Šv. Velykų stalo receptai – ant šimtmečio stalo

Šiemet visi renginiai skirti Lietuvos atkūrimo šimtmečiui, tad vadovaujantis tautodailininkų rekomendacijomis, pabandyta atkurti pasiturinčių valstiečių velykinį stalą prieš maždaug šimtmetį.

Publicistas Aidas Puklevičius pastebi, kad nusikėlę 100 metų atgal pamatytume, kad mieste tuokart Velykos nebuvo itin didelė šventė, mat miestai buvo okupuoti vokiečių, juose gausiai gyveno rusai ir žydai.

Užtat kaime Velykas šventė visi, joms labai ruošdavosi. Žmonės laukdavo šios Prisikėlimo šventės, laukdavo gamtos nubudimo.

Organizmo valymą giria ir šių dienų specialistai

Vilniaus etninės kultūros centro vyriausioji koordinatorė Marija Liugienė, pasakodama apie pasiturinčių valstiečių Velykas prieš maždaug šimtmetį, apibendrino, jog žmonių mitybą tuo metu daugiausia apibrėždavo šie veiksniai: žemės ūkio darbų cikliškumas, religinis kalendorius, tam laikmečiui būdingas nepriteklius ir vedybos.

Marija Liugienė
Marija Liugienė
Organizatorių nuotr.

„Žmonės valgydavo tai, ką užsiaugindavo savo ūkyje, pagal sezonus. Laikėsi pasninko advento ar gavėnios laikotarpiu. Dėl to per šventes norėdavo stalą nukrauti mėsa ir iš peties atsivalgyti už visą pasninko laikotarpį. O tam, ką dėdavo ant stalų, įtakos turėdavo net ir vedybos – santuokos su lenkais, čekais, rusais, vengrais ar gausi Žemaitijoje gyvenanti žydų bendruomenė. Taip pat iš prancūzų į rusų, o vėliau – ir į lietuvių kalbą verstos pirmosios kulinarinės knygos. Visa tai diktavo madas ir šeimininkių pasirenkamus receptus“, – pasakoja p. M. Liugienė.

Septynias savaites iki Velykų žmonės pasninkaudavo, o nuo Didžiojo ketvirtadienio laikėsi juodo pasninko, kai nevalgydavo nieko arba tik duonos su vandeniu. Įdomu tai, kad šiuolaikiniai mitybos specialistai gerai vertina šitokį mitybos būdą, kai tam tikru laikotarpiu atsisakoma kai kurių produktų. Organizmo valymui padėdavo ir pavasarinė sula.

Velykų rytui – šventintas margutis

Stengdavosi, kad Velykų stalas būtų gausus, būtinai ant jo dėdavo keptą kiaulienos kumpį, velykinę bobą „Babka“, ir, žinoma, svarbiausią patiekalą – margučius. Stalą dabindavo amžinai žaliuojančiu augalu, nes buvo tikima, kad jis turi ypatingų ir gynybinių galių. Štai taip atrodė pasiturinčio valstiečio šv. Velykų stalas.

Organizatorių nuotr.

Manoma, kad kiaušinių marginimo paprotys atėjęs iš protėvių, siekiant pagerbti pavasarį sugrįžtančius paukščius, kurie atnešdavo ne tik šilumą, gamtos atgimimą, bet ir išsigelbėjimą nuo bado – kiaušinius. Pirmasis kiaušinis būdavo dažomas raudona - aukos – spalva, išmarginamas paukščio pėdutėmis bei saulės motyvais ir paaukojamas.

Kiaušiniai būdavo dažomi svogūnų lukštais, alksnio žieve, vaikai margindavo vašku, vyrai skutinėdavo ir gražiausius nešdavo į Bažnyčią pašventinti. Po ryto mišių visi skubėdavo kuo greičiau grįžti namo ir sėsti prie švenčių stalo. Manyta, kad kuo anksčiau atsisėsi prie stalo ir kuo greičiau pavalgysi, tuo sparčiau bus ūkio darbai nudirbami.

Pirmąjį šventintą margutį motina padalindavo į tiek dalių, kiek prie stalo sėdėdavo žmonių – kiekvienam po dalelę.

M. Liugienė prisiminė seną paprotį: sakyta, kad jei kada nors gyvenime pasiklystama - miške, mieste ar kokią dilemą sprendžiant, reikia nusiraminti ir atminti, su kuo pirmuoju sudaužtas margutis. Tai atminus ir kelią randamas, ir problemą išsprendžiama.

Pirmą Velykų dieną nebuvo priimta kaimynų lankyti, tačiau antrąją vaikai eidavo kiaušiniauti, o kaimo bernai eidavo per kaimynų trobas, dainuodavo ir reikalaudavo kiaušinių bei pyragų. Šių vizitų itin laukdavo mergos, pasiruošusios visokių gėrybių bernams. Po Velykų prasidėdavo piršlybų metas.

Per Velykas būdavo pakabinamos sūpuoklės - vaikai ir jaunuoliai supdavosi iki pat Atvelykio – kad linai geri užaugtų.

Ant šventinio stalo – ir egzotiniai patiekalai

Visai kitokia situacija yra šiandien, sako „Maximos“ komercijos vadovė Vilma Drulienė. Šiandieninių žmonių mitybos įpročius lemia kitokie veiksniai: visiška pasirinkimo laisvė, kelionės ir informacija apie svečius kraštus, jų tradicijas, taip pat žmonių rūpinimasis sveikata ir sąmoningumas.

Vilma Drulienė
Vilma Drulienė
Organizatorių nuotr.

„Žmonės kasdien gali rasti parduotuvėse visko, ko tik nori, tad per šventes norima švenčių šventės – kažkuo nustebinti save ir savo svečius, išragauti kažką naujo, gurmaniško ar net egzotiško. Jau nieko nebestebina ant stalų kaimyninių Europos šalių virtuvių patiekalai – prancūziška čiabata, kruasanai ar graikiškos alyvuogės, alyvuogių aliejaus padažai. Idėjų žvalgomasi į Azijos, pietų Amerikos ir kitų žemynų virtuves, naudojami nesunkiai randami egzotiniai prieskoniai. Visa tai nori ar nenori daro įtaką tradicinės mūsų virtuvės receptams“, – pasakoja V. Drulienė.

Organizatorių nuotr.

Populiarėja maisto produktai be glitimo, laktozės, be pridėtinio cukraus ar druskos, su papildomomis gerosiomis bakterijomis, vitaminais, veganiški patiekalai ir panašiai.

„Kaip manote, ar po 100 metų dažysime margučius?“ – M. Liugienės ir V. Drulienės sunerimęs paklausė A. Puklevičius. Pašnekovės tuo nesuabejojo.

Organizatorių nuotr.

Velykų stalui išleis daugiau

Nepaisant daugybės skirtumų, yra ir nemažai velykinio stalo panašumų anuomet ir šiandien, teigia V. Drulienė. Dauguma maisto Velykų stalui šeimininkės gamina pačios ir stengiasi pagaminti kažką tradicinio – kiaulienos, paukštienos ar veršienos kepsnį. Žinoma, dažo margučius, ant stalo nemažai deda patiekalų iš pieno produktų.

Organizatorių nuotr.

Anuomet šventiniam stalui buvo ruošiamasi bent gerą pusmetį: gyvuliai skerdžiami dažniausiai rudenį, jų mėsa sūdoma ar rūkoma, džiovinami sūriai, raugiamos daržovės, malami „šventiniai“, „balti“, miltai, kad per Velykas būtų iš ko iškepti šventinio pyrago ir paruošti kitų tradicinių patiekalų.

Šiandieninės šeimininkės vertina šviežią maistą, dėl to dauguma apsiperka likus porai dienų iki Velykų ir dalį patiekalų šventiniam stalui perka jau pagamintus. Apklausa rodo, kad pernai šventiniam Velykų stalui šeima skyrė 50-100 eurų. Šiemet, ši suma bus 7,6 procento didesnė.

Vis tik ne gausiai nukrautas stalas, o bendravimas, pabuvimas su artimaisiais, atsikvėpimas nuo lėkimo ir galimybė pabūti su savo mylimais žmonėmis, yra tikroji šventė – štai tokių Velykų ir palinkėjo A. Puklevičius.

Organizatorių nuotr.

Ant šimtmečio stalo buvusių patiekalų receptai

Mozūrėliai

Skanus mozūrėlis. Pusę svaro sviesto ištrinti iki baltumo, pridėti (visą laiką maišant) pusę svaro cukraus, 6 trynius ir pusę svaro miltų. Gerai išmaišyti, pridėti ¼ svaro karčiųjų ir ¼ svaro saldžiųjų sugrūstų migdolų ir 6 baltymų putelę.

Pleckai

Mielinis pleckas su obuoliais arba slyvomis. Iškočiok iki piršto storio kokią nors su mielėmis maišytą tešlą (geriausiai tą, iš kurios yra daromi sausainiai), apvadžiok ją kraštais iš tos pačios tešlos, padėk ant sviestu išteptos skardos, ir ant to plysko sudėk supjaustytas be kaulelių slyvas, be žievės supjaustytus obuolių ritinėlius (vienus ir kitus reikia dėti laiptais, tai yra, antrąjį užkeisti ant pusės pirmojo ir t. t. Imk du arba tris trynius, suplak šviežios rūgščios grietinės torieliuje ir apliek tuo obuolius arba slyvas, o pagalios ir vyšnias ir įstatyk į krosnį pusvalandžiui laiko.

Kimštas keptas kalakutas

Keptas kalakutas prikimštas. Sutaisytą kalakutą reikia pakabinti keletai dienų šaltoj vietoj, prikimšti gužį į vidų ir kepti ant maustyklos ar skardoje. Kimšalas daroma šitaip: išvirinti kepenas, smulkiai supiaustyti, apsūdyti ir suminkyti su piene išmirkytu pyragu, indėti 3 trynius, 2 kiaušiniu, šaukštą sviesto, inberti smulkių vinuogių, pipirų, truputį cukraus, sumaišyti viską sykiu ir kimšti kalakutą. Antraip kimšalas daroma šitaip: ištrinti šaukštą sviesto su maltu džiovėsiu, inkulti keturis kiaušinius, maišant praskiesti su pienu, gerai išminkyti; inberti smulkaus cukraus, smulkių vinuogių ir prikimšti kalakutą.

Boba

Babka su romu. Paimti ½ stiklinės šilto pieno, įdėti 50 gramų mielių, išmaišyti pieną, pridėti kelius šaukštus miltų, kad tešla būtų kaip blynams, ir išmaišius pastatyti, kad pasikeltų. Kai pasikels, gerai lyžele išplakti, įdėti druskos, įpilti 12 kiaušinių, ištrintų iki baltumo su stikline cukraus. Gerai išmaišius kiaušinius, pridėti apie svarą miltų, kad tešla būtų neperskysta, pusę svaro gerai ištrinto sviesto, pusę šaukščiuko druskos ir sutarkuotą citrinos žievę. Gerai išminkius pastatyti šiltoj vietoj, kad dar kartą pasikeltų. Kai antrą kartą gerai pasikels, dar kartą gerai išminkyti, išplakti ir sudėti į paruoštas formas, pastatyti vėl šiltoj vietoj, kad pasikeltų. Kai pakils iki ¾ formos, pastatyti į krosnį valandai. Atskirai paimti pusę stiklinės cukraus, stiklinę vandens ir 3 šaukštus romo, gerai išmaišyti. Išėmus iš krosnies babkas, padėti ant pailgo pusdubenio ir ataušinus užpilti paruoštu sirupu vieną šoną, paskui apvertus ant kito, užpilti ir kitą ir taip kelis kartus vartyti, kad babka sugertų visą sirupą. Po to pastatyti ant lėkštės, paklotos gražiai iškarpytu popieriu.

Keptas kumpis

Pamerk kumpį ant nakties arba ant visos paros, numazgok karštu vandeniu, trindama sėlenomis, nuplauk, nušluostyk, padėk ant iškočiotos duonos minkštimo, uždenk kitu tokiu sulipink sandariai, paberk miltų ir kepink įkaitintoje, kaip duonai krosnyje, per dvi—tris valandas. Atimk duoną, nulupk odelę, kol šilta, pabarstyk smulkiu cukrumi ir cinamonu ir įstumk į krosnį, kad cukrus paraudonuotų. Teip pritaisytas kumpis bus sultingas, trapus ir gardus.

Veršio kepsnys

Veršienos kumpis (5–7 kg), 200 g sviesto ar šviežių lašiniukų, stiklinė grietinės, 3-5 morkos, kvapniųjų pipirų, cukraus, druskos. Veršiena nuplaunama, nušluostoma, išimami kaulai. Kumpis supjaustomas į 2–3 gabalus. Malti kvapnieji pipirai, cukrus ir druska sumaišoma ir šiuo mišiniu įtrinama veršiena ir prismaigstoma lašiniukų. Lašiniai supjaustomi 3 cm ilgio ir 1 cm pločio juostelėmis ir, įpjovus peiliu raumenį, įkišama į įpjovą. Vietoje lašiniukų į įpjovą galima dėti po gabaliuką sviesto. Prismaigstyta veršiena kuo stipriau susukama ir surišama virvute. Taip paruošta veršiena 2–3 paras laikoma šaltai. Paskui į keptuvą sudedamos pusiau išilgai perpjautos morkos, o ant jų dedama veršiena. Mėsa aptepama grietine, į keptuvą įpilama nedaug vandens, uždengus kepama karštoje krosnyje apie pusantros valandos. Jei mėsa apsitraukė gelsva plėvele, patepama grietine arba sviestu. Kas dešimt minučių palaistoma susikaupusiu skysčiu. Mėsa iškepus, jei aštriu peiliu persmeigus storiausią kepsnio vietą pasirodo šviesios sultys. Iškepusi veršiena esti rausva. Veršieną galima valgyti ir karštą ir šaltą.

Šokoladinis tortas

Šokolado tortas. Dėjimas: dvylika kiaušinių, cukraus pusantros stiklinės, truputis cinamono, citrinos žievės, šokalado pusantros stiklinės, maltos duonos du-tris šaukštai, sviesto pnsė šaukšt. Sutrink iki pabalant dvyliką trynių su arbatiniu puodeliuku cukraus, įberk truputį cinamono ir citrinos žievės, įdėk arbatinį puodeliuką trinto šokolado, džiovintos pikliavotos duonos, miltų porą šaukštų, pagalios įdėk putelę iš dvylikos baltymų, perdek į kvarmą, išteptą sviestu ir iškepk. Kaip iškeps, apliek šokoladiniu liukru ir padžiovink.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis