Aktorė Eglė Mikulionytė: esu tylos žmogus

 (3)
Svarbiausių Lietuvos teatrinių apdovanojimų Šv. Kristoforo ir Auksinio scenos kryžiaus laureatė Eglė Mikulionytė (52 m.) – aktorė iš Dievo malonės, galinti suvaidinti bet ką. Todėl sunku patikėti, kad jaunos režisierės Eglės Vertelytės juostos „Stebuklas“ kiaulininkė Irena yra pirmas pagrindinis aktorės vaidmuo pilnametražiame filme.
© MOTERIS / Reda Mickevičiūtė

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Komanda skaičiuoja, kad šį filmą sukurti užtruko net devynerius metus, o scenarijus, kurį taip pat sukūrė Eglė Vertelytė, buvo perrašytas daug kartų. Ilgai kurtas „Stebuklas“ iš Lietuvos kelią po tarptautines kino sales pradėjo įspūdingai. Pasaulinė lietuvių juostos premjera rugsėjo pradžioje įvyko kino menui ir pramonei tikrai svarbioje vietoje – Kanadoje, Toronto kino festivalyje. Mūsų kino mėgėjai „Stebuklą“ pirmiausia turės progą pamatyti lapkričio viduryje vyksiančiame Europos šalių kino forume „Scanorama“, o nuo gruodžio 8 d. jis bus rodomas Lietuvos kino teatruose.

Tragikomedija „Stebuklas“ nukelia į lūžio metus, 1992-uosius. Tą laiką, kai griuvo Sovietų Sąjunga, planinė ekonomika, kolūkiai ir fermos, o žmonėms teko prisitaikyti prie naujos, jiems nepažįstamos kapitalistinės tikrovės. Eglė Mikulionytė filme vadina Lietuvos provincijoje gyvenančią kiaulių fermos vedėją, kuri bando išgelbėti bankrutuojančią fermą. Padėti Irenai pasišauna gelbėtojas iš Amerikos, bet viskas baigiasi kiauliškai. Gelbėtoją, Amerikos lietuvį Bernardą įkūnijo Holivude vaidinantis lietuvių kilmės aktorius Vyto Ruginis. „Stebuklas“ buvo filmuojamas Lietuvoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, jo operatorius – bulgaras Emilis Christovas.

Egle, pradėkime nuo maloniausio – Toronto kino festivalio. Jame filmą pristatėte, žiūrovų reakciją pasitikrinote trise – su režisiere Egle Vertelyte ir Bernardą suvaidinusiu Vyto Ruginiu. Kaip sekėsi?

Sekėsi tikrai gerai. Jaunam žmogui – kalbu apie Eglę Vertelytę – atsipirti nuo tokio pasirodymo daug reiškia. Juk lietuvių filmas į Toronto kino festivalį pateko po septyniolikos metų pertraukos, tuomet ten buvo rodyta Šarūno Barto „Laisvė“. Ir štai pasaulinė mūsų filmo premjera aukščiausio lygio festivalyje!Prikurti galima daug, bet šis filmas suskamba, garsina Lietuvą. Beje, kasmetis Toronto kino festivalis vyko jau keturiasdešimt antrąjį kartą, jame buvo rodomi filmai, sukurti daugiau kaip septyniasdešimtyje šalių, o filmus jungianti tema – kaip išlikti sunkiais laikais.

Ar sovietmečio absurdo nepatyrę žiūrovai suprato filmą?

Suprato. Šis filmas – ne tik humoristinis pasakojimas apie tą absurdą. Tai ir filmas apie tikėjimą, apie tai, kaip rasti jėgų atsikelti ir eiti, kai gyvenimas griūna. Juk sovietai žmones šitiek metų laužė, buvo atėmę individualybę. Gal kai kam tuomet buvo patogu sėdėti ant sulūžusios taburetės ir apie nieką negalvoti, laukti, kol kiti pasirūpins. Irenai grįžti į bendruomenę padeda bažnyčia. Be tikėjimo plačiąja prasme, ne tik religijos, mažai ką nuveiksi...

Esu net labai gero būdo. Manau, apie mane sudaryta klaidinga nuomonė, esą esu aikštinga, reikli, tokia artistė. Iš tikrųjų tokia nesu.

Festivalyje dėl režisūros braižo, ironijos Eglė Vertelytė buvo lyginama susuomių režisieriumi Aki Kaurismaki, o Jūs – su jo mėgstama aktore Kati Outinen.

Ir mano draugai tai pastebėjo. Gal ir esame panašios?

Aktorė Eglė Mikulionytė: esu tylos žmogus
© Iš filmo kūrėjų archyvo

Iš žiniasklaidoje skelbtų festivalio nuotraukų matyti, kad buvote nusiteikę labai smagiai, beje, filmą matę žiūrovai Jus atpažindavo gatvėje. Kas dar įstrigo?

Įdomus buvo susitikimas su festivalio programos sudarytoju, tokiu pagyvenusiu graiku Dimitris Eipidesu. Klausėme, kaip sugeba peržiūrėti tūkstančius filmų? Jis atsakė, kad ir nežiūri. Ar filmas vertas prestižinio festivalio, sprendžia iš kelių pirmųjų sekundžių. Dar festivalyje buvo smagu, nes iš arti mačiau savo mylimą aktorių Javierą Bardemą ir gražuolę Angeliną Jolie (juokiasi).

Prisiminkite filmo „Stebuklas“ filmavimą 2016-aisiais. Nuo to laiko, kai buvote atrinkta pagrindiniam vaidmeniui, iki filmavimo praėjo dveji metai...

Taip, praėjo. Žinote, man „Stebuklo“ stebuklas buvo, kad toks jaunas žmogus domisi tuo laiku, stengiasi jį suprasti. Juk tuomet, kai viskas vertėsi, pačiai Eglei tebuvo aštuoneri ar devyneri. Dar įstrigo pasiruošimas filmui: labai daug dirbome su scenarijumi, jį nagrinėjome, analizavome. Iš Amerikos atskrisdavo ir Vyto Ruginis. O filmuota santykinai trumpai, viskas buvo sklandžiai organizuota – kai kurios scenos tokios, kad jas reikėjo nufilmuoti iš pirmo karto.

Aktorė Eglė Mikulionytė: esu tylos žmogus
© Iš filmo kūrėjų archyvo

Džiaugiuosi, kad į kiną ateina jaunų žmonių – ir gabių, ir greitai dirbti mokančių. Galiu palyginti, – esu anais laikais vaidinusi epizuoduose, tai savo eilės vaidinti reikėdavo laukti kelias dienas.
Beje, per „Stebuklo“ filmavimą kalbėjausi su moterimi, kuri buvo dirbusi kolūkio kiaulių fermoje, o vaidino filmo masinėse scenose. Kai pasikalbi su tokiu žmogumi, dar labiau supranti, kaip buvo sunku.

Beje, Egle, o ką pati veikėte 1992-aisiais metais?

Studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jono Vaikaus vadovaujamasrežisierių ir aktorių kursas buvo labai spalvingas ir amžiaus skirtingo – nuo aštuoniolikos iki trisdešimties metų. Tokie kovotojai buvome. Su Gintaru Varnu priešakyje kovojome, kokių paskaitų mums reikia, kokių – dėstytojų.

Pirmo vaidybos kurso šiemet nėra, dirbu su vyresniaisiais. Su studentais atjaunėju. Ir tikiuosi, tie, nuo kurių priklauso studijų finansavimas, atsikvošės.

Filmo žvaigždė – kunigą suvaidinęs garsus lenkų aktorius Danielis Olbrychskis. Kaip sekėsi dirbti su galima sakyti pasauline įžymybe?

Labai malonus žmogus, turi gerą humoro jausmą. Pasakojo, kad jau buvo daug vaidinantis aktorius, bet diplomo neturėjo, o jo norėjo mama. Kai stojo į teatro akademiją, komisija nustebo, kam jam tų studijų dar reikia. Bet baigė ir padovanojo diplomą mamai.

Aktorė Eglė Mikulionytė: esu tylos žmogus
© Iš filmo kūrėjų archyvo

Ką dirbate dabar?

Mano namai yra Vilniuje, bet iš tikrųjų gyvenu tarp sostinės ir Kauno, kursuoju trasa Vilnius–Kaunas–Vilnius. Nacionaliniame Kauno dramos teatre vaidinu Jono Jurašo statytoje „Baltoje drobulėje“, to paties režisieriaus „Apsivalyme“ ir kituose spektakliuose. Vilniuje Oskaro Koršunovos spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiujetos istorija“ vaidinu Džiuljetos auklę, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – lenkų režisieriaus Krystiano Lupos pastatytoje „Didvyrių aikštėje“, kituose spektakliuose. Dar su lengvesnio žanro Kitokiu teatru važinėjame po Lietuvą rodydami spektaklį „Pašėlusios moterys“. Labai gera treniruotė, kad smegenys neužkalkėtų. Man patinka mažų miestelių publika – ji supranta humorą, gerai reaguoja. Nors spektaklis, kurį dabar vaidiname su Asta Baukute, yra lengvesnio žanro, bet ne žemo lygio, neleistume sau klounados.

Dar ir būsimiems aktoriams dėstote?

