4-o sūnaus sulaukusi Viktorija Čmilytė-Nielsen: sunkiausia man yra išeiti iš vadinamosios komforto zonos

Šachmatų didmeistrė Viktorija Čmilytė-Nielsen (34 m.), ketvirto sūnelio sulaukusi LR Seimo narė, svarbiausius dalykus savo gyvenime atliko palyginti anksti: ketverių pradėjo skaityti ir žaisti šachmatais, septynerių tapo Europos mergaičių čempione... Kone iš mokyklos suolo žengė prie altoriaus su pasaulio šachmatų elito atstovu, susilaukė dviejų sūnų. 24-erių išsiskyrė, netrukus sukūrė šeimą su kitu šachmatų genijumi, pora augina sūnų.
© MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Viktoriją Čmilytę-Nielsen kalbinome gruodžio viduryje, likus kelioms savaitėms iki ketvirto sūnelio gimimo.

Viktorija, ar niekada nebuvo jausmo, kad skubate gyventi?

Ir taip, ir ne. Žvelgdama į praeitį galvoju, kad tikrai daug kas įvyko anksti, ypač šeiminis gyvenimas. Labai anksti gimė pirmieji sūnūs, anksčiau, nei dabar priimta. Kita vertus, aš bijojau ir pavėluoti. Mane, aukštaūgę (vienuoliktokė buvau 180 cm ūgio), aplinkiniai vertino kaip vyresnę. Prisimenu, per varžybas žmonės nustebdavo, kad aš, aukšta ir atrodanti kaip suaugusi mergina, nueidavau į salės dalį, kur žaisdavo mergaitės iki dvylikos metų. Ne kartą yra buvę ir komiškų situacijų. Atvykę į Prancūziją, į jaunių čempionatą, kur žaidė įvairių amžiaus grupių šachmatininkai, su geriausia drauge iškart susipažinome su organizatoriais. Pradėjome kalbėtis, o kitą dieną vaikinas, kuris man krito į akį, atėjo padėti nešioti šachmatų lentų. Aš išdidžiai nukulniavau į savo amžiaus grupės (iki 12-os metų) salės pusę. Tai pamatęs septyniolikmetis vaikinas nešdamas dėžę su lentomis vos nenugriuvo iš nuostabos. Ir kiti mane vertino kaip vyresnę, ir aš pati taip save vertinau. Atrodė, kad esu jau pakankamai suaugusi ir nėra reikalo tam tikrų dalykų atidėti.

Mergaitė, auganti prie šachmatų lentos. Ne pagal metus rimtas, nejudrus, vaikystės išdaigų nepažįstantis gyvenimas?

Mano tėvelis buvo šachmatų entuziastas, jis norėjo turėti žaidimo partnerę, todėl anksti išmokė žaisti šachmatais. Iš pradžių nepatiko, tik žavėjo gražios figūros – žirgai, valdovės, karaliai, pėstininkai, bokštai man buvo žaisliukai. Netrukus pradėjau žaisti sąmoningai, po daug partijų iš eilės. Kad neprarasčiau entuziazmo, kartais tėtis pasiduodavo. Buvau azartiška mergaitė, jo pralaimėjimas suteikdavo motyvacijos toliau bandyti laimę. Tada ir paaiškėjo, kad man labai patinka šis žaidimas. Paskui prasidėjo čempionatai, nebuvo kur trauktis.

Kuo labiau vaikas išsivystęs fiziškai, tuo geriau perpranta sudėtingus intelektinius uždavinius, yra stipresnės dvasinės būsenos.

