Išgyventi kaip kine: apie nepriklausomo kino kūrimą Lietuvoje

Šiemet prancūzų filmų festivalis „Žiemos ekranai“ kviečia ne tik gvildenti pagrindinės programos bei retrospekyvos temas, bet ir susitikti su savarankiškai dirbančiais aktoriais, režisieriais, scenarijaus autoriais, produseriais bei pakalbėti apie kūrybinę ir vadybinę nepriklausomo kino pusę.
© Organizatorių nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Paskutinį sausio vakarą kino gurmanai rinkosi į Coffee Inn Roasters, kur poetės, kultūros žurnalistės Indrės Valantinaitės moderuojamoje diskusijoje savo įžvalgomis dalijosi aktorė ir atlikėja Clotilde Solange Rigaud, scenaristė Birutė Kapustinskaitė, kino aktorė Severija Janušauskaitė ir prodiuseris Justinas Piliponis.

Išgyventi kaip kine: apie nepriklausomo kino kūrimą Lietuvoje
© Organizatorių nuotr.

„Prancūzijoje žmonės tiesiog gyvena kinu, ypač nepriklausomu. Joje apstu kūrybinės energijos, pristatymų, kino salių. Ėjimas į kiną prancūzui yra tapęs gyvenimo būdu“, - I. Valantinaitės paprašyta pradėti diskusiją ir palyginti Lietuvos bei Prancūzijos kontekstus nepriklausomo kino industrijoje sakė C. S. Rigaud. „Atvykus į Lietuvą mane ištiko šokas, kiek čia mažai kino teatrų“, - neslėpė jau aštuonerius metus Vilniuje gyvenanti menininkė. Anot jos, Lietuva turi auginti, lavinti žiūrovą, kad jis norėtų ir galėtų eiti į kiną, nes tik taip atsirasianti kino kultūra.

Išgyventi kaip kine: apie nepriklausomo kino kūrimą Lietuvoje
© Organizatorių nuotr.

„Mes, lietuviai, kaip šalis nesame pratę prisidėti prie projektų“, - C. S. Rigaud pritarė J. Piliponis. „Norime nemokamo ir labai kokybiško turinio, bet nesame pasirengę dalyvauti kūrybos procese ir tuo džiaugtis. Dėl to aš kaip prodiuseris nesu nepriklausomas: mano darbas priklauso nuo aktorių, kuriuos mes kviečiame negalėdami nieko pasiūlyti. Turime sukurti burbulą, kad darome viską dėl kultūros, judėjimo, dėl aukštesnės meno idėjos. Kadangi mūsų šalis yra darbininkų kraštas, mes tą padarome – kaip seneliai sukišę rankas į žemę kasė bulves, tai mes taip pat kasame bulves kine“ – ironizavo prodiuseris, apgailestaudamas, kad Lietuvoje nėra vertinami ir trumpo metro filmai.

Išgyventi kaip kine: apie nepriklausomo kino kūrimą Lietuvoje
© Organizatorių nuotr.

Tačiau, pasak Birutės Kapustinskaitės, scenaristai, kaip ir kiti komandos nariai, savo karjerą dažniausiai pradeda rašydami scenarijus būtent mažiems formatams: „Trumpametražiai filmai užsienyje yra suvokiami kaip įžanga į pilno metro gamybą. Tai - kaip portfolio, su kuriuo tu gali apkeliauti festivalius, gauti įvertinimus ir pradėti ilgo metro kūrimą“, - sakė scenarijaus autorė. Ji tvirtino, kad scenaristams galioja tas pas kino pasaulio principas - arba tu turi idėją ir buri apie save žmones, arba esi kitos komandos, į kurią tave pakvietė, dalis. „Praktiškai visais atvejais pradžioje nėra pinigų, bet tai ne visada būna problema: jei tiki idėja, nori dirbti su tais žmonėmis, dažniausiai sutinki. Tačiau šitai atima labai daug laiko ir reikia įvertinti, ar užtenka kūrybinio pasitenkinimo, ar nori iš to išgyventi. Deja, iš to visiškai išgyventi neįmanoma“, - teigė B. Kapustinskaitė.

Išgyventi kaip kine: apie nepriklausomo kino kūrimą Lietuvoje
© Organizatorių nuotr.

„Visur situacija panaši“, - I. Valantinaitės paprašyta įvertinti kino gamybos užkulisius Rusijoje, Europoje ir Lietuvoje sakė aktorė S. Janušauskaitė. „Pagrindinis skirtumas – mentalitetas. Lietuvoje būtent požiūris stabdo procesus. Jūs pastebėjote, kiek mes daug skundžiamės? Ir visada įžvelgiame daugiau minusų negu pliusų. Tuo tarpu Europoje viskas yra priešingai“, - pasakojo aktorė. „Negalima bambėti ir nieko neveikti – bambėjimas turi virsti į praktinį veiksmą“, - tikino ji.

„Praeis nemažai laiko, kol išdidžiai kalbėsime apie Lietuvą. Mes turime visi sirgti už ją savo talentu, kovoti už tai ir nebūti nepoleoniškai susireikšminę“, - susitikimui baigiantis teigė J. Piliponis, kalbėdamas apie dalykus, kurie padėtų mūsų valstybei atsikratyti nepilnavertiškumo komplekso.
Taigi, kaip sakė diskusiją baigdama I. Valantinaitė, nepriklausomo kino problemos yra žinomos. Aiškūs ir receptai joms gydyti. Belieka pradėti tą daryti, o tada bus galima diskusijos „Kaip išgyventi kine“ žodžius sukeisti vietomis ir gyventi kaip kine.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Laisvalaikis

Kviečiame į magiško skambesio kupinus koncertus „Stiklo arfa – tarp dangaus ir žemės“

Gruodžio pabaigoje Lietuvoje viešėsiančio dueto pasirodymus publika dažnai įvardija kaip „pasivaikščiojimą debesimis“ arba „muziką, atklydusią iš sapno“.

Sofija Jonaitytė: pamenu, kai į operą žmonės iš tolimiausių kaimų suvažiavo senais sunkvežimiais, „gazikais“ (1)

Sofijos Jonaitytės rankose – režisieriaus Valiaus Staknio grafikos lakštas „Dama ir Kerubinas“. Moters grožis ir elegancija kadais patraukė ir teatro dailininką Henriką Ciparį, nutapiusį įspūdingą dainininkės portretą.

Tragikomedija „Stebuklas“ perkelia į laikus, dėl kurių vis dar šiek tiek gėda

Gruodžio 8 dieną kino teatruose visoje Lietuvoje pradėta rodyti (tarptautiniuose kino festivaliuose įvertinta) Eglės Vertelytės tragikomedija „Stebuklas“. Po filmo premjeros žiūrovai vis neskubėjo palikti kino salės. Į 1992 m. Lietuvos realijas perkelianti dramatiška ir komiška istorija daugeliui sužadino lygiai tokius pat komiškus ir dramatiškus prisiminimus.

Filmas „Stebuklas“ sulaukė prieštaringų vertinimų

Gruodžio 8 dieną didžiuosius Lietuvos kino ekranus pasiekė tragikomedija „Stebuklas“. Pirmieji žiūrovai, tarp jų kultūros, meno, verslo, ir pramogų pasaulio atstovai, suskubo įvertinti debiutuojančios Eglės Vertelytės kūrinį, nukeliantį į netolimą praeitį – 1992 metus, kai sugriuvus sistemai, kurioje gyventa daug metų, visuomenė buvo priversta prisitaikyti prie nepažįstamos, laukinės realybės.

Originali saldi dovana nustebins visko mačiusius

Artėjant svarbiausioms metų šventėms, norisi prisiminti visus artimus ir brangius žmones, bičiulius, verslo partnerius ir bendraminčius. Ne tik parodyti dėmesį, tačiau ir nustebinti juos galite skaniuoju šokolado pašto atviruku.

Scenografui Gintarui Makarevičiui – Nacionalinė kultūros ir meno premija

Paaiškėjo 2017 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai. Šešetuke laimingųjų, kurie turės nepakartojamą istorinę galimybę atsiimti premijas Lietuvos valstybei minint atkūrimo šimtmetį – ir dailininkas Gintaras Makarevičius, LNOBT sukūręs scenografiją operoms „Meilės eliksyras“, „Fidelijus“ ir „Penki Merės stebuklai“.

Paskutinė galimybė išvysti Kauno kino festivalyje rodomas istorijas

Šią savaitę – paskutinė galimybė išvysti 10-ojo Tarptautinio Kauno kino festivalio filmus Kaune ir Vilniuje. Šios programos filmai – kviečiantys kalbėti, diskutuoti, keisti žvilgsnį į aplinkinį pasaulį. Ypatingas dėmesys skiriamas istorijoms, kalbančios apie žmogiškuosius santykius, ekologiją ir migraciją.

Kalėdinė veganų mugė viliojo maisto gausa bei paskaitomis (1)

Šeštadienį Vilniuje šurmuliavo veganams bei augaline mityba besidomintiems skirta „Vegfest LT“ kalėdinė mugė. Joje dalyvavo per šimtą įmonių iš Lietuvos ir užsienio ir viliojo maisto įmantrybėmis.

Labdaros renginyje – meno kūrinių aukcionas ir mados kolekcijos

Savaitgalį didžiausiame Lietuvos kurorte vykęs iškilmingas renginys nušvito kalėdinėmis gerumo spalvomis. Į labdaros vakarą „Svajok baltai“, inicijuotą Palangos „Lions“ moterų bei „Rotary“ klubų, susirinko verslo, meno, pramogų pasaulio asmenybės iš Vakarų Lietuvos regiono.

Haris Poteris ir Spragtukas susitinka Šv. Kotrynos bažnyčioje (1)

Naujam festivalio „Kristupo Kalėdos“ projektui suburta komanda dega noru bei ryžtu Jūsų šventes paversti nuostabia pasaka!