Andrius Mamontovas: ateina laikas pripažinti, jog kai kurie dalykai jau praeityje

 (75)
Dainininkas Andrius Mamontovas (49 m.) nebijo viešai pranešti, kad šiemet švenčia gana įspūdingą jubiliejų – 50-ies metų. Ta proga netgi organizuoja koncertų turą. Jis atvirai kalba apie viską – amžiaus vidurio krizę, grupės „Foje“ iširimą, dvilypumo paženklintą savo vaikystę ir emocines duobes.
© Asm. albumo nuotr. / Tomas & Lukas

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Andriau, sunku patikėti, kad Jums – jau 50 metų. Žvelgiant iš šalies, atrodo, kad laikas Jūsų beveik nekeičia. Ar Jums svarbus šis skaičius? Jaučiate amžiaus vidurio krizę?

Vis dar bandau tą skaičių suvokti. Kitų žmonių metus vertiname pagal savo amžių. Kai tau 20 metų, 40-mečiai atrodo seniai. O kai pačiam sueina 40 metų, supranti, kad vis dar jautiesi kaip 20-ies ar 30-ies. Tai, kad kažkas keičiasi, stipriausiai pajutau būdamas maždaug 45-erių. Tarsi įžengiau į naują teritoriją. Patirtis jau gana didelė, daugelį dalykų moki atpažinti, vis rečiau nustembi. Supranti, kad su kai kuo reikia susitaikyti, kai ką paleisti. Daug lemia ir aplinkinių požiūris. Ne veltui sakoma, kad karaliaus vaidmenį sukuria ne jį vaidinantis aktorius, o tie, kurie vaidina kartu. Vienas dalykas, kuris iš tikrųjų keičiasi ties 50-mečiu, – imi kitaip skaičiuoti laiką, nes supranti, kad nugyvenai daugiau, nei tau liko. Jei iki tol metus skaičiavai į priekį, dabar tarsi įsijungia chronometras, skaičiuojantis juos mažėjančia tvarka. Daug aiškiau pradedi suvokti, kad gyvenimas yra baigtinis.

Ar tai Jums kelia paniką, nerimą? Mintis, kad liko nedaug laiko, nemažai amžiaus vidurį pasiekusių vyrų verčia griebtis radikalių pokyčių – keisti profesiją, kurti naują šeimą.

Panikos nejaučiu, bet būna akimirkų, kai pagalvoju, ar dar ką nors nauja galėčiau nuveikti. Vaikai užaugę. Esu sukūręs begalę dainų, jas žmonės mėgsta, ir jos gyvuos po manęs. Ar ilgai pavyks turėti aistros daryti tą patį? Kita vertus, radikalių pokyčių nesinori. Mes visi save matome jaunesnius, nei esame, turime iliuzijų, kad amžius nieko nelemia, kad visi keliai tebėra atviri, bet ateina laikas pripažinti, jog kai kurie dalykai jau praeityje. 20-mečiai dar tik ieško, kokias atsakomybes prisiimti, o tu jau esi prisiėmęs. Daugelis dalykų mano gyvenime keičiasi natūraliai, neforsuoju, nesistengiu sieti pokyčių su konkrečia data. Būna pauzių, bet dėl to nejaučiu streso. Po truputį kuriu, tvarkau savo muzikos instrumentus ir žinau, kad vis tiek atsiras kas nors, kas įkvėps naujų minčių, sukurti dainų. Nesvarstau mesti muzikos, turiu jau pusę naujo albumo dainų, rengiuosi koncertų turui. Galbūt norėtųsi daugiau pakeliauti, ilgiau pagyventi kitoje šalyje ar bent kitame rajone. Kūrėjui tai naudinga. Turėsiu kelis koncertus išeiviams – Dubajuje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, galvojame ir apie Ameriką, bet tai nebus labai intensyvi veikla. Grosime tik geriausias dainas. Vienas malonumas atlikti dainas, kurias žmonės žino, – nejauti tokios įtampos, kokią jauti pristatydamas naujas.

Vis dėlto greta muzikos visada turėjote ir kitokios veiklos – kinas, teatras, prodiusavimas. Dabar, girdėjau, skaitote paskaitas apie garsą architektūroje, fotografuojate.

Man įdomus vaizduojamasis menas, fotografija. Patinka kokius nors paveikslėlių rėmelius gaminti, redaguoti nuotraukas, man tai savotiška meditacija. Beje, mano nuotraukos jau yra kabėjusios keliose parodose, o pernai vieną netgi pardaviau meno kolekcininkui. Tai buvo mano autoportretas. Jį nupirko jau antrą parodos dieną. Liko tuščia balta siena su užrašu „Andrius Mamontovas. Autoportretas“. Šiaip nesu portretistas. Kad padarytum gerą portretą, reikia mokėti prieiti prie žmogaus, užmegzti artimą kontaktą, kad jis prisileistų, atsiskleistų. Tam esu pernelyg intravertiškas. Man patinka peizažai, urbanistika, smulkios detalės, gatvės fotografija, kai žmonės nežino, kad yra fotografuojami. Tai – lyg savotiškas vojerizmas, bet nepozuojantys žmonės yra tikresni. O garso architektūroje tema – išties įdomi. Niekada neįsigilinam, kiek daug garsas lemia bandant suvokti aplinką. Jei įeitume į patalpą užrištomis akimis, vien iš garso galėtume suprasti, ar ji didelė, ar maža, kas joje vyksta. Jei aidi, sukuriamas erdvės, didybės įspūdis. Ne veltui bažnyčios buvo statomos tokiomis aukštomis skliautuotomis lubomis. Architektai, projektuodami pastatus, turi išmanyti tuos dalykus. Deja, kol kas apie tai sunku rasti daug informacijos.
Pasiūlymų dalyvauti įvairiuose projektuose sulaukiu kone kasdien, bet labai atsirenku, stengiuosi neišsibarstyti. Visada pagalvoju, ar žmonės nori mane matyti kaip visuomenės veikėją, ar klausyti mano muzikos. Manau, svarbiausia gerai daryti tai, kas tau skirta. Jei kažkokie dalykai tam trukdo, turi pasakyti „ne“. Gal antrosios amžiaus pusės privalumas ir yra tas, kad esi išbandęs daug visko, tad pagaliau gali išgryninti, kas tikrai įdomu, ir apsistoti.

Gal antrosios amžiaus pusės privalumas ir yra tai, kad esi išbandęs daug visko, tad pagaliau gali išgryninti, kas tikrai įdomu, ir apsistoti.

Įdomu, kurį savo gyvenimo etapą pavadintumėte laimingiausiu?

Labai laiminga ir nerūpestinga buvo mano vaikystė iki ketverių metų. Mano šeima buvo labai įdomi, jai netrūko keisto dvilypumo: rusas tėtis – tremtinių palikuonis, aršus antikomunistas, lietuvė mama – aukšto rango sovietinio valdininko dukra. Iki man suėjo 4-eri, gyvenome su seneliais iš mamos pusės. Mano senelis Adomas Čiplys LTSR vyriausybėje turėjo gana aukštą postą. Gyvenome didžiuliame bute ant Tauro kalno, važinėjome valdiška „Volga“, turėjome vairuotoją. Žinau, šiais laikais tuo niekas nesigiria, bet negaliu pakeisti savo šeimos istorijos. Galų gale net ir tas, kuris eina tokias pareigas, gali išlikti žmogumi. Labai mylėjau savo senelį. Jis buvo labai inteligentiškas, turėjo gerą humoro jausmą, lietuviško elementoriaus „Saulutė“ bendraautoris, mane dar mokė iš tos knygos skaityti. Tuos laikus dabar vertiname labai atsargiai arba griežtai, bet... Kartą prie manęs gatvėje priėjo žmogus ir pasakė: „Aš neturėjau progos padėkoti jūsų seneliui, kol buvo gyvas, bet noriu padėkoti Jums, nes jūsų senelis išgelbėjo nuo Sibiro mano tėvą.“ Daug žmonių jis yra išgelbėjęs nuo KGB.

Andrius Mamontovas: ateina laikas pripažinti, jog kai kurie dalykai jau praeityje
© Asm. albumo nuotr.

O štai tėvo giminės istorija priešinga. Mano tėvas kilęs iš Archangelsko. Jo seneliai buvo labai turtingi žmonės. Sovietų valdžia iš jų viską atėmė ir ištrėmė į Sibirą. Mano senelis Vasilijus Mamontovas, kaip buožės vaikas, neturėjo teisės studijuoti aukštojoje mokykloje. Jį irgi norėjo ištremti, bet jis pabėgo, įsidarbino jūreiviu. Visą gyvenimą praleido ekspedicijose, sudarinėjo šiaurės jūrų salų ir dugno žemėlapius. Tie žemėlapiai ir šiandien naudojami. Gal sunku tuo patikėti, bet mano seneliai puikiai sutarė. Visada mačiau dvi kultūras, nuo vaikystės kalbu dviem kalbomis, ir tai man padeda rasti pusiausvyrą, aukso vidurį. Nemėgstu fanatiškumo ir stipriai į vieną pusę nusvirusių svarstyklių. Visada ieškau to, kas žmones sieja. Mes esame daugiau nei pažiūros, rasė, socialinė klasė, tautybė. Esminių, žmones jungiančių dalykų nekeičia nei erdvė, nei laikas. Tai ypač jaučiu keliaudamas po pasaulį.

Ne veltui už santarvės puoselėjimą esate apdovanotas ordinu „Pro augenda concordia“. Vis dėlto sunku įsivaizduoti, kad dėl skirtingų pažiūrų šeimoje nekildavo jokių konfliktų...

Mano tėvas visada balsavo už Landsbergį, mama – už Brazauską, jie nuolat ginčydavosi, bet tai jiems netrukdė būti kartu. Tėtis Viktoras Mamontovas buvo garsus radiologas. Būdamas 40-ties, tapo medicinos profesoriumi, skaitė paskaitas užsienyje. Jam siūlė vadovaujamus postus, bet tam reikėjo įstoti į Komunistų partiją. Jis nesutiko. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ėmė vadovauti Santariškių klinikų Rentgenologijos skyriui. Mama Aukštesniojoje medicinos mokykloje dėstė ligonių slaugymą, buvo direktoriaus pavaduotoja. Tėvai susipažino, kai mama, baigusi universitetą, nuvyko atlikti praktikos į Archangelską. Tėvas paskui ją atvažiavo į Lietuvą, išmoko lietuvių kalbą. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl čia gimę kitataučiai negali išmokti kalbos. Tėtis mirė prieš 12 metų. Buvo dar labai jaunas, jo mirtis buvo netikėta. Jis yra išgelbėjęs šimtus žmonių, bet savo sveikata visai nesirūpino.

Andrius Mamontovas: ateina laikas pripažinti, jog kai kurie dalykai jau praeityje
© MOTERIS

Taigi laimingasis Jūsų gyvenimo periodas baigėsi sulig penktaisiais gyvenimo metais?

Kai man sukako 4-eri, išsikėlėme su tėvais gyventi atskirai nuo senelių, bet tai nereiškia, kad baigėsi laimingi laikai. Mokykloje man labai pasisekė, nes mūsų mokytoja skatino kūrybiškumą, ir klasė buvo išskirtinė. Kartu su manimi mokėsi Dalia Ibelhauptaitė. Jau tada ji statė spektaklius, šie netgi buvo rodomi Jaunimo teatro Mažojoje salėje. Aš vaidinau pačiame pirmajame. Dar mokydamiesi su draugais įkūrėme grupę „Foje“. Baigęs mokyklą, įstojau į statybos ekonomiką dabartiniame VGTU.

Nemėgstu fanatiškumo ir stipriai į vieną pusę nusvirusių svarstyklių. Visada ieškau to, kas žmones sieja. Mes esame daugiau nei pažiūros, rasė, socialinė klasė, tautybė.

Geras šuolis – teatras, muzika ir staiga – statybos ekonomika...

Stojau, nes tėvas labai spaudė. Kai prarado viltį, kad būsiu gydytojas, iš visų jėgų stengėsi rasti man ką nors naudinga, įdiegti rimtą požiūrį į gyvenimą. Jam labai nepatiko, kad groju, vadino tai laikinu dalyku. Pastudijavęs metus, išėjau į kariuomenę. Grįžęs iš armijos, į statybos ekonomiką negrįžau, įstojau į žurnalistiką. Irgi – dėl tėvo. Žurnalui „Ausis“ rašiau albumų apžvalgas, dirbau radijo stotyje, bet muzika vis nugalėdavo. Kurį laiką tampiausi – buvau išvažiavęs pusmečiui į Ameriką, paskui vėl išėjau akademinių atostogų... Būdamas 26-erių, eilinį kartą susiginčijau su tėvu. Jis turėjo daug rusiško emocingumo, užsižiebdavo kaip degtukas. Aš irgi nenusileisdavau. Tąsyk pareiškė ultimatumą: arba sumoku nuomą, nes jis, girdi, mane – tokį nieko nedirbantį ir niekur nesimokantį (nors tuo metu uždirbau daugiau nei jis) – išlaiko, arba susirenku daiktus ir einu gyventi savarankiškai. Tiesą sakant, esu dėkingas jam už tą postūmį. Tada galutinai apsisprendžiau, ko iš tikrųjų noriu. Išėjau iš tėvų namų, mečiau žurnalistiką, pradėjome gyventi kartu su dabartine mano žmona Inga ir pasinėriau į muziką. „Foje“ tuo metu buvo jau žinoma grupė, daug koncertavome, buvome išleidę albumų. Pagaliau nebereikėjo savęs apgaudinėti.

Ar buvo skaudu, kad tėvas nepripažįsta Jūsų pašaukimo? O gal vieną dieną su tuo susitaikė ir Jūsų atsiprašė?

Buvo skaudu. Jaunam žmogui labai svarbu, ką daro, jam norisi būti pripažintam. Man būtų užtekę, jei tėvas būtų nieko nesakęs, bet jis nuolat mane puldavo ir priekaištaudavo. Mama yra labai ramaus būdo, taiki, draugiška, ji stengdavosi sušvelninti tuos konfliktus, vis prašydavo mūsų nesibarti. Su tuo, kad neturėsiu „rimtos“ specialybės, tėvas susitaikė tik po „Hamleto“ premjeros. Režisierius Eimuntas Nekrošius jam visada buvo autoritetas. Jei jau pakvietė mane vaidinti, tai gal esu ko nors vertas? Pagyrų ir tąsyk nežarstė, bet pripažinimą mačiau iš jo akių. Per visą „Foje“ gyvavimo laikotarpį tėvas gal kartą ar du buvo koncerte, o paskui skaitė paskaitas, kad nesaugau balso, kad turėčiau daryti didesnes pauzes, kalbėjo kaip medikas. Tiesa, kelis sykius yra pripažinęs, kad daina „Laužo šviesa“ vis dėlto yra labai gera.

Spėju, kad tokia bendravimo su tėvais patirtis padarė nemažą įtaką ir Jūsų santykiams su savo vaikais?

Tai tikrai man padėjo daug ką suprasti. Tėvų pareiga – stebėti, kuo vaikas domisi, ir suteikti sąlygas į tai gilintis, bet sprendimą reikia leisti priimti pačiam. „Įgyk ekonomisto diplomą ir tada grok tais savo būgnais“, – sako tėvai. Kam studijuoti tai, kuo neketini užsiimti? Tėvai iškart klausia: „Iš ko duoną valgysi?“ Vaikas pirmiausia turi rasti, kas jam įdomu, o ne galvoti, kas apsimoka. Nieko bloga kurį laiką pabūti neapsisprendusiam. Gali baigęs mokyklą pakeliauti, padirbėti. Mano dukra Viktorija šiais metais baigia Hagos universitete Europos studijas. Kai įstojo, buvo jauniausia kurse, nes europiečiai, baigę mokyklą, neskuba iškart apsispręsti dėl ateities. 18-metis sūnus Andrius šiemet baigs mokyklą. Jis groja būgnais. Pradėjo tai daryti visai neseniai. Nuo vaikystės vis ką nors daužė, bet, vos pasiūlydavau užrašyti pas būgnų mokytoją, iškart nustodavo. Kai prieš trejus metus su grupe „Foje“ darėme koncertų turą, sūnų pasiėmiau kartu. Po tų koncertų priėjo ir pasakė, kad nori mokytis groti būgnais. Kai nuvedžiau, mokytojas netgi įrašė pirmąją pamoką ir man parodė. Nepažinau savo vaiko – grojo taip, tarsi sėdėtų prie būgnų jau seniai. Mokytojas pasakė, kad turi įgimtą talentą. Ir pats tai mačiau. Šiuo metu groja su nedidele savo grupe, o ką studijuos, dar nežinau.

Man nepatinka, kad labai bijome klysti. Ypač Lietuvoje. Vos tik kas padaro menkiausią klaidą, iškart smerkiame, teisiame, šaipomės. Tikiu, kad iš to išaugsime.

Įdomu, kokius savo gyvenimo epizodus prisimenate kaip sunkiausius? Gal yra dalykų, dėl kurių šiandien gailitės?

Aišku, yra ir tokių epizodų, kuriais nelabai gali didžiuotis ir apie kuriuos gal nelabai nori pasakoti. Būna momentų, kai jautiesi save pametęs, išbarstęs, bet svarbiau, kokią pamoką išmoksti. Visi mokomės iš savo klaidų, ir kai kurias jų padarai kelis kartus. Man nepatinka, kad labai bijome klysti. Ypač Lietuvoje. Vos tik kas nors padaro menkiausią klaidą, iškart smerkiame, teisiame, šaipomės. Norime būti tobuli ir iš kitų reikalaujame to tobulumo. Tikiu, kad išaugsime. Sunkus periodas buvo, kai pradėjau vaidinti „Hamlete“. Mokykloje tyliai svajojau būti aktoriumi. Nekrošiaus spektaklį „Pirosmani, Pirosmani...“ mačiau gal 4 kartus. Kai režisierius pasiūlė Hamleto vaidmenį, buvo mano gimimo diena. Kai nurimo emocijos, pagalvojau, kad tai – geriausia įmanoma gimtadienio dovana. Vis dėlto teatras yra stiprių emocinių svyravimų vieta, jame daug intrigų, aistrų, kraštutinių jausmų. Išgyvenau daug depresinių akimirkų ir daug pakilių, sukeliančių katarsį, kai tarsi atsiduri kitoje dimensijoje. Aktoriaus profesija siaubingai sunki. Po kiekvieno spektaklio esi tuščias, išsunktas kaip kempinė. Po koncerto jautiesi visai kitaip. Pavargsti, bet gauni geros stiprios energijos, o teatras, priešingai – išsiurbia. Kol įpratau prie tos aplinkos, praėjo dveji ar treji metai. Iš viso su Nekrošiumi praleidau 17 metų. Apvažiavome 40 šalių, kartais per mėnesį būdavo 2 ar 3 kelionės, tai stipriai išbalansuoja. Gal tuo metu net patyriau lengvą depresiją. Vis dėlto nesigailiu. Kartą gyvenime verta tai išbandyti. Būdamas šalia tokių žmonių kaip Nekrošius, įgyji neįkainojamos patirties, tai keičia tavo požiūrį į pasaulį. Jis, be jokios abejonės, yra teatro genijus, vienas ryškiausių pasaulio režisierių. Mums labai pasisekė, kad galime matyti tuos spektaklius, apie kuriuos kiti skaitys tik vadovėliuose.

Andrius Mamontovas: ateina laikas pripažinti, jog kai kurie dalykai jau praeityje
© Asm. albumo nuotr.

Atsitiktinai ar ne, bet „Hamleto“ sezono pradžia sutapo su „Foje“ gyvavimo pabaiga. Kas iš tikrųjų nutiko, kad subyrėjo tokia kultinė grupė? Ar nesigailite dėl to?

Iš šalies žiūrint, taip gali atrodyti, nes „Hamleto“ premjera vyko 1997-ųjų gegužės 11 dieną, o po šešių dienų – baigiamasis „Foje“ koncertas Vingio parke. Iš tikrųjų grupė irti pradėjo anksčiau, dar 1995 m. rudenį. Tais metais, pristatydami albumą „Kai perplauksi upę“, surengėme 40 koncertų turą po Lietuvą, jis buvo sėkmingas. Tais pačiais metais įrašiau solinį albumą „Pabėgimas“, surengiau savo nedidelį koncertų turą vienas. Jis buvo sėkmingas, salės – pilnos žmonių. Kam man to reikėjo? Esu atsiskyrėlis, man būtina pabūti vienam. Man visada imponavo muzikantai, įrašinėjantys savo albumus vieni, gebantys groti įvairiais muzikos instrumentais – klavišiniais, būgnais, gitara. Padariau tai, ir labai tuo džiaugiausi. Deja, grupės „Foje“ nariai nepasakė nė vieno žodžio apie mano albumą. Galbūt jie tai vertino kaip išdavystę, bet man buvo skaudu. Jei kuris nors jų būtų išleidęs solinį albumą, tikrai būčiau pasveikinęs. Prasidėjo trintis. Kai jie iš spaudos sužinojo, kad repetuoju Hamleto vaidmenį, supyko dar labiau, bet ir vėl nesakė nė žodžio. Įtampa vis augo, pradėjome rietis ir galų gale supratome, kad nebegalime būti kartu. Jei ne „Hamletas“, iširus „Foje“, būčiau įkritęs į didelę duobę.

Aš jiems nebuvau nei žvaigždė, nei legenda. Esu tėtis, tokį jie mane pažįsta nuo gimimo.

Ar dabar nekyla minčių „Foje“ atgaivinti?

Iš buvusių grupės narių vis dar sulaukiu tokių pasiūlymų, bet dukart į tą pačią upę neįbrisi. Manau, „Foje“ buvo stipri būtent savo laiku. Perkelta į dabartį, skambėtų visai kitaip. Retai tokie bandymai pavyksta. Buvau vienos atsikūrusios legendinės lietuvių grupės koncerte. Labai pasigailėjau. Neiškenčiau iki pabaigos, išėjau. Be to, kas yra ta tikroji „Foje“? Per visą jos gyvavimo laikotarpį pasikeitė apie 14 muzikantų.

Dažna žmonių kaita, nesusikalbėjimas... Gal kartais teisus buvo vienas grupės narys sakydamas, kad sunkiai priimate kitokią nuomonę nei jūsiškė?

Nežinau, gal? Šiaip esu gana kantrus. Ilgai kenčiu ir, tik pamatęs, kad viskas, daugiau nebegaliu, pasakau, ką manau. Priimu kitų nuomonę, kai savo neturiu. Vadovauti turi tas, kuris turi aiškią viziją, tai ir viskas. Tai yra mano dainos, ir aš žinau, kaip jos turi skambėti. Esu reiklus sau ir kitiems. Pirmasis mano albumas „Šiaurės naktis. Pusė penkių“, kurį sukūriau jau iširus grupei, yra ypatingas. Iki šiol su juo pats konkuruoju. Tokį albumą įrašai kartą ar du per gyvenimą. Galutinai grįžau į šviesą, kai išsikapsčiau iš teatro ir su grupe „LT United“ dalyvavome „Eurovizijoje“. Iki tol žmonės vis dar laikė mane „Foje“ dalimi, lygino mano solinę karjerą su grupės, po šio projekto pasijutau esąs Andrius Mamontovas. Pastebiu, kad dabar dalis į mano koncertus ateinančių žmonių netgi nežino kai kurių senų dainų.

Andrius Mamontovas: ateina laikas pripažinti, jog kai kurie dalykai jau praeityje
© Asm. albumo nuotr.

Nemažai dainuojate apie tylą. Ar randate jai laiko gyvenime?

Gyvename prie miško – Antakalnyje, džiaugiuosi, kad ten tylu. Man labai patinka naktis. Žmonės bijo pauzių, tylos, skuba jas užpildyti – užsirūko arba ima naršyti telefone. Tyla neretai rodo daug stipresnį žmonių ryšį. Jei su žmogumi gali patylėti, gali su juo ir pakalbėti.

Paslaptinga tyla gaubia ir Jūsų šeimą. Sąmoningai slepiate žmoną Ingą ir vaikus nuo viešumos? Kas judviem padėjo išsaugoti net 25-erius metus trunkantį ryšį?

Kai Inga atsirado mano gyvenime, viskas atsistojo į savo vietas. Supratau, kad tai yra mano žmogus. Ji mane mato tokį, koks iš tikrųjų esu, pažįsta kaip niekas kitas. Gal net geriau nei pats save. Nenorėčiau pasakoti asmeninių detalių, nes Inga labai nemėgsta viešumos. Pastebiu, kaip susigūžia, kai kur nors atėjusi su manimi pamato fotografus. Vaikus nuo viešumos saugojome sąmoningai. Tai mums, manau, pavyko. Nepastebėjau, kad tėvo šlovė būtų juos kaip nors paveikusi. Gal tai labiau veikia, kai patys tėvai sureikšmina savo statusą? Aš jiems nebuvau nei žvaigždė, nei legenda. Esu tėtis, tokį jie mane pažįsta nuo gimimo.

Garsėjate kaip tvirtą poziciją turintis žmogus. Išreiškėte pageidavimą nebūti įtrauktas į apdovanojimo „M.A.M.A.“ nominantų sąrašą, „Radiocentro“ įteiktą statulėlę išmetėte į upę. Nebijote likti vienišas karys lietuvių muzikos lauke?

Aš su niekuo nekariauju. Kad neįtrauktų, paprašiau mandagiai. Nematau savęs tame muzikos kontekste. Man visa tai atrodo netikra. Be to, nenoriu su niekuo varžytis. Ne tam kuriu muziką, kad tapčiau už ką nors geresnis. Didžiausias apdovanojimas man – pilna salė žmonių. Galbūt apdovanojimai svarbūs pradedantiems muzikantams, padeda atkreipti į save dėmesį, bet aš jų jau esu gavęs tiek, kad nebejaučiu nei jų skonio, nei svarbos. Tas išmetimas į upę, aišku, buvo demonstratyvus. Jaunystėje gražūs tokie impulsyvūs poelgiai. Dabar rasčiau subtilesnį būdą pasakyti savo nuomonę. Su amžiumi vis labiau linkstu pasilaikyti savo tiesą sau. Būna, noriu įsivelti į kokią nors diskusiją, o paskui pagalvoju, kam to reikia... Reikia rasti būdų, kaip tą nuomonę išsakyti, laiką ir vietą. Su meile ir palaikymu išsakytą net ir skaudžią tiesą priimi dėkingai, o su pykčiu, kaltinimais tėkštelėtą iškart atmeti ir tyčia elgiesi priešingai.

Andrius Mamontovas: ateina laikas pripažinti, jog kai kurie dalykai jau praeityje
© Asm. albumo nuotr. / Tomas & Lukas

Trumpa dosjė

Gimė 1967 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje
„Foje“. Grupę su keliais bendraminčiais įkūrė būdamas 17-os metų, ji gyvavo 14 metų. Paskutinio koncerto Vingio parke klausėsi rekordinis skaičius (60 tūkst.) žmonių.
Solinė karjera. Išleido 13 solinių albumų, 4 iš jų pripažinti geriausiais metų albumais.
Apdovanojimai. Laimėjo daugiau kaip 20 įvairių muzikos apdovanojimų, už Hamleto vaidmenį apdovanotas Boriso Dauguviečio auskaru; yra gavęs ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį, santarvės ordiną „Pro augenda concordia“, už renginio „Gatvės muzikos diena“ organizavimą – Šv. Kristoforo statulėlę.
Aktorystė. Vaidino E. Nekrošiaus spektaklyje „Hamletas“, filmuose „Kažkas atsitiko“, „Parodų rūmai“, „Nereikalingi žmonės“, „Amaya“.

Nuotraukos – Tomo & Luko ir iš herojaus asmeninio albumo

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Laima Kybartienė: laiko atsukti atgal nenorėčiau, nebent kas paliktų šių dienų patirtį ir protą (1)

Ką reiškia grožis garsioms moterims? Ką tenk aiškentėti dėl jo, su kuo susidurti?

Rašytojos, kunigo ir fotografo kelionė – išskirtinė likimo dovana (4)

„Man reikėjo išeiti į Kelionę, kad visas, ne vien saulėtas savo dienas pradėčiau vertinti kaip dovaną,“ – prisipažįsta rašytoja Lina Ever.

5 vaikus auginantis kunigaikštis Radvila: žmonės, turintys didelę šeimą, labai turtingi (7)

Varšuvoje gyvenantis verslininkas, kolekcininkas garsiausių Lietuvos didikų Radvilų palikuonis kunigaikštis Maciejus Leonas Radziwiłłas mielai sutiko duoti interviu „Moters“ žurnalui. „Esu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, taigi – įpareigotas“, – sakė jis.

Indrė Stonkuvienė: supratusi, kad prarandu ryšį su vyru, puoliau į depresiją (23)

Darbo televizijoje atsisakęs Mantas Stonkus prisipažino: tapau namų šeimininke.

Žymios moterys, pamilusios jaunesnius vyrus (9)

Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad kuo mažesnis amžiaus skirtumas yra tarp partnerių, tuo daugiau galimybių, kad santykiai bus ilgalaikiai. Statistiką vis bando paneigti žinomų žmonių poros, čia didelis amžiaus skirtumas visai nėra keistas dalykas. Kiek labiau suklūstama tik tada, kai poroje vyresnis yra ne vyras, bet moteris.

Atlikėja J. Miliauskaitė: tai buvo auksiniai laikai

Lapkritį į specialų 30-ies metų jubiliejinį koncertą kviečia šiandien jau legendine vadinama grupė „Sekmadienis“. Ta proga grupės lyderė Jūratė Miliauskaitė prisimena auksinius grupės laikus.

Balerina M. Simonova: su nacionalizmu dažniau susidurdavau Lietuvoje nei Lenkijoje (20)

Balerina Margarita Simonova (28 m.) save vadina kosmopolite ir tiki, kad menas neturi sienų. Iš Lietuvos kilusi rusų tautybės mergina jau 7-erius metus sėkmingai šoka Varšuvos didžiajame teatre, o jos neseniai atliktas pagrindinis vaidmuo rusų režisieriaus Valerijaus Todorovskio filme „Didysis baletas“ sujaudino ne tik šio šokio gerbėjus.

N. Marčėnaitė – apie itin skaudžiai išgyventas skyrybas: bandėme gelbėti santuoką, bet buvo kita moteris (48)

Dažnai stebint savo mėgstamas žvaigždes susidaro įspūdis, kad jie idealūs, o jų gyvenimai – tobuli. Todėl pasigirdus kalboms apie Nomedos skyrybas su nuo penktos klasės pažįstamu Mariumi Jonučiu, buvo sunku patikėti, kad tai tiesa.

Saptos garsaus rašytojo Romaino Gary vedybos, paženklintos dviem savižudybėmis (1)

Prancūzų žurnalistė Ariane Chemin savo knygoje „Mariage en Douce“ („Santuoka slapčiomis“) aprašo slaptas garsios amerikiečių aktorės ir rašytojo vestuves 1963 m.

Romano apie emigraciją autorė: ten labai gerai atsiskleidžia slepiama asmenybės pusė

Rasa Sagė - 39 metų rašytoja, sociologijos magistrė, dviejų mažamečių - ketverių dukters ir dvejų metų sūnaus – mama. Leidykla „Alma littera“ tik ką pristatė Rasos Sagės knygą „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“. Knyga, kurioje itin aktuali emigracijos tema, – ne iš piršto laužta, rašytoja pati krimto emigrantės duoną.