Nepalo traukos objektas - gyva hinduizmo deivė Kumari

 (4)
Kone dangų remiantys snieguoti kalnai, miškais apaugę uolynai ir džiunglės, žmonių tirštas miestas ir tyrlaukiai, malonūs važiuoti plentai ir lyg Marso paviršius duobėtos gatvės... Nepale nėra tik vėjų pustomos dykumos ir bangų skalaujamo pajūrio.
© Scanpix

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Elektra pagal grafiką

Skristi į Nepalą verta jau vien dėl vaizdo, kuris atsiveria leidžiantis Katmandu. Šalies sostinė įsikūrusi 1,3 km aukštyje, todėl sniegu užklotos Himalajų smailės – kaip niekada arti. O štai Tribhuvano oro uostas visiškai neįspūdingas. Laimei, netenka užtrukti: užpildai imigracijos kortelę, sumoki maždaug 64 litus už 15 dienų, padovanoji savo nuotrauką ir gauni lipduką į pasą. Vienam ponui paduodi pinigus, kitas įklijuoja lipduką, trečias jame kažką pakeverzoja. Aš pastarąjį pražiopsojau ir viską surašiau pati. Niekas ir netikrino.

Tai – gyva hinduizmo deivė. Ja išrinkta maža mergaitė šias pareigas eina tol, kol pradeda bręsti. Kumari negalima ne tik eiti į mokyklą ar žaisti kieme, bet ir vaikščioti žeme, liesti draugų – kad nesusiteptų. Vietiniai kalba, kad šios mergaitės, kai nebetenka pareigų, nebeturi jokių šansų ištekėti – kas norėtų imti į žmonas tokią lepūnę?

Apytuščiame oro uoste darbuotojams kompaniją palaikė tik mūsų reiso keleiviai ir ant bagažo juostos besisukančios išsipūtusios kuprinės, bet su drauge išėjusios į lauką patekome į tirštą aplinką. Mus iškart užgriuvo gal 15 taksistų – siūlė brangias ir dar brangesnes paslaugas, taip pat viešbučius, kitas paslaugas. Nesame kvailės – prieš kelionę išsistudijavome turizmo gidą „Lonely Planet“: taksi kainuoja iki 4 litų. Nors ir suapvalinome šią sumą į didžiąją pusę, sukėlėme juoko bangą – visi vairuotojai nurodė keturiskart didesnę. Nusiderėjome iki 15 litų už kelionę iki Tamelio – turistų mėgstamo rajono, kuriame gausu viešbučių, hostelių, kavinių, restoranų, parduotuvių ir turgelių.

Viešbučio kambarį reikėjo pasiruošti – su tuo Azijoje susiduriu ne pirmą kartą. Vanduo iš kriauklės kliokė tiesiai ant žemės, nes vamzdis buvo pratrūkęs. Darbuotojas, paprašytas sutvarkyti, nustebęs paklausė: „Norite, kad tas dvi dalis sujungčiau?“ Kita problema išgąsdino labiau. Elektra čia tiekiama tik tam tikromis valandomis, įvairiuose miestuose – skirtingu laiku. Mat ją gamina hidroelektrinės, tad, kai nėra lietaus, daugelis upių nusenka ir vargiai pasuka turbinas. Viešbutyje veikė generatorius, bet jo pajėgumo užteko tik kambario lempai. Vonioje pasišviesdavome žvakėmis. Šviesos pakako, bet kai reikėdavo įkrauti telefoną ar fotoaparato bateriją, tekdavo laukti tų laimės valandų.

Nepalo traukos objektas - gyva hinduizmo deivė Kumari
Elektros nėra, užtat laidų – raizgalynė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Kai nėra elektros, keblu mokėti kortele. Reikia specialios kreditinės – su iškiliais skaičiais. Viešbučio darbuotojas specialiu aparatu padaro kortelės atspaudą, paskambina į banką ir padiktuoja jos numerį. Viena vertus, necivilizuota. Kita vertus, daug kur stovi saulės baterijos. Visa tai tik patvirtina nepaliečių išradingumą. Kai kurie vandenį šildosi netgi natūraliai – didelėse statinėse ant stogo. Išradingumo netrūksta ir pardavėjams – vienas obuoliams pasverti vietoj svarmens naudojo medaus pilną stiklainį. Niekur kitur neteko pirkti ne kilogramo, o medaus stiklainio obuolių.

Laidotuvių konvejeris

Katmandu apsvaigino žmonių, ypač turistų su kuprinėmis, gausa, motorolerių, dviračių ir nedidelių automobilių srautu, klegesiu ir garso signalų kakofonija, spalvomis, kvapais, gatvelių ir sumazgytų laidų (kam jų tiek, jei elektros vis tiek nėra?) virš galvos raizgalyne, vienas kitą dengiančiomis parduotuvių iškabomis… Vienintelis būdas pajusti šį spalvingą, gyvybingą ir savitos atmosferos persmelktą miestą – nerti į jį: pėsčiomis eiti iš gatvės į gatvę, iš aikštės į aikštę, vinguriuoti tarp iš niekur išnyrančių motorolerių, dviračių, rikšų ir taksi, pro parduotuves, prekystalius ir šventyklas. Slėnyje įsikūrusio miesto oras itin užterštas, tačiau nosis pripranta. Ypač kai ją ima kutenti gatvėje kepamų užkandžių, vaisių, smilkalų, šešių gatvių sankryžoje įsikūrusio garsiojo prieskonių turgaus „Asan Tole“ ir su prieskoniais verdamos arbatos aromatai.

Nepalo traukos objektas - gyva hinduizmo deivė Kumari
Rikša – populiari ir pigi transporto priemonė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Regis, kiekvienoje gatvėje nepaliečiai pristatę stupų, taip pat hinduistų dievams skirtų namelių. (Nors šioje šalyje gimė Buda, net 81 proc. iš 27 mln. nepaliečių yra hinduistai. Tiesa, jie švenčia ir budistines šventes.) Gatvelėmis pro šventyklas, turgavietes nuklystame iki į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktos Darbaro aikštės ir čia esančių Singha Darbar rūmų. Kadaise iš šių XVII–XVIII a. ir senesnės architektūros statinių karaliai valdydavo kraštą. Labiausiai turistus traukia šios aikštės prieigose esančio triaukščio namo lange kiekvieną mielą popietę pasirodanti Kumari (išvertus iš nepalų kalbos, – skaisti mergelė) akmeniniu veidu. Tai – gyva hinduizmo deivė. Ja išrinkta maža mergaitė šias pareigas eina tol, kol pradeda bręsti. Kumari negalima ne tik eiti į mokyklą ar žaisti kieme, bet ir vaikščioti žeme, liesti draugų – kad nesusiteptų. Vietiniai kalba, kad šios mergaitės, kai nebetenka pareigų, nebeturi jokių šansų ištekėti – kas norėtų imti į žmonas tokią lepūnę?

Nepalo traukos objektas - gyva hinduizmo deivė Kumari
Turistus labai traukia gyva hinduizmo deivė Kumari
© Scanpix

Pažiūrėti tradicinės laidotuvių ceremonijos traukiame prie ant šventosios Baghmati upės kranto stūksančios Pašupatinato (Pashupatinath) šventyklos, pastatytos blogio naikintojo ir kūrėjo dievo Pašupačio – vienos iš Šivos reinkarnacijų – garbei. Čia ant vienos laiptų į upę pakylos prikrauta rąstų, ant jų – į oranžinį audeklą įsupta mirusioji. Artimieji per keliolika minučių atsisveikina, palaikai apkraunami šiaudais, malkomis ir padegami. Už kelių metrų ugnis baigia naikinti kitą mirusįjį laikiusius rąstus, dar vienas kūnas paskutinės kelionės laukia paguldytas ant laiptų. Pakylų – gal dešimt. Laidotuvių ceremonija vyksta greitai. Jokių raudų. Trys valandos, ir krūvelė pelenų keliauja į Baghmati. Nors upė primena kanalizacijos kanalą, į ją brenda ir visur lakstančios beždžionės, ir žmonės.

Nepalo traukos objektas - gyva hinduizmo deivė Kumari
Laidotuvių ceremonijos – viešos, trumpos ir be pertraukų
© Asmeninio archyvo nuotr.

Pakeliui į viešbutį – dar du UNESCO pasaulio paveldui priskiriami objektai. Bodnato (Bodnath) stupa žymi tuo, kad yra didžiausia Nepale, viena didžiausių pasaulyje, ir tuo, kad jos prieigose įsikūrusiuose vienuolynuose gyvena pabėgėliai iš Tibeto. Tai – viena iš nedaugelio vietų, kur galima prisiliesti prie tibetiečių kultūros ne Tibete. Tiems, kurie nori būti palaiminti, rekomenduojama stupą apeiti ratu pagal laikrodžio rodyklę. O vėliau – prisėsti ant stogo įsikūrusioje kavinėje: jei ne sočių pietų, tai bent tibetietiškos arbatos su jakų pieno sviestu. Verta ir pasistiprinti, juoba kad kainos nėra didelės (maždaug 8–10 litų), o rinktis yra iš ko: čia siūloma įvairių tibetietiškų, nepalietiškų, indiškų, kiniškų, tailandietiškų, korėjietiškų, meksikietiškų patiekalų… Yra ir europietiškų, daugiausia – itališkų.

Nepalo traukos objektas - gyva hinduizmo deivė Kumari
© Scanpix

Tibetietiški koldūnai (momo), filipinietiška sriuba (chopsuy), prieskonių arbata su pienu, prie stupos medituojantys budistai, o jos viršuje plevėsuojančios spalvingos vėliavėlės, nepažįstamais rašmenimis išrašytos maldomis, užliūliuoja. Tad kitą UNESCO paveldo objektą Svajambu Baundanato (Swayambhunath) stupą ant kalvos, į kurią veda 365 laipteliai, pasiekiame artėjant saulės laidai. Pasakojama, kad kadaise čia tyvuliavo ežeras, o kalva iškilo staiga (būtent „iškilusi pati“ ir reiškia nepalietiškas žodis „swayambhu“). Ši stupa dar vadinama Beždžionių šventykla, nes jų čia – devynios galybės.

Rytas debesyse

Kalnų apsuptame derlingame Katmandu slėnyje (24 km ilgio ir 19 km pločio) kadaise klestėjo trys karalystės: Katmandu, Patano ir Bhaktapuro. Pastarojo senamiestis – tradiciškiausias iš visų trijų. Čia gausu šventyklų, senutėlių namų ir Užupį primenančių gatvių. Žmonės pardavinėja vaisius, daržoves, kepures, skaras, užsiima rankdarbiais, pliurpia su kaimynais, dairosi į pasaulį ar nedideliuose kiemeliuose žaidžia tradicinius žaidimus.

Nepalo traukos objektas - gyva hinduizmo deivė Kumari
Oranžinę spalvą nepaliečiai mėgsta labiau už olandus
© Asmeninio archyvo nuotr.

Apžiūrėjus autentiškus senamiesčius, laikas leistis į kalnus. Nesame alpinistės, tad Everestą nutariame apžiūrėti iš apačios, bet ir tam reikia pakilti į 3 km aukštį. Mašina ropščiamės į Nagarkotą – iš čia, sako, atsiveria geriausias vaizdas. Važiuoti – apie 30 km, o slenkame gerą valandą, nes statu, duobėta, vingiuota. Viešbutis – kalno viršūnėje, kambarys – pastogėje. Apatinis aukštas matyti tik persisvėrus per turėklus. Jausmas toks, lyg gyventume ant bedugnės krašto.

Įsikuriame turbūt brangiausiame kambaryje, bet jis nedžiugina. Tamsu ir šalta, šiltas vanduo bėga tik duše, o iš čia pat esančios kriauklės čiaupo varva patirpęs sniegas. Elektra žadama vėlai naktį. Vakarieniaujame degant žvakėms ir ilgai, kad nereikėtų eiti į kambarį. Aplink – dar dešimt tokių pat tarsi Helovyno vakarėlio dalyvių. Naktį elektra atsiranda, bet kam jos reikia – juk jau miegame po dviem antklodėmis. Padoriai šviesu, tik nepadoriai šalta.

Nepalo traukos objektas - gyva hinduizmo deivė Kumari
Katmandu. Senovinė Darbaro aikštė – tarytum miestas mieste
© Asmeninio archyvo nuotr.

O rytą pasipila lietus... Tik jo nematome, nes išėjusios pro duris pataikome tiesiai į debesį. Jame pranykę ir naktį regėti kalnai, ir galimybė pamatyti Everestą. Tenka skubiai kraustytis atgal į Katmandu, gerąjį viešbutį su paremontuotais vamzdžiais. 30 km leidžiamės serpantinais lyg kamikadzės – lyja, o ventiliatorius neveikia, todėl rasoja langai. Vairuotojas juos kartais pavalo skuduru. Važiuoja intensyviai spausdamas garso signalą. Vis tiek kelis kartus vos nepartrenkia vaikų ir nesusiduria su autobusu. Kita vertus, niekada taip nesidžiaugiau lietumi – vadinasi, bus tiekiama elektros energija!

Tigrų beieškant

Himalajus šturmuojame kitądien. 200 km kelionė mašina į vakaruose esančią Pokarą (Pokhara) trunka apie 5 valandas. Kelias neblogas, tad vairuotojas serpantinais skrieja ir kitus lenkia lyg ralistas. Viešbutyje reikia paremontuoti tik čiaupą, bet nepatogumus atperka vaizdas pro langus. Įsikuriame įstabaus grožio Pevos (Phewa) ežero pakrantėje, prieš akis – viduryje ežero stūksantis kalnas su japonų ant jo pastatyta Pasaulio taikos pagoda. Vienintelis būdas pasiekti šią šventyklą – lipti laipteliais (į maždaug 200 m aukštį). Pakeliui galima stabtelėti atsikvėpti ir pasidairyti į Pokarą – šiaip neįspūdingas miestelis gražėja sulig kiekvienu metru aukštyn.

Vis dėlto labiau kvapą gniaužiantis vaizdas – kai rytinė saulė ima žadinti Himalajus. Beje, saulėtekio vos nepražiopsojome. Iš vakaro vietiniai patarė jį pasitikti ant Sarangkotos kaimelyje esančios kalvos. Su Pokaroje netikėtai sutiktais dviem lietuviais nusisamdėme mašiną – už 900 rupijų (maždaug 37 litų; kitur prašė 1 500 (maždaug 60 litų), bet mes juk taupūs). Sutarėme, kad vairuotojas pasiims 5 valandą. Gerokai anksčiau išlindome į gatvę, bet aplink buvo tuščia. Per pusvalandį teko net kelissyk kreiptis į vairuotoją parūpinusį poną. Tas iš pradžių sakė, kad vairuotojas neranda viešbučio, paskui – kad tuoj bus. Galiausiai pasirodė kitas vairuotojas, o iš paskos atrisnojo tas ponas atsiprašyti, nes mūsų vairuotojas nesugebėjo atsikelti.

Susėdome ir… nuvažiavome ieškoti vandens, nes kaito variklis. Rūkdama, krenkšdama mašinėlė užkopė į kalvą. Taip baigėsi mūsų nuotykiai, o aptemę, niūroki, paskui sparčiai rausvėjantys kalnai atrodė žavingai. Dar spėjome išsiaiškinti, kur stūkso Anapurna (7937 m), Daulagiris (8167 m) ir Mačapučarė („Machapuchare“, išvertus iš nepalų kalbos, – „Žuvies uodega“).

Nepalo traukos objektas - gyva hinduizmo deivė Kumari
Nepalo kontrastai vasario mėnesį – nuo žaliuojančių palmių iki sniego
© Asmeninio archyvo nuotr.

Pastarasis 6997 m aukščio kalnas laikomas Šivos buveine, todėl 1957 m. Nepalo vyriausybė priėmė įstatymą, kuriuo žmogui draudžiama čia kelti koją.

Desertui pasilikome šalies pietuose esantį Čitvano (Chitwan) nacionalinį parką. Į jį leidomės maršrutiniu autobusu. Pasirinkę šią transporto priemonę supratome, deja, kiek per vėlai, kokia ji patogi ir pigi.

Bergždžiai vyliausi, kad iš „turistų autobusų stoties“ išvažiuojantis autobusas bus apytuštis. Jis buvo prigrūstas ir užsieniečių, ir vietinių. Kai kurie sėdėjo ant savo kėdučių, kai kurie važiavo stovėdami. Kuprines teko krauti ant stogo. Vienas ponas tiesiog kabėjo tarpduryje (kol sustirę pareikalavome uždaryti duris) ir šūkavo, pro kur važiuosime. Kad kuris nors trumpai važiavęs vietinis būtų mokėjęs už bilietus, nematėme, o užsieniečiai suplojo pakankamai – po maždaug 31 litą. Po keturių valandų sustojome laukymėje. Vietoj stotelės radome minią žmonių ir keliolika visureigių atviromis priekabomis – turistams surinkti ir po viešbučius išvežioti.

Čitvane nėra nei šventyklų, nei muziejų – vien džiunglės. Į jas susiruošėme ankstų rytą. Vienintelis būdas ten patekti – plaukti lengvute valtimi. Lėtai sklaidantis rūkui, tyliai skrodėme negilius ir nešvarius upės vandenis. Virš galvų vis prasklęsdavo nematyti paukščiai, pakrantėje žiovavo krokodilai. Akylai stebėjau, ar valtelei negresia prakiurti, o mums – tapti jų pusryčiais. Kitame krante – saugumo instruktažas: eiti tyliai, būtinai paskui gidą, sutikus raganosį bėgti tolyn zigzagais, nes jo prastas regėjimas, o tigrą, – kartis į medį. (Ką??? Jis juk iš paskos šuoliuos!) Radome tik neseniai įspaustą tigro pėdą. Safaris ant dramblio nugaros mažiau rizikingas – kur kas saugiau tuos elnius, povus ir raganosius apžiūrėti iš aukštybių.

Nepalo traukos objektas - gyva hinduizmo deivė Kumari
Į safarį saugiau leistis ant dramblio nugaros
© Asmeninio archyvo nuotr.

Šventė skrandžiui

* Nepale į laikraščius vyniojama viskas – keramika, drabužiai, batika marginti paveiksliukai, kepti užkandžiai… Indų užkandinėje apžiūri maistą – įvairių formų pyragėlius su skirtingu įdaru, paprašai kelis įdėti. Pardavėjas ranka parenka šilčiausius ir, suvyniojęs į laikraščio skiautę, sukiša į maišelį, pagal spalvą panašų į skirtą šiukšlėms. Sumoki maždaug litą, atsiriši maišelį, nulupi laikraštį nuo pyragėlių ir kramsnoji. Gardu taip, kad grįžti dar paišlaidauti.

* Viskas paprasta – kuo maistas pigesnis ir kuo baisiau atrodo kavinė ar užkandinė, tuo skaniau. Vienoje Pokaros valgyklėlėje sėdėjome už poros metrų nuo virtuvės ir puikiai matėme bei girdėjome, kaip virėja (Lietuvos higienos inspektorių filtro ji tikrai neįveiktų) pjausto kopūstus tibetietiškai sriubai. Ta sriuba buvo skaniausią iš visų ragautų.

Nepalo traukos objektas - gyva hinduizmo deivė Kumari
Gatvės gyventojas
© Asmeninio archyvo nuotr.

* Katmandu pusryčiaudavome ir vakarieniaudavome ankštoje tamsioje kavinėje „Mitho“. Joje dirba socialiai pažeidžiami paaugliai – neturtingi ar ištempti iš gatvės. Kainos – juokingos, patiekalai – puikūs, košė ropšdavosi lauk per dubenėlio kraštus… Padovanojome vaikinams atviruką su Lietuvos vaizdu ir pažadėjome grįžti – juk dar nematėme Everesto!

Iš turisto užrašų knygelės

* Nedidukas beveik taisyklingo stačiakampio formos Nepalas (nuo šalies šiaurės iki pietų – vos 190 km) yra įsispraudęs tarp Kinijos ir Indijos. Užtat į aukštį gamta savęs neriboja – kone nuo jūros lygio šauna į viršų iki 8 848 m (toks Everesto aukštis).

* 2008-aisiais, pasibaigus dešimtmetį trukusiam pilietiniam karui, buvusi monarchija tapo respublika. Sodriai raudona Nepalo vėliava – vienintelė pasaulyje ne stačiakampė.

* Prieš kelis dešimtmečius Katmandu buvo keliautojų ir nušvitimo ieškančių hipių rojus, o šiandien čia dažniau sutiksi alpinistų – būtent Himalajai traukia užsieniečius. Ir ne tik Everestas – Nepale stūkso aštuonios iš 10 aukščiausių pasaulio viršukalnių.

* Kada geriausia keliauti. Sausasis sezonas trunka spalio–gegužės mėnesiais, bet vietiniai labiausiai kviečia atvykti spalio–gruodžio arba vasario–sausio mėnesiais. Sako, tada skaidriausias oras ir geriausiai matyti kalnai. Žiemą Katmandu gali būti vėsoka. Tiesa, šalies pietuose net ir šaltuoju sezonu pakanka lengvų drabužių.

Nepalo traukos objektas - gyva hinduizmo deivė Kumari
© Scanpix

* Kaip keliauti. Į Nepalą patogiausia skristi per Indiją arba iš jos važiuoti autobusu. Po šalį galima keliauti autobusais (nors kelionių giduose rašoma, kad jie, ypač priemiestiniai, nepatogūs, važiuoja chaotiškai, mūsų išbandyti tarpmiestiniai kursavo pagal grafiką ir pigiai) arba išsinuomotu automobiliu su vairuotoju (kitaip negalima). Po miestą – taksi, dviračiais arba pėsčiomis.

* Kiek kainuos. Bičiuliui 3 savaitės Nepale atsiėjo apie 9 tūkst. litų, aš per 2 savaites išleidau gal pusę šios sumos (kartu su kelione). Tiesa, mes keliavome savarankiškai. Jei tenkins svečių namų, pigus vietinis maistas ir pasivaikščiojimas, per dieną prasisuksite su 12–18 litų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Laisvalaikis

Kviečia sukurti ir išausti savo dizaino rankinę

Nauja erdvė Vokiečių gatvėje suburs baltiško dizaino gerbėjus.

„Stebuklas“: geriausias metų filmas sugrįžta į Lietuvos kino teatrus

Jau nuo šio penktadienio, birželio 22-osios, Lietuvos žiūrovai turės dar vieną galimybę didžiuosiuose šalies ekranuose išvysti režisierės Eglės Vertelytės tragikomediją „Stebuklas“, triumfavusią šių metų „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose.

Joninių ritualai, kurie sujungia vienišas širdis

Joninės arba Rasos – tai bene giliausias tradicijas turinti lietuvių šventė. Ilgiausia metų diena ir trumpiausia naktis nuo seno siejamos su mitologiniais slėpiniais, ritualais ir burtais.

MO muziejaus prakalbintos Vilniaus skulptūros pradeda ketvirtąjį sezoną

2015 metais MO muziejus pristatė Vilniaus kalbančių skulptūrų projektą. Šiemet ketvirtasis sezonas atidarytas su nauju, šešioliktu pašnekovu – Lietuvos banko iniciatyva prakalbintu Vladu Jurgučiu.

Ketvirtąjį Pažaislio muzikos festivalio savaitgalį – išskirtiniai talentai

Ketvirtasis Pažaislio muzikos festivalio savaitgalis lydimas skaičiaus keturi – ketvirtoji savaitė, keturi koncertai, keturios išskirtinės koncertų erdvės.

Apie kūrybos laisvę ir didelės scenos baimę

Septintojo „Kūrybinio impulso“ išvakarėse Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras šokio bendruomenės atstovus pakvietė į atvirą diskusiją „Jaunųjų choreografų ugdymas: teatro misija ir objektyvios galimybės“.

LNOBT savo šimtmetį planuoja švęsti nauju „Traviatos“ pastatymu

Baigiančio sezoną Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Jonas Sakalauskas surengė spaudos konferenciją aukščiausiai iškilusioje teatro aikštelėje – po žydru dangumi ant skardinio stogo.

Spektaklis Vilniaus Katedros aikštę pavers futbolo aikštele

Naktį iš penktadienio į šeštadienį vyksiančios Kultūros nakties metu vilniečius ir miesto svečius stebins ypatinga premjera.

Jurgita Murauskienė: nuostatos ir rėmai – tik mūsų galvose, o festivalyje stengiamės juos griauti

Jau vos po kelių savaičių dvidešimt ketvirtasis Kristupo vasaros festivalis kvies sostinės gyventojus ir svečius į susitikimus su įdomiausiais pasaulio muzikais ir po bažnyčių skliautais, ir po vasaros dangumi, ir gamtos apsuptyje. Apie artėjantį festivalį kalbėjomės su jo meno vadove Jurgita Murauskiene.

„Sidabrinė gervė“ žada būti įdomus, šviesus ir linksmas reginys

Rytoj, birželio 13-osios vakarą, visi, besidomintys Lietuvos kultūriniu gyvenimu ir neabejingi šventiškoms ceremonijoms su ryškiais šalies veidais, kviečiami žiūrėti nacionalinio kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ tiesioginę transliaciją.