Taip, Kauno Vytauto Didžiojo universitete dirbu su vaidybos studentais. Tikgaila, kad kažkam smegenys susisuko ir pradėjo mažinti studentų krepšelius. Todėl pirmo kurso šiemet nėra, dirbu su vyresniaisiais. Su studentais atjaunėju. Ir tikiuosi, kad tie, nuo kurių priklauso studijų finansavimas, atsikvošės.

Dirbate daug, o kaip ilsitės?

Draugai pasirūpina. Beje, daugiausia mano draugų – ne iš teatro sferos. Bičiuliai patys sužino, kada man tarp spektaklių pertrauka ir suorganizuoja kelionę. Štai vasarą buvome Karpatuose.

O grybauti šiemet jau buvote?

Žinoma, buvau. Ir grybauti draugai išmokė – oho kaip džiaugiausi radusi pirmą baravyką. Dabar jau skiriu grybus.

Aktorė Eglė Mikulionytė: esu tylos žmogus
© Iš filmo kūrėjų archyvo

Šis žurnalas skirtas skaitymo malonumams. Ką skaitote?

Grįžau prie detektyvų. Nuo vaikystės juos mėgau, skaičiau Agathą Christie. Dabar yra labai gerų skandinavų detektyvų, bene paskutinį skaičiau, kai skridome gastrolių į Prancūziją, Paryžių, vaidinti „Didvyrių aikštės“.

Jei gautumėte valdžią, ką Lietuvoje pakeistumėte?

Oi ne, negalėčiau niekam vadovauti. Žinote, ką atsakė Albertas Ensteinas, kai jam pasiūlė tapti Izraelio prezidentu? Atsisakė, nes gerai žinojo ne tik savo pliusus, bet ir minusus. Tai ir aš žinau savo minusus. Esu mažai bendraujanti, tylos žmogus.Tad vadovauti negalėčiau. Aš iš tų, kurie stengiasi niekur nesikišti, – einu, medituoju. Tik vat kai kurie dalykai kažkodėl kišasi į mane.

„Stebuklas“ – ir filmas apie tikėjimą, apie tai, kaip rasti jėgų atsikelti ir eiti, kai gyvenimas griūna. Juk sovietai iš žmonių buvo atėmę individualybę.

Jūsų šventas vardas Eutropija – retas, iš kur tokį gavote? Patikrinau: Eutropija buvo imperatoriaus Konstantino dukra, graikiškai jis reiškia „gero būdo“. O ar pati esate gero būdo?

Mama pasakojo, kad aš tą vardą gimdama atsinešiau. Esu net labai gero būdo. Manau, apie mane sudaryta klaidinga nuomonė, esą esu aikštinga, reikli, tokia artistė. Iš tikrųjų tokia nesu. Ir į teatro reikalus stengiuosi nesikišti, tik repetuoju ir vaidinu.

Ne iš karto tapote aktore: ir baletą Komijos sostinėje Syvtyvkare šokote, ir Kaune gimnastikos trenere dirbote. Kaip išvažiavote į tą Syvtyvkarą?

Baigiau Juozo Naujalio muzikos mokyklos Choreografijos skyrių. O tais laikais skirstė visos Sovietų Sąjungos mastu, tai mane ir pasiuntė. Beje, į Syvtyvkaro operos ir baleto teatrą suvažiuodavo mokinių iš geriausių mokyklų – Maskvos, Permės, Leningrado, teatras stiprus buvo. Komijoje išbuvau dvejus metus. Pabėgau, kai pradėjo kavalieriai pirštis.

O kaip nusprendėte tapti aktore?

Kartą, atostogaudama Jūrmaloje, skaičiau Fiodoro Dostojevskio romaną „Baltosios naktys“ ir kažką pajutau, man toptelėjo, kad aš galiu. Pabandžiau įstoti pas Joną Vaitkų ir įstojau. Kaip pati sakau, įšokau į traukinį.

Aktorė Eglė Mikulionytė: esu tylos žmogus
© Iš filmo kūrėjų archyvo

Jūsų širdies žmogus aktorius, režisierius Kęstutis Marčiulynas, kai buvote pora, apsisprendė tapti budistų vienuoliu Bo Haeng Sunim ir išvažiavo į vienuolyną Pietų Korėjoje. Kaip bendraujate dabar?

Esame labai geri draugai, o kaip gi kitaip? Beje, Kęstutis kaip tik dabar yra Lietuvoje, skaito paskaitas, jo dienotvarkė labai intensyvi – tik spėk suktis (su Egle kalbėjomės rugsėjo pabaigoje, – aut. past.). Kai jis nutarė tapti vienuoliu, šį reikalą sprendėme kartu, labai sąmoningai aptarėme. Aišku, kai išvažiavo, buvo labai gaila, trejus metus G. Mahlerio Ketvirtąją simfoniją klausiau. Korėjoje Kęstutis gyvena pagal vienuolyno taisykles, todėl per vadinamąsias sesijas su išoriniu pasauliu bendrauti negali. O tuomet, kai galima, bendraujame per skaipą ar vaiberį. Kai tik man blogiau, iš karto rašau: „Aaaa, aaaa!!!“ Vieną žodį atrašo, ir jau gerai.

Kas Jums būtų geriausia dovana?

Oi, nežinau (juokiasi). Didžiausia dovana man būtų, jei galėčiau sutvarkyti mamos namus. Tie namai buvo Kaune, degė ir sudegė. Mano mama Aldona –visur dalyvauja, ją kauniečiai pažįsta ir dažnai vadina ne vardu, o Kauno smuikininke, nes ji ir buvo smuikininkė. Labai džiaugiuosi, kad ji tokia aktyvi.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Agnė Jagelavičiūtė: gal ne visada pavyksta gyventi labai harmoningai, bet visada galima pasistengti (3)

Agnė Jagelavičiūtė šiais metais pateko į įtakingiausių Lietuvos pramogų pasaulio žmonių dešimtuką, kuriame buvo vienintelė moteris. Ji populiari nuo dvidešimt vienerių, yra laimėjusi ne vieną televizijos projektą ir papuošusi tikriausiai visų įmanomų Lietuvos žurnalų viršelius.

Aktorė Eglė Mikulionytė: sovietmečiu džiaugėmės, kad žengiame į atgimstantį pasaulį (1)

Daug įsimintinų ir stiprių vaidmenų teatre sukūrusi, vakar savo 53-ąjį gimtadienį atšventusi Eglė Mikulionytė debiutavo kine – pirmą kartą jai teko pagrindinis moters vaidmuo.

Vytautas Šerėnas: mūsų namuose lėkštės niekada nedūžta, nes mano žmona yra suvalkietė (2)

Televizijos ekrane jį visi įpratę matyti šmaikštų ir nestokojantį gero humoro. Tačiau koks garsusis „dviratininkas“ Vytautas Šerėnas yra užsivėrus namų durims?

7 vaikų mama tinklaraštininkė Sabina Daukantaitė pristatė netradicinio žanro knygą

Antradienio vakarą, Vilniaus Antakalnio bendruomenės namuose „Miesto laboratorija“, populiari tinklaraštininkė, komunikacijos specialistė, 7 vaikų mama, 2016-asiais išrinkta veikliausia Lietuvos moteris Sabina Daukantaitė pristatė debiutinę savo knygą „Vandeninės moterys“.

Ingrida Šimonytė: humoro jausmas man padeda nesusireikšminti (79)

Ekonomistė Ingrida Šimonytė (42 m.) – vienas unikalesnių reiškinių Lietuvos politikos padangėje. Net tai, kad, dirbdama finansų ministre per krizę, pritarė diržų veržimo politikai, jos populiarumo nesumažino. Netgi atvirkščiai – ne vienas prisipažįsta norintis šią moterį matyti ir Prezidento poste.

Aktorius Marius Repšys: mirties aš nebijau. Bijau prarasti savo šeimą (7)

M. Repšys pasakoja apie sunkumus šeimoje: santykiai buvo ties skyrybų riba.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė rašytoja D. Kalinauskaitė: kam esu dėkinga už rašymo meistrystę (1)

Rašytoja Danutė Kalinauskaitė – šiųmetės Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. Spaudiname interviu su rašytoja, kurį MOTERIS publikavo 2016-aisiais.

Filmo „Stebuklas“ premjerai – didžiulis žiūrovų dėmesys (3)

Penktadienio vakarą į kino teatrą sugūžėjo kino mėgėjai – jie šventė Eglės Vertelytės tragikomedijos „Stebuklas“ premjerą didžiuosiuose Lietuvos ekranuose.

Ekstravagantiškiausios žvaigždžių dovanos siekia ir kelis milijonus (1)

Pinigai gali nupirkti viską, išskyrus laimę. Prabangios kalėdinės dovanos negarantuoja nei šeimyninės laimės, nei tvarios meilės. Vis dėlto smalsu žvilgtelėti, kaip savo buvusius ar esamus mylimuosius švenčių proga stebina jų antrosios pusės.

Knygoje “Lyderiai” - 16 lyderystės ir įkvėpimo istorijų

Unikalios skirtingų Lietuvos lyderių patirtys sugulė į ką tik lentynas pasiekusią knygą “Lyderiai”. Joje - ne tik įkvepiančios istorijos, bet ir vertingi vadovavimo, lyderystės, asmeninio augimo patarimai. Šiandien knyga pristatyta galerijoje “Vartai”.