Pokalbis su dokumentinį filmą „Maidanas“ kūrusiu režisieriumi

Simboliška, kad būtent Vasario 16-ąją su „Skalvijos” žiūrovais susitiks Vokietijoje gyvenantis baltarusių režisierius Sergejus Loznica. Jo Ukrainoje filmuotas dokumentinis pasakojimas „Maidanas“ tapo didingu ir sukrečiančiu Ukrainos revoliucijos portretu. Kino ekrane jis pradedamas rodyti nuo vasario 13 d.
© "Skalvijos" k.t. nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Ta proga pateikiame 2014 –ųjų kovą žurnale „Moteris“ spausdintą pokalbį su filmo autoriumi.

Sergejus Loznica – dažnas svečias ir Lietuvoje: čia jis montuoja savo juostas. Pažįstami prieš susitikimą gąsdino: „Oi, užjaučiu – jis pasikėlęs. Tik neklausk dalykų, kurių nemėgsta, nes supyks ir išeis!“ Nieko tokio neįvyko. Sergejus – inteligentiškas, besišypsantis, draugiškas žmogus. Ir tvirtai stovintis ant žemės. „Reikia suvokti realią padėtį: svaigintis iliuzijomis ir būti režisieriumi – nesuderinama“, – tvirtina S. Loznica.

Pirmą kartą su šiuo žmogumi susitikau pernai – per festivalį „Kino pavasaris“. Atėjusi sutartą valandą į „Vingio“ kino teatrą Sergejaus neradau. „Kur mano režisierius?“ – juokais paklausiau „Kino pavasario“ darbuotojų. Visos puolė jo ieškoti. Pagaliau rado. „Pietauja „Čili picoje“. Supainiojo laiką“, – ėmė atsiprašinėti merginos. „Juk jūs nekaltos. Palauksiu“, – šyptelėjau. Ir... laukiau – daugiau nei valandą. Ką gi, juk susitinku su garsenybe – 2 pilnametražių („Mano laimė“, „Rūke“) ir 14-os dokumentinių filmų kūrėju, 2012-aisiais Kanų kino festivalyje kino kritikų asociacijos FIPRESCI (Fédération Internationale de la Presse Cinématographique) pripažintu geriausiu režisieriumi. Sergejaus biografijoje – begalė festivalių ir prizų. Šiemet S. Loznica Ukrainoje ketina filmuoti juostą (jos prodiuseris, tvirtinama, yra filmo „Žvaigždžių karai“ prodiuseris Rickas McCallumas) apie Babi Jaro tragediją (šioje Ukrainos vietovėje 1941 m. vokiečiai sušaudė per 100 tūkst. žydų, romų, Kijevo karaimų ir kt.). Režisierius tvirtina turintis pakankamai medžiagos susukti dokumentinį filmą ir apie dabartinę situaciją Ukrainoje.

Pokalbis su dokumentinį filmą „Maidanas“ kūrusiu režisieriumi
© Skalvijos k.t. nuotr.

Kodėl Vokietija?

Prisipažinsiu, pažiūrėjusi S. Loznicos filmus, supratau, kad tikrai neklausiu jo apie mylimas moteris, santuoką, atžalas, augintinius. Ir spaudoje nėra jo atviravimo apie asmeninį gyvenimą. „Aš kalbu tik apie kiną. Nes kinas – tai mano gyvenimas“, – sako Sergejus. Iš kūrėjo filmų aišku: jis – mąslus, tvirtai ant žemės stovintis menininkas. Ir akis į akį kalba aiškiai, motyvuotai, dėlioja sakinius, lyg atsakinėtų raštu. „Ar jums būna tokių periodų, kad atrodo – nėra išeities? Ką tuomet darote?“–„Ne, man taip nebūna. Geriausia yra nieko nedaryti. Laikas. Jei šiandien atrodo, kad viskas be galo blogai, gal rytoj taip nebeatrodys? Kad suvoktum kai kurių įvykių, poelgių prasmę, reikia laiko.“

Klausiu, ką Baltarusijoje gimęs, Ukrainoje augęs (tėvai lig šiol gyvena Kijeve), šiuo metu Berlyne gyvenantis Sergejus vadina savo namais. „Rusijoje, kad ir kur nuvažiuočiau, visur jaučiuosi kaip namie. Ukrainoje – taip pat. Jei manęs paklaustum, kur labiausiai norėčiau gyventi, atsakyčiau – Italijoje. Norisi, kad mane suptų estetiška aplinka. Per amžius išpuoselėtas skonis. Pavyzdžiui, Venecijoje visur, kur eisi, – gražios gatvės. Man patinka ir Brazilijoje, Portugalijoje. Mėgstu išsinuomoti automobilį ir keliauti. Senovės istorija, įdomūs žmonės kuria tą estetiką.“ Tad kodėl gyvena būtent Vokietijoje? „1996 metais pirmą kartą išvažiavau į užsienį – į Miuncheną, į festivalį. Vokietijoje gyvenu nuo 2001-ųjų. Aš noriu dirbti, kurti, noriu būti laisvas. Kodėl nelikau Rusijoje? Tuo metu buvo sunku. Paprastai stengiuosi nelaukti blogiausių laikų – stengiuosi juos aplenkti. Prieš išvažiuodamas dirbau Sankt Peterburgo dokumentinių filmų studijoje. Galiu teigti, kad padėtis buvo ideali. Gaudavau biudžetą dokumentiniam filmui kurti ir galėdavau daryti, ką noriu. Laikas bėgo, biudžetas nesikeitė. Grubiai tariant, tie pinigai ilgainiui išeidavo cigaretėms. O dirbti televizijoje nenorėjau. Ką ten veikčiau? Nenoriu įtikti kažkam, noriu daryti tai, ką noriu. Negaliu filmuoti laidų ir klausytis nurodymų: „Padaryk kvailiau – tai per protinga.“ Pasitaikius galimybei išvykti, Sergejus su šeima išvažiavo į Berlyną. Keli vokiečiai pasiūlė dirbti kartu. „Laikas parodė, kad pasielgiau teisingai. Kūriau filmus, dalyvavau festivaliuose, gavau prizų ir galėjau, galiu iš kūrybos pragyventi.“
Menininkas matematikas

S. Loznicos pirmoji specialybė – inžinierius matematikas. Jis yra baigęs Kijevo politechnikos institutą, dirbęs moksliniu bendradarbiu Kibernetikos institute. Viena jo darbo sričių – dirbtinio intelekto tyrimas. Klausiu, kaip, dirbdamas tokį konkretų darbą, susidomėjo japonų kalba. „Tai buvo seniai, jau dvidešimt dvejus metus tuo neužsiimu. Japonų kalba domėjausi studijų metais. Tada buvo Sovietų Sąjunga, reikėjo galvoti, kaip pragyventi. Norėjau uždirbti ne rankomis, ne kojomis, o savo galva. Atėjau į vertimo biurą ir pasiteiravau, iš kokių kalbų vertimas brangiausiai apmokamas. – Japonų ir kinų. Pažiūrėjau į tekstus, japonų raštas man patiko labiau – atrodė gražesnis. Ėmiau lankyti kursus ir versti techninius tekstus. Pinigai neblogi. Nemokėjau kalbos tobulai, išmokau tiek, kiek reikėjo, kad galėčiau versti. Trejus metus mokiausi, trejus metus ir dirbau. Įsivaizduok, tuo metu jauno specialisto atlyginimas buvo maždaug šimtas dvidešimt rublių, o džinsai kainavo apie šimtą. Užsidirbdavau iki trijų šimtų per mėnesį. Išmokti kalbą nėra sudėtinga, sunkiausia – pakeisti savo santykį į tai, kaip formuluojama mintis. Mane sudomino etimologija. Hieroglifai – tai vaizdiniai dalykai, artimi vaizdų kultūrai.“ Paklaustas, ar norėtų nuvykti į Japoniją, Sergejus atsako: „Į Japoniją norisi, bet ta, kurią aš įsivaizdavau, ir ta, kuri yra dabar, manau, – skirtingos.“

Norėjau uždirbti ne rankomis, ne kojomis, o savo galva.
Sergejus Loznica

Būdamas dvidešimt septynerių, Sergejus įstojo į VGIK‘ą (Valstybinį Rusijos kinematografijos universitetą), į vaidybinio kino režisūros specialybę... iš trečio karto. Režisierius pasakoja, kad būdamas dvidešimt ketverių suprato, jog nori užsiimti kažkuo kitu – kas reikšminga jam pačiam. „Man buvo tas pats, kur studijuoti. Galėjau įstoti į literatūrą, istoriją, bet taip nutiko, kad įstojau į kiną. Studijavau pas Naną Džordžadzę (gruzinų kilmės aktorė, režisierė, scenaristė – aut. past.). Ji – nuostabi pedagogė, puikus žmogus. Turėjome laisvę ir daug savarankiškai dirbti.“ O ar kurso draugai tapo režisieriais? „Kai kurie kuria dokumentinį kiną, kai kurie dirba televizijoje, bet vaidybiniu kinu niekas, be manęs, neužsiima. Pamenu, kaip mums, tik įstojusiems, pasakė: „Jūs tokie jauni, talentingi, tad jei du ar trys kurs meninį kiną, mes būsime atlikę savo darbą. Visi pasipiktino: „Kaip tai? Mes visi kursime meninius filmus!“ Deja, skaičiai yra kitokie. Ši profesija gana sudėtinga, reikalaujanti begalės įvairių žinių, gebėjimų. Be to, dirbi ne vienas: aikštelėje – septyniasdešimt žmonių. Ir privalai suvokti, ką daro kiti.“

Pokalbis su dokumentinį filmą „Maidanas“ kūrusiu režisieriumi
© Skalvijos k.t. nuotr.

Ar mokytis režisūros buvo įdomiau nei taikomosios matematikos? „Ne, mokytis buvo įdomu abiejų specialybių. Tik atrodo, kad tai – skirtingi dalykai. Nuomonė, jog matematika, fizika – kažkas baisaus, neteisinga. Reikia suvokti, kas tai yra. VGIK‘e man nebuvo sunku mokytis, nes turėjau didžiulę egzaminų laikymo patirtį – Politechnikos institute egzaminus laikydavau po penkis kas pusmetį, ir tai buvo sudėtingi dalykai, reikalaujantys atminties, koncentracijos.“ Ar yra skirtumas, kokį kiną kurti – vaidybinį ar dokumentinį? „Įdomu pats kūrybos procesas. O ir komercinis kinas. Ar tai filmai, kurie uždirba pinigus? Riba tarp komercinio ir nekomercinio kino keista – pavyzdžiui, A. Hitchcockas kūrė komercinį kiną, bet turintį prasmę. Utriruoti, kad visas kvailas kinas yra komercinis, o rimtas neuždirba pinigų, negalima. Tai neteisingas požiūris. Yra puikių filmų, kurie uždirba milijonus. Pavyzdžiui, Aleksandro Sokurovo „Rusiška arka“ uždirbo septynis milijonus dolerių (tai rusų nekomercinio kino istorijoje buvo precedento neturintis atvejis – aut. past.) Galiu vardyti toliau... „Krikštatėvis“ – įdomus filmas? Uždirbo pinigų? Taip. Aš labai norėčiau, kad mano filmai uždirbtų pinigų, nors tokio tikslo neturiu – juk ne dėl pinigų gyvename.“

Be pertraukų

Kalbėdamas apie darbą ir poilsį, režisierius teigia, kad atskirti šiuos dalykus jo profesijos žmogui sudėtinga. „Rašydamas scenarijų, stengiuosi būti disciplinuotas. Kai esu namie, dirbu nuo ryto iki vakaro. Galiu teigti, kad visas mano gyvenimas – poilsis. Arba – darbas. Mano dėmesį patraukiantį vaizdinį ima konstruoti kuriančioji, konstruktyvioji mano sąmonės pusė. Taigi dirbu dvidešimt keturias valandas per parą. Minčių nesustabdysi, na, nebent tai pavyktų padaryti medituojant.“
Kad po filmų premjerų išvengtų emocinių krizių, tuštumos pojūčio, režisierius iškart kuria toliau. „Scenarijų rašau įvairiose vietose. Pirmiausia sugalvoju ir mintyse tobulinu jo detales – dialogus, atskiras scenas. Tada lieka užrašyti. Filmo „Rūke“ scenarijų (pagal baltarusių rašytojo V. Bykovo to paties pavadinimo apysaką – aut. past.) rašiau du mėnesius, „Babi Jar“ – penkis: daug laiko reikėjo praleisti archyvuose. Viskas priklauso nuo medžiagos. Iki filmavimo – ilgas procesas, reikia rasti vietas.“

Galiu teigti, kad visas mano gyvenimas – poilsis. Arba – darbas.
Sergejus Loznica

Kai pokalbis pakrypsta apie meną, primenu, kad viename interviu į klausimą: „Koks stambus planas Jus jaudina?“, režisierius atsakė: „Gustave‘o Courbet „Pasaulio sutvėrimas“.“ Paveikslas, esantis Paryžiuje, D‘Orsay muziejuje... Kodėl būtent Courbet? „O Jūs pažiūrėkite į tą paveikslą ir suprasite.“ Kadangi tą paveikslą puikiai žinau, klausiu, ar jam patinka realizmas? Sergejus atsako klausimu: „Ar realizmas yra tai, kas panašu į gyvenimą? Tada taip.“ Pasak režisieriaus, klausimas „ar patinka?“ negali būti vartojamas kalbant apie meną. Meninė veikla atspindi, kaip kūrėjas tuo metu mato ir jaučia pasaulį, tai yra pasaulėžiūros dalykai.

Sužinokite portalo naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą "Moteris"! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo "Moteris" prenumeratą.

Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Laisvalaikis

Grupė „Son Del Nene“ iš Kubos – „visi moka šokti!“

Jei svajojate aplankyti Kubą, pažintį su ja galite pradėti nuo Kristupo vasaros festivalio. Į jį liepos 19 d. VGTU LinkMenų fabrike koncertuoti atvyksta Latin Grammy laureatai – grupė Son Del Nene. Charizmatiškieji kubiečiai rimtai nusiteikę priversti lietuvius pajudėti!

Vingio parke – pašėlę saksofonai iš Vokietijos

Naują Kristupo vasaros festivalio koncertų erdvę, įsikūrusią VU botanikos sodo Vingio skyriuje, liepos 17 d. užvaldys „Pašėlę saksofonai“.

Iškilmingame renginyje – prancūziškos elegancijos šleifas (1)

Vilniuje paminėta Prancūzijos nacionalinė šventė.

Venesueliečiui Pacho Floresui koncerte paklus net dešimt trimitų

Pacho Floresas iš Venesuelos į Kristupo vasaros festivalį atsiveža du lagaminus trimitų. Net dešimties instrumentų tembrus bei technines galimybes jis pademonstruos liepos 15-ąją Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Antrąjį liepos savaitgalį Pažaislio muzikos festivalis klausytojus džiugins trimis koncertais

Liepos 12 d., ketvirtadienį, 19 val. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje vargonuos iš Vokietijos atvykęs Franz Wassermann, Liepos 13 d., penktadienį, 19 val. Pociūnų aerodrome siautės svečių iš Vokietijos kolektyvas – saksofonų kvartetas „Blattwerk“, o Liepos 15 d., sekmadienį, 16 val. Gelgaudiškio dvare skambės iš Jungtinių Amerikos valstijų į Tėvynę sugrįžusios dainininkės Jūratės Švedaitės-Waller ir pianistės Audronės Kisieliūtės parengta programa.

„Okata“ – nuo muzikinių televizijos projektų iki modernios liaudies muzikos grupės

Kristupo festivalį šiemet drebins „Okata“ – liaudies muziką moderniai atliekanti grupė.

Nepralenkiam gitaristui Joscho Stephanui pripažinimą pelnė autentiškas skambesys

Liepos 12 d. Kristupo vasaros festivalyje koncertą surengs gitaros virtuozas Joscho Stephanas iš Vokietijos. Pelnęs „čigoniškojo džiazo ateities“ bei legendinio Django Reinhardto įpėdinio titulą, atlikėjas koncerte „Gypsy jazz“ pradžiugins visus, mėgstančius skoningas improvizacijas, įtraukinačias melodijas, muzikinę įtaigą bei ekstremalų virtuoziškumą.

Norite pasijusti laiminga? Eikite!

Ilgesnį laiką einant, būnant gamtoje, nepersekiojamam telefonų skambučių ir neskiriant dėmesio virtualiam aš personažui, sistema persikrauna ir daug kas atrodo visiškai kitaip.

Vienu metu viso pasaulio lietuviai giedos Tautišką giesmę: telkiasi draugai, šeimos, bendruomenės

Liepos 6 dieną lygiai 21 valandą vietos laiku lietuviai visame pasaulyje giedos Tautišką giesmę.

Didi diena Kaunui - pilies kieme stojo didingas „Laisvės karys“ („Vytis“)

Ketvirtadienio vakarą Kauno pilies kieme tūkstančių kauniečių bei šimtų kviestinių svečių akivaizdoje atidengta „Laisvės kario“ skulptūra, populiariai vadinama „Vyčiu“, atkeliavusi iš Ukrainos praėjusį savaitgalį ir pastatyta ant iš anksto jai parengto pjedestalo.