Tėvelis stengėsi, kad sportuočiau, ištisai nesėdėčiau prie šachmatų lentos susilenkusi. Kuo labiau vaikas išsivystęs fiziškai, tuo geriau perpranta sudėtingus intelektinius uždavinius, yra stipresnės dvasinės būsenos. Tėtis treniravo boksininkus, su jais bėgiodavau krosą. Lankiau baleto ir dramos būrelius. Su didžiausiu malonumu vaidinau, bet pergalės prie šachmatų lentos skatino apsispręsti ir pasirinkti vieną prioritetą. Artistiškai mergaitei šis procesas buvo skaudus. Tėvai palaikė, gražiuoju ragino pasirinkti, kas geriausiai sekasi. Esu jiems už tai labai dėkinga. Svarbiausia, ką tėveliai gali padaryti savo vaikų labui, tai įsiklausyti į vaiką ir prireikus švelniai pakreipti teisinga linkme, o ne bandyti realizuoti savo ambicijas. Mano tėtis ir mama puikiai tai darė. Jie ir labai aukojosi. Esu vienturtė, mama mane ypač globojo, lydėdavo į varžybas, – buvau jauniausia komandos narė. Lėšų šeima neturėjo, išvažiuoti į Vokietijoje ar Brazilijoje vykstančius čempionatus buvo didžiulis iššūkis. Jiems teko daug durų varstyti, prašyti finansinės paramos. Po dvi ar tris paras dardėdavome autobusu į kokį nors Europos miestą. Mama kelionėse pusbadžiu gyvendavo, miegodavo ant grindų. Tėvų pasiaukojimas, jų pagalba lemiamais momentais suteikdavo stiprybės.

Ar šachmatai kaip nors formavo Jūsų charakterį?

Šachmatai – individuali, ne komandinė sporto šaka. Turi lentą, knygų, šiais laikais – kompiuterį ir dirbi. Šachmatininkai dažniau yra vienišiai arba mėgsta vienatvę. Tai formuoja charakterį. Aš iki šiol mielai būnu viena, skaitau knygas ar klausausi muzikos. Kartu esu laiminga, kad turiu ne tik įdomų darbą, kuriame nuolat turiu bendrauti su žmonėmis, bet ir didelę šeimą. Dabar gyvenu Vilniuje, Seimo viešbutyje, o į Šiaulius pas šeimos vyrus važinėju savaitgaliais.

Šachmatų sporte daug jaudulio, įtampos, streso, nervų karo. Septynios varžybų valandos prie lentos... Kol vienas dalyvis mąsto apie ėjimą, kitas kartais stengiasi jį psichologiškai palaužti, išmušti iš vėžių. Pavyzdžiui, spjaudo vyšnių kauliukus, kramsnoja saulėgrąžas. Moterys apskritai išradingos krėsti triukus, ar klystu?

Žaidžiant šachmatais neuždrausta čepsėti, gliaudyti saulėgrąžas ar spjaudyti kauliukus – tiesa, pačiai tokio savo priešininkų elgesio neteko patirti... Didžiausias baubas yra kompiuterinė pagalba. Ji draudžiama, tačiau norintieji žaisti nešvariai ieško būdų. Man su tuo susidurti neteko. Kitokių bandymų išmušti iš vėžių pasitaikė. Tiesa, man labiau įsiminė tai, kad stipriausios pasaulio šachmatininkės buvo korektiškos. Prie lentos kaudavomės kaip aršiausios priešininkės, o rungčiai pasibaigus šiltai bendraudavome. Privalai laikytis garbės kodekso – šachmatų pasaulis nėra didelis, greitai pasklistų žinia apie tai, kas yra kas.

Ar turėjote draugių tarp šios sporto šakos elito atstovių?

Viena tokių – 20 metų už mane vyresnė legendinė Švedijos šachmatininkė Pia Kramling. Susitikome per mano pirmąjį Europos moterų čempionatą, abi dalijomės pirmąja vieta, tad teko žaisti mini dvikovą. Aš pralošiau. Antrame čempionate paskutinę lemiamą partiją laimėjau aš. Trečiojo paskutiniame rate vėl žaidžiame su Pia: aš lyderiauju, kad tapčiau čempione, man reikia lygiųjų. Ji mane aplošia, aš lieku antra. Ketvirtame čempionate mes vėl susitinkame, ir vėl – lemiama kova. Tą kartą aš ją nugalėjau ir tapau Europos čempione. Prie šachmatų lentos tarp mūsų vykdavo žūtbūtinė kova, o ne prie jos mes puikiai sutarėme, kalbėdavomės apie vaikus, ji mane ragino žaisti už vyrų rinktinę, labai nerimavo dėl manęs, skatino tokia išsikovota teise pasinaudoti, sakė, kad negalima būti silpnai.

Ką Jums suteikė šachmatai?

Galimybę įgyvendinti savo svajonę, ambicijas, siekius. Nuo šešerių pradėjau žaisti varžybose, gerą ketvirtį amžiaus koviausi profesionaliai. Tai suteikė galimybę išreikšti save. Buvo daug kūrybinio džiaugsmo ir pasitenkinimo. Kalbu ne vien apie pergales, medalius. Liko partijos, kuriomis didžiuojuosi. Šios ir mano idėjos įtrauktos į šachmatų knygas, žurnalus. Šachmatai yra ir kūryba, ne tik sportas. Sutikau daugybę įdomių žmonių. Tarp jų – mano treneris, sekundantas ir bičiulis Gediminas Rastenis. Pagaliau abu mano vyrai yra šachmatininkai.

4-o sūnaus sulaukusi Viktorija Čmilytė-Nielsen: sunkiausia man yra išeiti iš vadinamosios komforto zonos
© MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Ar gyvenime praverčia gebėjimas numatyti kelis ėjimus į priekį?

Mes, šachmatininkai, esame pripratę įvertinti savo veiksmų padarinius, numatyti tam tikrus scenarijus. Šį gebėjimą reikia vertinti ir kritiškai, nes šachmatai yra žaidimas, jo taisyklės yra labai aiškios ir netikėtumų kur kas mažiau negu gyvenime. Kai mudu su vyru ką nors planuojame, mūsų diskusija būna racionali. Ne viską gali numatyti, bet per daugelį metų išsiugdai įprotį analizuoti situaciją kuo racionaliau, pasverti pliusus ir minusus. Tiesa, aukštas šachmatininkų intelektas nebūtinai garantuoja, kad gyvenime jie priims geriausius sprendimus. Šachmatininkai neretai būna labai nepraktiški.

Šiuo požiūriu skirtumą matyčiau tarp stipriausių moterų šachmatininkių ir vyrų. Moterys susilaukia vaikų, sukuria šeimą, joms tenka daugiau susiliesti su praktiniu gyvenimu. Kai devyniolikos susilaukiau pirmo sūnaus, po poros metų – antro, teko jiems skirti dėmesio. 2002 m. įstojau į Rygos universitetą, mokiausi anglų filologijos, auginau vaikus ir žaidžiau šachmatais. Lengva nebuvo, bet studijos pastiprino praktinio gyvenimo pusę. Dar – ištekėjau už dar didesnės sporto žvaigždės negu aš, tad mano siekiai natūraliai nuėjo į antrą planą. Pokyčiai buvo didžiuliai, man prireikė laiko, kad su jais susigyvenčiau. Gyvenimas prašviesėjo, kai 2004 metais, gimus antram sūnui, visa šeima grįžome į Šiaulius, įsigijome nedidelį butą.

Ar mokate pralaimėti?

Manau, taip. Šachmatai išmoko garbingai susitaikyti su pralaimėjimu ir dėl to nesisieloti. Vaikystėje ir paauglystėje patyriau ne vieną itin skaudų katastrofišką pralaimėjimą. Neįmanoma to išvengti, kai tiek daug žaidi su suaugusiaisiais. Nuo vienuolikos per metus žaisdavau po 120 partijų – kas trečią dieną. Daug ašarų išliejau. Yra dviejų tipų šachmatininkai: vieni dėl pralaimėjimo kaltina ir graužia save, kiti randa atpirkimo ožį. Esu iš pirmųjų. Kai pralaimi partiją, imi abejoti fundamentaliais dalykais – savo gebėjimais, intelektu, tai skaudžiai pakerta pasitikėjimą savimi. Mano tėtis išmanė sporto psichologiją, nes buvo baigęs Kūno kultūros institutą, ir mama pedagogė žinojo, kaip kalbėtis su vaikais. Mano treneriai – taip pat. Jei pralošdavau, jie niekada nekeldavo balso, nekritikuodavo. Žinojo, kad pati esu savo griežčiausia kritikė.

Nebuvau pasirengusi savo gyvenimo paaukoti ant šio genijaus altoriaus. Jo autoritetas, mano jaunystė... Nelygi sąjunga.

Kai Jus, jaunutę abiturientę, pirmadienį atšventusią aštuonioliktąjį gimtadienį, antradienį už rankos prie altoriaus vedė vienuolika metų vyresnis Latvijos šachmatininkas, Ispanijos pilietis pasaulio šachmatų vicečempionas Aleksejus Širovas buvo sakoma, kad susituokė genijai. Kaip išblėso Jūsų šeimos idilė?

Kartu gyvenome šešerius metus. Genijus buvo jis – ir pagrįstai, aš savęs tokia nelaikiau. Pažinojome vienas kitą anksčiau, o susibičiuliavome per Stambulo olimpiadą. Tokie gražūs ir romantiški jausmai, paskui – gaivalinga emocijų audra!.. Mūsų santykiai greitai išsirutuliojo, draugavome mažiau nei metus, tada labai gražiai susituokėme. Bet tai nebūtinai yra gera ilgo gyvenimo kartu sąlyga. Dviem labai ambicingiems sportininkams gyventi po vienu stogu, suderinti ambicijas yra sudėtinga. Mano šachmatininkės karjera atrodė mažiau svarbi negu mano vyro. Jauna, aš nebuvau pasirengusi savo gyvenimo paaukoti ant šio genijaus altoriaus. Jo autoritetas, mano jaunystė... Nelygi sąjunga.

Aleksejus buvo vedęs argentinietę Verónicą Alvarez. Ar iširusios šeimos šešėliai netemdė Jūsų santykių?

Ne, aš labai gerai sutariau su jo vyriausia dukrele. Jis buvo vedęs vieną kartą, bet turėjo jaunesnę nesantuokinę dukrytę su Lenkijos šachmatininke.

Pamenu, kai lankėmės Jūsų šeimos namuose Rygoje, ant rankų sūpavote šešių mėnesių Dimitrijų. Ilgai laukėme grįžtančio Aleksejaus, sakėte, kad dėl sportinių kelionių vienas kitą per metus matote vos keturis mėnesius. Gal tiesiog nespėjote pažinti savo pirmojo vyro ne prie šachmatų lentos, o buitiniame gyvenime?

Jis dažnai atvykdavo pas mane, aš pas jį į Rygą nuvažiuodavau. Bendravome daug, kartu vykdavome į varžybas. Kai išlaikiau dvyliktos klasės egzaminus, tapome nebeperskiriami. Žinojau, koks yra šachmatininkų gyvenimo būdas – daug kelionių, išsiskyrimų, bet manęs tai negąsdino. Laukti mylimo žmogaus yra gera.

Skausmingai išsiskyrėte?

Visą tą laiką Aleksejus aktyviai žaidė, bet atėjo laikas, kai pamatėme, kad mums nepavyks toliau kartu gyventi. Skyrybos yra viena skaudžiausių patirčių žmogaus gyvenime. Nebuvo lengva: likau su dviem mažais berniukais. Stengėmės, kad sūnums mūsų skyrybos netaptų didele trauma. Patys susitvarkėme su savo išgyvenimais neįtraukdami į tai vaikų.

Tėvas dalyvauja sūnų gyvenime?

Šiek tiek dalyvauja, bendraujame.

Ar Jūsų sūnūs žaidžia šachmatais?

Žaidžia, tačiau profesionalių šachmatininkų statuso nesiekia. Vyriausiajam netrukus sukaks šešiolika, jo ūgis – daugiau nei du metrai. Ir vidurinėlis už mane aukštesnis. Jie abu pagal savo duomenis pasirinko krepšinį. Matyt, turi sportininkų genus.

Šachmatuose nėra stiklo lubų efekto – sėdi prieš varžovą ir žaidi. Viską, ką turi galvoje, atsineši prie lentos ir parodai, ką sugebi.

2013 metais susituokėte su danų šachmatininku didmeistriu Peteriu Heine Nielsonu. Turite trejų metų sūnų Marių, laukiatės ketvirtos atžalos. Moteris ir keturi jos vyrai...

Taip, mūsų namai berniukiški. Džiaugiuosi, kad vyras aktyviai padeda auklėti sūnų ir daug dėmesio skiria šeimai. Natūraliai susiklostė: aš dirbu Vilniuje ir tik mažesnę savaitės dalį praleidžiu Šiauliuose. Tėtis tuo metu atlieka šeimos galvos pareigas, – jis mane ir skatino dalyvauti Seimo rinkimuose. Vyresni sūnūs jau savarankiški, o mažyliui reikia ypač daug dėmesio.
Su Peteriu susipažinome per šachmatų varžybas. Pamažu pažintis peraugo į draugystę. Ilgai gyvenome skirtingose šalyse, ne po vienu stogu, susitikdavome turnyruose. Neskubėdami žengėme į šeimos gyvenimą.

4-o sūnaus sulaukusi Viktorija Čmilytė-Nielsen: sunkiausia man yra išeiti iš vadinamosios komforto zonos
© MOTERIS / Agnė Gintalaitė

Ar kas nors padeda Jūsų sutuoktiniui? Juk pamaitinti tokį vyrų pulką nėra paprasta.

Jis puikiai tvarkosi, yra seneliai, kitų pagalbininkų. Praktiniai dalykai išsprendžiami. Dabar jau Peteris aktyviai nežaidžia, yra pasaulio čempiono Magnuso Carlseno treneris ir sekundantas, tad keliauja su savo auklėtiniu, kai šis žaidžia, arba padeda rengtis pasaulio čempionatams. Vyresnieji sūnūs moka pasigaminti maisto. Pas mus nėra pasidalijimo į moteriškus ir vyriškus darbus.

Jūsų vyrui neankšta Šiauliuose?

Jis kilęs iš Orhuso – antro pagal dydį, universitetinio Danijos miesto. Tam tikrų iššūkių yra: Šiauliai – ne sostinė, mano vyras dar laisvai lietuviškai nekalba. Pirmieji sūnūs nuo gimimo šnekėjo lietuviškai ir rusiškai, Marius čiauška trimis kalbomis: su manimi ir broliais – lietuviškai, su tėčiu – daniškai, o anglų yra mūsų su vyru bendravimo kalba, tad visi įsitraukia ir šia.

Ar berniukai per savaitę nepasigenda mamos?

Man labai gera važiuoti namo, kai visi keturi išsiilgę vyrai laukia. Bet kuri dirbanti mama jaučiasi kalta, kad palieka vaikus. Aš visada gyvenau netradiciškai. Kai sportavau, vaikus tekdavo palikti porai savaičių, išvažiuoti net tada, kai jie, mažiukai, sirgdavo. Tai darydavau labai sunkia širdimi, bijodama dėl jų, vedama kaltės jausmo. Ieškodavau kompromiso tarp motinystės ir darbo, – kiekviena moteris randa savo auksinį viduriuką.

Motinystė – stebuklingas dalykas. Galiu lyginti ankstyvą ir vėlesnę motinystę. Esu mylinti ir atlaidi mama, tik dabar jaučiuosi brandesnė, ramesnė.

Yra toks šachmatininkų posakis: „Valdovė pradeda ir laimi.“ Pritraukėte du pasaulio šachmatų viršūnės atstovus. Valdovė rinkosi tik karalius? Kokių epitetų sulaukdavote iš savo mylimų vyrų?

Su Peteriu juokaujame, kad danai nėra linkę kaip nors ypatingai globoti moterų ar traktuoti jų kaip lepių gėlių. Jie vertina lyčių lygybę, pagarbą kitam žmogui. Mūsų santykiai yra lygių partnerių santykiai. Jei paklaustumėte mano vyro, kokiais gražiais epitetais jis mane vadina, ar atsiklaupė ant kelių, kai man piršosi, jis net nesuprastų, apie ką kalbama. Su Peteriu bičiuliškai šnekėjomės apie ateitį ir nutarėme, kad atėjo laikas susituokti.

Didžiulė vertybė – suprasti kito žmogaus užsiėmimą, emocijas, laimėjus ar pralaimėjus, gebėti paremti kitą.

Ketinote dirbti šachmatų trenere, įsteigti savo mokyklą. Ir štai – netikėtas viražas į politiką. Kas sugundė?

Maniau, visą gyvenimą skirsiu žaidimui. Vėliau pradėjau mąstyti apie kitą sritį. Pažįstu žymiomis politikėmis tapusių iškilių šachmatininkių: Alisa Marič buvo Serbijos jaunimo ir sporto reikalų ministrė, mano gera bičiulė Dana Reizniece Ozola – Latvijos finansų ministrė. Per varžybų uždarymo šventes tekdavo bendrauti su ambasadoriais, diplomatais, politikais, jie sakydavo, kad patys žaidžia šachmatais. Vytautas Landsbergis, Česlovas Juršėnas – geri šachmatininkai.

Šachmatų sporte justi nelygybė: moterų prizai kelis kartus mažesni nei vyrų.

Juk moterys gali varžytis ir su vyrais, ir kartais jos net laimi vyrų turnyrus. Skatinčiau mergaites neužsisklęsti vien tarpusavio turnyruose, konkurencija skatina tobulėti. Fundamentalių skirtumų tarp šachmatininkų vyrų ir moterų nėra. Pati esu Lietuvos vyrų čempionė, vyrų didmeistrė. Tiesa, pastabų, pašaipėlių moterų šachmatininkių atžvilgiu iš vyrų pusės apstu. Gal tai priklauso nuo bendros kultūros? Tiesa, kai kurios merginos stereotipus tik pastiprina pabrėždamos savo moterišką žavesį ir grožį, o ne meistriškumą.

Vyrų chamiškumą patyrėte Seime: posėdyje pristatydama Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą iš valdančiųjų atstovo P. Urbšio išgirdote, kad liberalai šiam reikalui galėjo pasirinkti kitą atstovę, o ne besilaukiančią parlamentarę. Kaip pasijutote po tokio akibrokšto?

Šachmatų pasaulis mane užgrūdino. Tai, kas įvyko Seime, greičiau nustebino, nei įžeidė. Buvau pasiruošusi diskutuoti dėl projekto, nes kardinaliai nesutinku su kai kurių kolegų vertinimu, bet jie leidosi į asmeniškumus. Griežti P. Urbšio ir P. Gražulio pasisakymai mane nustebino. Seime, kaip ir kiekvienoje institucijoje XXI amžiuje, turi būti ir bus moterų, dalis jų – reprodukcinio amžiaus, ir kai kurios jų taps mamomis. Jeigu žmogus nori išsakyti nerimą ar duoti medicininį patarimą, tai padaryti gali privačiai. Bet šiuo atveju yra kas kita.

O gal tikrai turėtumėte saugoti save nuo streso? Rugpjūtį kovėtės simultane Anykščiuose – viena prieš 22 šachmatininkus.

Šiais metais vedžiau ne vieną simultaną. Labai malonu, nes į simultanus susirenka įvairaus amžiaus šachmatų mėgėjų – vaikai, jaunuoliai, senjorai. Tai šventė jiems ir man, smagus būdas praleisti laiką. Didelės įtampos nejaučiu, tik fiziškai nėra lengva tris valandas vaikščioti ratais.

Kas Jums buvo sunkiausia gyvenime?

Sunkiausia man yra išeiti iš vadinamosios komforto zonos. Vyrai šiek tiek lengviau prisiima rizikingus sprendimus. Mes linkusios apsidrausti, abejoti, dvejoti, kartais neišdrįstame žengti žingsnio, – turėtume pasimokyti iš kolegų vyrų. Gal iš šalies atrodo, kad labai drąsiai visus sprendimus savo gyvenime priimu, tačiau taip nėra.

Keliais štrichais

Credo. „Šiandieną yra tas rytojus, dėl kurio tu taip nerimavai vakar.“
Meilė. „Meilė vyrui yra toks bendrumo jausmas, kai gali būti visai atvira ir visiškai pasitikėti mylimuoju, kai gera leisti laiką kartu, drauge daryti kasdieniškiausius dalykus, drąsiai pasikalbėti apie viską.“
Vertybė. „Man didžiausia vertybė yra šeima, vaikai bei profesija, tam tikras šių sričių balansas. Svarbus darbas – sugebėti tiek dėmesio ir laiko skirti šeimai, kiek jai reikia.“
„Nemėgstu teisuoliško įsitikinimo, kad tik vienos ar kitos pažiūros yra teisingos. Požiūrio, kuris verčia į visus kitus žiūrėti iš aukšto ir agresyviai. Nepakenčiu agresyvumo, chamiškumo, kai neįmanoma kalbėti argumentų kalba, kai į visus argumentus yra tik vienas atsakymas.“
Ydos. „Mano yda – perfekcionizmas. Kartais tai yra mano stiprybė, tačiau dažniau kiša koją. Perfekcionizmas – kaip rankinis stabdis bėgant ar skubant, nes nuolat verčia sustoti, pagalvoti, ar pakankamai viskas gerai padaryta. Šį bruožą formavo šachmatai. Kai žaidžiau, jis buvo naudingas.“
Meilės dovana. „Su vyru ironiškai žvelgiame į komercines šventes, tad esame sutarę, kad niekada nedovanosime vienas kitam jokių niekučių, tarkim, Valentino dienos proga. Bet kartą, kai dar draugavome, per Valentino dieną Peteris padovanojo man pasaulio šachmatų čempiono V. Anando partijų knygą ir skanų širdelės formos pyragaitį. Labai maloni staigmena!“
Gėlės. „Smagu ir gauti gėlių, ir jas dovanoti. Labiausiai patinka rožės ir saulėgrąžos, nes jos žydi per mano gimtadienį – rugpjūčio mėnesį.“
Šeimos šventės. „Nuo vaikystės labiausiai laukdavau, o dabar ir mano berniukai laukia pačios gražiausios, jausmingiausios ir šilčiausios šeimos šventės – Kūčių. Mama išmokė kepti šlyžikus, įprastai jų kepu daug, o vis tiek atrodo, kad per mažai. Paruošiame dvylika tradicinių patiekalų, juos labai mėgstame. Na, ir Kalėdos – puiki džiaugsminga šventė.“

Nuotrauka – Agnės Gintalaitės. Makiažas, šukuosena – Julijos Estko

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

5 būdai, kuriais princas Harry ir Meghan Markle per savo vestuves pagerbė princesę Dianą

Princo Harry ir Meghan Markle vestuvės į istoriją įeis kaip viena didžiausių šio dešimtmečio karališkųjų švenčių. Nieko keisto, kad svarbiausią savo gyvenimo dieną princas rado ne vieną būdą paminėti savo velionės mamos atminimą.

Kensingtono rūmai: nuspręsta, kas vietoj tėvo prie altoriaus lydės Meghan Markle

M. Markle tėvas Thomas dėl širdies operacijos negalės dalyvauti vestuvėse ir lydėti dukters prie altoriaus.

Gabriele d‘Annunzio: italų rašytojas, diktatorius, suvedžiotojas, kuriam priskaičiuojama iki 4 tūkstančių meilužių (1)

„Il Vate.“ Pranašas, tautos dainius, vizionierius. Taip Gabriele‘ę d‘Annunzio (1863–1938 m.) vadino italai. Greta rikiuojasi ir kiti apibūdinimai: rašytojas, politikas, karo didvyris, diktatorius, fašizmo ideologas, rafinuotas suvedžiotojas ir dekadentizmo simbolis. Socialinių vaidmenų, titulų ir epitetų gausa liudija mažų mažiausiai tai, kad d‘Annunzio buvo intriguojanti asmenybė.

Po pasaulį besibastanti Viktoro Gerulaičio dukra Eglė: keliauti viena nebijojau ir nebijau

Kai pirmą kartą į rankas pakliuvo žinomo muzikologo Viktoro Gerulaičio dukros Eglės Gerulaitytės (33 m.) „Bastūnės liudijimai“ su pačia autore neįprasta šukuosena ant viršelio, į galvą atėjo vienintelis žodis – drąsu. Visgi pradėjusi skaityti knygą supratau, kad tai – tik smulkmena. Drąsu buvo keliauti vienai motociklu po Pietų Amerikos šalis nemokant gerai važiuoti, neturint modernių žemėlapių ir pinigų susimokėti už sočią vakarienę bei viešbučius.

Neuromokslininkė Urtė Neniškytė: namo grįžau su dukra ir su paveikslu

Viskas prasidėjo nuo racionalaus sprendimo: svetainės sienai reikia paveikslo. Šis pasakojimas – ne nuotykis ir ne meilės istorija. Vis dėlto Vytenio Lingio paveikslo „Kalnai“ (2016 m.) atsiradimas neuromokslininkės Urtės Neniškytės namuose neapsiėjo be sutapimų ir naujų potyrių.

Jūroje žmonos netekęs Romualdas Požerskis: mačiau jos akis, bet kitą akimirką dingo ir neberadau

Garsus fotomenininkas, iš jūros ištraukęs skęstančias anūkes, žmonos išgelbėti nebespėjo.

Melania Trump pateko į ligoninę

JAV pirmajai poniai Melaniai Trump buvo atlikta inkstų operacija.

Jonas Öhmanas: tie, kurie teigia nieko nebijantys, meluoja. Visi ko nors bijo (2)

Joną Öhmaną (52 m.) kažkas neseniai pavadino žinomiausiu švedu Lietuvoje ir populiariausiu lietuviu Ukrainoje. Šį žmogų būtų labai sunku įsprausti į vieną apibrėžimą. Jis Upsalos universitete studijavo teologiją ir filologiją, atvažiavęs į Lietuvą ėmė tyrinėti pokarį ir kurti apie tai dokumentinius filmus, dabar važinėja į Ukrainą pilnomis dėžėmis. Vienos jų – vaikams, kitos – snaiperiams.

Vienuolis Kęstutis Marčiulynas: pinigai gali sugadinti net ir patį dvasingiausią žmogų (1)

Visada tikėjau, jog nuoširdus pokalbis su kitu žmogumi gydo – pokalbis apie gyvenimo patirtis, pamatytus stebuklus ir išgyventus skausmus, paslėptas ar visiems suprantamas, tačiau sunkiai įgyvendinamas gyvenimo tiesas.

Dailininkė Gia Ram: turbūt dėl to ir tapau nuogas moteris, nes jos – be kaukių (2)

Viena ryškiausių jaunos kartos Lietuvos tapytojų Gia Ram, atrodo, alsuoja laisvę. Drąsi menininkė netelpa į jokius rėmus – „jie tik mūsų galvose“, sako ji. Nepabijojusi mesti mokslų dailės akademijoje, Gia pati atrado savo kelią, surengė sėkmingas parodas ir vėl pristato naujus darbus, persmelktus spalvų ir slapto palinkėjimo – išdrįsti būti savimi.