Senųjų Vilniaus universiteto rūmų pašonėje esančiame bute Jūratė gyvena apie devynerius metus. Anuomet rinktis teko greitai: ankstesnis būstas, kuriame gyveno su mamos poetės ir vertėjos Ramutės Skučaitės šeima, jau buvo parduotas, o nusižiūrėto naujojo šeimininkai nutarė nebeparduoti. Dabartinį pašnekovė aptiko pagal skelbimą laikraštyje. Pamačiusi apsisprendė iškart: butas jai patiko.

Niša nušvito
Dailininkės butas yra rakinamame kieme stūksančiame sename name. XVII a. čia buvo uršuliečių vienuolynas. Iš esmės šio būsto Jūratė negriovė: paliko seną patalpų išdėstymą, medines grindis, plyteles. Perdažė sienas, nes buvo ryškiai avietinės, langus (šių tėra du) pasikeitė prieš kelerius metus. Atidengė gipskartonio plokšte užkaltą senų pajuodusių plytų nišą. Dabar ši yra bene didžiausia buto puošmena, ypač įjungus šviesą – mat ant seno aptrupėjusio mūro sušvinta kur ne kur sukaišiotos veidrodžio šukelės. Beje, veidrodžius, jų duženas menininkė dažnai naudoja ir savo kūryboje. Dar Jūratė atvėrė anksčiau už aklinos sienos buvusią kišenės dydžio virtuvę. Dabar nuo kambario ją skiria pertvara su lango niša. Ant palangės, be kitų daiktų, išdėlioti ir dailininkės kūriniai, panašūs į vadinamuosius sekretus. Jūratės sekretai – tai dėžutės, kurio dvi pusės yra iš kai kur prasitrynusio veidrodžio, o viduje išdėliotos rankų darbo kompozicijomis iš popierėlių, plono pergamento ir senų eglutės žaisliukų šukių.

Traška malkos
Dailininkė išgriovė ir silikatinių plytų židinį. „Jis buvo panašus į tokį, kokius anksčiau mūrydavo sodų nameliuose, apvarvėjęs keptų dešrelių taukais“, – prisimena Jūratė. Vietoj šio pastatė skardinę cilindro formos krosnį iš koridoriaus, įstatė dureles, nudažė juodai. Kelias pirmąsias žiemas šildėsi tik juo, o pastarąsias kelias papildomai įsijungia elektrinį radiatorių. „Matyt, senos patalpos pritaikytos tam, kad būtų kūrenamos malkomis: taip maloniau ir jaukiau“, – įsitikinusi šeimininkė.
Jūratė pasakoja, jog dėl baldų galvos nesuko. Štai knygų lentynas atsivežė iš ankstesnių namų, smetoniška spinta – močiutės palikimas, senas kėdes nusipirko antikvarinių daiktų turgelyje ant Tauro kalno. Ten pat įsigijo ir seną medinę skrynią, ant šios dabar stovi šeško Antano (vardą išrinko dukterėčia Magdalena) narvas. Beje, ir patį žvėrelį Jūratė nusipirko sendaikčių turguje, tik kitame. Kelias dešimtis litų kainavęs pusapvalis ąžuolinis stalas kažkada buvo dailininkės apipavidalinto tarptautinio bigbendų festivalio rekvizito dalis. Ant knygų lentynos kabančios plokštelės atkeliavusios iš viename naktiniame klube vykusio jos apipavidalinto vakarėlio, ant grindų priklijuotos meškos pėdutės – iš kito tame pat klube vykusio renginio. Raudono šilko rožės – Pinos Bausch baleto „Langų plovėjas“ scenografijos dalis. „Nieko specialiai negalvoju – kas lieka nuo darbų, tas ir įkrenta į mano gyvenimą“, – sako menininkė.

Daiktai – prisiminimai
Jūratė labai mėgsta akmenis. Šių – įdomių formų, spalvų, mažyčių, didelių – parsiveža iš kelionių. Daug namuose esančių daiktų šeimininkei primena kokią nors nepaprastą istoriją. Štai laikrodis – maskvietės aktorės Rozos Chairulinos dovana. Pasitvirtino Rozos perspėjimas, kad jos laikrodžiai niekada nerodo tikslaus laiko – visada skuba.
Samaroje, Rusijos mieste prie Volgos, kurtą spektaklį „Pienių vynas“ dailininkei primena turguje pirkti juodi, jau gerokai padėvėti veltiniai ir vilnonis avinėlis – kartu šiame spektaklyje vaidinusio vaiko dovana. Beje, pastaruoju metu Jūratė irgi nemažai laiko praleidžia teatre: vasarą Makedonijos nacionaliniame dramos teatre kūrė režisieriaus Sauliaus Varno spektaklio „Freken Julija“ scenografiją ir kostiumus, o rugsėjį Rumunijoje apipavidalino albanų režisieriaus Adonio Filipio monospektaklį „10 klausimų“. Nūnai ant Jūratės darbo stalo – nauji Augusto Strindbergo pjesės „Freken Julija“ eskizai, šią rengiamasi statyti Baltarusijoje. Menininkė pasakoja, kad pastaruoju metu daug keliauja, tačiau mato tik teatrą. O šiaip išvažiavusi renka įspūdžius – paskui jie kartais praverčia kuriant. Pavyzdžiui, piešiant knygų iliustracijas. Jūratė dažniausiai apipavidalina mamos rašytus ar verstus kūrinius. Pasak menininkės, su mama dirbti lengva, nes juodvi labai gerai supranta viena kitą. Vienas naujų dailininkės darbų – Marinos Cvetajevos eilėraščių rinktinės „Į niekur laiškai“, verstos Ramutės Skučaitės, viršelis. Beje, Jūratės iliustruotą mamos knygą „Laiškas sekmadieniui“ Leipcigo knygų mugėje 2000-aisiais UNESCO pripažino gražiausiu leidiniu.
Menininkė ne tik iliustruoja, bet ir pati rašo. Paskutinis jos autorinis kūrinys – žaidybinė knyga „Raganyčių burtai“. O į naują Jūratės kuriamą knygą jau įsiprašė ją supantys daiktai – pajūryje rastas kriauklėmis apaugęs stiklo butelis su laišku, paukštelio formos kvepalų buteliukas, Amerikoje, viename Vermonto valstijos darže, netikėtai atkapstyta porcelianinė mergaitės statulėlė nudaužta galvele...
„Norėčiau gyventi neapsikrovusi, minimalistiškai, bet man taip niekaip nepavyksta“, – sako Jūratė Račinskaitė.