Operos choras: tai ne tik atlikėjai, bet ir aktoriai

Pokalbis su LNOBT choro meno vadovu Česlovu Radžiūnu.
© Organizatorių nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

peros choras kartu su teatru gyvuoja nuo 1920 m., kai Kaune, Valstybės teatre, buvo parodyta pirmoji opera – Giuseppe’s Verdi „Traviata“. Nors choras daugiausia atlieka operinį repertuarą, bet gali imtis įvairaus tipo koncertų: nuo stambių chorinių veikalų iki kamerinės muzikos, nuo polifoninio repertuaro iki XXI a. šedevrų.

Nuo 1989 m. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro chorui vadovauja Česlovas Radžiūnas.

Operos choras: tai ne tik atlikėjai, bet ir aktoriai
© Organizatorių nuotr.

Šį rudenį įvyks didžiulis LNOBT choro koncertas „Tutti“. Ką galėtumėte apie jį papasakoti?

Statant Vincenzo Bellini operą „Kapulečiai ir Montekiai“ kilo mintis surengti choro, kuriam griežtų orkestras, koncertą. Kolektyvas dainuos šio spektaklio dekoracijų fone. Aš prie šio sumanymo prisidėjau tik tiek, kad sudariau repertuarą iš šiuo metu mūsų teatre neskambančių operų – „Kaimo garbės“, „Pajacų“, „Nabuko“ – ir operečių choro numerių. Nepamiršom ir lietuviškos operos „Pilėnai“. Kaipgi be Ūdrio dainos? Manome, kad koncertas bus tarsi pasakojimas apie choro darbą.

Kodėl koncertas vadinasi „Tutti“?

„Tutti“ – itališkas žodis, reiškiantis „visi“. Operose visada yra solo ir tutti, kai dainuoja choras. Todėl taip ir vadinasi koncertas.

Papasakokite, koks choras buvo tada, kai atėjote dirbti.

Choras buvo visai kitoks. Jame dirbo dainininkai, ketverius metus mokęsi muzikos technikumuose (dabartinėse konservatorijose). Muzikinis lygis buvo gerokai silpnesnis, raštingumas prastesnis, nors choristai buvo geri vokalistai. Tais laikais negalėjome dainuoti to, ką atliekame šiandien, kai galime dainuoti viską.

Kokia darbo su operos choru specifika?

Pirmiausia svarbu išmokti, ką reikia ir ko nereikia daryti. Be abejo, tai ateina su patirtimi. Geras vadovas, kaip ir pedagogas, atsiranda po maždaug aštuonerių metų darbo. Jei išmoksti ir sugebi susitvarkyti su 80 žmonių kolektyvu, kur kiekvienas yra asmenybė, stiprus muzikantas, galėsi vadovauti bet kokiam kolektyvui.

Kaip choras keitėsi laikui bėgant?

Kontingentas po truputį keitėsi. Iš pradžių buvo daug vokalistų, įgijusių menkesnį išsilavinimą. Bet ilgainiui ateidavo vis daugiau vokalistų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, baigusių Lietuvos konservatoriją (dabartinę Muzikos ir teatro akademiją). Taip pat atsirado išsilavinusių, puikiai dainuojančių chorvedžių, kuriuos aš pats prikalbinau ateiti, išbandyti save teatre. Taip kolektyvas po truputį pasikeitė: atsirado aukštesnio lygio, raštingų muzikantų, stipresnių dainininkų, pažįstančių šio darbo specifiką. Susiformavo vokaliai labiau išprusęs choras, choristų muzikinis išsilavinimas tapo turtingesnis.

Operos choras: tai ne tik atlikėjai, bet ir aktoriai
© Organizatorių nuotr.

Dabar choras stiprus. Jame dainuoja maždaug pusė vokalistų ir pusė chorvedžių. Tarp jų yra savotiška konkurencija: vokalistams reikia daugiau padirbėti su muzikiniu raštu, o chorvedžiams – praplėsti savo vokalines galimybes. Operos choras – specifinis kolektyvas, operų partitūros – itin sudėtingos. Kiekvienas dainininkas turi turėti išlavintą, plataus diapazono balsą – dvi oktavas ar net daugiau. Sopranai neapsieis be trečiosios oktavos do natos, tenorai – be pirmosios oktavos si natos. Atitinkamai ir kiti balsai. Dainininkams padeda tobulėti du vokalo pedagogai – Arūnas Malikėnas, kuris dirba su vyrais, ir Jolanta Čiurilaitė, kuri darbuojasi su moterimis. Jie abu man labai padeda parengti choristus scenai.

Ar dažnai keičiasi choro dainininkai?

Kaip ir kiekvienas kolektyvas, choras taip pat nuolat keičiasi: dažniau jį palieka moterys, rečiau – vyrai. Jaunos moterys, sukūrusios šeimą, išeina motinystės atostogų. Žinoma, ateina ir toks metas, kai artistams tenka išeiti į pensiją. Aš visada esu linkęs kviesti kuo daugiau jaunų atlikėjų. Džiugu, kad yra daug norinčių dirbti teatro chore. LMTA Dainavimo katedra perpildyta, tad suprantama, kad ne visi tampa solistais. Dėl įvairių priežasčių kai kurie pasirenka kitą kelią. Paprastai jie būna puikūs dainininkai, labai tinkantys mūsų chorui.

Ar daug dirbate su choru?

Visada sudaromas tvarkaraštis savaitę į priekį. Darbas priklauso nuo spektaklių skaičiaus, premjerų, pastatymų. Daug priklauso ir nuo režisierių reikalavimų: vieniems gana vienos repeticijos per dieną, kiti dirba po kelias valandas rytą ir vakare. Būna, kad dirbame mėnesį nuo ryto iki vakaro, o kartais – tik tris valandas per dieną. Repetuojame kasdien: kartojame partitūras ir sceninį atlikimą. Pavyzdžiui, neseniai pasirodė spektaklis Kapulečiai ir Montekiai. Jį kuriant choras dirbo kartą per dieną nuo penktos valandos vakaro iki pusės vienuoliktos nakties: grimas, kostiumai, žandenos vyrams ir t. t. Tai išties labai sunkiai normuojamas darbas.

Kas sunkiausia rengiant partitūrą su choru?

Turbūt sunkiausia paruošti visiškai kitokio stiliaus muziką. Aišku, prie to esame pripratę, prisitaikę ir dainuojame įvairaus stiliaus kūrinius. Lengviausia chorui dainuoti bel canto, sunkiausia galbūt yra Giacomo Puccini Turandot ir baroko muzika. Barokas – jau nebe bel canto, visai kitas stilius. Esame atlikę Johanno Sebastiano Bacho Pasiją pagal Morkų ir Pasiją pagal Joną, kas itin sudėtinga stilistiškai.

Operos choras: tai ne tik atlikėjai, bet ir aktoriai
© Organizatorių nuotr.

Kasdien mus supa įvairūs stiliai, prie jų turime kas kartą derintis ir pratintis. Universalumas, kai gali dainuoti viską, – ir gerai, ir sykiu blogai. Pavyzdžiui, J. S. Bachas rašė ne suaugusiųjų chorams, o berniukams ir jaunuoliams. Berniukams aukštos natos nieko nereiškia, nesunku padainuoti ir skamba puikiausiai, o suaugusio žmogaus kvėpavimas žemas, dainuojant veikia krūtinės registras, tad dainuoti vien su galvos rezonatorių pagalba, kitaip tariant, išsivaduoti iš žemojo dainavimo, labai sunku. Juolab kad kitą dieną choristams gali tekti dainuoti, tarkim, Richardo Wagnerio Lohengriną, tad kaskart savo instrumentą reikia suderinti iš naujo. Vis dėlto esame prie to pratę ir prasidainavę gana greitai prisideriname prie būsimos partitūros.

Dainininkui labai svarbi ir vokalinė ištvermė. Kai kuriuose spektakliuose – Lohengrine, Borise Godunove, Turandot, Pasijoje pagal Joną – choro artistai labai pavargsta, nes vokalinės partijos atima itin daug jėgų.

Choro artisto pasirodymo lygis operos scenoje priklauso nuo daugelio dalykų: šviesos – ji turi nespindėti į akis, neakinti, kad būtų matyti dirigentas; kostiumo – jis turi neveržti ir neuždengti ausų; režisieriaus mizanscenų – kur, kas ir kaip išdėstyta; dirigento rankų. Dainavimas yra pritaikytas prie režisūros, dekoracijų, spektaklio eigos. Visus šiuos veiksnius reikia suderinti taip, kad choras būtų kaip vienas didelis instrumentas.

Kuo operos choras skiriasi nuo kitų chorų?

Anksčiau skirtumų buvo daugiau, nes mažai koncertuodavome kaip atskiras kolektyvas. Dabar viskas beveik išsilygino. Vokaliai mes labai panašūs, bet operos choras iš esmės visada dainuoja pritariamas orkestro.

Labiausiai mūsų kolektyvas išsiskiria tuo, kad esame aktoriai. Tai labai svarbu: reikia mokėti laisvai valdyti kūną, greitai reaguoti, dainuoti vienam, grupėje, ansamblyje ir solo. Choro studijoje mokomės vienaip, o scenoje dainininkai dažnai būna suskirstyti grupėmis ar poromis, taigi visas darbas vyksta neįprastai, visiškai kitaip, nei mokantis ir dirbant atskirai. Choro artistai gali negirdėti savo kolegų, tad scenoje reikia mechaniškai atkurti tai, ką repetavome. Nesvarbu, ar dainuoji vienas, ar ansamblyje, turi būti chorinis skambėjimas. Žinoma, sėdint visiems kartu būna lengviau, o kai choristai išsibarsto scenoje, be to, dar turi bėgioti, vaidinti, judėti, viskas pasidaro dvigubai sunkiau. Vienas svarbiausių bruožų, išskiriančių mus iš kitų profesionalų chorų, yra tas, kad jie viską dainuoja iš natų, o mes – atmintinai ir dar atlikdami judesius. Esame labai universalūs ir lankstūs – tai be galo didelio ir sunkaus darbo rezultatas.

Kokie spektakliai Jums buvo patys įsimintiniausi?

Buvo tikrai daug įsimintinų spektaklių, man jie visi labai svarbūs. Karjeroje turėjau per 80 premjerų. Operos „Turandot“, „Lohengrinas“, „Manon“, J. S. Bacho „Pasija pagal Joną“, stambūs choriniai veikalai – tai kūriniai, labiausiai įsiminę dėl didelio ir pastovaus darbo.

Operos choras: tai ne tik atlikėjai, bet ir aktoriai
© Organizatorių nuotr.

Kokie iššūkiai laukia ateityje?

Sugrįžta G. Puccini opera „Turandot“ – aukščiausias pilotažas choro artistams, reikalaujantis vokalinės technikos, plataus diapazono, jėgos ir ištvermės. Manau, kol kas tai didžiausias iššūkis.
Kiekvienas atskiras koncertas pakelia choro lygį, tad esu linkęs siūlyti jų kuo daugiau. Choro artistai labiau susiklauso, galima atlikti gerokai daugiau smulkesnių techninių, vokalinių niuansų. Operos choras turi dainuoti kaip koncertinis kolektyvas ir lygiuotis į pasaulio geriausiuosius.

Dėkoju už pokalbį!

Kalbino Ingrida Alonderė

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Laisvalaikis

Vingio parke – pašėlę saksofonai iš Vokietijos

Naują Kristupo vasaros festivalio koncertų erdvę, įsikūrusią VU botanikos sodo Vingio skyriuje, liepos 17 d. užvaldys „Pašėlę saksofonai“.

Iškilmingame renginyje – prancūziškos elegancijos šleifas (1)

Vilniuje paminėta Prancūzijos nacionalinė šventė.

Venesueliečiui Pacho Floresui koncerte paklus net dešimt trimitų

Pacho Floresas iš Venesuelos į Kristupo vasaros festivalį atsiveža du lagaminus trimitų. Net dešimties instrumentų tembrus bei technines galimybes jis pademonstruos liepos 15-ąją Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Antrąjį liepos savaitgalį Pažaislio muzikos festivalis klausytojus džiugins trimis koncertais

Liepos 12 d., ketvirtadienį, 19 val. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje vargonuos iš Vokietijos atvykęs Franz Wassermann, Liepos 13 d., penktadienį, 19 val. Pociūnų aerodrome siautės svečių iš Vokietijos kolektyvas – saksofonų kvartetas „Blattwerk“, o Liepos 15 d., sekmadienį, 16 val. Gelgaudiškio dvare skambės iš Jungtinių Amerikos valstijų į Tėvynę sugrįžusios dainininkės Jūratės Švedaitės-Waller ir pianistės Audronės Kisieliūtės parengta programa.

„Okata“ – nuo muzikinių televizijos projektų iki modernios liaudies muzikos grupės

Kristupo festivalį šiemet drebins „Okata“ – liaudies muziką moderniai atliekanti grupė.

Nepralenkiam gitaristui Joscho Stephanui pripažinimą pelnė autentiškas skambesys

Liepos 12 d. Kristupo vasaros festivalyje koncertą surengs gitaros virtuozas Joscho Stephanas iš Vokietijos. Pelnęs „čigoniškojo džiazo ateities“ bei legendinio Django Reinhardto įpėdinio titulą, atlikėjas koncerte „Gypsy jazz“ pradžiugins visus, mėgstančius skoningas improvizacijas, įtraukinačias melodijas, muzikinę įtaigą bei ekstremalų virtuoziškumą.

Norite pasijusti laiminga? Eikite!

Ilgesnį laiką einant, būnant gamtoje, nepersekiojamam telefonų skambučių ir neskiriant dėmesio virtualiam aš personažui, sistema persikrauna ir daug kas atrodo visiškai kitaip.

Vienu metu viso pasaulio lietuviai giedos Tautišką giesmę: telkiasi draugai, šeimos, bendruomenės

Liepos 6 dieną lygiai 21 valandą vietos laiku lietuviai visame pasaulyje giedos Tautišką giesmę.

Didi diena Kaunui - pilies kieme stojo didingas „Laisvės karys“ („Vytis“)

Ketvirtadienio vakarą Kauno pilies kieme tūkstančių kauniečių bei šimtų kviestinių svečių akivaizdoje atidengta „Laisvės kario“ skulptūra, populiariai vadinama „Vyčiu“, atkeliavusi iš Ukrainos praėjusį savaitgalį ir pastatyta ant iš anksto jai parengto pjedestalo.

Gitaristo Joscho Stephano sėkmės paslaptis – mėgstamos veiklos ir šeimyninio gyvenimo dermė

Čigoniškojo džiazo ateitimi vadinamas Joscho Stephanas iš kitų gitaristų ryškiai išsiskiria savo virtuoziškumu, muzikine vaizduote ir scenine laisve.