Kulinarai, gaivinantys lietuviškos virtuvės tradicijas, teigia, kad tikrasis mūsų paveldas yra įvairūs žvėrienos patiekalai, patiekiami su miško gėrybių, tarkim, bruknių, spanguolių ar grybų, padažu. Tik kaip Lietuvos giriose rasti tiek laukinių žvėrių ir paukščių, kad galėtume jais pavaišinti visus atvykėlius ir pramisti patys? Neskubėkime traukti lanko ir strėlių: pasirodo, ir žvėrienos patiekalai vargu ar gali pretenduoti į tipiško lietuviško valgio pozicijas. Nebent norime svečius pavaišinti tuo, ką valgė pirmykštės, kailiais kūną dengusios lietuvių gentys. Jei mums rūpi atkurti tai, ką valgė protėviai istorinio klestėjimo laikotarpiu, vertėtų perskaityti archeologo, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docento dr. Rimvydo Laužiko knygą „Istorinė Lietuvos virtuvė. Maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ (leidykla „Briedis“).

Žvėrys – laukinių maistas

Kalbama, esą vienas arabų išminčius į klausimą, kiek kartų ir kokį maistą turi valgyti žmogus, kad būtų sveikas ir ilgai gyventų, atsakė: „Turtingas tegul valgo tada, kai nori, ir tai, ką nori, o neturtingas – tada, kai turi, ir tai, ką turi.“ Viena neteisingų mūsų lietuviškos virtuvės stereotipų priežasčių yra ta, kad iki šiol buvome linkę priskirti jai tai, ką valgė ne kažin kokias pasirinkimo galimybes turintys valstiečiai, nors iš tikrųjų maisto gamybą menu paverčia valdovai ir didikai, galintys valgyti tai, ką nori. O norėdavo mūsų kilmingieji protėviai dažniausiai mėsos. Populiariausi buvo jautienos, taip pat avienos, paukštienos, ožkienos, kiaulienos, kartais – arklienos patiekalai. Gamtoje surinktas maistas – tik ūkiškai silpniau išsivysčiusiuose regionuose. Įdomu kodėl? Juk nušauti girioje žvėrį buvo gerokai paprasčiau, nei jį užauginti.

„Tikrai, gamtinio maisto, iki atsirado žemdirbystė ir gyvulininkystė, mūsų krašte buvo per akis, – sako R. Laužikas. – Žmonių palyginti nedaug, o žvėrių, paukščių, žuvų – pilnos girios, upės ir ežerai. Ir didelių pastangų, kad pasirūpintum tokiu maistu, nereikėjo – keli vyrai nudobia briedį, ir visas kaimas tris dienas sočiai valgo, tada vėl dairosi, ką nudobti. Žemdirbystė ir gyvulininkystė reikalavo nuolatinio darbo, derlius dėl primityvių žemės dirbimo metodų, prasto dirvožemio, permainingo klimato buvo gana menkas, jo neužtekdavo. Taigi kyla natūralus klausimas, kodėl žmonės vis dėlto atsisakė maisto iš gamtos ir ėmė jį auginti? Viena egzotiška teorija – esą grūdus žmogus ėmė auginti norėdamas iki soties atsigerti alaus, bet tiesa veikiausiai yra ta, kad žemdirbystės produktai buvo ir socialinio statuso ženklas.“

Ne veltui sakoma, kad esi tai, ką valgai. „Jei valgai laukinių gyvūnų mėsą ir tai, kas auga laukuose bei pievose, tai ir pats esi laukinis. Jei augini grūdus ar laikai naminius gyvulius, vadinasi, priklausai aukštesniam sluoksniui, – sako R. Laužikas. – LDK laikais medžioklė jau laikyta pramoga, o ne maisto gavimo būdu, žvėrienos patiekalais vaišintasi labiau dėl egzotikos. Tai liudija kad ir toks faktas – vienoje Radvilų virėjo knygoje patiekalų iš laukinių paukščių ir žvėrių mėsos receptų buvo vos 4 iš 300. Suprantama, kodėl jautiena vertinta labiau nei kiauliena – juk jautį užauginti sunkiau, jautienos savikaina didesnė, be to, jis – kilmingumo simbolis. Dzeusas pagrobė Europą pasivertęs jaučiu, bet ne kiaule.“

Veikiausiai klystame ir tvirtindami, kad senovėje plačiai taikytos tokios mėsos paruošimo technologijos kaip vytinimas, rūkymas, sūdymas. „Joms reikia nemažai druskos, o ši buvo brangi. Tad rūkytais mėsos gaminiais mėgavosi tikrai ne kiekvienas viduramžių lietuvis, – teigia R. Laužikas. – Iš mėsiškų patiekalų lietuviškais galime laikyti virtos, keptos, troškintos mėsos (ypač jautienos) patiekalus, tarkime zrazus. Beje, neturėtume šio pavadinimo keisti nei suktinukais, nei muštinukais, nes pirmieji zrazai labiau priminė troškinį iš įvairių mėsos gabalų ir kepenų, o jo kilmė tiesiogiai siejama su Radvilomis – neva svečiai, paragavę šio patiekalo, žavėjosi, kėlė tostus ir šaukė: „Už Radvilas!“ (lenk. „Za Radziwillow!“)

Kas yra kieno?

Paklaustas, kokį patiekalą galėtume laikyti išskirtinai lietuvišku, šalies kulinarinį paveldą tyrinėjantis istorikas R. Laužikas šypteli. „Kalbėdami apie architektūrą kažkodėl natūraliai suvokiame, kad Šv. Onos bažnyčia yra mūsų kultūros paveldo dalis, nors ir žinome, kad gotika – ne lietuvių išradimas, – sako jis. – Bet kai kalbame apie valgius, labai norime rasti ką nors tokio, ko nebūtų jokiose kitose pasaulio virtuvėse. Tai neįmanoma. Tautiškai grynos kultūros nėra nė vienoje pasaulio šalyje. Be to, tame pačiame regione paprastai auga panašūs augalai ir gyvūnai, tad ir iš jų paruošti patiekalai yra panašūs. Kultūros ir idėjų istorijoje tai vadinama paraleliniais išradimais. Imkime, kad ir barščius. Neretai vadiname juos ukrainietiškais, bet tokią pat sriubą virė ir lietuviai, ir daugybė kitų tautų.“

Beje, šiam produktui savo knygoje R. Laužikas skiria itin daug dėmesio. Kulinarinio paveldo tyrėjas pabrėžia, kad senieji barščiai virti ne iš burokų lapų, o iš laukinių plačialapių augalų, panašių į nuodinguosius Sosnovskio barščius. Vėliau barščiais, batviniais vadintos visos lapinių augalų (burokėlių lapų, rūgštynių, špinatų ir kt.) sriubos. Kadangi žaliavos šiam patiekalui gaminti nestigo, barščiai ilgai buvo dažnas valgis ir ant valstiečių, ir ant didikų stalo. Spėti patiekalų kilmę tiksliausia turbūt pagal tai, iš kokios šalies paplito jiems gaminti naudojama žaliava. Tarkim, bulvių patiekalų šaknų geriausia ieškoti Vokietijoje, o miltinių – tuose kraštuose, iš kur pas mus atkeliavo javai. Taigi koldūnai, kibinai mūsų krašte atsirado nuo Juodosios jūros pakrančių kartu su rusėniškų žemių užkariavimu ir į Lietuvą atvežtais karaimais bei totoriais. Iš ten pat – ir balandėliai. Kai kurie miltiniai patiekalai galėjo atkeliauti iš Italijos XVI a. kartu su Žygimanto Senojo žmona itale Bona Sforza. R. Laužikas daro prielaidą, kad mūsų skryliai, liaudiškai vadinami lazankėmis, yra ne kas kita kaip itališkos lazanijos giminaičiai.

„Kita vertus, suploti ir apvirti miltinį blyną didelio proto nereikia. Tai lietuviai galėjo susiprasti padaryti ir nematę lazanijos“, – sako mokslininkas. Panašiai ir su duona, blynais – idėja miltinę tešlą paskrudinti ant karšto paviršiaus vienu metu galėjo gimti daugelyje šalių. Beje, prancūzai, ko gero, nustebtų ir gal net gerokai pasipiktintų sužinoję, kad prie jų pasididžiavimo kruasanų kūrimo esame savotiškai prisidėję ir mes. Teigiama, kad pirmasis jų Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jonui Sobieskiui pusryčiams iškepė toks Jerzys Kulczyckis – po to, kai Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė, kariaudama su Osmanų imperija, laimėjo mūšį prie Vienos. Šių pusmėnulio formos sluoksniuotos tešlos pyragėlių minėtas kepėjas iškepė siekdamas pašiepti turkų religiją. Iš Vienos kepiniai pasiekė Paryžių ir paplito visoje Europoje kruasanų pavadinimu.

Maisto pasirinkimą ir jo ruošimo būdus neretai diktuoti paprasčiausia būtinybė. „Kodėl Šiaurės Italija yra laikoma sūrių šalimi, o lietuviai turi tik tą vieną baltą varškės sūrį, nors sąlygos auginti karves abiejose šalyse panašios? Dauguma italų netoleruoja laktozės ir negali vartoti šviežio pieno. Vienintelis būdas išsaugoti šį naudingą produktą – jį fermentuoti. Dauguma lietuvių laktozę toleruoja. Kam vargti gaminant sūrius, jei kone kasdien gali atsigerti šviežio pieno? – atskleidžia R. Laužikas. – Arba kodėl Lietuvos tautiniu paveldu laikoma ruginė, o ne kvietinė duona? Nederlingose žemėse paprastai auginami rugiai, nes čia jie dera kur kas geriau nei kviečiai. Lietuvos valstybė kūrėsi kaip tik tokių žemių regione (tarp Varėnos ir Molėtų). Tai ir lėmė lietuvių genties, iš kurios kilo ir Lietuvos didieji kunigaikščiai, maitinimosi įpročius. Susikūrus valstybei, valdovų mityba tapo sektinu pavyzdžiu kitiems.“

XV–XVII a. mes tikrai geriau nei daugelis kitų šalių žmonių maistui gaminti mokėjome panaudoti gamtos gėrybes: uogas, grybus, gėlavandenes žuvis. Tą tradiciją taip pat lėmė skurdas nederlingose žemėse. Nenuostabu, kad geriausiai miško gėrybes iki šiol moka ruošti dzūkai. Derlingesnių Suvalkijos, Šiaurės ir Vidurio Lietuvos regionų gyventojai kur kas dažniau galėjo sau leisti valgyti naminių gyvulių mėsą, gerų kvietinių miltų patiekalus, gerti pieną, tad laukinės gamtos dovanomis pernelyg nesižavėjo. Vis dėlto keista, kodėl žuvų patiekalų tradicijos į mūsų virtuvę atkeliavo ne iš pajūrio? „Jūra lietuviams visada buvo svetima, bauginanti ir nesuprantama. Jie ilgai negalėjo įvertinti šito didelio sūraus vandens telkinio duodamos naudos, – atsako R. Laužikas. – Vienu metu galėjome prieiti net prie dviejų jūrų, tačiau nematėme reikalo nei statyti uostų, nei turėti laivyną. Taigi ir jūrinės žuvys lietuviams netapo tokiu svarbiu kasdieniu patiekalu kaip, tarkim, prie Viduržemio jūros gyvenantiems žmonėms. Mūsų kultūra formavosi miškų krašte, kuriame netrūko upių, ežerų, o juose – įvairių žuvų. Ir, beje, visai neprastų: lydekų, lašišų, eršketų ar ungurių.“

Skaniai, riebiai ir daug

Nors LDK plėtėsi į rytus, mūsų virtuvei didesnę įtaką darė Vakarų šalys. Tai, pasak R. Laužiko, visai suprantama, nes nuo pat valstybės atsiradimo buvome katalikiškosios Vakarų kultūros erdvėje. Iš Vakarų Europos plito stiprios gotikos, Renesanso, baroko idėjos, o kartu – ir kulinarinės tradicijos. „LDK laikais darėme nemenką poveikį kulinarinei Maskvos kunigaikštystės kultūrai. Rusijos receptų knygose galime rasti nemažai patiekalų, kuriuos jie laiko lietuviškais“, – teigia istorikas. Mes iš rusų virtuvės daugiausia dalykų perėmėme sovietmečiu, kai tapome šios valstybės periferija.

Gotikos laikotarpiu (XIV–XV a.) kunigaikščių pietūs išsiskyrė gėrimų ir patiekalų (daugiausia mėsiškų) gausa bei jų riebumu. Žmonių puotose būdavo tiek daug, kad maistą į stalą kartais tiekdavo ant žirgų raiti jo išnešiotojai. Panašūs įpročiai egzistavo ilgai. Net tokie mėgėjai skaniai pavalgyti kaip prancūzai XVII a. stebėjosi, jog lietuviai „turi blogą paprotį sėdėti prie stalo nuo pietų iki vidurnakčio ir nieko daugiau nedaryti, tik valgyti ir gerti“. Tiesą sakant, ne kažin kuo dauguma lietuviškų švenčių skiriasi ir dabar...

Turto ir gerovės ženklas senojoje, ypač baroko, virtuvėje buvo riebumas – tiek žmogaus, tiek maisto. Pavyzdžiui, iš kiaulienos produktų labiausiai vertinti taukai, lašiniai. Jų gabaliukų gausiai prismaigstydavo į sausoką jautieną ar kalakutieną. Aliejus – tais laikais jau spaustas linų sėmenų, kanapių, aguonų – laikytas labiau tinkamu pasninko laikotarpiu.

Renesanso epochoje daugumoje Europos šalių paplitusi sveikesnio ir saikingesnio maisto tradicija, daugiau šviežių žolelių, daržovių Lietuvoje, deja, ne itin prigijo. Užtat pertekliumi stulbinęs barokas mums taip patiko, kad jo nesugebėjo išstumti nei su klasicizmu plitusi prancūzų virtuvė, nei vėliau madingos sveiko maisto idėjos. „Lengvesniam maistui įsigalėti trukdo ir šaltokas mūsų klimatas, ir mūsų temperamentas – juo esame artimesni italams, ispanams, graikams, – pastebi R. Laužikas. – Gotika, barokas, katalikybė yra emocija, o Renesansas, klasicizmas, protestantizmas – protas. Esame labiau emocingi nei racionalūs, tad ir mūsų virtuvei didesnį poveikį darė emocingų epochų tradicijos.“

Barokui būdingas noras pasipuikuoti lėmė ir ypatingą dvaro virtuvės patiekalų puošnumą. Per puotas ant stalo netrūkdavo iškeptų ir plunksnomis vėl aptaisytų gulbių, povų, didžiulių keptų laivų su įvairiu įdaru. Vienam patiekalui stengtasi suteikti kelis skonius: rūgštumą, sūrumą ir saldumą, tad net mėsos valgiai gausiai saldinti. O druskos ir prieskonių į daugybę patiekalų būdavo pridėta tiek, kad iš kitų šalių atvykę prie sveikesnio maisto įpratę svečiai kąsnio negalėdavo nuryti.

Žolė – gyvuliams

Nors šių laikų mitybos specialistai primygtinai rekomenduoja valgyti kuo daugiau daržovių ir vaisių, šie produktai vis dar gana svetimi lietuvių skrandžiui. Tūkstančius metų apsieidavome be jų, ir tai suprantama – natūralioje gamtoje neaugo nei kopūstai, nei burokai, nei agurkai, tik uogos, grybai ir rūgščios lapinės žolės. 1253 m. Petro Dusburgiečio kronikoje užfiksuota, ką prūsai kalbėjo matydami vokiečius valgant kopūstus: „Be to, ir valgo jie žolę nelyginant arkliai ir mulai, tai kas gi jiems įstengs atsispirti, jeigu jie ir pievose be vargo gali susirasti maisto.“

Daržovės ir kultūriniai vaisiai pirmiausia pasirodė ant didikų stalo. XIII–XIV a. sandūroje iš Livonijos mus pasiekė pirktinės ropės, ridikai, svogūnai, kopūstai, šiek tiek burokų ir česnakų. Kadangi Lietuvoje augo tik laukiniai vaismedžiai, ypatingu desertu tapo sukultūrintų kriaušių, slyvų, trešnių vaisiai. Jogailai patiko agurkai – šie pasiekė mus per bizantiškąją kultūrą veikiausiai kartu su totoriais, bet valgė juos ne kaip garnyrą prie mėsos, o kaip desertą, kartais – su medumi. Drąsiai vaišinkite šiuo valgiu kitataučius, nes panašu, kad tai yra tikra mūsų paveldo dalis.

Karalienės Bonos Sforzos laikais pradėti vartoti iki tol negirdėtas alyvuogių aliejus, statinėmis gabentos šviežios ir sūdytos austrės, midų vis dažniau keitė vynas. Pagaliau nustota mėsą gardinti cukrumi. Bene didžiausias pokytis XVI –XVIII a. – ant didikų stalų gausėjantis daržovių ir vaisių asortimentas. Tarkim, figas net šiais laikais sudėtinga gabenti ir išlaikyti šviežias, bet Radvilų valgiaraštyje jų netrūko. Pasirodo, dauguma šiltamėgių augalų auginti specialiose oranžerijose ar vadinamuosiuose itališkuose daržuose.

Štai kokie augalai 1623 m. augo Vilniuje, netoli dabartinės Tilto gatvės, Elžbietos Sofijos Radvilienės oranžerijoje ir šalia esančiame darže: skiepytos obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios, vynmedžiai, figos, graikiniai riešutmedžiai, bulvės, artišokai, šparagai, salotinės sultenės, gražgarstės, melionai, burokai, itališki svogūnėliai, cikorijos, įvairios prieskoninės žolelės ir kt. Skiepyti medeliai tais laikais buvo tokie vertingi, kad už vieno jų sunaikinimą tekdavo mokėti 12 karvių vertės baudą! Tiesa, paprastiems žmonėms dauguma šių daržovių, pasak R. Laužiko, įprastu valgiu tapo tik tarpukariu (XX a. pirmoje pusėje). Gal tik bulvės turtingesniuose ūkiuose išplito kiek anksčiau (XIX a. viduryje). Beje, šios laikytos prasčiokų maistu – mat pigios ir sočios. Turbūt retas lietuvis įtaria, kad mūsų taip mėgstamų tarkuotų bulvių valgių kilmė yra pusiau vokiška, pusiau žydiška. Plokštainis, cepelinai, vėdarai – gana pigus būdas greitai prikimšti skrandį, tad šie patiekalai itin dažnai ruošti žydų valdomose pakelės užeigose: smuklėse ir karčemose. O receptus žydai atsivežė iš Vokietijos – šalies, kurioje bulvių auginta bene daugiausia.

Laimei, net tada, kai bandyta nubrėžti griežtesnę ribą tarp laukinio ir naminio maisto, lietuvių didikai nesibodėjo jų maišyti, greta brangių atvežtinių prieskonių vartojo ir lietuviškus: krienus, kadagių uogas, čiobrelius, mėtas, kmynus ir kt. Tai padėjo atsirasti kai kuriems lietuviškiems patiekalams, pavyzdžiui, Tiškevičiaus koldūnams (šiuose vietoj mėsos – grybų įdaras); žuvims arba vištienai su krienais; barščiams su silke ir pan. Iš senųjų laikų – ir valgiais nukrauto stalo tradicija. Nors daugelyje šalių naujas patiekalas atnešamas tik nunešus prieš tai valgytą, Lietuvoje tebėra madinga užkandžių ant stalo turėti visada.

Deja, daugumos senųjų gurmaniškų tradicijų mums išlaikyti nepavyko. Tai lėmė daug veiksnių. „XIX a. pabaigoje, kai buvo kuriama Lietuvos valstybė, turėjome atsirinkti tai, kas yra tipiškai lietuviška. O lietuviška buvo tai, kas nėra lenkiška, – aiškina istorikas R. Laužikas. – Tarkim, Lenkijoje labiau vyravo bajoriškoji kultūra, o mes pamatu pasirinkome valstietiškąją, lenkai rėmėsi katalikybe, o mes – pagonybe. Sustiprinti šią ideologiją padėjo ir sovietmetis, kai valstietiškumas ir katalikybės kritika buvo priimtini dalykai. Tad atsisakėme dvaro, miesto, kitataučių Lietuvos piliečių sukurtos kultūros ir likome prie valstietiškos virtuvės.“ Vis dėlto R. Laužikas viliasi, kad ta kultūra, įskaitant ir maisto gaminimą, bus atrasta iš naujo, atgims, nes atsiranda vis daugiau žmonių, kuriems rūpi ne tik prikimšti skrandį, bet ir patirti valgymo malonumą.

RECEPTAI

Sriubos diena

Autentiški lietuviškų patiekalų receptai iš Rimvydo Laužiko knygos „Istorinė Lietuvos virtuvė“.

S. Czernieckio citrininiai barščiai

Reikės:

200 g lapinių daržovių (burokėlių lapų, špinatų, mangoldų ar rūgštynių);
2 kiaušinių trynių;
1 l vištienos arba petražolių sultinio;
50 g sviesto;
1 citrinos sulčių;
druskos, juodųjų pipirų.

Autentiškas receptas. Kiaušinių trynius sumaišykite su sviestu, įspauskite citrinos sulčių ir viską sudėkite į sultinį. Sukrėskite supjaustytus barščius ir gerai išvirtus patiekite.

Patarimai, kaip gaminti. Šių barščių pagrindą sudaro vištienos arba petražolių sultinys. Jei petražolių sultinį virsite pagal barokinį receptą, litre vandens reikės išvirti didelę saują smulkintų petražolių ir sudėti visą sviestą. Jei norite valgyti šiuolaikiškiau, petražolių ir sviesto nepadauginkite. Su sviestu ištrintus trynius ir citrinos sultis pilkite į ataušintą sultinį. Tada sudėkite lapus, statykite ant viryklės ir virkite, kol sutirštės.

Lietuviški barščiai

Reikės:

200 g lapinių daržovių (burokėlių lapų, špinatų, mangoldų ar rūgštynių);
ruginės duonos riekės plutos;
150 g mėsos (geriausia kiaulienos, bet tinka ir kita);
50 g grietinės;
druskos, juodųjų pipirų.

Autentiškas receptas. Barščių lapus sudėkite į medinį dubenį, įmeskite kelias pluteles ruginės duonos ir keletą dienų paslėgę rauginkite. Nedideliame kiekyje vandens virkite mėsą. Kai ji išvirs, įpilkite raugintų barščių, įdėkite druskos, pipirų ir patiekite. Galima balinti grietine.

Patarimai, kaip gaminti. Nors ši sriuba būdavo verdama iš barščių lapų, geriau pievose jų neieškokite, nes galite supainioti su nuodingaisiais Sosnovskio barščiais. Raugdami lapus, rūgščiai atspariame inde patrinkite juos grūstuvu, kad išsiskirtų sultys, ir paslėkite taip, kad skystis apsemtų lapus, kitaip jie ne rūgs, o pus. Šis rauginimo procesas, priklausomai nuo patalpos temperatūros, trunka 2–4 dienas. Prieš patiekdami į stalą, sriubą pakaitinkite, kad barščiai nebūtų šalti.

Radvilų virėjo pieniška sriuba su sūriu

Reikės:

100 g balto varškės sūrio;
1 svogūno;
1 l pieno;
6 kiaušinių trynių;
druskos.

Autentiškas receptas. Sūrį ir svogūnus supjaustykite gabalėliais, išmaišykite. Ant gautos masės užpilkite pieną ir pavirinkite. 6 kiaušinių trynius išplakite ir supilkite į paruoštą pieną. Įberkite druskos ir pavirkite, kad sriuba sutirštėtų.

Patarimai, kaip gaminti. Ši sriuba skirta aukštesnio statuso virtuvei, verdama su pienu, o ne su vandeniu. Beje, kad plaktų trynių nesutrauktų, stipriai maišydami pilkite juos į praaušintą pieną. Tada sriubą kiek pakaitinkite, kol sutirštės.

S. Czernieckio barščiai su silke

Reikės:

200 g lapinių daržovių (burokėlių lapų, špinatų, mangoldų ar rūgštynių);
1 silkės filė;
20 ml citrinų sulčių;
žiupsnelio kmynų, migdolų riešutų.

Autentiškas receptas. Puode paruoškite specialų skystį iš citrinų sulčių, sudėkite barščius, mirkytą silkę, įberkite kmynų. Išvirkite ir patiekite. Galite užberti trintų migdolų.

Patarimai, kaip gaminti. Šie barščiai buvo skirti pasninkui, nes patiekiami su silke, o balinami ne grietine, bet trintais migdolais. Verdami su vandeniu, sumaišytu su citrinų sultimis (galima vietoj jų dėti citrinų rūgšties pagal skonį). Silkė turi būti sūdyta, o ne marinuota. Migdolus trinkite taip, kad išskirtų į pieną panašų skystį, ir iškart dėkite į sriubą. Galima ir nebalinti.