Tas baisus žodis iš raidės F

 (3)
Keista, kad dauguma lietuvių vyrų feminizmo nemėgsta ar net bijo. Jie net neįsivaizduoja, kaip palengvėtų mūsų visų gyvenimas, jei taptume feministais.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Paklausti, ar laiko save feministais, vyrai neretai šasteli į šalį tarsi gavę antausį. Ką ten vyrai, net moterys nelinkusios segti sau tokios etiketės. Mat feminizmas daugumai siejasi su neapykanta vyrams ir neskustomis pažastimis. Pažangesnės moterys sako, kad šiam judėjimui yra dėkingos už visas turimas teises, bet toliau kovoti jau esą nebėra dėl ko. Knygos „F* žodis, kurio negalima minėti“ (leidykla „Obuolys“) autorius lyčių studijų specialistas Donatas Paulauskas taip nemano. Jis didžiuojasi esąs feministas, bet labai nemėgsta, kai yra pristatomas kaip vyras, rašantis apie feminizmą. Jau vien tai, kad „vyro“ ir „feminizmo“ junginys mums atrodo egzotiškas, įrodo, kad mūsų galvose knibždėte knibžda lytinių stereotipų. O šie, deja, nesikeičia kartu su įstatymais.

Užprogramuoti nuo vaikystės

Lyties antspaudą kiekvienas gauname vos gimęs. Nors ne, ko gero, – dar anksčiau. Dar embrionui plaukiojant įsčiose, aplinkiniai būsimų tėvų atsargiai klausinėja: „Gal žinote, kas gims – berniukas ar mergaitė? O ko labiau norėtumėte?“ Vos tik ultragarsas patvirtina nedrąsius spėjimus, skubame pirkti kūdikiui kraitelį. Rožinis vežimėlis, tos pačios spalvos šliaužtinukai, gėlytėmis puošti tapetai ir raukiniais išdabintos užuolaidėlės virš lovytės sufleruoja, kad laukiama mergytės. Mėlynos detalės praneša, kad į šeimą beldžiasi giminės vardo tęsėjas. Klaidų kūdikystės etape vis dar pasitaiko. „Kokia graži mergytė!“ – sučiulba kokia nors tetulė parke glostydama auksines raudonu kombinezonu papuošto kūdikio garbanas, o išgirdusi, kad tai berniukas, sutrikusi atšlyja ir suburba: „Tai ko rengiat kaip mergaitę?!“ Kad tokių nesusipratimų būtų kuo mažiau, vaikai jau nuo pirmų dienų įstatomi į aiškias vėžes. „Dauguma žmonių įsitikinę, kad vaikystės skirstymas į „mėlynąjį pasaulį“ ir „rožinį pasaulį“ yra prigimtinis, būtinas ir neišvengiamas, – pastebi D. Paulauskas. – Įdomiausia tai, kad toks spalvų skirstymas pagal lytį yra gana naujas reiškinys, atsiradęs tik XX a. pradžioje JAV. Iki 1940-ųjų buvo netgi atvirkščiai: berniukiška spalva laikyta rožinė, o mergaitiška – mėlyna.“ Kad toks požiūris turi gana gilias tradicijas, galima suprasti užmetus akį į šventuosius paveikslus. Jėzus juose vilki raudoną apsiaustą, o jo motina Marija – mėlyną. Tiesą sakant, net ir suknelės mažiems berniukams XIX a. pabaigoje nebuvo tabu. Ilgi šviesūs plaukai, plunksnomis puošta skrybėlaitė, pūsta suknelė ir lakiniai bateliai su kaspinėliu – taip atrodo dvejų metukų Franklin'as Rooosevelt'as 1884 m. darytoje nuotraukoje.

Esminis klausimas – ne kas kuriai lyčiai labiau tinka, o kam apskritai reikia to dalijimo? „Tam, kad vaikas netyčia nepasiklystų, – ironizuoja D. Paulauskas. – Taip gyventi atrodo patogu – viskas sudėliota į lentynėles, žinai, kokie žaislai, drabužiai ir žaidimai tau tinka, už ką sulauksi pagyrimo, o už ką – pabarimo. Tiesa, kol įšoka į numatytas vėžes, vaikai turi pabūti savotiškais lyčių detektyvais. Jie tiria aplinką, stebi savo tėvus, juos mėgdžioja ir laukia suaugusiųjų reakcijos, patvirtinančios, kad teisingai pasirinko.“ Tėvai švelniai, bet ryžtingai išsega berniukui iš plaukų spalvotus drugelius, o vietoj kardo mergaitei į rankas įdeda lėlę, ir tai lydi vienintelis paaiškinimas: „Tu juk – berniukas (mergaitė).“ D. Paulauskas tokį lytinį ugdymą vadina smukdymu. „Jei vaikai auga ir bręsta apsupti stereotipinių lūkesčių, mes užgožiame jų pirminius individualius interesus ir pomėgius. Pakeičiame juos tais, kurie dera pagal lytį, kurie paverčia vaikus pavyzdingais berniukais ir pavyzdingomis mergaitėmis. Tik ar siekdamas būti idealiu, pavyzdingu modeliu, neprarandi savęs, savo asmenybės, savo išskirtinumo? Ta milžiniška gėda – norėti ko nors mergaitiška, kai esi berniukas (ir atvirkščiai) – sukelia kaltės jausmą, savęs nuvertinimą, prispaudžia prie žemės ir verčia pasijusti nenormaliu“, – rašo jis knygoje „F* žodis, kurio negalima minėti“. Donatas labai atvirai pasakoja, kaip jis gėdijosi paprašyti mamos barbių namo, apie kurį svajojo, ir kaip vargo nežinodamas, ką veikti su jam dovanotomis mašinėlėmis. Ne mažiau mergaičių su nuoskauda prisimena, kaip tėvai joms draudė karstytis medžiais ir spardyti kamuolį, ragino geriau eiti piešti ir žaisti namus.

Normalumo spąstuose

Nors šiais laikais stereotipų kur kas mažiau, ne viena mama prisipažįsta su nerimu stebinti savo pernelyg vyrišką dukrą ar pernelyg mergaitišką sūnų. „Man tikrai nekliūtų, kad mano dukra parduotuvėje traukia ne prie lėlių, o prie mašinėlių skyriaus ir negali pakęsti nei suknelių, nei ilgų kasų, jei negalvočiau, kad vieną dieną ji užaugs, – atvirai sako viena kolegė. – Kaip tai priims visuomenė? Ar nesišaipys? Ar jai pavyks susirasti vyrą ir sukurti šeimą?“ D. Paulauskas pastebi, kad pastaruoju metu visuomenėje susiklosčiusi gana paradoksali situacija. Viena vertus, niekas nebenori būti pilkos masės dalimi, visi trokšta tapti unikalūs, išskirtiniai, ypatingi. Populiarūs saviugdos seminarai kviečia atrasti tikrąjį save, bet šis judėjimas beveik neišjudina lytinių stereotipų. Dar daugiau – kelią savęs link grindžia moteriškumo ir vyriškumo standartais.

Ryžtinga, šalta, griežta moteris kelia mažiau nuostabos nei švelnus ir jautrus vyras. Moteris gali dėvėti kelnes, bet vyras suknelės – jokiu būdu.

Geriausias to pavyzdys – vedų filosofija grįstos moteriškumo mokyklos ir seminarai, kviečiantys išlaisvinti savo tikrąją prigimtį, nors iš tiesų tik bando ją įgrūsti į tradicijų rėmus. „Ar galime savyje atrasti unikalią asmenybę, jei labai svarbią savo jos dalį – socialinę lytį – paliekame įkalintą normų?“ – klausia D. Paulauskas. Beje, žodis „įkalinti“ šiuo atveju labai tinka, nes, pasak filosofo Michel'io Foucault, būtent XVIII a. atsiradusi kalėjimų institucija įtvirtino supratimą, kad visi, kurie nepaklūsta normoms, turi būti nubausti. Disciplina buvo itin sureikšminta, žmonės ėmė sekti vieni kitus ir bausti nepaklūstančius bendrai tvarkai. Būti normaliam tapo gyvybiškai svarbu, o normalumas pirmiausia siejamas su lytimi, mat ji lengviausiai apibrėžiama tiek biologiškai, tiek socialiai. Beje, šiuo požiūriu moterims pasisekė kiek labiau nei vyrams, nes vyriškos moterys vertinamos palankiau nei moteriški vyrai. „Visuomenė tolerantiškiau priima moterį, aukojančią asmeninį gyvenimą dėl karjeros, bet sunkiai supranta vyrą, norintį daugiau laiko praleisti su šeima nei darbe. Ryžtinga, šalta, griežta moteris kelia mažiau nuostabos nei švelnus ir jautrus vyras.

Moteris gali dėvėti kelnes, bet vyras suknelės – jokiu būdu, mergaitė gali žaisti mašinėlėmis, bet berniukas lėlėmis – nelabai, – sako D. Paulauskas. – Taip yra todėl, kad vyriškumą visuomenė vertina labiau, tad ir kėsinimasis į jį suvokiamas kaip didesnis nusikaltimas.“ Baimė užauginti nevyrišką berniuką kartais tokia stipri, kad tėvai netgi griebiasi smurto bandydami atžalą užgrūdinti. Savo knygoje Donatas atvirai pasakoja, kaip jį, varlių, vorų ir drugių bijantį, su lėlėmis žaidžiantį ir į lovą besišlapinantį vaiką, patėvis bandė paversti tikru vyru auklėdamas diržu. Ne mažesnį pažeminimą patiria ir dėl vyriškų hormonų poveikio su padidėjusiu plaukuotumu susiduriančios mergaitės. „Kai man buvo 13 metų, pradėjo augti ūsiukai ir barzda, – prisimena 40-metė moteris. – Visa klasė iš manęs tyčiojosi, dovanodavo man skutimosi peiliukus, o įžūliausi klasės vaikinai netgi prašė parodyti, ką slepiu tarp kojų. Neva jiems reikia įsitikinti, kas aš esu iš tikrųjų. Bandžiau skustis tėčio peiliuku, bet baigėsi blogai – susipjausčiau veidą ir gavau pylos nuo tėvų. Norėjau net nusižudyti. Matau, kad mano dukra paveldėjo tą pačią problemą. Todėl, vos išvydusi pirmuosius pūkelius virš jos lūpų, nuvedžiau pas kosmetologę. Vėliau šalinom plaukus ir nuo jos šlaunų bei pilvo. Man buvo sunku žiūrėti, kaip ji cypia iš skausmo, bet žinau, kad apsaugojau ją nuo kur kas didesnės blogybės.“

Biologiniai skirtumai – tikri ar išgalvoti?

