Psichologė I. Bobinienė: ar bus vaikai atiminėjami iš šeimų?

 (2)
Kartais vis dar girdžiu klausiant: „argi tempimas už ausies, pliaukštelėjimas delnu vaikui čia jau smurtas?“
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Ar dar ilgai mušime savo vaikus?

Tiesioginį psichologo darbą su vaikais ir paaugliais dirbu beveik kasdien: matau, girdžiu vaikų sunkius išgyvenimus, kuriuose atsispindi ir kelias, atvedęs (o kartais „įmetęs“) vaiką į patiriamų sunkumų liūną.

Daugeliu atvejų smurtas – viena svarbiausių sudedamųjų, pakreipusių vaiko gyvenimą destrukcijos link. Vieni vaikai patiriamus sunkumus nukreipia į savo vidų: tuomet tampa uždari, prislėgti, neramūs, atsiranda įvairių baimių, menkėja savivertė, tampa sunku užmegzti santykius su aplinkiniais, randasi somatinių ligų, pradeda formuotis psichikos sutrikimai. Depresijos, nerimo sutrikimų, savižudybės rizikos atveju neretai stebimas vienos ar keleto iš smurto formų patyrimas vaikystėje. Kitais atvejais simptomai nukreipiami į išorę – seniai žinoma tiesa, jog „smurtas gimdo smurtą“ praktikoje veikia labai tiesiogiai – tokiu atveju smurtą patyrę vaikai linkę į agresyvų, taisykles laužantį ar net nusikalstamą elgesį.

Prie minėtų pasekmių galima pridėti ir priklausomybės ligų spektrą, kai paaugliams norisi pabėgti nuo sunkių patyrimų svaiginantis alkoholiu ar kitomis psichoaktyviomis medžiagomis. Pasekmių sąrašą būtų galima tęsti ilgai. Kiekvienu atveju jis savitas, tačiau nepriežiūra, fizinis smurtas ar bausmės, emocinis smurtas, seksualinė prievarta ar nepriežiūra – suvaidina itin reikšmingą ar net lemiamą vaidmenį.

Kartais girdžiu sakant, jog „patempus už ausies“ pasekmių nesimato. Galbūt ne visuomet matosi mėlynės, tačiau atliekant psichologinį įvertinimą labai gerai matomi sielos randai. Kiekvienas randas palieka savo žymę. Lengvesniu atveju atsiperkama vaiko nepasitikėjimu savimi, savęs nuvertinimu, menkesniais pasiekimais mokykloje. Kai randų pasidaro per daug, kai jie būna labai gilūs, pasekmės būna kur kas liūdnesnės, be laimingos pabaigos.

Kartais vis dar girdžiu klausiant: „argi tempimas už ausies, pliaukštelėjimas delnu vaikui čia jau smurtas?“, tuomet į klausimą atsakau klausimu: „o jeigu jums pro šalį einantis žmogus, kolega ar viršininkas temptų už ausies ar pliaukštelėtų delnu, laikytumėte tai smurtu?“. Dažniausiai pamatydavau priešais mane nuleistas akis ir pagalvodavau, kaip mūsų visuomenėje dar sunku matyti, vertinti žmogų kaip žmogų nuo pat jo gimimo. Tarsi vaikystė (o vėliau – ir senatvė) neįeitų į žmogaus sąvokos apibrėžimą.

Smurto sąvoka jau seniai apibrėžta ir vienodai suprantama visame pasaulyje psichikos sveikatos specialistų, tarptautinių organizacijų (PSO), tarptautiniuose teisės aktuose. Lietuvos Seime vis dar vyksta diskusijos, kaip išrasti dviratį, kai jis jau seniai išrastas. Didelė dalis Seimo narių balsavo už eilinį atidėjimą įstatymo pataisų, draudžiančių bet kokias smurto prieš vaikus formas. Didelėje dalyje (apie pusėje) Lietuvos šeimų smurtas prieš vaikus vis dar buvo ir yra naudojamas. Suprantama, kad tokiu atveju, kai pats esi patyręs vienokių ar kitokių smurto apraiškų iš savo tėvų, kai jį naudojai augindamas savo vaikus, sunku pripažinti, kad smurtas nėra tinkama auklėjimo priemonė. Tačiau geri valstybės vedliai privalo perlipti per asmeninę patirtį ir nuvesti tautą toliau nei buvo nuėję patys. Tik tokiu būdu galėsime augti ir tobulėti kaip tauta.

Dalis tėvų (taip pat ir Seimo narių) nerimauja, jog priėmus fizines bausmes draudžiančias įstatymo pataisas vaikai bus atiminėjami iš šeimų be pagrindo. Vertindama dabartinę situaciją Lietuvoje, galiu drąsiai prognozuoti, jog taip tikrai nebus. Priešingai, šiuo metu vykdoma deinstitucionalizacija, kurios pagrindinis siekis, kad vaikas augtų ne institucijoje, o šeimoje, plečiamas socialinių, psichologinių paslaugų vaikams ir tėvams spektras bei prieinamumas, siekiama, kad iškilus sunkumams, šeima sulauktų reikiamos pagalbos. Iš šeimos vaikas paimamas tik tuomet, kai kyla grėsmė jo sveikatai ar gyvybei.

Visi suprantame, iš kokio istorinio konteksto kilome, kokioje kultūroje augome, kaip patys buvome auginti ir kad pokyčiams reikia laiko. Tačiau kad jie įvyktų, sprendimus priimti reikia jau dabar. Belieka tikėtis, kad šįkart politikams užteks politinės valios uždrausti skriausti Lietuvos žmones, Lietuvos vaikus ir, kad žvakelė, kurią daugelis uždegė už šeimoje mirtinai sumuštą berniuką, bus paskutinė.

Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ psichologė Ingrida Bobinienė

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Vaikas

Vienas įprotis padės išvengti net 80 proc. infekcinių ligų!

Infekcinės ligos pasaulyje kasmet nusineša tūkstančius vaikų ir jaunuolių gyvybių, dar daugiau jų paguldo į sunkios ligos patalą

V. Skaisgirė: nesu iš tų mamų, kurios jaudinasi dėl kiekvieno menkniekio

Gražuolės krepšininkų žmonos pasidalino patarimais, kaip nuo užklumpančių ligų apsaugoti vaikus

Išleista pirmoji lietuviška knyga neišnešiotų kūdikių tėvams

Savaitgalį neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“ surengtoje šeimų šventėje pristatyta anksčiau laiko gimusių kūdikių tėvams skirta, ilgai laukta edukacinė knyga „Ankstukas“.

Kaip suformuoti teisingus vaikų mitybos įpročius?

Nuo mažų dienų vaikai mokomi skaičiuoti, rašyti, skaityti, vėliau – Pitagoro ir kitų teoremų, tačiau pamirštama kalbėti apie itin mūsų sveikatai ir savijautai didelę įtaką darantį maistą.

Pasaulinio garso fotomenininkė Lietuvoje pristato jautriausią savo parodą

Visame pasaulyje garsi fotomenininkė ir vaikų teisių ambasadorė Anne Geddes pirmą kartą Lietuvoje eksponuoja savo parodą.

Pirmokas nemoka taisyklingai skiemenuoti? Vadinasi, nemokės nei taisyklingai skaityti, nei rašyti

Pirmaisiais gyvenimo metais vaikai intensyviai klausosi – taip jie pradeda suvokti ir įsisavinti aplinkoje girdimos gimtosios kalbos ypatybes, kiek vėliau ima tarti garsus, pirmuosius žodžius.

Prieš patyčias ir psichologinį smurtą - jautrios meninės akcijos (1)

Šešiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose šią savaitę pasirodė ypatingos socialinės lauko reklamos, kviečiančios būti neabejingais, atidžiau stebėti vaiko elgesį, sustabdyti nederamus tiek suaugusiųjų, tiek vaikų poelgius.

Geidžiama nėščiųjų fotografė žindo savo penkerių sūnų (34)

Ivetė Ivens - vos dvidešimt šešerių savamokslė fotografė, kurios vienos nuotraukos kaina prasideda nuo 250 dolerių.

Kaip sudominti vaikus valstybinėmis šventėmis?

Norėdami, kad vaikas „užsikrėstų“ patriotiškumu, turime nepraleisti svarbių valstybės švenčių ir jas nuoširdžiai paminėti.

Atopinis dermatitas – ne tik sergančiojo, bet ir visos šeimos problema

Net 25% visų vaikų iki 4 m. kenčia nuo atopinio deramtito arba egzemos. Ši liga vargina ne tik sergantį vaiką, bet ir visą šeimą, kuri vienu ar kitu būdu turi koreguoti savo mitybą, įpročius ir gyvenimo būdą.

Psichologė I. Bobinienė: ar bus vaikai atiminėjami iš šeimų? (2)

Kartais vis dar girdžiu klausiant: „argi tempimas už ausies, pliaukštelėjimas delnu vaikui čia jau smurtas?“

Kai paaugliams diagnozuojamos suaugusiųjų bėdos....

Sulig kompiuterių, išmaniųjų telefonų ir kitų XXI amžiaus technologinių naujovių išpopuliarėjimu Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, fiksuojamas vaikams ir paaugliams būdingas rekordiškai mažas fizinis aktyvumas.

Norint sukurti šeimai draugišką miestą vien žaidimo aikštelių nebepakaks (2)

Kalėdos dar vadinamos vaikų švente. Tačiau kai su jais išsiruošiame į miesto aikštę, kavinę, prekybos centrą ar kitur, anaiptol, ne visuomet randame šeimoms pritaikytą aplinką ar pozityviai į mažųjų išdaigas reaguojančius žmones. Kaip šios problemos sprendžiamos svetur, pasakoja neseniai Niujorke stažavusis Šiaulių universiteto dėstytoja Odeta Šapelytė.

5 būdai, kaip prasmingai praleisti šventinį laiką su vaikais

Kai gruodis tampa nesibaigiančiu dovanų pirkimo, pyragų kepimo, giminių lankymo ir renginių maratonu, metų gale sunku išvengti nuovargio, o blizgiame šurmulyje lengva pamesti prasmę. Ką daryti, kad šventinis laikotarpis atneštų daugiau gerų emocijų visai šeimai, o vaikams įsimintų ne tik dovanos ar kalėdiniai filmai, bet ir drauge praleistas laikas?

Ką daryti, kad vaikai valgytų sveiką maistą?

Daugelis suaugusiųjų, duodami vaikui garuose virtą brokolį, galvoja, kad atžala jo nevalgys. Mitybos specialistė Raminta Bogušienė pritaria: žinoma, kad nevalgys ir sakys „nemėgstu“ ne tik dėl to, kad mes taip galvojame, bet ir todėl, kad žino gausiąs sausainį, baronką ar bandelę. Vis dar gaji suaugusiųjų baimė, kad mažametis liks alkanas. Tačiau šiais laikais sergama ne iš bado, bet nuo pertekliaus.