Moteriška energija pritraukia pinigus pačiu gražiausiu būdu – per malonumą

(1)

Sau ir kitiems įrodžiusi, kad gali būti sėkminga, Lina Gulbinaitė visgi laiminga nesijautė. Kažko trūko.

Lina Gulbinaitė – moteris, kuriai gyvenimą į kitą kokybės lygmenį padėjo pakelti saviugdos praktikos. Išpildžiusi visuomenės primestus lūkesčius: baigusi mokslus, sukūrusi verslą, ištekėjusi, susilaukusi vaiko kažin kodėl laiminga nesijautė.


Tik pajutusi tikrą santykį su savimi ir kūnu moteris išmoko gyventi besijausdama taip, kaip kažkada tik svajojo. Ir išties – Lina spinduliuoja moterišką žavesį, jos veidą nuolat puošia šypsena, o nuo jos sklindanti šiluma pakylėja ir kitus. Savo energija ji dalijasi vesdama ir integruotas kūno judesio praktikas. Šiame interviu moteris atvirai dalijasi jai sunkiausio gyvenimo laikotarpio – skyrybų su vyru – akimirkomis, kurias šiandien vadina dovana.


Lina, kada pradėjote vesti integruotas kūno judesio praktikas? Kaip pati atradote šias vidines transformacijas skatinančias veiklas? Kokius virsmus jos sukėlė Jumyse?


Į santykį su žmonėmis per kūną pradėjau keliauti prieš kelerius metus. Atradau šį vidinį žadintuvą laikotarpiu, kada dauguma moterų patiria virsmus. Apie 30-uosius gyvenimo metus arba gimus pirmajam vaikeliui pradedama stipriai busti – ieškoti savęs savyje, kituose, knygose, seminaruose, praktikose. O kas ieško, tas randa.


Mano kelionė į savęs kaip moters pažinimą ir priėmimą visa apimtimi prasidėjo kiek anksčiau, dar studijų laiku, įvairiuose seminaruose per protą: kaip būti laimingai, moteriškai, kaip tvarkytis santykiuose, kaip tapti finansiškai laisva ir dar daug kaip gyventi... Ir, kadangi buvau pavyzdinga mokinė, visų mokytojų nurodymus ir namų darbus įvykdžiau su kaupu. Taip įgijau tikrai daug žinių, kurias pritaikiau savo gyvenime, tik kažin ar tapau laimingesnė, nes visgi vien savo mąstymo suvokimas, elgsenos modeliavimas vien protu man ryškaus virsmo neatnešė. Na taip, tapau finansiškai laisva, nukeliavau ten, kur norėjau, ištekėjau, susilaukiau vaikelio ir išsipildė visas kažkada sumodeliuotas svajonių planas, sau ir kitiems įrodžiau – galiu būti sėkminga. Bet kažko trūko. O trūko santykio su savimi, savo istorija, savo kūnu. Ne iš proto, o iš jausmo.


Nors pati šoku nuo penkerių, tačiau transformaciniame kontakte su kūnu susitikau tik palyginus neseniai – kuomet viename iš seminarų, nukreipus vidinį žvilgsnį į pojūčius, pradėjau girdėti kūno kalbą. Ir ta kalba, deja, nebuvo man labai patogi ar priimtina. Nes ji, visų pirma, nemeluoja ir pasako tai, kas buvo laikyta paslaptyje nuo pačios savęs galbūt daugelį metų. Taip ir prasidėjo tikrasis susitikimas su savimi: nauji mokytojai, praktikos, studijos – visa, kas susiję su kūnu.


Tai buvo (ir vis dar yra) be galo įdomus procesas. Po truputį prabudo ilgus metus užgniaužtas jausmų spektras – nuo tikrai gąsdinančių iki palaimingų. Viso šio proceso metu keičiausi pati – pajutau savyje moterį, mergaitę, mamą, dukrą, anūkę, mylimąją, mylinčiąją, draugę ir dar daug kitų vaidmenų. Per kūną pajutau savo tikrumą. Atradau kūrybą, kuri moteriai yra kaip gyvybės šaltinis, kaip vanduo. Tuos pačius dalykus pradėjau vertinti kita kokybe – save kaip vertybę, santykį su šeima ir kiekvienu žmogumi, kuris ateina/ išeina, kaip Visatos dovaną ar pamoką, kiekvieną išgyvenimą išmokau išjausti, išbūti, priimti ir paleisti, taip leisdama energijai tekėti, o seniems, atgyventiems dalykams išeiti, užleidžiant vietą naujiems. Išmokau neužstrigti taip vadinamoje nesėkmėje, paversdama ją sėkme.



Asmeninio albumo nuotr.



Pasiekėte balansą tiek asmeniniame, tiek profesiniame kelyje. Man rodos, kai kurios moterys, bandančios suprasti moteriškumo sampratą, pasiklydo manydamos, kad uždirbti pinigus – ne moterų reikalas. Ar finansinė laisvė ir moteriškumas suderinama?


Nieko nėra pastoviau už laikinumą – šiandien jaučiu balansą, ryt galiu jau jo nejausti. Taip, šiandien esu dėkinga Visatai už tai, ką turiu, jaučiu ir kuo gyvenu, pavadinkime tai balansu. O moterys visokios – vienai tikrasis moteriškumas, t.y. kada ji jaučiasi savo vietoje, – auginti vaikus ir būti tik mamos, šeimininkės rolėje, kitoms būtina išgyventi visas roles, kad pajustų savyje įvairiapusę moterį. Taip ir su pinigais – vienos svajonė gyventi vyro aprūpintai, kitos – žūtbūt uždirbti pačiai. Nėra vieno modelio, kaip nėra lygiai tokios pat moters. Ir tai, ir tai yra gerai. Svarbu, kiek moteris pati jaučiasi kokybiškai.


Taip, tiesa, dalies moterų svajonių planas tegul vyras manimi pasirūpina. Tik tuomet galioja labai paprasta taisyklė – leisk sau būti tokia, kuria vyras norėtų pasirūpinti. Ir koks paradoksas, kad ta moteris jau tikrai žinos, kaip uždirbami pinigai, turės aukštą savivertę, bus save realizuojanti ir įdomi. O tuomet išsipildo svajonių planas su pridėtine verte – mano finansai man, jo – mums (juokiasi).


Ar suderinama finansinė laisvė ir moteriškumas? Taip taip ir dar kartą taip. Moteriška energija – didžiulė jėga, kuri pritraukia pinigus pačiu gražiausiu būdu – per malonumą. Ir tai ne apie tai, ką pagalvojote (juokiasi). Jei moteris savo energijoje – džiaugsme, lengvume, kontakte su savo kūnu, jausmais, taikoje su savimi, – ji vibruoja. Šalia jos traukte traukia būti kitą stiprią energiją – pinigus. Kiek ji atvira juos priimti, – kitas klausimas. Kai kurios moterys pasąmoningai turi programų aš neverta, pinigai nešvaru ir kitus blokus, išmoktus vaikystėje ir pasąmoningai prisimenamus.


Taigi, ką galiu dėl savęs padaryti, kad vibruočiau visa jėga tuo, dėl ko esu šioje Žemėje? Kas ta moteris, kuri gyvena manyje? Ir kaip įdomu, kaip susiję tai, ką turiu viduje, su tuo, kas yra išorėje – materija.



Asmeninio albumo nuotr.



Jūs pati vystote verslą prekybos srityje. Tai kiek toliau nuo kūno judesio praktikų, kurias vedate. Ar visapusiškumas – irgi moteriška savybė?


Jei nebūtų mano kūno, nebūtų ir verslo. Jei aš nesirūpinčiau savo vidiniais namais, negalėčiau kokybiškai rūpintis ir išoriniais. Mano veikla tiesiogiai susijusi su kūno judesiu. Kuo geriau jaučiuosi viduje, tuo geresni rezultatai išorėje, tuo didesnis efektyvumas. Prekyba, analitinis mąstymas mane įžemina, jaučiu tvirtą pagrindą po kojomis, tarsi per judesį jausčiau savo šaknis. Tuo tarpu per šokį, dvasines praktikas patinka paskraidyti, leisti reikštis emociniam fonui. Tai ir yra visapusiškumas. In ir Jan – subalansuotos moters savybė.


Mes daug kalbame apie tai, kokia esate šiandien. O kokia buvote anksčiau prieš virsmus? Kas Jus paskatino ieškoti savęs?


Prisimenu tamsų, be spalvų periodą. Ir jei anksčiau stebėjausi, kodėl žmonės, prieš tapdami mokytojais, įkvėpėjais, turi viduje numirti, kad vėl atgimtų, dabar suprantu, kad visą tą laikotarpį aš pati gyvenau tarsi mirusi, be emocijų.


Kas nutiko tuo metu?


Skyrybos su vyru. Mane taip pramušė, aš tiek daug verkdavau… Naktimis prabusdavau, pasipildavo ašaros, kad net stodavo kvėpavimas. Nesupratau, kas su manimi vyksta. Pradėjau ieškoti atsakymų, ką tokiu būdu kūnas man nori pasakyti. Taip atsirado mokytojai, praktikos, seminarai.


Mama pasakodavo, kad gyvenau laimingą vaikystę. Tačiau aš jos neprisiminiau. Kūnas buvo užblokavęs prisiminimus. Vienos meditacijos metu mokytojui padedant kūnas pradėjo valytis.


Kai man buvo 8 mėn., tėvai išsiskyrė. Vėliau iš mano gyvenimo pasitraukė patėvis. Matyt, man buvo taip skaudu, kad sąmonė prisiminimus nustūmė į pasąmonę. Taigi per skyrybas pradėjo kilti vyriškos linijos patirčių istorija. Tik iki galo išjautusi skausmą galėjau jį paleisti. Ir tuomet įkvėpiau gyvybės.


Kodėl Jums buvo taip sunku, kai išsiskyrėte?


Buvo sužadintas atstūmimo klausimas. Nors skyrybas iniciavau pati, jaučiausi palikta. Manyje pabudo vaikas, kuris taip pat jautėsi vaikystėje išėjus tėčiui ir patėviui. Ir visgi turėjau rasti savyje jėgų, nes jaučiau, jog turiu akis į akį susitikti su savo baimėmis, kad iš jų išssilaisvinčiau ir tapčiau laiminga. Dabar su buvusiu vyru mes puikiai sutariame.


Nejautėte kaltės dėl to, kad vaikas augs nepilnoje šeimoje?


Šiandien jis auga dviejose pilnose, jį mylinčiose šeimose. Turi dvejus namus. Jis apdovanotas meile bei šalia esančiais žmonėmis, ir nesvarbu, kad ne visi jie susiję kraujo ryšiais. Svarbiausia, kiek meilės vaikas gauna. Jam gera matyti laimingus mamą ir tėtį, stiprius moters ir vyro santykio pavyzdžius, kurio mes su buvusiu vyru negalėjome jam parodyti būdami poroje.


O kaltės jausmas? Aš jo apskritai neturiu – visuomenė išmoko jį jausti. Ir kas pasakė, kokios yra gyvenimo taisyklės, ypač, manosios. Kaip aš sakau: Leiskit man daryti savas klaidas ir iš jų mokytis.



Asmeninio albumo nuotr.



Kaip manote, kiek dabartinis gyvenimas priklauso nuo to, kokia pati buvote anksčiau tokia, kokia buvote, ir kiek nuo vyro, kuris buvo ar yra dabar su Jumis?


Labai daug priklauso.


Jeigu tiek daug priklauso nuo moters, tai gal nesvarbu, koks vyras yra šalia?


Vyras šalia moters yra toks, kuris ją atitinka. T.y., tarsi nebyliai sako: Aš esu toks, kaip tu save pati vertini. Jei gauni vyro dėmesio tik švenčių proga, vertėtų savęs paklausti, kiek pati save apdovanoji meile. Jei moteris nori vyru finansiškai pasirūpinti, daugiau už jį uždirba arba viską kontroliuoja, tuomet klausimas, ar tik ne vyro batuose ji stovi.


Ir nenuostabu, kad toks santykis nebus pilnavertis, harmoningas. Tol, kol moteris neatsistos į savo vietą – moters rolę. Aš pati tame kelyje daug kaidų pridariau (praktiškai visas čia išvardytas) ir visos jos tam, kad suprasčiau, kas iš tiesų yra moteris.


Šiandien leidžiu skleistis savo moteriškai prigimčiai ir mano santykis su vyru nuostabus.


Ar pykstatės?


O taip, kartais net labai.


Dėl ko dažniausiai?


Dėl mano emocijų. Aš kaip degtukas. Būna, kad jokie emocinio intelekto valdymo patarimai nesuveikia. Nespėju laiku patylėti ir sutirštinu spalvas.


Jam sunkiai sekasi priimti Jūsų emocijas?


Anksčiau sunkiau sekėsi, dabar matau, kiek jis paaugo. Ypač esant tam tikrai Mėnulio fazei ar vieno iš moteriško ciklo metu vyrui ypač tenka tvarkytis (juokiasi). Pasipykstam ir vėl gražiai bendraujam.


Ir žinote, nors šiandien šalia manęs tobulas vyras, nebeturiu iliuzijų, jog tai santykis visam gyvenimui. Aš nežinau, kas gali nutikti mano ar jo kelyje. Visatos keliai nežinomi. Galiu tik dėkoti iš visos širdies už tai, ką turiu šiandien.


Esame patys atsakingi už savo augimą. Būna, kad vienas šeimoje auga, o kitas lieka ten, kur yra. Kai moteris praauga vyrą, jai natūraliai norisi tokio, kuris ją vestų (kalbu ne apie santuoką, nors ir apie ją). Tokia gamtiška prigimtis.


Suprantu, kad santykyje su šiuo vyru džiaugiatės tuo, jog jis laiko finansinę atsakomybę. O kuris kurį veda dvasiniame kelyje?


Vyras taip pat skaito knygas, taiko teoriją praktiškai, kartas nuo karto nueina į mokymus. Tačiau aš labiau domiuosi dvasiniu pasauliu, o jis – žemiškuoju pradu.



Asmeninio albumo nuotr.



Džiaugtis pilnatve šeimoje, galimybe pilnai realizuoti savo potencialą, būti neribojamai finansinių išteklių, dažnai keliauti į svečias šalis – tikslai, kurių siekia dažna moteris. Ką daryti, kad galėtum sau leisti nuolat keliauti į norimas šalis?


Turėti gerą vyrą. Juokauju. Taip mane dažnai mato žmonės. Aaaa, ji šoka, o vyras už viską moka. Mažai kas žino, jog vystau verslą, nes pavardės skirtingos – verslo erdvėje vartoju vieną, kūno judesio praktikose – kitą. Taip jau atsitiko, kad socialinė erdvė mane pažįsta kaip Gulbinaitę.


Taigi ką daryti, kad galėtum leisti sau keliauti? Visų pirma taip norėti, kad visu kūnu ir siela tuo vibruotum. Ankstyvoje jaunystėje mano žiūrimiausias TV kanalas buvo Travel. Matyt, įaugo į kraują ir kelionės iš ekrano persikėlė į realybę. Iš tiesų tikrieji norai daro stebuklus, o kai juos įsodini į kūną, belieka mėgautis vaisiais.


Kaip įsodinti juos į kūną?


Taip, kaip sodini sėklą į žemę – juk nekyla klausimas, ar išdygs. Jei laistysi ir sudarysi palankias sąlygas, tikrai išdygs. Taip ir su noru – leisti sau jį išjausti, tarsi tame jau būtum. Pajusti palaimą, džiaugsmą, pilnatvę... Leisti sau išgyventi noro išsipildymo būseną. Be baimės, kad nepavyks. Nes jei kūnas vibruoja baime, tai tikrai nesuderinama su palankios dirvos sąlygomis. Patariu užrašyti, išsakyti norą – kiekvienas žodis taip pat turi energiją. Leisti sau patikėti, kad esu verta savo norų. Ir jie pildosi pačiu tinkamiausiu būdu ir metu.


Kaip atrodo įprasta Jūsų diena? Ką daryti, kad kiekviena diena būtų tokia, jog vakare atsigulus į lovą galėtum pasakyti: Buvo nuostabi diena?


Įprasta? Kai jau diena pasidaro įprasta, susizgrimbu, ką darau blogai (juokiasi). Man svarbu, kad nesijausčiau kaip Švilpiko dienoje, kai vakar buvo beveik taip pat kaip šiandien. Ką tikrai darau savo dienoje – skiriu dėmesio kūnui. Mėgstu jį palepinti kad ir trumpu judesiu, šilta vonia, savimasažu, kvapais. Tik būdama namie esu tikrai savimi.


Dar kasdien skaitau sūnui pasaką, tik ne tą pačią, ir tikrai kasryt pusryčiauju su abiem savo vyrais (vyru Mariumi ir sūnumi Tauru). Visa kita mažiau svarbu.


O nuostabi diena būna tuomet, kai ją praleidžiu prasmingai – kokybiškame santykyje su savimi, šeima, realizuoju save, kažko naujo išmokstu ir kažkuo pasidalinu su kitais.


Nekorektiškas klausimas: ar planuojate daugiau vaikų?


Žmogus planuoja, Dievas juokiasi.


Pamenu, kai gimus Taurui aplinkiniai linkėdavo susilaukti pametinukų – vienu metu vieną vargą atvargti, - atsakydavau: Noriu auginti vaikus ne iš vargo, o iš malonumo. Tai tiesa, ir tik pajutusi visa siela ir kūnu, jog atėjo tas laikas, paprašysiu Dievo stebuklo. Vaikui noriu duoti pati būdama pilna, ne pervargusi ir nuvargusi. Tik tuomet jis gali augti kokybiškai.



Asmeninio albumo nuotr.



Kokios moterys ateina pas Jus į vedamas praktikas? Ko jos ieško ir tikisi?


Į mano vedamas praktikas ateina pačios nuostabiausios moterys. Kartais darau užsiėmimus, kai laukiami ir vyrai, jie juk irgi žmonės, turintys jausmus ir dažnai labai jautrūs, o vyriškos energijos proveržis duoda užsiėmimui daugiau jėgos.


O moterys neturi amžiaus ribų – nuo paauglės mergaitės iki senolės, kuri turi viduje tiek daug gyvybės bei trokšta leisti jai tekėti. Ateina tikros moterys, tokios, kokios yra – skirtingų būsenų, nuotaikų, skirtinguose gyvenimo etapuose, su savomis istorijomis ir patirtimis, kurios išrašytos jų kūnuose, judesiuose, raukšlelėse, balsuose.


Ir norai jų skirtingi – vienos nori save išgirsti, suprasti, kitos – pasveikti, susitvarkyti santykį su savimi, artimaisiais, paleisti skaudulius, išgyvenimus, išssivalyti, atrasti moterį savyje, džiaugsmą, energiją, seksualumą, vidinę ramybę…Tų vidinių užsakymų daug, o priemonė labai paprasta – pasikalbėti su kūnu.


Dalis fizinių susirgimų – psichosomatinės kilmės. Tai reiškinys, kai psichologiniai poveikiai sukelia ligas. Saviugdos praktikų ieško žmonės, bandantys surasti metodus, būdus, galinčius padėti rasti gyvenime balansą. Ar matote virsmus gyvenimuose moterų, kurios lanko Jūsų praktikas?


Manau, virsmas prasideda nuo patikėjimo, jog esu pati atsakinga už savo mintis, pasirinkimus, veiksmus, reakcijas ir visa, ką patiria mano kūnas, vienaip ar kitaip pati susikūriau. Tuomet labai palengvėja, pagreitėja problemos sprendimas. Jei mano rankose – atsakomybė, tuomet mano rankose ir galimybė tai pakeisti. Turiu labai stiprų pavyzdį, kaip moteris išsigydė vėžį, nors gydytojai prognozavo gyventi du mėnesius. Ji intensyviai dirbo su kūnu, savo kūno istorijomis bei mintimis – valėsi, degino pyktį, nuoskaudas, suvokė atsakomybę už savo gyvybę ir kiekviena savo kūno ląstele nusprendė gyventi. Ir gyvena viškai sveika.


Taigi taip, ryškiai matau transformacijas moterų gyvenimuose. Jei moteris savęs negirdi, anksčiau ar vėliau suserga. Siela kenčia, kenčia ir kūnas. Protą galima apgauti – pakentėsiu, taip visi daro, taip man patogiau, bet sielos neapgausi.


Kaip manot, ar kiekviena gimusi mergaitė jau yra tobulai moteriška, tik augant yra paveikiama šeimos, visuomenės, ir praranda dalį ryšio su savimi? Kaip auginti mergaitę, kad taip nenutiktų?


Manau, taip. Jei jau gimė mergaitė – ji yra tobula. Tiek daug iš jos – mergaitės, mes, moterys, turime pasimokyti. Mergaitė savyje turi tiek gyvybės, laukiniškumo, gaivališkumo, prigimtinės moters išminties, kuriuos po truputį jos šeima uždarinėja, nes ir patys buvo auklėjami taip savo tėvų. Ir iš tos laukinės sielos užauga savimi nepasitikinti, plastmasinė, besišypsanti (geriausiu atveju) lėlė. Kodėl savimi nepasitikinti? Todėl, kad nesąmoningai atstumtas jos vidinis pasaulis pačių brangiausių jai žmonių. Ar ji mokės mylėti save? Jei pasiseks, išmoks. Jei ne – nugyvens tą savo dovanoto žemiško gyvenimo laiką puse kojos.


Kita vertus, dar sėdėdami ant debesėlio, matyt, neatstitiktinai pasirenkame būtent tuos du pagrindinius veikėjus savo žemiškai kelionei – mamytę ir tėvelį. Jei gimtume tobuloje šeimoje su tobulu auklėjimu ir visas gyvenimas klostytųsi kaip iš vadovėlio – tai ko jame ir besimokytume?

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis