3 vaikus namie pagimdžiusi Jūratė: kartu priimdama naują narį, šeima tvirtėja

 (10)
Prieš 20 metų gimdymas namie sukeldavo itin daug audringų reakcijų, bet dabar tai nieko nestebina. Destigmatizuoti jį padėjo garsių moterų pasakojimai apie šią patirtį. Vis dėlto diskusijos, ar tai turėtų būti legalizuota, nerimsta.
Net trys Jūratės ir Arūno Varneckių vaikai gimę namuose. Nuotraukoje (iš kairės): Bartas, Joris, Varsa, Jūratė, Gertas, Arūnas.
© Raimonda Vyšnia

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

„Trys iš penkių mūsų vaikų į šį pasaulį atėjo mūsų namuose“, – sako 44-erių metų vegetariško maisto Valdorfo vaikų darželio „Šviesos slėnis“ įkūrėja ir vadovė Jūratė Varneckienė atverdama savo erdvių ir jaukių namų Vilniaus pakraštyje duris. Tą vakarą čia – visa gausi šeima: tėtis 47-erių metų verslininkas Arūnas Varneckis, sūnūs – Joris (17 m.), Bartas (14 m.), Gertas (9 m.) – ir dukrelė Varsa (7 m.). Kartu nėra tik Aro. Prieš metus jis išėjo anapilin taip ir nespėjęs išvysti šio pasaulio – penktąjį Jūratės nėštumo mėnesį. Nors kalbėti apie šią netektį vis dar sunku, moteris nesistengia nustumti to į užmarštį, vadina Arą penktuoju savo vaiku ir lanko jo kapelį.

Pirmasis gimdymas ligoninėje

Jūratė ir Arūnas susipažino studijų metais tarptautinėje savanoriško darbo stovykloje, – Jūratė ten dirbo vadove. Susituokė po poros metų draugystės, o pirmosios atžalos susilaukė dar po 5-erių metų. „Arūnas labai norėjo vaikų, tačiau negalėjau pati sau meluoti – mano širdis jų dar nesišaukė, – prisimena Jūratė. – Tuo metu buvau ką tik baigusi ekonomiką Vilniaus universitete, dalyvavau įdomiame tarptautiniame projekte, nesinorėjo jo mesti. Pradėjau lauktis tam jau subrendusi, todėl viskas klostėsi labai gražiai, mėgavausi ta būsena.“ 1999-ieji, kai gimė Joris, pasak sutuoktinių, buvo virsmo periodas. Tada jau keitėsi požiūris į gimdymą, pradėta pas gimdyves įleisti ir vyrus, kalbėti, kad šis momentas ypatingas ne tik fizine, bet ir dvasine prasmėmis.

„Nėštumo metu lankėme Romualdo Šemetos organizuojamus kursus, tad turėjome nemažai ne vien medicininių, bet ir gilesnių dvasinių, psichologinių žinių, kas yra gimimas mamai ir kūdikiui. Žinojome, ko norime, ir atvirai apie tai kalbėjomės su gydytojais, – pasakoja Jūratė. – Pirmą gimdymą prisimenu puikiai. Gimdžiau Šv. Jokūbo ligoninėje, mane prižiūrėjo nuostabus gydytojas Romoaldas Juršėnas, gavau viską, ką geriausia tada galėjau gauti. Nėštumo metu klausėmės ramios indėniškos muzikos, todėl paprašėme, kad leistų ją įjungti ir gimdymo palatoje. Žinojome, kad kūdikiui bus saugiau, jei ateidamas į šį pasaulį girdės tuos pačius garsus, kuriuos girdėjo būdamas įsčiose. Mums leido tai padaryti. Taip pat paprašėme, kad informuotų apie visas ketinamas daryti medicinines intervencijas – kad ne tik pasyviai dalyvautume procese, bet ir galėtume priimti sprendimus. Į šį norą taip pat buvo atsižvelgta. Mums kaip reta pasisekė ir su akušere – ji labai nuoširdžiai stengėsi padėti, patarti, priėmė su didele meile ir pagarba.“

Jausmas, kai po gimdymo parsineši kūdikį į savo lovą, šalia susėda šeima, nepalyginamas su patiriamu ligoninės palatoje.

Po gimdymo lankydamasi su Joriu vaikų baseine, Jūratė susipažino su to paties amžiaus kūdikėlio mama, ji buvo gimdžiusi namuose. „Taigi sužinojome, kad yra galimybė gimdyti dar natūraliau, – sako Jūratė. – Po trejų metų Bartas į šį pasaulį atėjo jau šiuose mūsų namuose. Gimimo stebuklą kartu išgyveno tik patys artimiausi mūsų sielai žmonės. Vienas jų – pribuvėja Jurga, mūsų draugė. Tai kiti jai davė pribuvėjos vardą, ji pati savęs taip nevadina. Jurga yra be galo šiltas, dvasingas, mano sielai artimas žmogus.“ Pasak Jūratės, sprendimas gimdyti namie buvo apgalvotas ir sąmoningas. „Esu labai atsargi. Sprendimus priimu tik surinkusi kuo daugiau informacijos, apsvarsčiusi visus „už“ ir „prieš“, – sako pašnekovė. – Prieš tai lankėme besilaukiančioms šeimoms skirtus kursus. Ten nėščios ir gimdžiusios mamos dalijosi savo patirtimi, lankėsi įvairūs specialistai, atvirai kalbėjomės apie tai, kas mus gąsdina ar neramina. Ne visos iš tų kursų gimdė namuose arba ketino tai daryti, niekas neįkalbinėjo elgtis vienaip ar kitaip. Aš irgi neužtvėriau kelio gimdyti ligoninėje. Jei būtų reikėję, būčiau važiavusi ten be jokių prieštaravimų.“

Namų sienos padeda

Kadangi nėštumas nebuvo komplikuotas, mamytė ir vaikelis jautėsi puikiai, abejonių dėl apsisprendimo nekilo. Tiesa, šiek tiek nerimo kėlė tai, kad Bartas neskubėjo ateiti į šį pasaulį. „Tiksliai žinojau visų savo vaikų pradėjimo datą, tad žinojau ir gimimo dieną. Keista, bet visi jie gimė tiksliai tada, kai buvau numačiusi. Išskyrus Bartą. Tyrimas ultragarsu ir skaičiavimas pagal paskutinių menstruacijų dieną stipriai skyrėsi, gimimo prognozės – taip pat. Pagal kai kurias turėjau gimdyti birželio 6 dieną, o Bartas gimė 26-ąją! Nesunku įsivaizduoti, kaip prailgo laukti, – prisimena Jūratė. – Per tą laiką tris kartus lankiausi pas gydytoją ir tyriausi ultragarsu, bet kaskart jis nuramindavo, kad viskas gerai.“ Kai pajuto pirmuosius sąrėmius, Jūratė su Arūnu dar nuvyko pasivaikščioti į Botanikos sodą, paskui vyras nuvažiavo į darbą, o grįžęs sukonstravo vonioje baseinėlį gimdyti.

„Negaliu pamiršti, – sako Jūratė šypsodamasi. – Aš tupiu baseine, o jis ateina iš virtuvės šaltibarščių pavalgęs. Sako: „Labai norėjau.“ Ne tik jis, bet ir aš nejaučiau įtampos. Kai šalia – artimi, patikimi žmonės, o aplink – namų sienos, atrodo, kad nieko bloga tiesiog negali nutikti. Jausmas, kai po gimdymo parsineši kūdikį į savo lovą, greta susėda šeima, nepalyginamas su patiriamu ligoninės palatoje. Namie taip jauku, saugu, gera ir paprasta. Nesijauti esanti ligonė, atsikeli, nueini į savo virtuvę, pasidarai arbatos.“

Pora sako jokių ypatingų su šiuo įvykiu susijusių ritualų neturintys. Tik kai laukė gimdymo, draugės Jūratei organizavo prausynas. „Tai labai gražus baltiškas ritualas, – prisimena Jūratė. – Draugės pasiuvo man gimdymo marškinius, išsiuvinėjo juos baltiškais ornamentais. Pirmąsyk visos tiesiog sėdėjome terasoje, jos linkėjo man visko, ko reikia, kad gimdymas būtų sklandus. Kai laukiausi Gerto, prausynas jau darėme pirtyje. Draugės mazgojo man rankas, kojas, pilvą, buvo sakomi linkėjimai. Beje, Arūnas po gimdymo nuprausdavo rankas ir Jurgai, padovanodavo drobinį rankšluostėlį. Toks paprotys atkeliavęs iš mūsų močiučių laikų. Taip jos darydavo, kad pribuvėja tai, kas susiję su gimimu, paliktų toje šeimoje ir išeitų į gyvenimą švari.“

Trečiasis sūnus Gertas taip pat gimė baseinėlyje. Jūratė sako, kad šiltas vanduo tikrai apmalšina skausmus, bet šįkart menkai padėjo ir jis. „Gertą gimdžiau skausmingiausiai, – sako pašnekovė. – Labai maudė strėnas, sunkesnis buvo ir pats procesas. Kūdikis didelis, į pasaulį ėjo su stipria vyriška jėga ir ryžtu. O štai Varsa gimė neįtikėtinai lengvai. Skausmas buvo nedidelis, o visas procesas vyko labai ramiai ir sklandžiai, kaip iš knygų.“ Varsos gimimo negali pamiršti ir Arūnas: „Labai aiškiai prisimenu, kaip ji iškart po gimimo tokia gražutė plaukiojo vandenyje vis dar prisijungusi prie mamos virkštelės – tarsi tokioje tarpinėje būsenoje tarp dviejų pasaulių. Ir vanduo buvo skaidresnis nei įprastai.“

Kai laukė gimdymo, draugės Jūratei organizavo prausynas. Tai labai gražus baltiškas ritualas.

Penktąjį vaiką Arą teko gimdyti ligoninėje. „Tai jau kur kas liūdnesnė patirtis, – sako Jūratė. – Šis mūsų kūdikis mirė įsčiose penktą nėštumo mėnesį. Priežasčių, kodėl tai nutiko, taip ir nepavyko išsiaiškinti. Vaisius buvo normaliai išsivystęs, be jokių patologijų, bet paliko mus nespėjęs išvysti pasaulio, o aš turėjau jį pagimdyti. Kadangi gimdymą reikėjo sukelti dirbtinai, skausmas buvo žvėriškas, bet ne jis svarbiausias. Skaudino gydytojų požiūris. Sunku nupasakoti, ką reiškia gimdyti negyvą vaiką. Gydytojai tikrai labai techniškai ir gerai atliko savo darbą, bet žmogiškumo stigo. Gal jiems trūksta psichologinių žinių suvokti, ką tokiu atveju išgyvena moteris? Jie tai vertina kaip medicininį procesą – ne gimdymą, o vaisiaus šalinimą, bet man tai – ne vaisius, o lauktas ir su meile nešiotas kūdikis. Su rankytėmis, kojytėmis ir pirštukais. Akušerė juokavo galbūt norėdama prasklaidyti įtampą, bet tie jos juokai buvo tokie nevykę ir taip ne laiku... Kūdikį pasiėmėm ir palaidojom. Tokiomis akimirkomis supranti, kaip arti vienas kito yra didieji gyvenimo virsmai – gimimas ir mirtis.“

Už teisę rinktis

Jūratė ir Arūnas teigia, kad prasitarę apie ketinimą gimdyti namie, nesusidūrė su labai neigiama aplinkinių reakcija. „Aišku, žmonės klausdavo, ar nebijome, kodėl taip nusprendėme, bet atkalbinėti nuo sprendimo nesiėmė nė vienas, – sako Arūnas. – Tėvams išsamiai paaiškinome, kodėl taip pasirinkome ir ką darysime vienoje ar kitoje situacijoje. O jei kokių nors draugų nuomonė nesutapdavo su mūsų, nediskutuodavome. Kam gadinti santykius dėl to, ko nepakeisi?“ Kad Jūratė ketina gimdyti namie, po Barto gimimo jau žinojo ir ją prižiūrintys ginekologai.

„Jie, net jei tam ir nepritarė, niekada apie tai neprasitarė ir nebandė atkalbėti, – sako Jūratė. – Gaila, kad gimdyvėms norintys padėti žmonės turi balansuoti ties nelegalumo riba. Lietuvoje, nors gimdyti namuose ir nedraudžiama, negalime sulaukti pagalbos iš tų žmonių, kurie norėtų ir galėtų padėti. Kol kas nėra sutvarkyti teisės aktai. Nė vienoje šalyje, kurioje reglamentuotas gimdymas namuose, greitosios pagalbos mašinos nestovi prie gimdyvės namų. Šalia moters tuo metu būna aukštos kvalifikacijos pribuvėja (arba akušerė), ji bendradarbiauja su gimdymo stacionarais, kad prireikus gimdyvė būtų nuvežta į ligoninę. Tikiu, kad teisinė bazė bus sutvarkyta ir Lietuvoje, kad pribuvėjos galės nebijodamos atsiliepti į kvietimą padėti gimdyti namuose ir nebus už tai baudžiamos. Viskas – tik laiko klausimas. Atidaryti vegetariško maisto darželį, kol valstybinės institucijos išdavė higienos pasą ir suderino valgiaraštį, užtruko trejus metus. Visi baisėjosi, kaip gali vaikas pavalgyti be mėsos, nors tokios patirties kitose šalyse netrūksta ir jokio dviračio išrasti nereikia. Jau seniai įrodyta, kad visavertė mityba įmanoma ir be mėsos. Galiausiai mums pavyko, nes per tą laiką gerokai pasikeitė ir visuomenės nuomonė. Tas pat vyksta ir su gimdymu namie.“

3 vaikus namie pagimdžiusi Jūratė: kartu priimdama naują narį, šeima tvirtėja
Gimdymo namie patirtis dar labiau suvienijo Varneckių šeimą.
© Raimonda Vyšnia

Gimdymas namie tobulai atitinka šios šeimos pažiūras, gyvenimo būdą ir vertybes. Visi keturi vaikai lanko Valdorfo mokyklą, laikosi vegetarinės mitybos principų. „Mums labai svarbus tikras žmogaus ryšys su gamta, istorija, protėvių tradicijomis“, – sako Jūratė. Nenuostabu, kad ir vaikų krikštynos (gal tiksliau būtų jas pavadinti vardynomis) buvo baltiškos.

Jūratė įsitikinusi, kad, kartu priimdama naują narį, šeima tvirtėja. „Vaikams dalyvauti gimdymo procese nesiūlėme, bet ir nedraudėme. Kai gimdžiau Bartą, Joris nakvojo pas draugus. Kai į pasaulį pasibeldė Gertas, Joris užsispyrė likti namie. Tai užeidavo į vonią, tai išeidavo, bet pačios gimimo akimirkos nematė“, – prisimena ji. Varsos broliai laukė svečiuodamiesi pas kaimynus. Šie sakė, kad Joris buvo labai susikaupęs, nekantravo kuo greičiau grįžti namo. Vos tik sužinoję, kad gimė sesutė, visi džiaugsmingai parbėgo su ja pasisveikinti.

„Kai gimdai namuose, naujas narys į šeimą ateina labai natūraliai, nė vienas dėl to nesijaučia atstumtas ar pamirštas, tai visus sutvirtina, nes tokią svarbią gyvenimo akimirką esame kartu“, – sako Jūratė.

Kodėl verta legalizuoti gimdymą namuose?

Komentuoja gydytoja akušerė ginekologė Banga Kulikauskaitė

Tai leidžiama beveik visame civilizuotame pasaulyje. „Tokia praktika užtikrinta beveik visose Europos valstybėse, išskyrus Čekiją, Kroatiją, Bulgariją ir Vengriją. Ypač populiaru gimdyti namie Olandijoje – šioje šalyje tokį būdą renkasi penktadalis moterų. Europos šalims nereikėjo jokių įstatymų, kad gimdymas namie būtų legalizuotas, nes jis niekada ir nebuvo uždraustas. Pas mus tarybiniais laikais gimdyvės prievarta vežtos į ligonines, namie gimdžiusios moterys netekdavo vaiko gimimo pašalpų. Taip ši tradicija buvo išrauta su šaknimis.“

Gimdymas namie neužtrenkia durų pas medikus. „Niekas nesako, kad visos moterys, pasiryžusios gimdyti namie, ten ir pagimdo. Būna, kad neplanuotai tenka kreiptis į medikus. Pasaulyje apie 15 proc. namie gimdyti nutarusių moterų vyksta į ligoninę, ten joms suteikiama reikalinga pagalba. Todėl labai svarbu, kad gimdant namuose šalia būtų specialistas. Įprastai užtenka kvalifikuotos akušerės ar dviejų akušerių. Jei gimdymo eiga normali (taip dažniausiai ir būna), nereikia net gydytojo. Ką ir kalbėti apie šalia budintį reanimobilį. Niekur pasaulyje tokių reikalavimų nėra. Jei kyla kokių problemų, gimdyvė į ligoninę gali būti gabenama ir paprastu transportu.“

Gimdyti namie pigiau. „Kalbos, kad įteisintas gimdymas namie itin brangiai kainuos, neatitinka tiesos. D. Britanijoje, kur toks būdas niekada nebuvo draudžiamas, skaičiuojama, kad jis kainuoja netgi mažiau, tad moterims, kurių nėštumo eiga normali, nėra jokių grėsmių, rekomenduojama gimdyti namie. Perlenkta ir baimė, kad tokioms gimdyvėms prižiūrėti reikės armijos specialistų. Tarkim, D. Britanijoje šį variantą renkasi vos 2–7 proc. gimdyvių. Lietuvoje tokių gimdyvių galėtų būti apie 400 per metus, joms užtektų maždaug 6 tinkamai paruoštų akušerių.“

Tai padeda išvengti nebūtinų medicininių intervencijų. „Nors gydytojai sako, kad įsikiša tik būtinai prireikus, statistika rodo, kad vaisiaus vandenų pūslė ar tarpvietė ligoninėse prakerpama kur kas dažniau. Kadangi komplikacijų dažnis ligoninėse ir namuose beveik nesiskiria, galima daryti išvadą, kad tos intervencijos ne visada būtinos. Kartais gydytojai daro tai siekdami apsidrausti. JAV atlikti tyrimai parodė, kad, gimdymo procese dalyvaujant tik akušerei, tarpvietė prakerpama 5 proc. moterų, bet jei dalyvauja ir gydytojas, šis skaičius stulbinamai padidėja – net iki 70 proc. Privatų draudimą turinčios moterys tai patiria 7 kartus dažniau.“

Legalizavus tokią praktiką, gimdyti namuose būtų saugu. „Olandijoje ir D. Britanijoje atlikti tyrimai rodo, kad gimdant namuose rizika pakenkti vaikui ar gimdyvei nė kiek ne didesnė nei ligoninėje. Štai 2011 m. D. Britanijoje palyginta 17 tūkst. mažos rizikos gimdymo atvejų namuose ir ligoninėje, – perinatalinis mirtingumas nesiskyrė. Beje, šio tyrimo metu į ligoninę perkelta 36–45 proc. pirmąkart gimdžiusių ir 9–13 proc. pakartotinai gimdžiusių moterų. Tad labai svarbu, kad ryšys tarp gimdyvių namie ir ligoninių būtų nuolat palaikomas. Be to, kol toks gimdymo būdas nelegalus, šio darbo negali dirbti kvalifikuotos akušerės, tad jį perima pribuvėjos. Kadangi pastarosios negali gauti jokių licencijų, sunku įvertinti, ar jų žinios pakankamos.“

Namie geresnė psichologinė ir mikrobiologinė aplinka. Namie moteris jaučiasi psichologiškai saugesnė, o mažylis būna šalia motinos. Ligoninėse kūdikiai kartais atskiriami iki 48 valandų be būtinos priežasties, tiesiog stebėti. Tai vaikui didelė trauma, nes mamą jis jaučia kaip savo gyvybės ir saugumo garantą. Be to, buvimas šalia mamos užtikrina sklandesnį žindymą. Gimdyti nebūtina sterili aplinka. Aišku, turi būti švaru, bet papildomos dezinfekcijos tikrai nereikia. Kūdikis eidamas per makštį kontaktuoja su milijonais bakterijų, paguldytas mamai ant krūtinės apsisėja mamos bakterijomis. Tai labai svarbi pagalba jo imuninei sistemai. Kur kas geriau, kad kūdikis turėtų kontaktą su namų, o ne su ligoninės mikroflora, mat ligoninėse gausu itin pavojingų antibiotikams atsparių hospitalinių infekcijų sukėlėjų.“

Ligoninių personalas vis dar laikosi senų tradicijų. „Atrodytų, ligoninėse lyg ir sudarytos sąlygos gimdyti natūraliau – vonioje arba tupint, bet laisvė rinktis kol kas labiau teorinė, – reta moteris taip gimdo. Gydytojams ir akušerėms patogiau, kai gimdyvė guli ant nugaros, jiems nereikia lankstytis, klauptis prie jos. Yra ir visokių baimių, mat prie kitokios pozos dauguma medikų neįpratę.“

Kodėl verta gimdyti ligoninėje?

Akušerijos vyr. specialistė gydytoja akušerė-ginekologė dr. Diana Ramašauskaitė

Gimdyti namie gali tik mažos rizikos gimdyvės. „Nerekomenduojama gimdyti namie, jei gresia priešlaikinis gimdymas, jei nėštumas daugiavaisis, gimdyvei prieš tai darytas Cezario pjūvis, diagnozuota nėščiųjų toksikozė, pakilęs kraujospūdis, vaisiaus pirmeiga sėdmeninė. Nerekomenduojama gimdyti namie pirmojo vaiko – ir dėl patirties stokos, ir dėl didesnės komplikacijų tikimybės.“

Gimdymo namie tema nėra labai aktuali. „Reikėtų įvertinti, kokiai daliai žmonių tai aktualu, ir tada svarstyti, ar tikrai verta tiek dėmesio skirti šiam gimdymo būdui įteisinti. Mūsų skaičiavimais, gimdymą namie Lietuvoje rinktųsi ne daugiau kaip 1 proc. moterų. Olandijoje šis skaičius irgi mažėja. Kažkada buvo 22 proc., dabar – apie 18 proc. Taip yra todėl, kad sąlygos ligoninėse tampa vis artimesnės namams.“

Niekada negali 100 proc. numatyti gimdymo eigos. „Net pats normaliausias nėštumas negarantuoja, kad gimdymas praeis sklandžiai. Viena dažnesnių nenumatytų komplikacijų – kraujavimas. Jis ne toks jau ir retas – ištinka 5–7 proc. gimdyvių. Tai yra viena dažniausių gimdyvių mirties priežasčių visame pasaulyje. Aišku, patyrusi akušerė tam tikrą riziką numatyti gali, bet ne viską. Olandijoje akušerės turi ne tik instrumentų vaiko širdies tonams paklausyti, bet ir priemonių tarpvietei sutvarkyti, skausmą malšinančių vaistų, gleivių siurblį, vakuuminį ekstraktorių, jei gimdymas užtruktų ar reikėtų naujagimį skubiai ištraukti dėl pasikeitusio vaisiaus širdies ritmo. Deja, naudojant šią priemonę, gerokai padidėja ir kraujavimo rizika.“

Namie neįmanoma suteikti visos būtinos pagalbos. „Prasidėjusio kraujavimo namų sąlygomis sustabdyti nepavyks, neretai prireikia ir kraujo perpylimo. Mirtinai nukraujuoti galima per keliolika minučių. Nors reglamentai numato, kokiu atstumu ar už kiek minučių kelio turi būti artimiausia ligoninė, bet net ir didmiestyje veždamas gimdančią moterį savo transportu negali būti tikras, kad spėsi laiku, ypač – per spūstis. Kad tikrai būtų užtikrintos sąlygos gimdyti saugiai, netoli namų turėtų budėti greitosios pagalbos automobilis, o tai jau papildomos išlaidos. 2016 m. Skandinavijos mokslininkų paskelbtame straipsnyje apie gimdymo namie patirtį Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje ir Airijoje nurodoma, kad net trečdalis pirmą kartą gimdžiusių ir 8 proc. pakartotinai tai dariusių moterų gimdymo ir 72 valandų po jo laikotarpiu buvo perkeltos į ligoninę. Maždaug trečdalis – dėl įtariamos nestabilios vaisiaus būklės, kraujavimo po gimdymo, naujagimio kvėpavimo problemų ar žemų jo balų pagal „Apgar“ skalę – skubiai.“

Sunku rasti specialistų, kurie sutiktų priimti į pasaulį ateinantį mažylį namie. „Geriausia būtų, kad moteris prasidėjus sąrėmiams pirmiausia atvyktų į ligoninę, pasirodytų gydytojui ir tik tada atsiduotų į akušerės rankas. Deja, negali tikėtis, kad atsiras daktaras, kuris budės namuose prie jos visą gimdymo laiką. Aš pati, turėdama tokią didelę patirtį, niekada nesiryžčiau priimti gimdymo namie, nes žinau, kas gali nutikti ir kokią atsakomybę turi prisiimti.“

Gimdymas ligoninėje tampa vis natūralesnis. „Prieš 10 metų gimdymas tikrai dar buvo pernelyg medikalizuotas, buvo daug chirurginių intervencijų, per ilgas hospitalizacijos laikas, galbūt dėl to ir kilo tas judėjimas už gimdymą namie, bet dabar ligoninės turi arba siekia naujagimiui palankios įstaigos vardo. Stengiamasi, kad moteris kuo trumpiau gulėtų ligoninėje – ir prieš gimdymą, ir po jo, namo ji gali važiuoti kad ir po 6 valandų. Tarpvietė kerpama itin retai, dažnesni plyšimo nei kirpimo atvejai. Rečiau prašoma ir epidūrinio skausmo malšinimo, gimdyti galima įvairiose padėtyse ar vandenyje. Kartu su gimdyve gali būti jos artimieji, po gimimo vaikutis iškart paguldomas mamai ant krūtinės, kad apsisėtų jos bakterijomis, nuo mamos neatskiriamas. Neskubiname gimdyti ir tada, kai terminas jau suėjęs.“

Nuotraukos – iš herojų asmeninių albumų

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Veidai

„Grieg trio” – iš Norvegijos atvykęs ansamblis, trokštantis užmegzti kontaktą su Lietuvos publika

Šį savaitgalį Lietuvos publikai koncertuos vienas garsiausių pasaulyje kamerinės muzikos ansamblių – fortepijoninis trio iš Norvegijos „Grieg Trio“. Prestižinių konkursų laureatai, koncertavę žinomiausiose pasaulio scenose, išskirtine programa nudžiugins XXII Pažaislio muzikos festivalio klausytojus.

Išsižadėti motinystės – ką apie tai mano žymios pasaulio moterys? (28)

Daugeliui moterų motinystė – svarbiausia ir būtina gyvenimo misija. Be palikuonių jos jaučiasi nevisavertės ir nelaimingos. Vis dėlto pasaulyje plinta tendencija sąmoningai atsisakyti motinystės ar tėvystės. Būrys Holivudo žvaigždžių jau pasuko šiuo keliu.

Tikra istorija: išsiskyrusi, atsisakiusi vadovės pareigų, bet atradusi meilę gyvenimui (30)

Technologijos mokslų daktarė, dėstytoja, keliautoja, žinių apie geriamąjį vandenį skleidėja ir tiesiog laiminga moteris Ramunė Albrektienė savo gyvenime patyrė ne vieną rimtą išbandymą, kuriuos ji pati dabar vadina atradimais per praradimus. Kūrusi šeimos idilę nuosavame name ir ėjusi vadovės pareigas darbe Ramunė staiga prarado viską: „Dažnai klausdavau Dievo, kodėl būtent mane užklupo tokie sunkumai, bet dabar suprantu, jog tai pamokos, kurių dėka galiu džiaugtis kiekviena diena.“

Kai avalynė dvelkia jūra

Sakoma, kad geriausios idėjos kyla, kai ištinka bėda. Taip nutiko ir Andrea Verdura'ai (42 m.), ekologiškos avalynės kūrėjui iš Pjombino – nedidelio vidurinėje Italijos dalyje esančio miesto.

Mados fotografas Rokas Darulis: šiandien madą diktuoja masės (9)

Taip ir pasakiau jam: „Regis, susikrautum kuprinę ir iškeliautum, kur akys veda.“ Jis linktelėjo galva, nors ir to nereikėjo – fotografo Roko Darulio (29 m.) šypsenoje įstrigęs egzistencinis liūdesys pasako daugiau nei žodžiai. Lyg nebūtų visų tų garsiausių pasaulio žurnalų viršelių nuotraukų, Lietuvos dizainerių drabužių fotosesijos Nidoje garsiam amerikiečių leidiniui „The Last Magazine“. Bet kai turi daug, juk visada norisi daugiau.

Filmas apie Azijos moterų sekso vergiją paskatino režisierę prabilti ir apie pačios patirtą prievartą (4)

Vilniuje viešėjusi kanadietė Tiffany Hsiung festivalyje „Kino pavasaris“ pristatė filmą „Atsiprašymas“ širdį veriama tema – apie Antrojo pasaulinio karo metais Japonijos karių prievartautas Azijos moteris. Šiandien jos, 90-metės, nori viena – kad Japonijos valdžia atsiprašytų. Jauna režisierė močiučių istorijas įamžino siekdama, kad tai niekada nepasikartotų.

Bitininkė Salomėja: kartą paragavusi bičių pienelio negalėjau užmigti iki paryčių (39)

Bitininkystė kartais vadinama saldžiu verslu, bet retas žino, kiek žinių, kantrybės ir darbštumo reikia auginantiesiems bites. Salomėja Mikolajevič (29 m.) su būsimu vyru Gabrieliumi pirmuosius avilius nusipirko prieš 4-erius metus. Bitininkams teko patirti visko, dabar pora svajoja apie laiką, kai galės šiam hobiui atsiduoti visiškai.

Iš sostinės į kaimą prie pelkės išsikėlusi fotografė: mums su vyru ne tas pats, kur gyventi (17)

Fotografė Rita Stankevičiūtė-Kazakevičienė (33 m.) penkiolika metų gyveno ir dirbo Vilniuje. Grįžti į gimtinę ją paskatino sutuoktinis Nerijus. „Mama priminė, kaip esu rėžusi: „Jau į Marijampolę tai tikrai negrįšiu, verčiau Vilniuje gatves šluosiu“, – juokdamasi pasakoja dviejų mėnesių Kristupo mama. Puskelnių kaime šeima pasistatė ir įsirengė energiją tausojantį namą, sodina sodą, valo šalia esančio užpelkėjusio ežerėlio pakrantę.

Mados vadybininkė Ieva Zubavičiūtė: laužyti stereotipus – toks mano tikslas

„Iš kur? Iš naujosios Europos!“ – su pasididžiavimu taria Londone gyvenanti mados vadybininkė Ieva Zubavičiūtė (33 m.), kai vietiniai paklausia, iš kur mano dėvimi drabužiai ir aksesuarai. Didžiojoje Britanijoje moteris žinoma kaip Rytų Europos nepriklausomų lėtosios mados prekių ženklų populiarintoja. Pati Ieva irgi stengiasi gyventi lėčiau, vartoti saikingai, – eiti su ta pačia suknele į trejas vestuves iš eilės jai visai ne gėda!

Gamtos fotografas M. Čepulis: jei 2 ar 3 dienas neišlekiu į mišką, mano rodomasis pirštas ima trūkčioti (4)

Jo fotomodeliams nereikia madingų drabužių, stilistų ir vizažistų paslaugų. O štai pačiam fotografui reikia geležinės kantrybės ir degančios aistros norint įamžinti gamtos teatre vykstančius įspūdingus spektaklius. Tinklaraščio „Čepulio fotoklajonės“ ir knygos „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ autorius, keturių vaikų tėtis Marius Čepulis (42 m.) yra apsėstas ir kitų aistrų – šoka salsą, nardo...

Tvarios mados ambasadorė: manęs nekamuoja problema „Neturiu kuo apsirengti“ (2)

Kai prieš beveik trejus metus bene vienintelė Lietuvoje diplomuota tvarios mados specialistė Ieva Jurgaitytė-Kodesnikovienė (31 m.) pradėjo kalbėti apie šią naują mados kryptį, dauguma klausinėdavo, kas tai yra. Dabar vis daugiau žmonių klausia, kaip galėtų prie to prisidėti.

Jurga Lago: tie žili plaukai man gražūs. Aš už juos labai brangiai sumokėjau. (21)

Savo juvelyrikos namų „Yurga“ dešimtmetį šiemet švenčianti papuošalų dizainerė Jurga Lago (42 m.) garsėja ne tik kuriamais paukščiais, bet ir drąsiais viešais pareiškimais, pasikeitusiu stiliumi. Tikrumas yra ašis, jungianti jos kūrybą ir gyvenimą.

Pakaitinė motinystė – žvaigždžių įgeidžiai ir išpildytos svajonės (10)

Vienas žymiausių ir brangiausiai apmokamų pasaulio futbolininkų Cristiano Ronaldo (32 m.) antrą kartą tapo tėvu. Prieš kelias dienas sporto žvaigždė socialiniuose tinkluose pasidalino surogatinės motinos pagimdytų dvynių nuotrauka. Tačiau tokių istorijų sporto ir šou pasaulyje – gausu.

R. Dominaitytė – apie pokyčius: reikia nebijoti savęs ir daryti tai, kas patinka (10)

Lietuvos kino ir teatro aktorė, režisierė, „Knygos teatro“ vadovė, TV laidų ir renginių vedėja Redita Dominaitytė (44 m.) atvirai kalba apie jaunatviškumo puoselėjimą, ilgalaikės santuokos paslaptis, šeimą, šių dienų teatrą ir studijas vėlesniame amžiuje.

Prieš 6 metus emigravusi Ieva: savo ateities nesieju su jokia šalimi (20)

27-erių emigrantė Ieva penkerius metus praleido Paryžiuje ir metus Kanados didmiestyje Monrealyje. Daug šalių apkeliavusi Ieva sako, kad jai gera gyventi tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tad jaučiasi esanti pasaulio pilietė – kosmopolitė.