Vis dėlto tai, kad vyriškumą siejame su plačiais pečiais, žemu balso tembru ir ūsais, lemia ne kultūriniai stereotipai, o testosterono gausa. Aišku, kiekvienas žmogus turi individualią hormoninę sistemą, ir ją gali koreguoti gyvenimo būdas. Tarkim, pastebėta, kad vyrų, daug laiko praleidžiančių su vaikais, organizme testosterono šiek tiek sumažėja. Vis dėlto tie svyravimai nėra tokie ryškūs, kad galėtume tvirtinti, jog hormonai nedaro jokios įtakos mūsų išvaizdai ar elgsenai. Daugiau diskusijų kyla dėl to, ar skiriasi vyrų ir moterų smegenys. Feministai ir antifeministai tampo mokslinių tyrimų išvadas kiekvienas į savo pusę kaip sutuoktiniai bendrą antklodę, ir visi pateikia neginčijamų įrodymų. Knygos „Moterų smegenys“ autorė neurobiologė ir psichiatrė Louann Brizendine įsitikinusi, kad skirtumai akivaizdūs. Ji teigia, jog pirmąsias aštuonias nėštumo savaites embriono smegenys yra belytės. Išryškėjus lyčiai, dėl testosterono sparčiai dauginasi ląstelės berniukų smegenų agresijos centruose, o mergaičių smegenyse vystosi sritys, kurios skatina emocijas. „Kuo toliau, tuo tvirčiau galime teigti, kad būdai, kuriais vyrai ir moterys apdoroja informaciją, nėra vienodi“, – sako ir Kalifornijos universiteto Irvine neurobiologas Larry'is Cahill'as. Pasak jo, dar negimusių mergaičių smegenų žievė, lemianti intelektą, bręsta greičiau nei berniukų. Naujagimių mergaičių klausa geresnė nei berniukų, jas dažniau galima nuraminti švelniais žodžiais. Mergaitės empatiškesnės – labiau stebi mamos veidą, o girdėdamos kitą šalia verkiantį kūdikį verkia ilgiau nei berniukai. Ikimokykliniu periodu kairioji mergaičių smegenų žievės dalis, atsakinga už kalbą ir bendravimą, bręsta greičiau nei berniukų, o šių sparčiau vystosi smegenų sritys, atsakingos už erdvinį mąstymą bei motorinius įgūdžius. Vis dėlto naujausi PISA (Programme for International Student Assessment) duomenys rodo, kad mergaitėms matematika sekasi ne prasčiau nei berniukams, o gamtos mokslai – netgi geriau. Neseniai paneigtas ir populiarus mitas apie moterų ir vyrų kalbos skirtumus. Iki šiol teigta, kad moterys per dieną pasako vidutiniškai apie 20 tūkst., o vyrai – apie 7 tūkst. žodžių. Dėl to porose dažnai kyla konfliktų. Šis teiginys buvo taip dažnai cituojamas, kad niekam net nekilo abejonių, ar tai yra tiesa, kol Teksaso universiteto (JAV) mokslininkai, vadovaujami James'o W. Pennebaker'io ryžosi šią neginčijamą tiesą patikrinti. Naudodamiesi diktofonais, jie nustatė, kad tiek vyrai, tiek moterys per dieną pasako vidutiniškai po 16 tūkst. žodžių.

Ta milžiniška gėda – norėti ko nors mergaitiška, kai esi berniukas (ir atvirkščiai) – sukelia kaltės jausmą, savęs nuvertinimą.

„Niekas negali įrodyti, ar tai, kas vyksta smegenyse, įgimta, ar įgyta, – teigia D. Paulauskas. – Atskiri tyrimai gali rodyti viena ar kita, bet metaanalizes atliekantys ir visus rezultatus apibendrinantys mokslininkai sako, kad užteks vadovautis šita biologiškai įcentruota sistema. Biologija pernelyg sudėtinga ir kompleksiška, kad galėtume daryti vienareikšmes išvadas.“ Tarkim, pastaruoju metu pagerėjusius mergaičių matematinius gebėjimus galima aiškinti jų stropumu, o šis bruožas tikrai įgytas kultūriškai. Tai, kad ikimokykliniu periodu geriau vystosi berniukų motorika ir erdvinis mąstymas, taip pat gali būti nulemta ne biologiškai, o to, kad jiems dažniau perkami konstruktoriai ir automobiliai, – vaikai lavėja žaisdami. D. Paulauskas įsitikinęs, kad diskusija apie tai, kokie skirtumai įgimti, o kokie įgyti, apskritai beprasmė. „Kam mums aiškintis šiuos niuansus? – klausia jis. – Tarkim, nuspręsime, kad moterys empatiškesnės už vyrus. Ar tai reikš, kad tos, kurios neturi šio bruožo, negali būti laikomos moterimis? O gal taip suteikiame vyrui teisę nebūti empatiškam? Šie atradimai nepadeda mums gyventi, priešingai – riboja mūsų pasirinkimus, griauna savivertę ir gimdo kompleksus.“

O štai psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė laikosi kitokios nuomonės. Ji mano, kad lyčių skirtumų pripažinimas nesuteikia jokios teisės žmones diskriminuoti, priešingai – padeda geriau suprasti vaikus ir juos ugdyti. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad berniukai mokyklose jaučiasi prastai, nes nuolat ignoruojamas jų polinkis konkuruoti, smerkiamas judrumas, jie vis spraudžiami į moterų mokytojų sukurtus stropumo ir bendradarbiavimo rėmus. „Neigti prigimtinius lytinius skirtumus nėra kažkas novatoriška, priešingai, tai – grįžimas į XIX a., kai vaikas buvo laikomas „tabula rasa“ (lot., „tuščia lenta“), į kurią visko galime prirašyti auklėdami“, – sako ji.

Kam tai naudinga?

Ilgą laiką tikėjome, kad laikytis lyčių stereotipų naudinga vyrams, mat moters traktavimas kaip silpnesnės, kvailesnės būtybės jiems padėjo įtvirtinti savo valdžią. Dabar, bent jau civilizuotoje pasaulio dalyje, įstatymai vyrams ir moterims numato lygias teises, bet pasaulis į rožinį ir mėlynąjį skirstomas ir toliau. Nors pripažįstami puikūs mergaičių matematiniai gebėjimai, fiziką ar programavimą studijuoja vos viena kita. Nors moterys turi tokią pat teisę į išsilavinimą ir karjerą, jų atlyginimai nuo vyrų Lietuvoje vis dar atsilieka 15 proc. „Šis rodiklis yra kompleksinės lyčių nelygybės išraiška. Tyrimai rodo, kad tik 40 proc. atotrūkio tarp vyrų ir moterų atlyginimų galima pateisinti objektyviomis priežastimis (moters darbo stažas mažesnis arba pareigos ne tokios aukštos). Likusius 60 proc. lemia išankstinė nuostata, kad moterims galima mokėti mažiau“, – teigia Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė.

Stereotipai taip giliai įleidę šaknis mūsų galvose, kad net nejaučiame, jog jie egzistuoja. Ar kada nors susimąstėme, kiek mums kainuoja įsitikinimas, kad tikra moteris privalo rūpintis savo grožiu ir būti jaunatviška? Knygos „Grožio mitas“ autorė JAV feministė Naomi Wolf taikliai pastebi, kad moterys, vos tik išsivadavo iš namų židinio sergėtojos vaidmens ir išplaukė į profesinius vandenis, iš karto buvo įkalintos naujo reikalavimo – visada atrodyti nepriekaištingai. Šis mitas maitina milijardinius pelnus skaičiuojančią plastinės chirurgijos, dietologų, kosmetikos gamintojų pramonę ir nieko gera neduoda pačioms moteris, tik gimdo kompleksus ir atima laiką, kurį jos galėtų skirti įdomesniems dalykams nei kova su raukšlėmis ir papildomais kilogramais. „Nors senėjimas yra natūralus ir neišvengiamas kiekvieno žmogaus patiriamas procesas, kosmetikos ir plastinės chirurgijos industrija moterų senėjimą praktiškai prilygino ligai, kurią reikia gydyti skalpeliu ar specialiose laboratorijose išrastomis grožio formulėmis, – teigia D. Paulauskas. – Užuot pasinaudojusios savo vyrų skutimosi peiliukais, moterys perka specialius moteriškus, su rožinėmis rankenėlėmis, nors šių funkcijos tokios pat kaip vyriškų. Tiesa, kaina – kiek didesnė. Net nesuprantame, kiek daug mūsų gyvenime lemia lytis. Pažiūrėkime, kiek dalykų kasdien darome tik todėl, kad esame tam tikros lyties. Štai į darbą besiruošianti moteris skuta kojas, daro makiažą, lakuoja nagus, aunasi nepatogius aukštakulnius, spraudžiasi į ankštą sijoną... Viso to jai nereikėtų daryti, jei nebūtų poreikio akcentuoti savo lytį.“

Nors senėjimas yra neišvengiamas kiekvieno žmogaus patiriamas procesas, kosmetikos ir plastinės chirurgijos industrija moterų senėjimą praktiškai prilygino ligai.

Pasak Donato, sistema veikia ne tik tada, kai yra kam nors naudinga, bet ir iš inercijos. „Padarytos gilios vėžės, ir jomis traukinys puškuoja. Dėl lyčių fundamentalizmo kenčia ne tik moterys, bet ir vyrai. Jie dažniau žudosi, turi daugiau žalingų įpročių ir priklausomybių, trumpiau gyvena. Juos slegia prievolė visada būti stiprius, išlaikyti šeimą, slėpti jausmus, jie mažiau laiko praleidžia su vaikais, nes neįpratę to laikyti vertybe“, – teigia D. Paulauskas. Pasak šio lyčių studijų specialisto, feminizmas – tai ne vien kova už moterų teises ar dar blogiau – moterų kova su vyrais. „Mes tikrai nemanom, kad vyrai yra moterų skriaudikai. Jie taip pat yra šios sistemos įkaitai, – sako D. Paulauskas. – Kadangi vis dar išlikusi disproporcija moterų nenaudai, laikomės šios istorinės sąvokos. Beje, priešiškas požiūris į feminizmą yra gana lokali problema. Skandinavijos vyriausybės save vadina feministinėmis ir tuo didžiuojasi. Kartą mačiau reportažą iš Londono: gatvėje vyrų klausinėjo, ar jie yra feministai, ir dauguma neabejodami atsakė: „Aišku, kad taip.“ Mūsų vyrai tokį klausimą neretai vertina kaip įžeidimą.“ Meškos paslaugą daro ir sensacijų ieškanti žiniasklaida, kraštutinumus pateikianti kaip normą. „Socialiniai judėjimai nevyksta pagal programą, – sako D. Paulauskas. – Kraštutinumų visada pasitaiko. Antifeministai mėgsta cituoti Valerie Solanas parašytą „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestą“. Tiems, kurie įsivaizduoja feministes kaip moteris, pietums valgančias vyrus, ši knyga gali būti puiki priemonė tokią nuomonę pagrįsti. Vis dėlto radikalios idėjos niekada nebūna dominuojančios, jos yra marginalinės.“ Toks pat klaidingas yra ir mitas, kad feministinių pažiūrų moteris privalo būti karjeristė. „Mes nesiekiame nurodyti, koks gyvenimo scenarijus yra teisingesnis. Mūsų tikslas – kad moteris būtų sąmoninga pasirinkdama, atskirtų, kas jai primetama ir ko nori ji pati“, – teigia D. Paulauskas.

Na, o kaipgi flirtas? Ar šis žavus gundymo žaidimas, įsigalėjus lygioms teisėms, nebus pamirštas kaip atavizmas? „Viskas priklauso nuo konteksto. Jei eini į pasimatymą, niekas netrukdo pabrėžti savo seksualumo apranga ar elgesiu, bet dalykinėje aplinkoje ar viešumoje tai tik trukdo“, – teigia D. Paulauskas. Išties kaip palengvėtų ir kartu pagilėtų mūsų bendravimas, jei vyrai liautųsi konkuruoti tarpusavyje, o moterys nustotų jaudintis dėl to, kaip jos atrodo. Pažinę vieni kitus kaip žmones, o ne kaip tam tikros lyties atstovus, nustebtume supratę, kad nesame nei iš Marso, nei iš Veneros, visi mes – iš tos pačios Žemės.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Psichologija

„9 Žvaigždės“ – sužinokite visą tiesą apie save ir savo likimą! (1)

„9 žvaigždės“ – senovės kinų savęs pažinimo metodika. Ši unikali sistema sujungia numerologiją ir astrologiją. Astrologinė „9 žvaigždių“ metodika padeda sužinoti žmogaus stipriąsias ir silpnąsias puses, o taip pat suteikia sveikatos stiprinimo patarimų, rašo portalas bigbenas.com.

Kodėl vieni žmonės yra psichologiškai atsparesni už kitus?

Kodėl kai kurie žmonės yra atsparesni gyvenimo negandoms nei kiti?

9 psichologinės įdomybės, kurios jus nustebins (paskaitykite ir papasakokite draugams) (7)

„Psichologijos tikslas – parodyti tai, ką, regis, žinome geriausiai, visai kitu aspektu“, – kadaise rašė prancūzų filosofas Paulis Valéry. Tačiau dažnai spyriojamės: mums atrodo, kad save ir artimuosius pažįstame lyg nuluptus. O psichologai tuo metu nepailsdami ieško atsakymų, kaip suvokiame supantį pasaulį ir kas motyvuoja mūsų elgesį.

Savaitės horoskopas: galite pasiekti tai, ko geidžiate

Astrologinė prognozė savaitei, birželio 19-25 dienoms.

Tas baisus žodis iš raidės F (3)

Keista, kad dauguma lietuvių vyrų feminizmo nemėgsta ar net bijo. Jie net neįsivaizduoja, kaip palengvėtų mūsų visų gyvenimas, jei taptume feministais.

Agnė Grigaliūnienė: drąsiausias mano sprendimas – būti savimi ir mokytis būti iš tiesų atvira

Pokyčius ir įpročius nagrinėjančių specialistų teigimu, keičiant savo kasdienybę kritinę reikšmę turi pirmas žingsnis, kuriam pasiryžti neretai būna sunku.

Horoskopas: gerai prasidėjusi savaitė pateiks ir nemalonių staigmenų

Astrologinė prognozė savaitei, birželio 12-18 dienoms.

Kaip meluoja moterys pagal Zodiaką (2)

Melavimas – dažna konfliktų ir nesutarimų priežastis. Kiekvienas Zodiako ženklas pasižymi išskirtinėmis charakterio savybėmis, kurios turi įtakos gebėjimui meluoti.

Psichologė E. Masalskienė: judėti pirmyn padės 4 žingsnių planas

Turėti svajonių ir imtis jų įgyvendinimo – nėra tas pats. Ir nors yra populiarūs įvairūs mokymai tokiomis temomis kaip „kurkime savo svajones“ ar „mokykimės norėti“, turėtume pripažinti, kad tai nebus net pirmas žingsnelis, greičiau – tik atėjimas iki starto vietos.

Savaitės horoskopas: galimos permainos į gera

Astrologinė prognozė savaitei, birželio 5- 11 dienoms.

Astrologė Rima: tai – puikiausias laikas meilei!

Venera Jaučio zodiako ženklu keliaus nuo birželio 6 d. iki liepos 5 d.

Zodiako ženklai: kokias savybes perimame išsiskyrę su mylimu žmogumi (1)

Ką čia slėpti, visada skausminga išsiskirti su mylimu žmogumi. Bet įdomu tai, kad praėjus kiek laiko netikėtai aptinkame savyje to žmogaus savybes, su kuriuo išsiskyrėme.

Neatskleistų talentų horoskopas: sužinokite, kurioje srityje jums sektųsi labiausiai (4)

Ką jūsų zodiako ženklas sako apie jūsų slaptus talentus, darbo stilių ir kokia karjera jums tinkamiausia?

Ar meilei trukdo didelis partnerių amžiaus skirtumas? (6)

Naujojo Prancūzijos prezidento E. Macrono ir jo 24 metais vyresnės žmonos Brigitte meilė vėl įžiebė diskusijas apie tai, kas yra norma, o kas – patologija.

Tyrimas atskleidė, kiek vienišų vyrų trokšta vedybų (8)

Beveik visi vieniši lietuviai yra pasiryžę sukurti savo šeimą, tačiau vyrai to nori labiau nei moterys.