Akmenėlių dvaro savininkė: čia viskas turi būti gražu

 (20)
Kai Akmenėlių dvaro savininkė Edita Aperavičienė (56 m.) apsivelka stilingą raitelės kostiumą – švarkelį ir galifė kelnes, užsideda skrybėlaitę su ilgu tiulio kaspinu ir sėda ant žirgo, tampa panaši į grafienę iš prancūzų filmų. Jei ne įdiržusios rankos, nepatikėtum, kad ši liekna trapios išvaizdos moteris iš griuvėsių prikėlė buvusį palivarką, puoselėja augalų gausų parką, rengia istorines paskaitas apie dvarų papročius, jodinėjimo varžybas, koncertus.
Edita Aperavičienė su draugės dizainerės Marijos Jonos Jociūtės kurtu kostiumu
© MOTERIS / Liudas Masys

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Du kilometrai nuo Pakruojo, Kruojos upės dešinysis krantas. Senai baronų von der Ropp'ų šeimai priklausiusio palivarko ansamblio – jį sudaro akmeninis tvartas, svirnas, klojimas ir šimtamečių medžių bei kuriamo naujo įspūdingo parko supamas gyvenamasis namas – pravažiuoti neįmanoma. Visą šį gėrį restauravo ir atnaujino Edita Aperavičienė. Vartai atidaryti, akmenimis grįstu taku įsukame į didžiulį kiemą. Mus pasitinka paukščių orkestras. Apžiūrime gėlynus, prisėdame ant suoliuko prie fontano. Šeimininkė telefonu kviečia į vidų. Besilaukianti vyresnėlė jos dukra Ignė pasitinka prie durų. Vėliau prasitaria, kad tik prieš kelias dienas jos koja išvaduota iš gipso. „Mamytė praėjusį savaitgalį sode, prie fontano, ištiesė sulankstomą krėslą, apramstė mane pagalvėmis, ir aš pirmą kartą per tiek laiko galėjau atsipalaiduoti, nieko nedirbti. Paprastai dirbi ir dirbi. Atsiguliau, vanduo čiurlena, paukščiai čiulba, taip gera...“ O mums viešint, Ignė bėgo ruošti pietų, lydėjo po dviejų hektarų parką...

Kai atstatinėjau šią sodybą, galvojau, kad darau tai dėl vaikų. Noriu parodyti pavyzdį, kad dėl kilnaus tikslo, idėjos, gražios minties reikia dirbti, atiduoti dalelę savęs.

Edita nusileidžia laiptais lyg aktorė, – mamytė Ignės taip išpuošta, kad net aiktelime. Dvaro savininkę lydi draugiškai nusiteikęs gražuolis pointeris Vudis. Juodas baltais „batais“ katinas Feliksas pats atsidaro sunkias namo duris, – turbūt grįžta iš medžioklės. Kai paspaudžiame viena kitai rankas, Edita tarsi teisindamasi sako, kad susidraskė jas tvarkydama rožyną. Duktė tepė maitinamuoju kremu, per naktį miegojo su pirštinėmis, o šiandien kėlėsi šeštą, važiavo pirkti žirgams ir poniui grūdų, šiuos reikėjo sumalti...

Akmenėlių dvaro savininkė: čia viskas turi būti gražu
© MOTERIS / Liudas Masys

Praeities žaizdos

„Esu kilusi iš Šiaulių, bet prie Pakruojo gyveno mano protėviai. Tėveliai daug dirbo, mane ir trejais metais jaunesnes sesutes dvynes išveždavo pas senelius. Mane traukė kaimas. Tėvelis pakabino sūpynes, kad turėčiau ką veikti. Tai ir kabodavau jose. O kiek supdamasi prisvajodavau!

