R. Mikailionytė: pajutusi labai gerą aurą, supratau, kad ši vieta – mano

Festivalio „Mados infekcija“ prodiuserė Renata Mikailionytė sako, kad gyvenime visada reikia klausyti širdies. Renkantis būstą – taip pat. Tada jis tampa jaukia tvirtove – tikraisiais širdies namais.

Viena žinomiausių Lietuvos manekenių, modelių agentūros „Image Group“ bendraturtė, festivalio „Mados infekcija“ prodiuserė Renata Mikailionytė gyvena Vilniaus senamiestyje, už aklinos tvoros esančiame savotiškame kaimelyje su keliais pereinamaisiais kiemais, senais istoriniais pastatais ir garažais – sovietmečio palikimu. Renatos butas yra maždaug prieš šimtą metų statyto triaukščio antrajame aukšte.

Į šį – pirmą nuosavą – būstą moteris atsikraustė prieš maždaug septynerius metus.

Prieš tai ji nuomojosi būstą senamiestyje. Renata pasakoja, kad vieną žvarbų rytą nuvedė dukrą Mariją į mokyklą, o grįždama nusipirko skelbimų laikraštį ir vėl įsitaisė šiltoje lovoje. „Skaitau, kad parduodamas butas. Svarstau, kur tas 4 aukštų namas galėtų būti, ir staiga suvokiu, kad gyvenu tame name, o parduodamas butas – kaimynystėje“, – prisimena komišką istoriją pašnekovė.

Renata pasikliovė jausmais: „Pajutusi labai gerą aurą, supratau, kad ši vieta – mano.“ Moteris dvejojo tik dėl nedidelio būsto ploto. Visgi nusprendė, kad erdvės pojūtį čia kuria 3,7 m aukščio lubos, o gyventi galima vadovaujantis posakiu: „Nors ankštai, bet be pykčių“.

Vaikai dalijasi dviaukšte lova, o mažasis ir dviratuku po butą pasivažinėja

Be to, santykinai mažas būstas atitinka gamtai draugišką šeimininkės gyvenimo būdą: ji išdalija nebedėvimus drabužius, neapsikrauna nebūtinais daiktais, bet ir stengiasi jų nešvaistyti – tik ne iš šykštumo, o kad kuo mažiau kenktų gamtai. Būtent dėl to Renata neišmetė seno sofos dangalo – aptraukė juo minkštasuolį ir suteikė šiam antrą gyvenimą.

Toršeras su vilnoniu gaubtu – originalus ir praktiškas

Renata džiaugiasi praktišku sofos audiniu – tokiu traukiamos ir kino teatrų kėdės

Radikalios permainos

Renata kartu su architekte Nerija Sabaliauskiene iš pagrindų pakeitė 56 kv. m buto patalpų išdėstymą. Buvusios virtuvės vietoje dabar – erdvus vonios kambarys su langu. Čia tilpo vonia, dušo kabina, kriauklė, spintelė, skalbimo ir džiovinimo mašinos.

Mediniai vonios baldai – Vilniaus meistrų darbo

Buto viduryje – bendra virtuvės ir svetainės zona. Iš čia patenkama į du nedidelius kambarius. Viename jų – miegamasis, kitu dalijasi vaikai: tryliktus einanti Marija ir ketverių Justas.

Buto viduryje – bendra virtuvės ir svetainės zona

Renata džiaugiasi, kad pavyko išsaugoti seną girgždantį parketą ir medines virtuvės grindis. Tiesa, šios, pakeitus patalpos paskirtį, tapo vonios grindimis. Nuo sienų nugremžus sovietmečiu madingą kičinį tinką, atsivėrė dekoratyvus senų plytų mūras. Bute buvo įrengtas židinys, bet jį teko perkelti į patogesnę vietą.

Renata sako, kad atvirame ugniakure traškančios malkos ypač džiugina tada, kai oras jau vėsus ir drėgnas, o centrinis šildymas dar neįjungtas. Židinį mėgsta ne tik namiškiai, bet ir dvi katės: Mimi ir Kūčių naktį gimusi jos dukra Pelia.

Renatos augintinė – tikra kačių pasaulio manekenė

„Jos atsigula taip arti, kad pačios įkaista lyg žarijos, ir spigina akis į ugnį“, – šypsosi Renata. (Beje, abi augintinės yra grakščios ir elegantiškos, tarsi būtų kačių pasaulio manekenės.)

Giminės palikimas

„Man namai – jauki tvirtovė. Manau, nereikia skubėti jų įrenginėti: kiekvienas daiktas turi būti šiltas, savas“, – sako Renata. Kurdama interjerą, šeimininkė derino senienas ir moderną. Svetainėje stovi bufetas iš ąžuolo ir riešutmedžio.

Kambarinės vynuogės pavėsyje ilsisi artimųjų fotografijos

Ant židinio atbrailos stovinčioje nuotraukoje – Renatos mama

 

Renata stebisi, kaip, bėgdami nuo rusų, jos seneliai sugebėjo šį baldą iš dvaro išsivežti arklio tempiamu vežimu, nes į jos namus vilko visas pulkelis vyrų. Šeimininkei patinka, kad meistras, restauruodamas bufetą, durelėse paliko kirvio žymes (baldą, neradę rakto, kapodami bandė išplėšti kareiviai).

Virš seno bufeto Renata sukabino nuotraukas artimųjų, kurių jau nebėra (senelių, prosenelių), fotografijas iš tremties Sibire. Tarp kelių branginamų giminės relikvijų – ir medinė rankų darbo siuvimo reikmenų dėžutė, prisukamas močiutės laikrodis su virvute.

Šeimos relikvija

Tikros medžiagos

Medinius vonios baldus suapvalintais kampais, virtuvę, dviaukštę vaikų lovą Renatai pagamino architektės pasiūlyti meistrai broliai Stanislavas ir Marijonas. Nagingi baldžiai turi daug klientų, tad teko palaukti, bet buvo verta. Šiuolaikišką svetainės fotelį šeimininkei prisiėjo atnaujinti, nes jį, galąsdamos nagus, nudraskė katės. Natūralias medžiagas mėgstanti Renata fotelį aptraukė plona antracito spalvos vilna. Panašios spalvos vilnonis gaubtas dengia ir modernų toršerą. „Labai patogu, kai yra mažų vaikų: toks nedūžta“, – rodo šeimininkė.

Iš tamsios vilnos pasiūtame krepšyje Renata laiko židiniui kurti skirtus popierius, malkas.

Židinį mėgsta ne tik namiškiai, bet ir dvi katės: Mimi ir Kūčių naktį gimusi jos dukra Pelia

Lovatiesę miegamajame pašnekovė pasiuvo iš močiutės dzūkės austos, tradiciniais raštais margintos vadinamosios kapos, o svetainės sofą papuošė kitos močiutės, žemaitės, siuvinėtomis pagalvėlėmis.

Miegamojo lovą šildo močiutės lovatiesė, ant sienos kaba draugės paveikslas

Ypatingomis progomis moteris stalą uždengia pastarosios močiutės siuvinėta linine staltiese. Iš nebalinto lietuviško lino Renata pasisiuvo užuolaidas. Švaros ir tvarkos paisanti šeimininkė sako, kad šios yra ir dailios, ir praktiškos: lengvai skalbiamos. „Man patinka nerėžiančios spalvos, neišlaižyti gėlių vazonai“, – teigia pašnekovė.

Sena ir nauja Renata derino ir rinkdamasi buto apšvietimą. Svetainėje ir vonioje pakabino antikvariatuose pirktus masyvius žalvario šviestuvus, o vaikų kambaryje – šiuolaikinio dizaino. Šoninis sienų apšvietimas – santūrus, nekrentantis į akis.

Bute nėra daug paveikslų, nes jiems, pasak šeimininkės, dar neatėjo laikas.

Virtuvę pagamino auksarankiai broliai

Miegamajame kabo geriausios Renatos draugės ir jos dukros Marijos krikšto mamos scenografės Renatos Valčik darbas „Meilė“, vaizduojantis rankomis apglėbtą moters veidą. Virš buto durų kabantis senas kryžius – irgi R. Valčik dovana. (Kur jį kabinti, Renata tarėsi su kaimyne tikybos mokytoja, beje, šešių vaikų mama.)

Gražioji sodininkė

Modelio karjerą baigusi Renata atrado sodininkystę ir landšafto architektūrą. Labiausiai moteris mėgsta kurti lauko gėlynus, bet gėlių netrūksta ir bute: čia yra amarilių, lauramedis, orchidėjų, spygliuotis (vadinamas Kristaus kančia), kitų augalų. Visos buto palangės nustatytos vazonais. Vasarį namuose šeimininkė pradės daiginti įvairius lauko augalus.

Šiemet Vilniaus kolegijoje Renata baigia želdinių ir jų dizaino studijas. Moteris svajoja suprojektuoti ir įrengti rožyną. Tai bus jos baigiamasis studijų darbas ir dovana Vilniui.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis