutau retai patiriamą nežemišką jausmą. Prieš tai buvau bendravusi su V. Kernagio šeima, jutau didžiulę atsakomybę ir gerą jų energiją, jie manimi pasitikėjo ir labai palaikė, perdavė didelį gėrio pliūpsnį.

Atlikėja Raminta Naujanytė-Bjelle: žiūrovai mėgsta, kai scenoje esi ypatinga
© MOTERIS

Prieš dešimt metų į sceną išėjote su gitara rankose. 2011 metais TV3 televizijos konkurse „Lietuvos talentai“ pravirkdėte žiūrovus savo kūrybos daina „Brolužis“. Iš kokių patirčių sudėliota Jūsų dainų mozaika?

Vyko dainų konkursas apie Lietuvą. Ir aš bandžiau, gimdžiau dainą, bet vis nepavykdavo. O vieną dieną – šast, sukūriau „Brolužį“ per tris minutes. Mėgstu mūsų liaudies tradicijas, muziką, autentišką liaudies dainų skambesį. Tai sulipo su mano patirtimi – turėjau daug draugų, kurie nepaisė mūsų gyvenimo normų, pasidavė žalingiems įpročiams. Juos mylėjau ir myliu, bet nuolat galvodavau, kad jie kasdien eina į karą su savimi. Daina „Brolužis“ man yra labai asmeniška. Kai susijungia sena sena tradicija ir privatus gyvenimas, kažkas atsitinka, gimsta jaudinantis kūrinys. Muzikantai sako: „Gali mokytis ir mokytis rašyti dainas, o kartais pavyksta intuityviai.“

Kokiais instrumentais grojate?

Neblogai groju klavišiniais instrumentais, gitara. Na, dar kanklėmis, būgnais, baglama, dambreliu ir tuo, kas į rankas pakliūva jam session metu, – tiesa, labai jau mėgėjiškai. Dabar mano mėgstamiausias kūrimo būdas yra sintezuoti garsus kompiuterinėmis muzikos programomis. Kartu su grupės „Bjelleband“ nariais esu išleidusi EP (angl. k. extended play; tai albumas, kuriame yra daugiau dainų nei single, bet mažiau nei pilname albume, – red. past.) albumą „Kas tu toks“, pavasarį planuoju pristatyti naują albumą, jis bus kitoks.

Raminta, Jūsų vardas disonuoja su tuo, kokia atrodote esanti, – tarsi su vidinio degimo varikliu, velniukų priėdusi, kūrybiškai pašėlusi. Kas geriausiai sutramdo Jūsų energijos proveržius, kas nuramina?

Gamta. Mėgstu pasivaikščioti gamtoje su draugais ir viena. Dėl to labai myliu Vilnių. Nuo centro penkios minutės – ir tu jau miške. Geriausia vieta pasaulyje! Medituoju, kad švari galva būtų.

Lankote vėžiu sergančius vaikus, dainuojate neregiams, dalyvaujate neformalaus ugdymo projektuose, pavyzdžiui, pačios įkurtame „Savaitgalis be sienų“. Kodėl tiek laiko skiriate kitiems?

Man svarbu, kad laikas, buvimas čia turėtų prasmės. Kartais, kai nusivarau nuo kojų, prisėdu ir savo geriems draugams pasiguodžiu: „Kaip pavargau, kaip norėčiau laisvadienio.“ O jie man sako: „Įsivaizduoji, kaip gera, kad turim, ką veikti, kad gyvenam turėdami tikslų.“ Aš gyvenu pižoniškai, nes veikiu, ką noriu. Neperku ferarių, poršų, brangiausių drabužių, neturiu pilies, gal kartais ir komforto galėtų būti daugiau, bet aš darau, ką noriu. Nežinau, ar gali būti didesnė vertybė už asmeninę laisvę. Bandžiau dirbti įvairius darbus, bet ilgai neištvėriau: negaliu būti įsprausta į aštuonių valandų darbo grafiką ir turėti viršininką.

Iš tikrųjų sukotės kavos versle, pardavinėjote instrumentus, o įdomiausia, kad vis dar restauruojate pianinus.

Beprotiškai talentingas draugas Adomas Jablonskis, dar labiau išsitaškęs nei aš, užkrėtė mane meile kavai. Buvau pavargusi nuo mokslų, galvoju – velniop, einusu kava padirbėti. Iš desperatiškumo esu dirbusi „Tamstos“ muzikos prekių parduotuvėje. Dar pardavinėjau bei derinau ir vis dar derinu pianinus. Nepamenu kuriais metais, bet su partneriu įsigijome gal penkiolika senų pianinų, juos gydėme. Seniau instrumentai: smuikai, pianinai ir kiti, buvo nuostabiai gražūs. Išraižyti, išpaišyti... Vertingi meno kūriniai. Dabar dažniausiai gaminami beveidžiai instrumentai-baldai. Mane užvaldė idėja grąžinti puošnius instrumentus. Iš Norvegijos siuntėmės senus pianinus. Mokėmės juos restauruoti, derinti. Bendradarbiavome su tapytojais, jie išpuošdavo pianino paviršių.

Mano moteriškumas, esybė atsiskleidžia tada, kai kalbu, dainuoju, groju, rašau poeziją, tapau. Per didelė prabanga dabar būtų paskirti save vienam asmeniui.

Stebina, kad siekėte politikės karjeros. Gal šia linkme dar kada nors pasuksite?

Buvau Ukmergės savivaldybės Jaunimo reikalų tarybos narė, gimnazijos prezidentė. Maliausi visur, kur tik kas Ukmergėje buvo susiję su jaunimu. Atsikandau. Muzikantų bendruomenė man artimesnė. Sužinojau daug naudingos informacijos. Lietuvos politikoje, mano nuomone, dažnai realybė prasilenkia su logika. Pykstu ant žmonių, kurie užima atitinkamas pozicijas, bet elgiasi savanaudiškai arba tingi atlikti veiksmus, naudingus visuomenei. Žiauriai erzina personos, kurios pamiršta, kur gyvename, kad esame nedidelė bendruomenė.

Vedate radijo stoties „LRT Opus“ laidą „Taip ir Toliau“. Dar vienas amplua – pokalbininkės. Kokių pašnekovų kviečiate į studiją?

Renkuosi tuos pašnekovus, kurie man rūpi, atrodo įdomūs. Kalbinu ne tik muzikantus, patinka kitų profesijų atstovų nuomonė apie muziką. Į autorinę laidą kviečiu tik tuos asmenis, kuriems jaučiu simpatiją. Nuėjau į radiją dirbti, nes turėjau kompleksą kalbėti viešai. Dainuoti – lengva, o darniai plėtoti savo mintis čia ir dabar buvo sunku. Mokausi kalbėjimo meno.

Demokratinės mokyklos vaikams padovanojote pianiną, mokote juos muzikos ir dainavimo. Atradote savyje pedagogės gyslelę?

Dovanojau pianiną ir mokiau muzikinės improvizacijos, bet nebemokau. Esu nepastovi, ir man kitokiai būti nepavyks. Man Demokratinė mokykla labai patinka, nes čia klausomasi vaikų, jie auga laimingi ir pasitikintys savimi.

Dabar turiu du mokinius: turkų kilmės bendraamžį reperį ir bosistą bei septynerių metų mergaitę – mudvi grojame, dainuojame ir kuriame. Turiu viešojo kalbėjimo įgūdžių, žinių, patinka vesti seminarus, skaityti paskaitas. Dvejus metus vasarą dirbau Vytauto Kernagio fondo organizuojamoje Bjelle’s sceninio meistriškumo stovykloje Anykščių rajone, Pavariuose. Apsistojame laukinėje gamtoje, autentiškuose namukuose. Ten atiduodu savo duoklę vaikams, kartai, kuri mus pakeis. Įrašinėjame, kuriame dainas, rengiame susitikimus su įžymiais žmonėmis. Stovykloje pati jaučiuosi lyg vaikas.

Sukūrėte „Lėlės“ teatro spektaklio „O Viešpatie, Vilnius!“ muziką. Teatre nepraeinate pro mažuosius jų nepakalbinusi. Smagu kurti vaikams?

Vaikai yra mano draugai ir mokytojai. Šiandien nuėjau į kavinę, girdžiu, spiegia maždaug trejų metų vaikas. Bet nepiktai – bando, žiūri, kas bus. Priėjau, sakau: „Labai gerai.“ Ir jis nusišypsojo. Savo vaikų neturiu, bet kitų atžalas globoju. Vaikai mane jaučia kaip draugę. Kai mokiausi Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, kartą dėstytojas Laurynas Vakaris Lopas išsakė maždaug tokią mintį – kol vidumi esi vaikiškas, tol su kūryba bus viskas gerai, o kai tapsi suaugęs, amen. Aš jaučiuosi išsitaškiusi lyg vaikas, kasdien atsikeliu ir žaidžiu gyvenimą. Būna, surimtėju, bandau spręsti problemas, bet gyvenime esu gavusi nemažai pamokų, tad daug ko nemoku priimti lyg sudėtingiausių procesų. Paauglė jaučiausi žiauriai rimta: norėjau būti politikė ir prezidentė. Bet nebūsiu, nebenoriu (juokiasi).

Man labai patinka Ainio Storpirščio darbai, kūriau dalį jo spektaklio „O Viešpatie, Vilnius!“ muzikos, dalį garso efektų. Anksčiau baidydavausi spektaklių vaikams, bet Ainis talentingas ne tik kaip aktorius ir režisierius, jis puikiai moka surinkti visus į krūvą, tad suformavo nuostabią komandą, ir aš jaučiausi gerai. Pasijutau laiminga, kad gavau tokios patirties.

Nuėjau į radiją dirbti, nes turėjau kompleksą kalbėti viešai. Dainuoti – lengva, o darniai plėtoti savo mintis čia ir dabar buvo sunku.

Jūsų sceninis pseudonimas atsirado dėl to, kad dėl skaidraus balso vaikystėje Jus vadino varpeliu, o varpelis norvegų kalba vadinamas „bjelle“?

Kartą keliavome į Taliną susitikti su lietuvių bendruomene. Manęs paklausė, ką reiškia „bjelle“. Rimtu veidu paaiškinau, kad mano tėtis lieja kariljonus – chromatiškai suderintų varpų komplektus. Jo klausa ne tokia gera, kaip mano, mano – labiau išlavinta, tad, kai buvau vaikas, kviesdavo mane, kad paklausyčiau, ar gerai varpai skamba, ar dera. Bet kam tų varpų Lietuvoje reikia? Nėra paklausos. O Norvegijoje buvo įgyvendinamas bažnyčių restauravimo projektas, ir mus pakvietė, nes trūko darbininkų. Mes iškeliavome gyventi į Norvegiją, išmokome norvegų kalbą. Buvau mažiausia šeimoje, tėtis sakydavo: „Na, mano mažasis varpeli, padėk man suderinti varpus“, tad mane ir pradėjo vadinti Bjelle (juokiasi). Juk pasakos įdomiau už tikrovę, –matote, istorija kiek kitokia.

Atlikėja Raminta Naujanytė-Bjelle: žiūrovai mėgsta, kai scenoje esi ypatinga
© MOTERIS

O aš ir patikėjau, kad Jūsų tėtis lieja varpus.

Tėtis ir mama tik klausosi muzikos, bet neatlieka jos. Jie labai geri tėvai. Per Kalėdas klausiau: „Kaip jūs mane, penkiolikmetę, išleisdavote vidury nakties į Vilnių groti su roko grupėmis?“ – „Kad tu veržeisi neįmanomai, būtume neišleidę, būtum kada nors ir negrįžusi.“ Pamaniau – kokie jie nuostabūs tėvai, palaiko mane besąlygiškai. Besimokydama Ukmergėje, gimnazijos vienuoliktoje klasėje, sumąsčiau tapti dirigente. Nuėjau pas direktorių ir paprašiau palikti antriems metams – kad galėčiau pereiti į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją mokytis chorinio dirigavimo. Juokėsi, bet paliko. Klausiau tėvų, ar gerai darau, jie pasakė: „Mes turime savo gyvenimus ir galime pasidalyti tik savo patirtimi. Tu daryk taip, kaip tau geriau.“

Mėgstate keisti išvaizdą, Jums nesvetimas hipsteriškumas. Kur toliausiai yra nuvedę eksperimentai, savityra?

Eksperimentai yra viena iš išraiškos priemonių. Jonas Mekas viename eilėraštyje teigia: „Žmonės, aš nemačiau jumyse daugiau, negu aš mačiau daiktuose.“ Man kyla klausimų apie tai, kokius personažus vaidiname gyvenime, kas yra tikra, o kas – žaidimas, saviraiška. Suprantu, kad nėra vieno atsakymo, vienos tiesos. Kiekvienam – savas suvokimo lygmuo. Kaita man padeda išlaikyti savasties pusiausvyrą.

Yra ir kita įtraukianti sritis – tapymas. Gal sulauksime Jūsų paveikslų parodos?

Neklauskite. Tapymas yra mano kitoks dienoraštis. Aš galbūt blogai tapau, bet man patinka tai daryti. Tarsi spalvų terapija, būdas atsipalaiduoti. Tik dabar jau daugiau tapau garsais.

Aš gyvenu pižoniškai, nes veikiu, ką noriu. Nežinau, ar gali būti didesnė vertybė už asmeninę laisvę.

Ar dėl savo drąsaus ir tiesaus charakterio kartais negaunate per nosį?

Gaunu beveik kasdien. Kita vertus, nesistengiu išsišokti, manau, elgiuosi taip, kad mano savastis kitiems netrukdytų, kad nebūčiau monstras. Kartą, gerokai pašlijus sveikatai, man teko sustoti lėkus. Supratau, kad kiekvienam iš mūsų aktualus rytiečiams būdingas gyvenimas čia ir dabar, nes rytojaus gali nebebūti. Tai mane paskatino ieškoti sąmoningumo formų – nėra laiko elgtis vien neapgalvotai.

Prieš šešerius metus buvo paskelbta, kad susižadėjote su mylimuoju Mariumi. Kalbėjote, kad abu esate neramios sielos žmonės. Ar meilė išblėso?

Neišblėso, tik santykiai pasikeitė. Dabar esame draugai. Jis – geras žmogus ir visada liks bičiuliu. Mes nesusipykome, tiesiog vieną dieną susitikę nutarėme, kad man – į kairę, jam – į dešinę. Nieko čia baisaus, toks gyvenimas. Mano moteriškumas, esybė atsiskleidžia tada, kai kalbu, dainuoju, groju, rašau poeziją, tapau. Per didelė prabanga dabar būtų paskirti save vienam asmeniui.

Taip ir patikėsiu, kad Jūsų meilės fronte – nieko nauja.

Meilės frontas – visada greta. Mėgaujuosi tuo ir dainas apie tai rašau. Visos mano naujo albumo dainos turi istorijas. Tik niekas nėra aiškiai įvardyta, mano kūryba – subtili. Įsimylėjusi – stiprus žodis. Mano širdį kažkas virpina, joje kai kas kužda, nerimsta.

Ką planuojate nuveikti šiais metais?

Vasario mėnesį pirmą kartą lankysiuosi JAV, Lietuvos šimtmetį švęsiu dainuodama Čikagos lietuvių bendruomenei. Leidžiu naują albumą. Įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūrą, studijuoju skaitmeninę kompoziciją. Yra ir kitų veiklų, tik jas dar anksti įvardyti.

Keliais štrichais
Zodiako ženklas. „Apelsinas (juokiasi).“
Charakteris. Chameleoniškas. Tarp princesės ir pankės.“
„Jaučiu silpnybę kavos ir kovos menams bei bendravimui. Daugybę laiko iššvaistau pliurpdama.“
Yda. „Esu blizgučių fetišistė. Visur juos barstau, klijuoju, mano namai blizga. Ir dainos „Parduodu Kalėdas“ klipas išėjo blizgus.“
„Esu... kintanti. Tekanti kaip upė, tik kartais pasitaiko užtvankų.“
„Vertinu subrandintas mintis ir plataus mąstymo apgalvotai besielgiančius žmones. Vertinu sąmoningumą, nes pati neretai išsimušu iš ritmo, elgiuosi neapgalvotai. Spontaniškumas taip pat gali būti sąmoningas.“
„Nemėgstu meluoti. Labiausiai sau. Dar nemėgstu veidrodžio efekto – žmonių, kurie atspindi mane. Turiu baisių būdo bruožų, juos pamatau tik žvelgdama į kitus.“
„Mane prajuokina piktos kasininkės ir padavėjos. Visi pikti žmonės man yra juokingi – ir kuo labiau iš jų juokiuosi, tuo jie piktesni darosi.“
Gėlės. „Mėgstu natūraliai augančias gėles. Mylimi gerbėjai, aš nemėgstu gauti gėlių per koncertus. Nes jos nupjautos miršta.“
„Noriu, kad žmonės nežaistų su pasauliu monopolio. Noriu, kad pasaulis būtų saugesnis.“
Spalva. „Renkuosi švelniai pilką – harmoningą, turtingą – spalvą. Prie jos lengva derinti bet ką.“
Stilius. „Mėgstu prabangų gatvės stilių, prašmatnumą derinti su pankiškumo atspalviu. Arba ne. Lemia nuotaika, o ji keičiasi. Zita Kelmickaitė pasakė: „Tau netinka rengtis vakarinėmis suknelėmis, vidumi tu truputį pankė.“ Ir ji teisi. Patinka keisti stilius: nesunku apsiauti aukštakulnius, galiu vilkėti ir klasikinį švarkelį, bet dažniau rengiuosi neįpareigojamai, patogiai.“
„Kūrybiškiausia esu naktį, kai visi užmiega ir pasidaro tylu. Dabar dirbu studijoje, kur nėra langų, neįsiveržia garsai, tad bet kuriuo paros metu jaučiuosi lyg naktį. Šiaip prisitaikau, galiu dirbti net ir kavinėje.“
Dvasinės praktikos. „Skiriu laiko aktyvaus kvėpavimo meditacijai, dvasiniam tobulėjimui klausantis raminamosios muzikos.“

Nuotraukos – Audriaus Solomino ir Roberto Daskevičiaus („I4U“), redahavimas – „Image Rehab“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

43-ejų amerikiečių aktorė Eva Longoria susilaukė pirmagimio

Serialo „Nusivylusios namų šeimininkės“ žvaigždė pagimdė berniuką, savo portale skelbia žurnalas „Hola! USA“.

Natalija Martinavičienė: šiuo metu esu pačiame gražiausiame amžiuje

Verslininkė bei prekės ženklo „Natali De Lyrik“ įkūrėja Natalija Martinavičienė (40 m.) sako, kad ji nėra užsispyrusi karjeristė, pirmoje vietoje yra vaikai, todėl po darbų iš karto lekia namo ruošti pietus bei rūpintis namais.

Leidėja Eglė Jokužytė: kai susidūriau su neregių pasauliu, pasikeitė ir mano pačios gyvenimas

Ji paima vaiką, kuris niekada nematė šviesos, už rankos ir veda. Nori jam daug papasakoti apie pasaulį, spalvas ir knygas, į kurias žmonės sudeda išmintį. Būti neregių vaikų akimis – toks šiandien yra leidyklos „Verslas ar menas“ vadovės Eglės Jokužytės pašaukimas.

Seniai viešumoje bematyta Alma Adamkienė pasirodė Vilniaus festivalio baigiamajame koncerte

Pasiklausyti Vilniaus festivalio baigiamojo koncerto rinkosi meno elitas.

Eglė Daugėlaitė-Kryževičienė: bijau nespėti per man skirtą gyvenimą nuveikti to, ko noriu (1)

Kai laidų, renginių vedėjos Eglės Daugėlaitės-Kryževičienės paklausiau, kokių silpnybių ši turinti, nesitikėjau atsakymo: „Vėluoti“. Kaip jai sekasi nepavėluoti į vedamą televizijos laidą „Labas rytas“, kaip įveikia darbe patiriamą stresą, apie santuoką, prasmingo gyvenimo receptus, svajones, baimes ir kalbėjausi su ja.

Blake Mycoskie – verslininkas, batais apdovanojęs skurdžiausių šalių vaikus

Vieną sėkmingiausių pasaulio socialinių verslų, kompaniją „Toms“ įkūręs Blake Mycoskie įrodė, kad įmanoma darant gera dirbti pelningai. Išskirtiniame interviu mūsų portalui jis pasidalino savo verslo istorija.

Džordana Butkutė apie artimuosius: aš juos labai myliu, tačiau dažnai pasimatyti negalime

Kitą savaitgalį Džordana sugrįš į savo vaikystės miestą Šakius ir būtinai apkabins artimuosius. O tai padaryti ji gali retai...

Jonas Nainys: savo vaikus norėčiau auklėti kaip mama – kliaudamasis nuojauta (2)

Televizijos ir radijo laidų vedėjas, grupės „Radistai“ narys Jonas Nainys (34 m.) kiekvieną rytą pradeda skambučiu savo mamai Laimai Nainienei (64 m.). Pasvalyje gyvenanti moteris sūnų tiesiogiai mato retokai, užtat laikas, kai jis veda televizijos laidas, šventas – namie turi būti visiška tyla.

„Sidabrinių gervių“ raudonuoju kilimu žengė kultūros elitas

11-ieji „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai prasidėjo.

„Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose – filmo „Stebuklas“ triumfas

Trečiadienio vakarą iškilmingoje ceremonijoje išdalintos „Sidabrinių gervių“ statulėlės.