Projekto autorė – architektė Monika Akromė
Gražiame pušyne ant seno svirno pastatų suprojektuotam namui kelti išties nemaži reikalavimai – buvo svarbu, kad pastatas natūraliai įsilietų į gamtinę aplinką ir nesutrikdytų sklypo grožio. Dėl šios priežasties namą projektavęs architektas Algis Stalgys rinkosi tradicinę žemaičių kraštui būdingą pastato architektūrą, o eksterjerui dekoruoti – natūralias medžiagas. Beje, projektuodamas jis ne kartą pastebėjo nemažai žemaičių kluono ir japonų architektūros bendrumų – tai galima įžvelgti ir pastato eksterjere.
Namą projektavęs architektas Algis Stalgys rinkosi tradicinę žemaičių kraštui būdingą šlaitinę pastato architektūrą, o eksterjerui dekoruoti – natūralias medžiagas.
Žurnalas "Mano namai"
Keičiant namo dalį, kurioje iš pradžių buvo numatytas garažas, į gyvenamąją teko šiek tiek koreguoti fasadą: siauri langai, išdėstyti per namo perimetrą, nebuvo itin praktiški, ypač gyvenant miške, kur ir taip trūksta šviesos, tad interjerą projektavusi architektė Monika Akromė nutarė tris langus padidinti – taip vidinės erdvės tapo šviesesnės, be to, atsivėrė nuostabi miško panorama. Tačiau garažo interjere išvengti nepavyko – pirmojo aukšto grindys liko išklotos klinkerio plytelėmis, bet, anot architektės, tai interjerui suteikė daugiau savitumo ir puikiai pritapo prie bendro natūralių atspalvių kolorito.
„Kad ir kaip pasuktum, viskas gula aplink kertinį fundamentalų interjero objektą – židinį, dekoruotą vario ornamentu, sukurtu pagal tradicinę lietuvišką ornamentiką“, – apie pagrindinį interjero elementą pasakojo architektė.
Žurnalas "Mano namai"
Nors vietoj buvusio garažo įrengtos gyvenamosios patalpos plotas palyginti nedidelis – vos 90 m², o joje įsikūrusi jauna keturių asmenų šeima, interjerą projektavusi architektė nutarė palikti aukštą atvirą šlaitinio namo pastogės erdvę, interjerui suteikiančią išskirtinį didingumo pojūtį. Norėdama funkcionaliai išnaudoti visus įmanomus kampus, Monika turėjo iki smulkmenų apgalvoti namų projektą – kaip erdvę suskirstyti zonomis.
Sofa pasirinkta tokia, kad būtų galima prisėsti iš visų pusių, – baldas stovi patalpos centre, todėl patogu prieiti iš bet kurios vietos.
Žurnalas "Mano namai"
Atviroje pirmojo aukšto patalpoje viskas išrikiuota aplink kertinį objektą – židinį, kuris, anot architektės, „garažo laikais“ buvo nevykusiai įrengta rūkykla.
Atvira lentyna pagaminta pagal septintojo dešimtmečio stilių ir dera prie aukštos to paties laikmečio dizaino komodos, kurią, kaip ir žurnalinį stalą, architektė atsitiktinai rado salone „Retroforma“.
Žurnalas "Mano namai"
Patalpos centre suformuotojoje poilsio zonoje architektė įkomponavo didelę patogią sofą, ant kurios galima prisėsti iš visų pusių, už jos – stilinga septintojo dešimtmečio komoda su aukštomis plonomis kojelėmis – ji padeda vizualiai nubrėžti prieškambario zonos ribas; priešais – to paties laikmečio dizaino žurnalinis staliukas.
Aukštą patalpos erdvę išryškina baigiamieji interjero kompozicijos akcentai – nuo lubų nuleisti du įspūdingi pagal Monikos projektą pagaminti šviestuvai. Jų dizaino idėją architektė parsivežė iš kelionės po Tailandą.
Žurnalas "Mano namai"
Virtuvės zona įrengta bendroje erdvėje su svetaine, ir architektė stengėsi, kad ji būtų kuo mažiau matoma ir kuo toliau nuo poilsio zonos, taigi virtuvė suprojektuota palei akliną sieną iškart už židinio susiformavusioje nedidelėje nišoje. Nenorėdama akcentuoti buitinės šios zonos paskirties, Monika atsisakė tradicinių virtuvės baldų – čia nėra jokių pakabinamųjų spintelių, tik atviros lentynos, o vietoj įprastų durelių pritaikytos praktiškos užuolaidėlės, interjerui suteikiančios žaismingo lengvumo įspūdį ir galimybę keisti jį pagal nuotaiką.
Virtuvėje nėra pakabinamųjų spintelių, tik atviros lentynos, o vietoj įprastų durelių pritaikytos praktiškos užuolaidėlės – jas galima keisti pagal nuotaiką.
Žurnalas "Mano namai"
Apskritas valgomojo stalas įkomponuotas prie didelių langų, kad būtų galima grožėtis vaizdu. Beje, jis pastatytas šiek tiek šone, kad neužstotų vaizdo iš svetainės.
Žurnalas "Mano namai"
Norėdama išvengti tradicinės virtuvės įspūdžio, architektė atsisakė keraminių plytelių ant sienos prie darbastalio. Visuomet ieškanti plytelių alternatyvos šios virtuvės sieną Monika dekoravo vario plokšte. Anot jos, toks „gyvas“, su laiku keičiantis spalvą dekoras pabrėžė interjero gyvybingumo idėją.
Kadangi vieno aukšto name įsikūrusiai šeimai su dviem vaikais erdvės tikrai mažoka, architektei teko paaukoti šiek tiek aukštos palėpės ir suprojektuoti papildomą patalpą. Siekiant, kad tai nesugadintų didingo aukštos pastogės įspūdžio, buvo sumontuota atvira antresolė su lengvo dizaino ažūriniais mediniais turėklais – iš jos matyti visas pirmasis aukštas.
Architektė Monika Akromė įsitikinusi, kad interjeras priklauso nuo jame esančių daiktų: „Kuriant interjerą, smagiausia paruošti gerą foną ir tuomet dėlioti daiktus tik autoriui žinoma tvarka... Geriausia, jei nejuntama, kad čia nagus prikišo interjero specialistas. Namuose turi būti tiesiog jauku!“
Žurnalas "Mano namai"
Papildomoje – antrojo aukšto – erdvėje įrengtas miegamasis kambarys, taip pat numatyta nedidelė darbo zona, kurioje, pasak architektės, yra puikios sąlygos kūrybiniam darbui atlikti, nes per stoglangius matomų pušų viršūnių vaizdas nuteikia raminamai ir padeda susikaupti.
Į antresolę veda mediniai, erdvės neužgožiantys ažūriniai laiptai.
Žurnalas "Mano namai"
Kita vertus, antresolė sudarė galimybę išnaudoti aukštąsias pastato sienas meno darbams eksponuoti, nes architektūrinis namo sprendimas šiuo atveju ne itin tinka. O iš antresolės dideli tapybos darbai, sukabinti ant aukštų sienų pastogėje, puikiai matomi.
Antresolės erdvėje įrengtas miegamasis kambarys, taip pat numatyta nedidelė darbo zona.
Žurnalas "Mano namai"
Medžio apdaila – tiesioginis pataikavimas aplinkai, kurioje pastatytas namas, tačiau, norėdama išvengti dailylenčių įspūdžio, interjerui dekoruoti architektė rinkosi kuo platesnes lentas, derančias ir prie klinkerio grindų, ir prie senų plytų mūro elementų.
Norėdama kuo funkcionaliau ir praktiškiau išnaudoti kiekvieną gyvenamosios erdvės centimetrą, pagalbinėms patalpoms įrengti architektė paliko labai nedaug vietos. Čia teko sprausti vonios kambarį, nediduką tualetą ir ūkinį tamsųjį kambarėlį, kurį šeimininkai pavadino siaubo kambariu.
Šiose patalpose buvo svarbu sukurti paprastą ir praktišką aplinką, ne tik derančią prie bendros koncepcijos, bet ir patogią namo gyventojams. Taigi kaip pagrindinę apdailos medžiagą Monika ir čia rinkosi medį, o jo tekstūrą papildė dinamišku senų plytų mūro raštu, derančiu ir prie pagrindinio interjero elemento – įspūdingo židinio.
Nuotraukos – Tanios Serket
Žurnalas "Mano namai"