Lankiau mokyklą, kurioje buvo sustiprintas vokiečių kalbos mokymas. Per kalbą prisiliečiau prie vokiečių mentaliteto, tobulinausi. Mano tėvelio – labai gero siuvėjo – klientės, partinių šulų, gydytojų žmonos, atsinešdavo madų žurnalų. Įslinkdavau pažiūrėti audinių, modelių. Lygintuvo kvapas, šviesa kambary, netylantis siuvamosios garsas... Tėvelis siuvo ir siuvo. Kartais leisdavo pavartyti madų žurnalus. Sakydavo, kad labai svarbu mokėti kuo daugiau kalbų, mus skatino ir spaudė mokytis. Kartą pasigyrė gydytojo žmonai, kad jo dukrai sekasi vokiečių kalba. Ji atnešė man, dvylikmetei, Vakarų Vokietijoje leidžiamų gyvenimo būdo žurnalų, – pamačiau kitą pasaulį. Versdavausi receptus, išmokau siūti. Daug dalykų padarau, kai man patinka. Neturiu reikalingų žmonių, reikalingų draugų. Myliu visus, su kuriais bendrauju, jie myli mane, tai juntama.

Sukūrusi šeimą maniau, kad triūsime sunkiai, abu kursime savo šeimos laimę. Jau buvo gimusi Ignė, kai Lietuvą ištiko laisvė. Daugelis tada nėrė į verslus. Ir aš verkdama – vokiečių kalbos mokytoja buvau trumpai – ėmiausi verslo. O jei jau ką darau, tai – iš širdies. Man sekėsi. Dauguma žmonių nesuvaldė pinigų srauto. Ir mano vyras pateko į tą mėsmalę – pasinėrė į aistras, išsivystė priklausomybė... Visaip bandžiau jį gelbėti, bet nepavyko. Kiekviena priklausomybė tempia didelį purvo ratą. Išsiskyrėme mano iniciatyva. Turtą pasidalijome laikydamiesi garbės žodžio. Matyt, nemylėjo manęs ir mano mergaičių uošviai, nes dukros taip ir negavo tėvelio palikimo. Nemaniau, kad jie gali mus apgauti, bet apgavo. Netrukus po skyrybų vyrą ištiko insultas. Dabar jis gyvena globos namuose (tėvai jo atsisakė), yra praradęs atmintį.“

Parko kampelis
Parko kampelis
© MOTERIS / Liudas Masys

Stalkerio zona

„Kai viena augini du vaikus, tenka daug dirbti, kad turėtum duonos ir juos išlavintum. Vyresnėlei buvo keturiolika, mažiukei Dominykai – aštuoneri metai, kai išsiskyrėm. Mylėjau savo vyrą, ilgai delsiau žengti šį žingsnį, bet žmogus pats pasirenka kelią.

Po skyrybų nebenorėjau likti Šiauliuose. Visada jutau, kad tai – ne mano miestas. Subombarduotas vokiečių, atkurtas beveidis... Ilgai ieškojau sodybos. Sesuo Reda (ji gyvena Amerikoje, Ilona – Vokietijoje) atvyko paviešėti ir sugalvojo padėti šiuo klausimu. Netikėtai rado skelbimą, parodė akmeninio klojimo nuotrauką. Labai mėgstu akmenis. Akmeniniai griuvėsiai mane sužavėjo. Atsivežiau savo tėvelius, rodydama pasakiau: „Pažiūrėkit, kaip čia gražu.“ O jie: „Viešpatie, visi perka namus, žemes, o tu – usnyse paskendusius griuvėsius.“ Daug metų čia niekas nieko nedarė. Stogas kiauras, pro langus skraido balandžiai... Stalkerio zona. Ansamblį pardavinėjo klebonas. Norėjau, kad pirkimo dokumentus su notare pasirašytume šeštą ryto. Kunigas pakvietė į zakristiją – kad atiduotų raktus. Duris atidarė iškili gaspadinė, – juodi plaukai, raganos tipažas. Galvoju: visi ženklai teisingi.

Akmenėlių dvaras nuo įvažiavimo į teritoriją pusės
Akmenėlių dvaras nuo įvažiavimo į teritoriją pusės
© MOTERIS / Liudas Masys

Paviršutiniškai įvertinau savo jėgas, bet esu iš tų žmonių, kurie užsibrėžia ir siekia, – tikslas pateisina priemones. Praėjus metams po to, kai namas buvo sutvarkytas, supratau, kas įvyko. Pirmą kartą suvokiau, ką mano mama jautė sakydama: „Nesąmonė, vaikeli.“ Ji matė realiu žvilgsniu, o aš buvau apkerėta.“

Širdžių žirgai

„Sužinojusi, kad nusipirkau kultūros paveldo ansamblį, susirūpinau. Dvarai Lietuvoje buvo kultūros ir šviesos židiniai. Su drauge Raimonda Canderiene šeštadieniais, keturioliktą valandą, rengiame popietes „Ekskursijos dvarų kultūros labirintais“. Pakviečiame įdomių garbingų lektorių, meno ir mokslo žinovų, suguža klausytojų iš įvairių Lietuvos kampelių, vietinių. O vasaros pradžioje mūsų dvare vyko tikrai didelio dėmesio vertas renginys – čia koncertavo kvartetas „Ma'Tango“. Tai Raimondos nuopelnas, kad dėmesį į mus atkreipė Pažaislio muzikos festivalis. Be kultūros ir meno mes – na, niekaip...

Kas mane remia? Abi dukros. Ignė finansuoja paskaitas. Pačios gaminame vaišes. Laukdamos daug svečių, dukros, mama ir aš virtuvėje duodamės visą naktį. Plėtoju durpių verslą su vokiečių įmone „Compaqpeat“. Uždarbį investuoju. Praėjusią vasarą dar sugalvojome pralinksminti žirgus. Man atrodė, kad ponis liūdi – krito jo draugas. Ieškojau ponytės, o radau neprižiūrėtą kumelę. Pasidarė gaila ir parsitūtinom ją. Mūsų žirgai yra širdžių žirgai. Juos išlaikyti atsieina daug brangiau nei jaunus gerus sportinius žirgus. Senasis eržilas Favoritas, baisiai mylimas ir baisiai eržilas, kelia scenas, bet mylime jį tokį, koks yra. Kastruoti gaila. Be dantų, reikalauja beprotiškos priežiūros... Neseniai sužinojome, kad jo kilmingas senelis buvo vienas garsiausių pasaulio ristūnų. Žirgus myliu nuo jaunystės.“

Mamytė su vyresnėle dukra Igne
Mamytė su vyresnėle dukra Igne
© MOTERIS / Liudas Masys

Per plonytę liniją

„Čia viskas turi būti gražu. Man patinka Eugenijus Skerstonas, nes siūlo nekreipti dėmesio į dulkes. Ne dulkių mes turime bijoti, o velnių. Blogio. Svarbu, kaip gyveni, kaip jautiesi, koks žmogus esi, kokios tavo atžalos, ką jos duos pasauliui, žmonijai. Vaikams, kurie pas mus jodinėja, rodau, kad visi gyvūnai yra geri. Rengiame „Akmenėlių taurės“ žirgų labdaros varžybas, bet jojimas yra simbolinis. Dalyvauja nereikalingi žirgai, nereikalingi vaikai. Susirenka visi į šventę, trenerė komentuoja: „Štai išjoja duetas – kumelė ir mergaitė. Kumelė 20 metų traukė arklą. O dabar mergaitė ją išmokė joti žingine, risčia.“ Tokie dalykai jaudina. Arba ponis užsispyrė, nenori joti.

Esi dulkė, bet kaip svarbu gyvenimą nugyventi gražiai, taip, kaip lemta, saugoti šeimos vertybes ir ant šio pamato kurti būties tęsinį.

Mergaitė su juo bėgte bėgo. Vaikai rungiasi ne dėl prizo – jie tiesiog trokšta joti. Kaip pas mus atsirado Linkuvos socialinės globos namų žmonės? Vieną dieną užsuko direktorius Saulius Žaromskis, paklausė, gal globotiniai galėtų pajodinėti. „Dieve, – galvoju, – mano buvęs vyras irgi socialinės globos namuose gyvena, karma atsivijo.“ Neįsivaizduojate, kokie laimingi jaučiasi neįgalieji jodami. Atrieda autobusiukas, atsidaro durelės, pabyra žmonės. Vadovės neatskirsi nuo globotinių, visi esame vienodi. Mes ir jie – per plonytę siūlo liniją. Kaip man nemylėt gyvenimo, kai tokia išmintis čia ateina? Išdunda jie iš to autobusiuko, vienam drimba seilės, kitas įsimylėjęs, išskina gėles, trečias vis pasislepia, jį reikia saugoti, ketvirtas vaikščiodamas mankštinasi. Iki ašarų suspaudžia širdį, kai žmogus nulipa nuo žirgo, puola į glėbį šaukdamas: „Eediiitaa!“ Jį mažą suluošino tėvai. Yra labai baisių istorijų, daug gimdytojų kaltės. Per mažai kalbame apie tai, kad mama ne visada yra šventoji. Aš sutikau daug blogų motinų. Mergaitė rūkė, gėrė, ištvirkavo ir staiga tapo mama. Ir ką – pasikeitė? Nebūtinai. Socialiniuose namuose pilna tokių nelaimėlių. Vienas neįgalusis jodamas dainuoja savo kūrybos dainas ir taip džiaugiasi, kad man kūnas pagaugais eina. Yra tokia Žana: stovi stovi ir pamažu pradeda svirti, nugriūna. Užkeliame ant žirgo, joja laiminga. Žiūriu į tuos žmones ir galvoju apie buvusį vyrą... Kai po insulto gulėjo ligoninėje, mergaitės paprašė senelių nunešti tėčiui šeimos nuotraukų albumą, kad jų nepamirštų. Nenunešė.“

„Nušiurusi prabanga. Viskas čia yra tikra“, – taip savo dvaro estetiką apibūdina Edita
„Nušiurusi prabanga. Viskas čia yra tikra“, – taip savo dvaro estetiką apibūdina Edita
© MOTERIS / Liudas Masys

Statyti giminės paminklą

„Atvažiuoja mano draugas vokietis, sako: „Kam tau viso šito reikia? Nematau ateities. Vaikai niekada nenori perimti tėvų darbų.“ Tyliu be žado, galvoju: „Siaubas, kaip jis mane nervina.“ Pažiūrėjęs į mane priduria: „Nebent savo vaikus užkrėtei šia bacila.“ Gal ir užkrėčiau. Visada jas čia tempiausi, joms čia buvo gera. Ignė sako: „Nesvarbu, kad viskas čia buvo apaugę, erdvė alsavo magija. Tai buvo mūsų trijų projektas. Mūsų turtas. Problemos, sunkumai suvienija. Nė viena negalvojome, kiek darbo laukia, mums tai buvo magiška vieta. Atėjome ir darėme.“ Mano mama, kai kildavo rūpesčių, sakydavo: „Paklausk tėvo.“ Aš taip pasakyti savo vaikams negaliu, nes tėvo nėra. Neturiu su kuo pasitarti. Ši sodyba buvo mano draugė, sąjungininkė. Tie akmenėliai padėjo mergaitėms perteikti amžinybės sąvoką. Esi dulkė, bet kaip svarbu gyvenimą nugyventi gražiai, taip, kaip lemta, saugoti šeimos vertybes ir ant šio pamato kurti būties tęsinį. Sunkiai dirbti, statyti giminės paminklą.

Dabar mėgstama sakyti: „Būk pozityvus.“ Eina jie švilpt su savo pozityvumu! Būk tikras. Pyksti, tai pyk. Nemėgsti, tai nemėk. Jautiesi laimingas, pasakyk žmogui, kad šiandien jį myli, bet vakar ant jo pykai.

Man buvo svarbu mergaičių išsilavinimas, nes nuo to prasideda žmogus. Išleidau Ignę į Vokietiją, į Vasario 16-osios gimnaziją, paskui studijavo universitete. Norėjau, kad pajustų kitą kultūrą, mentalitetą, kad pamatytų save. Ignė nutylėjo, kad Vokietijoje gyveno kukliai. Bijojau išlepinti, skirdavau minimalią pinigų sumą. Daug bendravome telefonu, vis klausdavau, ar turi autoritetų. Ir siųsdavau jai knygų, kad skaitytų, nenukryptų į tuštybę. Mažąją išleidau dirbti į Londoną.“

Svečių miegamasis
Svečių miegamasis
© MOTERIS / Liudas Masys

Draugui vietos nėra

„Turiu bičiulių, yra vienas man svarbus žmogus, galėčiau turėti būrį draugų, bet kiekvienas asmuo reikalauja dėmesio. Turiu daug pareigų: vištos, šuo, katė, žirgai, augalai, kultūrinė veikla... Būtų nesąžininga įsileisti į šį ūkį žmogų. Bičiulis vokietis sako: „Matau, kad man nėra vietos tavo gyvenime.“ – „Nepyk, taip.“ Jeigu jam reiktų mano gyvenimo valandos, ar man gėlių nesodinti, ar rožės tegul nežydi? Aš noriu, kad jos žydėtų! Pasakykit, ką man iš savo gyvenimo iškirpti, kad įterpčiau tą žmogų? Draugė sako: „Kaip tau būtų gerai – gal padėtų finansiškai.“ Manau, kurti santykius ant tokio pamato neteisinga. Aš taip negyvenu. Padėtų fiziškai? Rožes palaistytų? Ar matėte vokietį, kuris rožes laisto iš pat ryto pašokęs? Jis pavalgys pusryčius prie žvakių, pakalbės, o rožių pažiūrėti išeis, kai jam patogu. Ar rožės, kiti augalai gali laukti, ar gali žirgai laukti? Niekas negali laukti. Tik lietuviui būdinga pašokti: „Jėzau, saulė jau aukštai, bėgam!“ Vokietis sakys: „Kaip? Dvyliktą valandą mes pietaujam.“ O čia darbų – tik spėk suktis.

Dabar suprantu savo mamą, kaip jai čia buvo baisu. Ji man sakė, bet aš nieko negirdėjau – tarsi lindėjau mistiniame savo pasaulyje. O gal ir reikia pasiduoti jo romantikai, tada užauga sparnai, atsiranda beprotiškai daug jėgų. Ar mes turime švaistyti jėgas tuštybei, ar kam nors gražaus kurti? Rytą važiuodama automobiliu grūdų spėjau perskaityti feisbuke vienos mergaitės mintis. Stebitės, kad skaitau vairuodama? Apie mano baudas neklauskit. Greitį viršiju, nes nepamatau ženklų. Taigi mergaitė guli ligoninėje, klausosi jos gyvybę palaikančio aparato garsų ir rašo laišką apie gyvenimą, kad svarbiausia – žmonės, santykiai, bendravimas, meilė vienas kitam... Gal romantika – ir teisingas kelias? Labai pavargstu, labai daug turiu dirbti, bet pagaliau sakau sau: „Bliamba, gražiai gyvenu!“ Ir įsigudrink tu šitaip gražiai gyventi! Net pačiai keista.“

Svetingų šeimininkių vaišės
Svetingų šeimininkių vaišės
© MOTERIS / Liudas Masys

(Ne)tobula mama

„Gal esu įvaldžiusi įtikinėjimo meną? Matot, Ignė tvirtina, kad iki šiol manęs klauso. Dukros mane irgi auklėja. Mažos buvo įsitikinusios, kad esu tobula. Mūsų Dominyka ilgai tikėjo Kalėdų Seneliu, – mes taip smagiai jį vaidindavome! Kartą, jau paaugliukė, grįžta iš mokyklos baisiai susinervinusi: „Žinok, susipykau su visa klase, nes sakė, kad Kalėdų Senelio nėra.“ Aš pabėgau į kitą kambarį. Paskui pasakiau: „Dominyka, turi išgirsti tiesą iš manęs. Aš tau iškilmingai pranešu, kad Kalėdų Senelio tikrai nėra.“ Tada ji pabėgo į kitą kambarį. Atsimenu, lakstau po namus, bėgu rūkyti, grįžtu, nežinau, ką daryti... Ėmiau rūpintis, kad vaikai nesusipainiotų. Jeigu nuomonės išsiskiria, jos klausia: „O ką tu manai?“ Jaučiu, mano žodžius priima kaip aksiomą. Sakau joms, kad tiesa yra kažkur šalia, nė vienas nėra visiškai teisus. Vis dėlto žmogus gali būti absoliučiai mylimas, svarbus, tada mes jį girdime, jaučiame, aiškiau suvokiame ir savo kelią, meilės lydimi žingsniai lengvesni.

Kai atstatinėjau šią sodybą, galvojau, kad darau tai dėl vaikų. Man visai neįdomu triūsti dėl savęs. Aš tik įsigudrinau čia gražiai gyventi. Gal labiausiai ir noriu vaikams parodyti pavyzdį, kad dėl kilnaus tikslo, idėjos, gražios minties reikia dirbti, atiduoti dalelę savęs. Grįžtamasis ryšys yra pats geriausias atpildas.“

Paslapčių dvaras

„Mūsų dvaro moto – „Semper verum“ („Visada tikra“, sukurtas R. Canderienės). Tai atspindi mūsų troškimą, kad tikrumas taptų sielų užuovėja ir ramybės uostu, mūsų visų širdžių Akmenėliais. Dukrelė į Akmenėlius iš Londono pažvelgė ir kitaip: „Mansion of malbre.“ Stiklo karoliukų, paslapčių dvaras. Taip galima manyti, kad senų pastatų kertės pilnos dvasių. Nesu jų mačiusi ir nebijau. O jei tų dvasių ir yra, tai jos visai taikios.

Man atrodo, kad gyvenimas paprastas. Paprastą gyvenimą reikia gyventi paprastai. Štai draugė sako: „Ten, aukštai, baisus voratinklis.“ – „Koks tavo akinių stiprumas, nes aš nematau.“ Voriukas – laimė namams. Kai gyvenau Šiauliuose, bute, maniau, iššveisiu sienas kiaurai. Esu baisi šveitėja, tvarkytoja, blizgintoja. Užsiciklinti vienoje vietoje man buvo ydinga, todėl Dievas davė kitos veiklos. Čia išpincetinti nespėju. Ir suprantu, kad nereikia. Norisi gyventi švariai, bet klaidinga užsikvaišinti. Kiaulpienes pradėjau purkšt – apsinuodijau, o tų gyvačių neišnaikinau.

Su senuoju eržilu Favoritu.
Su senuoju eržilu Favoritu.
© MOTERIS / Liudas Masys

Kiek yra augalėlių, visi prašo manęs juos palaistyti, apravėti, papurenti žemę. Padeda mama, vaikai, draugai, žentas. Gal kai kurie augalai pasodinti netinkamoje vietoje, – tik mokausi kurti aplinką. Turiu daug idėjų, kūrybos procesas nėra baigtinis. Būna, augalai neauga taip, kaip noriu. Įsigilinu, kodėl, bandau padėti. Nerealaus prastumo žemė, smėlynas, tokioje vietoje sodinti sodą gali tik visiškas asilas. Jeigu būčiau iškart supratusi, kad čia yra kalva, siautėja vėjai, karšta ir prasta žemė, gal nebūčiau sodo veisusi. Skaitau angliškų sodų istoriją. Mokausi.

Mes čia žaidžiame gyvenimą, žaidžiame grožį. Tai, ko nesame patyrusios.

Vasarą keliuosi anksti, o žiemą esu truputį lokiukė. Skaitau, darbuodamasi po namus klausausi garsinių knygų, paskaitų, gilinu anglų kalbos žinias. Kalėdų proga papuošiu eglę iki pat stogo. Galiu paleisti penkiolika baltų draugės triušių po namus šmirinėti. Noriu gyventi tikrą gyvenimą. Dabar mėgstama sakyti: „Būk pozityvus.“ Eina jie švilpt su savo pozityvumu! Būk tikras. Pyksti, tai pyk. Nemėgsti, tai nemėk. Jautiesi laimingas, pasakyk žmogui, kad šiandien jį myli, o vakar ant jo pykai. Turi teisę būti visoks. Taip, man būna sunku. Kartais noriu palūžti, bet randu jėgų susiimti.“

Ilsėtis – per klastą

„Nesvarbu, kiek sunkumų, neplanuotų siužeto linijų buvo. Viskas išėjo į gera. Gyvenu gražiai. Esu pamaloninta Dievo – sutikau begalę įdomių žmonių, pažinau įvairių kultūrų atstovų, įgijau išminties. Turiu kelias nuostabias drauges. Jos gerai mane pažįsta. Viena pasielgė klastingai – turėjau pažadėti, kad tesėsiu nežinia ką. Kai pasakė, kad vyksime į Siciliją, pašėlau. Vis dėlto žodžio laikiausi. Nukakome keturios merginos į Siciliją. Nesupratau, kad laiką leisime paplūdimyje. Ateinu vasarine suknele plevendama, plast – atsisėdu. „Ką darysit?“ – „Maudysimės.“ Išsimaudė. Sėdi saulėje. Maniau, džiovinasi. Skaitau knygą. Praeina valanda, dvi, jos vis šildosi. Nerimstu: „Ar dar ilgai čia sėdėsim?“ – „Iki vakarienės.“ – „Ką rytoj veiksim?“ – „Vėl čia sėdėsim.“ Man, nepratusiai nieko neveikti, sėdėti buvo nepakeliama kančia. Trečią dieną irgi nusirengiau. Veiklos žmogui atostogos yra didžiulis stresas. Namie mėgstu bohemiškai pasėdėti. Geriam raudonąjį vyną, daug rūkom ir kalbamės. Esu hedonistė. Mėgstu valgyti gardžiai, gerti gardžiai. Vis dėlto savo fizinių poreikių nesureikšminu. Kurti grožį man svarbiau, negu pavalgyti. Galiu pasisotinti duonos kriaukšlele, bet... beveliju atsisėsti prie gražiai padengto stalo. Užsidegti žvakių. Mes čia žaidžiame gyvenimą, žaidžiame grožį. Tai, ko nesame patyrusios.“

Atsisveikinant...

„Vienas danas kažkada leptelėjo, kad pas mus nėra paukščių, čiulba tik pavieniai, o pas juos esą – simfoninis orkestras. Ak, taip?! Sukilo ambicijos, nutariau prisivilioti sparnuočių. Matot, kiek lesyklėlių ant medžių, girdyklų tarp levandų? Žiemą pro žiūronus nuo terasos ar pro pomėgių kambario langą stebiu, kokie paukščiai atskrido. Aha, svirbeliai, – pažiūriu knygoje, kuo minta, ir klampoju per pusnis su razinomis pagardintu lesalu. Kiek čia sniegenų, medšarkių, svirbelių! Draugė atvažiavo, sako: „Kažkoks siaubas – per tuos čiulbuonėlius neįmanoma miegoti.“ Šiemet varnėnai mėtė iš lizdų mažylius. Su Igne gelbėjome, buvo liūdna. Gal laukia sausi metai?“

Editos klausytum ir klausytum. Nepastebimai pralekia diena, atsėlina vakaras. Atsisveikiname. Staiga dvaro šeimininkė įsakmiai paprašo kelias minutes palaukti. Tekina pasileidžia namo link, netrukus atbėga nešina dėžute. „Privalote paragauti mano vištų kiaušinių, kiekvienas – skirtingos spalvos, skirtingų veislių paukštyčių padėtas...“ Kurį laiką važiuojame tylėdami. Jaučiamės pakerėti. Suvokiu, kad nesugebėsiu apie šią nepaprastą moterį papasakoti taip, kaip derėtų. Yra vilties, kad kada nors ji pati parašys memuarus.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

Regimantas Adomaitis: jau nebevaikštau į teatrą, užsiimu kulinarija (17)

„Scanoramoje“ aktorius pristatė prieš 50 metų sukurtą lietuvišką filmą „Suaugusių žmonių žaidimai“, kuriame jis atliko lovelaso vaidmenį.

Vėlyva motinystė? Kodėl gi ne – žvaigždės, susilaukusios vaikų po 40-ies (9)

Šiuolaikinės moters gyvenime nuolat iškyla pasirinkimo dilemos. Karjera ir šeima konkuruoja dėl pirmaplanio vaidmens. Vis dėlto daugelis moterų nemato problemų planuodamos savo gyvenimą: sukūrusios sėkmingą karjerą pasineria į vėlyvą motinystę.

Žmogaus teisių aktyvistė E. Pizzey: man liko nedaug laiko, bet dar labai norėčiau pamatyti feminizmo žlugimą (108)

Pirmosios pasaulyje moterų prieglaudos įkūrėjai rašytojai, žmogaus teisių aktyvistei Erin Pizzey teko sulaukti grasinimų mirtimi, judėti su policijos apsauga ir netgi emigruoti, tačiau ji niekada neatsižadėjo savo įsitikinimų. Šią legendinę asmenybę pakalbino žurnalistė Jolanta Miškinytė.

Į Lietuvą grįžusi D. Grigienė: Amerikoje lietuvybę išlaikyti būtų buvę sunku (10)

„Iki pasaulyje įsivyraus vyrų ir moterų lygybė, tol šioje srityje bus ką veikti“, – neabejoja „Swedbank“ Lietuvoje valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė (40 m.). Ji visiškai tikra, kad lygios galimybės komandoje įžiebia kūrybiškumo ugnį, kuria ypatingą darbo aplinką, dėl to pasiekiama daug geresnių rezultatų. Į vyrų bankininkų pasaulį įsiveržusi Dovilė įsitikino, kad lyderystė turi prasmę. Lyderiai formuoja visuomenę ir visų mūsų ateitį.

Agnė Gilytė: vaikai geriausiai patikrina santykių tvirtumą (2)

Sekti stilistę Agnę Gilytę (33 m.) – nelengva užduotis, nes tradicinis ištekėjusios ir vaikų turinčios moters scenarijus darbas–namai šiuo atveju neveikia. Jos dienos prasideda panašiai, bet anaiptol nėra panašios. Gal ir gerai, nes Agnė tikina, kad rutina ją žudo, o mes juk norime matyti ją gyvą?

Sudėtingą operaciją patyręs K. Smoriginas: labiausiai gaila būtų anūkus palikti (13)

„Sugijau kaip šuva. Dirbu pilna koja“, – šypsosi roko operos „Jūratė ir Kastytis“ režisierius ir aktorius Kostas Smoriginas (64 m.) su kolegomis besirengiantis legendines roko operos atsisveikinimo turui po Lietuvos miestus.

Režisierius A. Blaževičius: manau, dirbant atominėje elektrinėje patiriama mažiau streso, nei kuriant filmą (2)

Vilnietis kino režisierius Andrius Blaževičius (32 m.) – parankus pašnekovas: atviras, kalba paprastai, bet turi ką pasakyti.

„Scanoramos“ atidarymo šventėje - būrys kino mylėtojų (nuotraukų albumas)

Ketvirtadienio vakarą vyko Europos šalių kino forumo „Scanorama“ atidarymo šventė. Šiemet didžiausias rudens kino festivalis pasitiko kaip reta gausia festivalio programa, kurią šventinį vakarą atidarė intelektualaus britiško humoro juosta „Vakarėlis“.

Gatvės medžiotoju tituluojamas fotografas V. Alesius: mes vis dar labai bijome nepaklusti standartams (2)

Kartais atrodo, kad jis mus visus stebi. Vidutinio amžiaus vyras žilstelėjusiais smilkiniais su fotoaparatu rankoje. Germanistas, vertėjas, o laisvalaikiu fotografas Vincas Alesius (45 m.) lyg karoliukus veria Vilniaus kasdienybės akimirkas. Tos akimirkos labai skirtingos – nuo tviskančių gatvės podiumų iki beviltiškų stoties rajono šaligatvių.

E. Umbrasaitė: Prancūzijoje supratau, kad šokoladas, nauja suknelė ar jaunas meilužis – ne nuodėmė (13)

Žurnalistė ir rašytoja Erika Umbrasaitė antradienio vakarą Vilniaus galerijoje „Vartai“ pristatė naują, leidyklos „Alma littera“ išleistą knygą „Prancūzija Mon amour“. Renginį moderavo žurnalo ir portalo „Moteris“ vyriausioji redaktorė Gražina Michnevičiūtė.