1
Džiovintiems augalams ryškesnio spindesio suteikiame juos nudažydami. Dumplūnes nupurškiame auksaspalviais dažais, avižas – baltais, o pamirkę teptuką baltuose akriliniuose dažuose pabaksnojame kankorėžius. Vandeniu skiesti akriliniai dažai suteikia skaidrumo.
Mokyklinių nėrimo vąšeliu pagrindų tikrai pakanka nunerti ažūrines snaiges ir jomis dekoruoti lempos gaubtą. Snaiges susiuvame pagal gaubto formą ir užmauname ant jo. Jos galėtų būti ne tik baltos, bet ir spalvotos ar blizgios – pagal nuotaiką ir interjero spalvinę gamą.
Lango apačią galima dekoruoti ne tik Kūčių nakties stebuklo laukiančiais gyvulėliais, bet ir pagal trafaretą iškirptais seniais besmegeniais, dovanėlėmis ar sniego pusnimis...
4
Žiemiškas servetėles ant stalo padėkliukų neriame iš storų siūlų – ir darbas greičiau vyksta, ir rankdarbiai šiek tiek primena purų baltutėlį sniegą.
Džiuginanti išvada, kurią padarėme puošdami namus, yra tokia: idėjos gimsta proceso metu. Net nesitikėjome, kad jų gali kilti tiek daug. Dekoratyvių raudonų uogų vazonėlis netikėtai atsidūrė stiklo vazoje, Kalėdų vainikas virto žvakide, o po šio derlingo rudens gerokai pabodę obuoliai tapo tikrai gardžiu desertu.
Gėlės vazonėlį įstatome į didelę vazą, apdėliojame akmenukais, kad nebūtų matyti plastiko, o viršų dekoruojame samanomis. Čia labai tiktų ir pilkšvo atspalvio kerpės, tik jų reikėtų važiuoti į Dzūkijos miškus... Beje, kad išsaugotume stilistinę vienovę, taip pat papuošiame ir baltų ciklamenų vazonėlį.
Stalui papuošti kieme prisirinkome lapų ir uogyčių. Jei jų neturite, tiks ir dirbtiniai augalai – smagu, kad juos galima naudoti metai iš metų gal pinant vainiką, gal komponuojant puokštelę. Šį kartą juos pritaikome taurių ir butelio puošybai priderinę sodraus atspalvio plaušus ir žaismingai jais apvynioję indus.
Vainikui puošti naudojame porolono kempinėles (tiktų ir sinteponas). Perrišame jas per vidurį, kad būtų kaspinėlio formos, priklijuojame prie pagrindo ir aptraukiame pamušalui skirtu audiniu (čia dera bet kokia puošni aksominės faktūros medžiaga). Kankorėžiams pritvirtinti tenka griebtis karštų klijų pistoleto – jį naudojant labai paprasta įgyvendinti savo sumanymą.
Sutikite: idėja aplieti obuolius šokoladu genialiai paprasta. Bet, tenka pripažinti, ne taip lengvai realizuojama, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Šokoladą ištirpiname vandens vonelėje su trupučiu sviesto ir grietinėlės, kad būtų skystesnis. Į obuolį įbedę virbalą (tiktų ir medinis iešmelis) nardiname į šokoladą ir bandome šį „prilipinti“. Bet kimba sunkiai, tenka ir šaukšteliu, ir ranka paspausti. Beje, imame ir užsieninius, ir lietuviškus obuolius – visi jie vienodai nenoriai „draugauja“ su šokoladu. Susmulkinti riešutai, atvirkščiai, prilimpa kuo lengviausiai.
10
Niša – labai tinkama vieta šventiniam namų dekoravimui. Unikalią suknelę iš popieriaus lapelių šešioliktojo gimtadienio proga vienai mergaitei, vardu Austėja, sukūrė draugai. O mums kilo mintis šią kompoziciją pavadinti „Linksma pasaka apie mergaitę su degtukais“. Kodėl – logiškai sunku paaiškinti, bet juk Kalėdos skirtos jausmams sužadinti, tad racionalumo čia neverta ieškoti...
Kibirą pripilame smėlio ir įstatome į jį dekoratyvias šakas, apspaustas maisto folija. Tada kibirą apvyniojame dovanų popieriumi, viršutinį kraštą paliekame ilgesnį, kad galėtume užlenkti – jis taip laikysis, nes ant viršaus dar užberiame smėlio. Paslepiame jį sudėlioję didelius burbulus, o mažuosius kabiname ant šakų.
11
Kuo didesnis vyno butelis – tuo geriau (kuriant šventinę iliuminaciją, o ne šiaip...). Į šį sutalpiname dvi girliandas, nes vienos pasirodė mažoka. Dabar iki kitų metų svarbu nepamiršti, katra girlianda viršuje, kad už reikiamo laido ją pavyktų sėkmingai ištraukti...
Pasirausiame papuošalų dėžutėse (net ir retai atidaromose), tolimesniuose spintos užkaboriuose ir randame daug šventišką nuotaiką kuriančių daikčiukų, kurie kiekvienas savaip žaižaruoja ir vienas kito spindesį sustiprina.
Šį kartą nutariame vainikams nenaudoti eglišakių. Kelis vainikų pagrindus po porą litų pirkome prekybos centre, su kitais išsiverčiame dar ekonomiškiau – susukame juos iš laikraščių. Iš popierinės „žarnos“ formuojame karkasą, jį apvyniojame siūlu, kad būtų tolygus kai kur iš šonų tenka dar pridėti popieriaus. Svarbiausia tokį karkasą gerai paslėpti. Ant viršaus su siūlu apvyniojame viksvas ar kitas džiovintas žoles, o kankorėžius klijuojame karštais klijais.
Eglutės mes taip pat nepamiršome! Jos pagrindui sukurti iš popieriaus suklijuojame kūgio formos cilindrą, viršui – naudojame dirbtinį veltinį. Iškerpame du stačiakampius veltinio gabalus, vieną šviesesnės žalios spalvos, kitą – tamsesnės. Juos perkerpame įstrižai (todėl tokia įdomi eglutės apačia) ir susiuvame dekoratyviais dygsniais. Eglutę apvyniojame įdomios faktūros plaušais, žvaigždutes priklijuojame, o balti sintetiniai burbuliukai patys prikimba ir puikiausiai laikosi.
Galima tik pasidžiaugti, kad laiku prisiminėme seną paveikslo rėmą. Tiesa, ankstesnę, akį rėžiančią ir sovietinę prabangą simbolizuojančią aukso spalvą patobuliname: rėmą užpurškiame keliais sluoksniais auksaspalvių dažų – dabar jo atspalvis gerokai subtilesnis.
Dekoras – Eslandos Kareivaitės ir Rimos Milaševičienės
