Profesorė N. Drazdienė: labiausiai stebina, kad kalbant apie gimdymus namuose, niekas nekalba apie vaikelį. Moterys mato tik save...

Iš žurnalo archyvo.
N. Drazdienė: „Štai jauna nėščia moteris su apnuogintu pilvu žingsniuoja į Lady Gagos koncertą. Ar vaikelis nori į tokį pasirodymą? Manau, kad tikrai ne. Kita mama su mėnesio kūdikiu išsiruošia į prekybos centrą praleisti dienos. Pažindo ir toliau gastroliuoja. Kas tai? Tai – moterų egoizmas, galbūt susijęs su kokiomis nors nerealizuotomis ambicijomis.“

10 klausimų 2000-ųjų Metų Moteriai Nijolei Drazdienei.

Žinoma gydytoja, profesorė Nijolė Drazdienė Metų Moterimi buvo išrinkta už profesionalumą ir išskirtinį dėmesį į pasaulį ateinančiai naujai gyvybei. Jos vadovaujamame Neonatologijos centre daroma viskas, kad neišnešioti ar sergantys naujagimiai kuo greičiau pasivytų tuos, kuriems lengviau pasisekė pradėti gyvenimą.

1. 2002-aisiais Prezidentas Valdas Adamkus už nuopelnus Lietuvai įteikė Jums Gedimino ordiną. O kokios reikšmės Jums turėjo prieš tai suteiktas Metų Moters titulas ir kaip į tai reagavo medikų bendruomenė?

Metų Moters vardas tikrai paliko ryškų prisiminimą. Vertinu tą apdovanojimą, įvairiomis progomis įsisegu tada gautą segę. Buvo labai netikėta – juk dirbi nelaukdamas, kad kas nors tave pastebės, apdovanos. Straipsnį apie mane tada rengusi „Moters“ žurnalistė tik po pokalbio, jau išeidama, kaip kokią paslaptį pasakė, koks titulas manęs laukia. Smagiausia buvo tai, kad mano darbą pastebėjo ne tik medikai – po šventinės ceremonijos sulaukiau daugybės buvusių pacientų sveikinimų, kai kurie užsuko ir į ligoninę. Džiaugėsi ne tik mano šeima, bet ir kolegos. Labiausiai dėl to, kad apdovanotas medikas. Juk paprastai tokiuose rinkimuose laimi aktyvios visuomenininkės, viešumoje matomos moterys. O gydytojo profesija yra tyli.

Shutterstock nuotr.
2. Tačiau šis darbas yra labai sunkus ir atsakingas. Ar niekada nesigailėjote pasukusi šiuo keliu?

Niekada. Būna labai sunkių dienų, didžiulių netekčių, bet tikrai niekada nesigailėjau dėl savo pasirinkimo. Man atrodo, kitur aš ir netikčiau. Vidurinėje mokykloje mokiausi lengvai, visi dalykai gerai sekėsi, todėl gan ilgai nežinojau, kuo noriu būti užaugusi. Kiek prisimenu, tėvas visad sakė, kad tapsiu balerina, o mama – kad daktarė. Baigdama mokyklą rimtai svarsčiau apie filologiją, bet atvažiavau į Vilnių ir... spontaniškai nunešiau dokumentus į mediciną. Mamos įtaka visgi buvo stipri. Iš karto apsisprendžiau tapti vaikų gydytoja. Baigusi pediatriją, patekau dirbti su naujagimiais. Man atrodo, kad su suaugusiaisiais net nemokėčiau, nors bendrauti su mamomis sekasi gerai. Negaliu paaiškinti, kodėl taip atrodo, tiesiog yra toks vidinis jausmas.

Mūsų profesija turi tam tikrų subtilybių. Kartais mane, jau nuėjusią netrumpą profesinio gyvenimo kelią, klausia, kas labiausiai liūdina. Turiu pasakyti, kad anksčiau viskas buvo kiek kitaip. Ne todėl, kad buvome jaunesni, o todėl kad vyravo kitoks požiūris į gydytojus. Dabar sakoma, kad mes teikiame paslaugą. Gal tai ir nėra blogai, tačiau mediko darbas – ne tik paslauga. Gydytojas neretai stovi šalia, kai žmogus ateina į šį pasaulį ir kai jį palieka, taigi mediko profesija turi savo paslaptį. Čia nepakanka išsilavinimo, žinių. Reikia ir tam tikrų vidinių dalykų – sunkiai apčiuopiamų, nematerialių, neįvardijamų. Suformuotas požiūris į gydytojus, slaugytojus (man tas žodis irgi nelabai patinka, daug gražiau „medicinos sesutė“) kaip į paslaugų teikėjus yra pernelyg paprastas, banalus. Viskas tarsi įvertinta, apskaičiuota, surašyta popieriuose, bet iš tikrųjų kai kurių šios profesijos subtilybių neįmanoma sukišti į jokį algoritmą ar standartą.

Stengiamės perduoti studentams suvokimą, kad gydytojai nėra paslaugų teikėjai. Mokymo sistema dabar tokia, kad vaikai daug rašo, bet mažai atsakinėja žodžiu. Studentai – irgi. Techninių profesijų atstovams šis principas galbūt tinka, bet medikams reikia mokėti bendrauti, kalbėtis. Technologijų amžiuje jutiminiai dalykai ypač svarbūs, ir jokia technika negali jų pakeisti.

Gydytoją Nijolę Drazdienę sveikina teatrologės Metų Moters Rūtos Vanagaitės ir aktoriaus Vlado Bagdono sūnus Juozapas
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)

3. Neonatologija – labai trapi medicinos sritis. Kaip susitvarkydavote su emocijomis, kai pralaimėdavote negaliai ar mirčiai?

Jaunam specialistui kaip tik lengviau suvaldyti nesėkmės jausmą. Bet kokiu atveju esi ne vienas: šalia – tavo mokytojai, kolegos, galų gale turi namus, šeimą. Nors jai taip pat ne viską gali pasakoti... Priprasti prie tokių nesėkmių neįmanoma, tačiau patirtis leidžia geriau suvokti savo galimybių ribas. Kol esi jaunas gydytojas, galvoji, kad viską gali, kad viskas pavyks, jei dirbsi. Kuo toliau, tuo labiau įsitikini, kad pajėgi ne viską, kad įveikti kai kurių dalykų tiesiog negali, ir tikriausiai niekada negalės net mokslas.

Kita vertus, kuo daugiau sulaukiame mokslo atradimų, tuo daugiau ir galimybių įgyjame. Tik ir čia esama sąlygiškumo: kartais naujos galimybės gelbėja, o kartais – tik pratęsia gyvybės siūlą. Mums pats vaikelis turi padėti – priimti tai, ką darome, kad jį išgelbėtume, bet gamta yra sutvarkiusi taip, kad mažylis pagalbos kartais nepriima. Gali atsigulti kryžiumi, o rezultato vis tiek nebus. Skaudu prisiminti atvejus, kai vaikai išeidavo, kad ir kaip stengdavomės juos išlaikyti. Guodžia tik tai, kad šiandienė netekčių statistika nuo ankstesnių laikų skiriasi kaip diena ir naktis.

Metų Moterys žurnalistė Algimanta Žukauskienė (kairėje) ir režisierė Janina Lapinskaitė (viduryje) bei jos vyras režisierius Algimantas Puipa – vieni ištikimiausių šios šventės dalyvių
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
4. Nuolat kritikuojama, kad, gelbstint gyvybę, kuri natūralios atrankos sąlygomis niekaip neišliktų, bloginamas žmonijos genetinis fondas, silpninamas imuninis atsparumas. Ką į tai atsakytumėte?

Tokių kalbų visada buvo ir yra. Kai prieš dvidešimt metų pradėjome gelbėti mažylius, kurių svoris nesiekia tūkstančio gramų, priešininkų turėjome ir tarp eilinių kolegų, ir tarp vadovų. Tokie teiginiai skamba, iki oponentai patys susiduria su šia bėda. O tada jau prašo daryti viską, kad tik vaikas išgyventų.

Tokia kritika yra ciniška. Pagalvokime: argi mano gyvenimo vertė vien todėl, kad pragyvenau šešiasdešimt metų, yra didesnė nei to, kuris dar tik gimė? Juk nepagydoma liga susirgusį didžiąją gyvenimo dalį nugyvenusį žmogų gydome iš paskutiniųjų, tai kodėl gamtos atrankai turėtume palikti naujagimį?

Tikimybė, kad neišnešioti vaikai išgyvens, nėra šimtaprocentinė, o kad išgyvens neišnešioti, turintys sveikatos sutrikimų, palyginti su išnešiotais, – didesnė. Tik juk tikslios tikimybės nežinome! Jei nieko nedarysime, jei netaikysime to, ką mokame, gali atsitikti taip, kad neišnešiotas vaikelis išgyvens, tačiau sveikatos sutrikimai bus labai dideli.

Manau, šie klausimai yra visuomenės brandos reikalas. Ir mūsų darbe jie nuolat kyla. Kaskart tenka ieškoti atsakymo. Beje, iki šiol niekas Lietuvoje nepralenkė Raselės. Ji gimė tik 450 g – perpus mažiau, nei turėjo sverti. Dabar mergaitei – 12 metų, ji sėkmingai auga, yra šauni, su gražiomis kasomis, lengvai bendraujanti. Nori būti daktarė. Mudvi vis pasimatome.

5. Visada šypsotės, atrodote tikras ramybės įsikūnijimas. Nejaugi niekada nesate trinktelėjusi kumščiu ar bent jau pakėlusi balso?

Visko pasitaiko, juk esu ne šventoji – tik paprastas žmogus. Būna, susierzinu – ir darbe, ir namie. Kumščiu į stalą netrankau, nerėkauju, paprastai nutylu, tačiau blogų emocijų, piktumo nelaikau. Tai galioja ir bendraujant su konfliktiškais, negeranoriškais žmonėmis. Jų elgesio nepamirštu, bet po kurio laiko vėl galiu su jais normaliai bendrauti.

6. Pastaruoju metu Lietuvoje netyla ginčai dėl gimdymo namuose. Kokia yra Jūsų nuomonė?
Mane labiausiai stebina tai, kad niekas nekalba apie patį vaikelį, apie tai, kaip jaučiasi jis. Moterys mato tik save: daktarai ligoninėje pikti, ten labai blogai ir t. t. O ar mažylis nori, kad mama gimdytų jį namuose be profesionalios priežiūros? Ar jis jaučiasi saugus?

Štai jauna nėščia moteris su apnuogintu pilvu žingsniuoja į Lady Gagos koncertą. Ar vaikelis nori į tokį pasirodymą? Manau, kad tikrai ne. Kita mama su mėnesio kūdikiu išsiruošia į prekybos centrą praleisti dienos. Pažindo ir toliau gastroliuoja. Kas tai? Tai – moterų egoizmas, galbūt susijęs su kokiomis nors nerealizuotomis ambicijomis. Ji pati sau neabejotinai yra asmenybė, bet nešiodama įsčiose kūdikį, gimdydama, maitindama pirmiausia turi galvoti apie jo savijautą, norus ir saugumą.

Taip, gali būti, kad mes, gydytojai, norime matyti save geresnius, nei iš tikrųjų esame. Kita vertus, dirbu šį darbą jau keturiasdešimt metų ir galiu drąsiai teigti, kad dabar gimdymo aplinka labai pasikeitusi. Anksčiau leisdavome gimdyvei eiti prie inkubatoriaus slėpdamiesi nuo viršininkų. Dabar viskas atvira. Gimdykloje ir rožių žiedlapių gali pasibarstyti, ir pan. Negalima nebent žvakių užsidegti, nes tai pavojinga dėl ligoninėje esančios deguonies sistemos. Gimdyk su vyru, mama, seserimi, stovėdama, gulėdama, vonioje – viskas leidžiama. Galima net nesusitikti su kitomis gimdyvėmis ir personalu, šalia gali būti tik tavo šeima, akušerė, o prireikus – gydytojas. Jei per pirmas dvi valandas po gimdymo neišryškėja kokių nors sutrikimų, gali važiuoti namo.

Savaime suprantama, kad nėštumas – ne liga, o natūralus procesas, tačiau gydytojas, būnantis šalia gimstančio vaikelio, labai gerai žino, kokia plona riba yra tarp atėjimo ir išėjimo. Kartais jis turi priimti sprendimą vos per kelias minutes, ir tai – ne gąsdinimas, bet realios situacijos įvertinimas.

Beje, diskusijos dėl gimdymo namuose verda visame pasaulyje. Praėjusiais metais Paryžiuje vyko perinatalinės medicinos kongresas. Vienas pasaulinio garso akušerijos lyderių profesorius Frankas A. Chervenakas skaitė paskaitą būtent apie gimdymą namuose. Jis sakė, kad mes, medikai, neturėtume pasiduoti visuomenės spaudimui. Priešingai – turėtume aiškinti žmonėms apie tokio gimdymo riziką. Juk, kaip sako vienas mano kolega, jei vairuodamas netyčia padarytum avariją ir sužalotum ar užmuštum žmogų, turėtum už tai atsakyti. Namuose gimdančios namuose taip pat turėtų prisiimti atsakomybę už įvykusią nelaimę. Tik ir šįkart pirmiausia galvoju ne apie įstatymą, o apie vaiką. Jei kai kurios moterys plaukioja fantazijose, tai galbūt jų vyrai yra racionalesni ir galėtų paveikti savo žmonas?

Į „Neringos“ restoraną iškilmingai atneštas 2000-ųjų Metų Moters apdovanojimo šventės desertas
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
7. Šeimoje Jūs – vienintelė medikė. Ar negaila, kad daugiau niekas neseka Jūsų pėdomis?

Mano sesers dukra studijuoja pediatriją, yra trečio kurso studentė. Sūnus Andrius pasirinko ekonomikos mokslą – nė iš tolo nenorėjo būti mediku. Gydytojai dažnai prasitaria nenorintys, kad jų vaikai sektų tėvų keliu. O aš labai troškau, kad sūnus būtų gydytojas, ir visada maniau, kad jis tam darbui tiktų. Medicinos studijos labai įdomios. Paskui laukia įdomus darbas, kasdienis tobulėjimas, juk medikas privalo nuolat mokytis.

8. Su vyru fiziku Ramučiu esate kartu nuo mokyklos laikų. Kas lėmė tokį ilgametį ryšį – išskirtinė dvasinė bendrystė, tėvų auklėjimas, o gal moralinis nusiteikimas likti drauge, kad ir kas nutiktų?

Ne, nusiteikimo gyventi kartu bet kokia kaina nebuvo, bet juk sakoma, kad kažkur yra tavo antroji pusė, ir kai tos dvi puselės ateina į vieną vietą ir pasilieka kartu, vadinasi, joms gera. Gera ir kalbant, ir tylint, ir kai iš jaunystės aistros lieka meilė, prisirišimas, atsakomybė.

Metų Moters segė.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
9. Kiek žinau, didžiausias Jūsų hobis yra slidinėjimas. Ar šiemet jau buvote kalnuose?

Taip! Buvome Italijoje kartu su sūnaus šeima. Puikiai sekėsi, džiugino saulė, mėlynas dangus, baltas sniegas ir draugiški kalnai. Mudu su vyru nebelenktyniaujame kalnuose nei su anūkais, nei su sūnumi. Esame lėtesni, bet slidinėjimo malonumo pakanka. Anksčiau turėjau sunkių traumų, bet jos neatmušė noro slidinėti. O kokių nors kitų pomėgių išskirti kaip ir negalėčiau. Vis dėlto nemažai laiko reikia skirti profesijai. Kai jo turiu, mėgstu filmą pažiūrėti, į koncertą nueiti. Visą gyvenimą daug skaičiau, tad jei kur prapuolu, namiškiai žino – ras mane kokiame nors kamputyje su knyga. Mėgstame būti sodyboje – ten galva pailsi geriausiai.

10. Esate labai daug pasiekusi, vertinama, turite laimingą šeimą. Ar dar yra dalykų, kurių Jums trūksta, apie kuriuos svajojate?

Trūksta laiko. Dar labai norėčiau padirbti ir aktyviai pagyventi. Žinau, kad užlipus į kalną reikia pradėti ruoštis nuo jo leistis. Ir daryti tai laiku. Rengiuosi tam, nors nesakau, kad jau riedu žemyn. Juk daug kas priklauso nuo savijautos, ir ji kartais visiškai neatitinka biologinio žmogaus amžiaus. Kita vertus, gal ir nebūtų labai sudėtinga palikti darbą, juk gyvenime gausu kitokių malonumų, kuriais nespėjai pasimėgauti: literatūra, teatras, muzika. Profesinės veiklos, žinoma, pasiilgčiau. Neilgai trukus Santariškėse duris atvers nauja moderni Akušerijos ir ginekologijos klinika. Apie tai daug metų svajojome. Galbūt ten dar būsiu reikalinga, galėsiu pasidalyti su jaunąja medikų karta sukaupta patirtimi?

Nuotrauka – Agnės Gintalaitės. Stilius – Redos Mickevičiūtės. Makiažas – Alinos Silivanovos. Drabužiai – iš parduotuvės „Apranga“

Nuotrauka – Redos Mickevičiūtės ir iš herojaus asmeninio albumo

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis