…tebus gatvė, be abejo, Vytauto, kuria slenkant aifonas skaičiuoja slampos žingsnius čia pat paversdamas juos sukartais kilometrais, tebus šaligatvis pavėsingoje jos pusėje netoli „Dviejų brolių“ vitrinos su pusnuogiais manekenais dar tuštoką žuvėdrų skrodžiamą pajūrio rytą ir tebus ta ateinančioji priešais, ta nuo senųjų kapinių judanti, o iš tiesų plaukianti Tiškevičiaus parko link, tebus kulniukų fandango be partnerio ir prasilenkiančių žvilgsnių – trasuojančių kulkų! – menamas brėžinys kontūriniame trupančios atminties žemėlapyje; o kai prasilenksite tiek, kad jos kūno nendrė, apvelta veik permatoma suknele, virs dar viena čia pat burnoje sukylančia ir čia pat nuryjama maldele, mantrute ir panašiu mažybiniu šlamštu, neperaugančiu, laimė, į sakinio korseto suveržtus žodžius ir todėl apsaugančiu pasaulį nuo dar vieno šaltakraujiškų banalybių pliūpsnio, nuo dar vieno bandymo įveikti negailestingąjį daktarą Živagą ar šarlataną Alchemiką; štai tada, kai pakaušiai matys geriau nei veidai, kai nugaros bers negirdimus, sniego gniūžtėmis ataidinčius sudiev, štai tada abiem ateis laikas gręžtis, bet kadangi tas ore ką tik sumirgėjęs ir suplazdėjęs miražas ilgu kaklu ir balerinos tiesumo nugara, primenantis tūkstančio nuotraukų, filmų, akvarelių, skulptūrų didmiesčių ir mažmiesčių kapinėse, muziejuose, galerijose, milijono piešinių, graviūrų ar atvirukų liūtį gūgle ir veidaknygės kloakose, štai tada išmuš net ne valanda, net ne minutė, o galvos akimirka, veido sekundė, uždraustos tobulybės stopkadras: aš jus skaitau!
…ji skaito mane – taip atsakys į tarsi logišką klausimą: mes kažkur matėmės? atėmės? mės? – nors sinchroniškas pasigręžimas, pakaušių ir nugarų signalas galvoms kalba pats už save – jaunystėj trys gepardo šuoliai, ir jūs pora – kaip toj empatiškoj „Empti“ dainoj: keturi milimetrai, keturi milimetrai, kurie dabar virtę septyniais saugiais metrais, bet vis tiek kažką tenka kalbėti, tad: toks įspūdis, kad matėmės jau ne kartą, tada jos tylus, veik išdidus: aš jus skaitau, ir daugybė šauktukų, trasuojančių tarp mūsų, daugybė aifono veidukų, žmogučių, ženkliukų, skutimosi peiliukais supjaustytų širdučių: vyrai geriau nesuras!
Vyrai suras; jie tam ir vyrai, kad surastų ir išspjautų kaip vyšnios kauliuką; o mes čia tam, kad juos užbrūkšniuotume ir anuliuotume bent tol, kol skaitote šitą pastraipą, puslapį, Viešpatie, knygą; aš juk ir gyvas tik tol, kol jūs skaitot mane; mes juk ir rašome tam, kad bent valandai ištrūktumėt iš virtuvės, iš vaikų kambario, nuo vėjaraupių ir mononukleozės, nuo cigarečių dukros kuprinėje, nuo patyčių sūnaus klasėje, kurios stingdo, išjungia, bloškia dvokiančių konteinerių dugnan, pačion apačių apačion, kad išsinertumėt iš kasdienybės gyvatės odos – iš lažo virti, adyti, skalbti, bet likti traukos objektu; mes tam ir rašom, nendrele, tuos muzikinius sveikinimus, tuos linkėjimus pasveikti; it kompiuterio pelė kalbos sūryje, it Edmonas Dantesas, būsimasis grafas Montekristas, Albos salos kalėjime graužiam, gręžiam ir rausiam tą netvarų tunelį, kuriuo jūsų vaizduotė persikeltų – ne, tik nevadinkit to pasaka – į ūkanotų krantinių, ūksmingų parkų ir saulėlydžio gaisais skrodžiamų įlankų pasaulį, kuriame nėra nei ligų, nei smurto – vien nuo žemės pakylėjantis gūsis, irgi savaip skausmingas, savaip aštrus, bet vis dėlto anapus sentimentalaus blizgesio ir, viliuosi, bevaisio santykių aiškinimosi prievolės – štai jūs einat kita Gedimino prospekto puse basa per lietų su mano tomeliu it kūdikiu ant sulenktos rankos alkūnės – po juo turbūt svarbūs biuro ar ministerijos dokumentai neperšlampamam ir neperšaunamam aplanke – ir tas literatūrinio provincijos Drakulėno sumeistrautas iliuzijų karstelis jūsų rankose šviečia it kosmitų pasiųstas gyvasties matavimo prietaisas svarbiausiai diagnozei patvirtinti – skaitanti moteris gali viską!
…net nepajudindama kojos pirštelio ji gali vienu metu atsidurti skirtingose vietose, skirtinguose laikotarpiuose, kiekviename kurių nieko nelaukdama imtųsi kurti svaigius planus ir verti keisčiausių perspektyvų vėrinius, nes tik skaitanti moteris turi vaizduotę, dėl kurios užkariavimo, tiksliau – užkūrimo ir grumiasi tarpusavyje geriausi nūdienos klaviatūrų maigytojai ir virtuozai – kaip bepavadintumei – inercijos ar įkvėpimo stumiami, motinos pieno įkalbėtos pareigos (vadui ir Tėvynei!) ar tiesiog ligi jų nelygioje kovoje su sunkiu lietuvišku žodžiu kritusiųjų atminimo įpareigoti; dėl jos vaizduotės – tai svarbus paradoksas – ligi šiol tebesigrumia ir geriausi praeities plunksnagraužiai, nes staiga naujai suskambęs prelato Mačiulio posmelis ar Mariaus (dar ne Ivaškevičiaus!) Katiliškio sakinys gali sukelti grandininę reakciją ir katapultuoti išmaniąją skaitytoją nesibaigiančių virsmų pasaulin!
... poetai paprastai dėkoja biografijos palydovėms: moterims ant ano kranto, ant debesų tilto, štai tose valtyse ir tose dienas it ofelijas plukdančiose vilnyse; dėkoja, žinoma, mamoms už besąlygišką net ir neišpažintų nuodėmių atleidimą ir išrišimą, už karštą vištienos sultinį ir obuoliais kimštą žąsį; rečiau – mūzoms, nes vargu bau yra jas regėję tiesiogiai; dar rečiau – žmonoms, nes jos it kokios veros nabokovos paprastai tvarko – dabar turbūt sakytume prodiusuoja – prozininkų gyvenimus ir karjeras, o poetai vis apeliuoja į „merginas“, „nepažįstamąsias“, „sąrašo numerius“ palikdami savo ištikimąsias skaitytojas lietuje be skėčio, nes tikrasis skėtis, be abejo, – tai jų genialus eilėraštis, išsiuntinėtas bučinių paštu keliolikai adresačių, kiekviena kurių šventai tiki esanti „ta vienintelė“, nors ilgainiui negailestingi literatūros istorikai atkapsto visai neišvaizdžią tetutę su kauptuku sodelyje, ir tais akiniuočiais netikėti nėra jokio pagrindo!
...septyni metrai tarp mūsų niekada neištirps, jie tuoj ims augti ir daugintis, nes Tau visiškai nebūtina žinoti mano įpročių ir įgeidžių, mano tinginio grafiko, mano senų meilužių jaunystės nuotraukų po dulkėtu stiklu ar neištrintų naktinių šaukinių aifone; galėčiau paprašyt asmenukės su Skaitytoja, bet kažkodėl tik suvapu: vis tiek kažkur esu jus sutikęs, ji žiūri nepatikliai, bet su meile, tą con amore ištatuiruočiau be gailesčio po kaklu vietoj perlų vėrinio ir paprašyčiau to paties atgal; kažkodėl bijau žiūrėt jai į veidą, matau ten visas, kada nors išgirdusias mano keistus pasažus, čia pat sudūžtančių ir vėl sukimbančių žodžių derinius, tą meloso erosą, teatleis man džiazo korifėjai, tuos keturis milimetrus, teatleis man saulės kliošai ir mėnulio kaliošai, jau nusigręžiau pirmas, ji dar mindžikuoja, bet irgi tuoj eis, permatoma nendrė šviesos sraute, liauna liana debesų fone, ką tik prisipažinusi pajėgianti įsismelkti į mano odą, į mano balsą, į mano sielą; taip, kol ji skaito mane, tol aš iš tiesų esu gyvas; aš jus skaitau! – o aš jums rašau – štai ko nespėjau pranešti, tad darau tai dabar, mano balsas popieriuje jūsų niekad nemes, nepaliks, nekamuos kaulydamas kasdienio ištikimybės patvirtinimo – miegokit sau su kitų autorių knygomis į sveikatą!
...tik nesakykit to man; niekada!
