Taip pat skaitykite:
- Įrenginėjame būstą: kaip kuo racionaliau išnaudoti nedideles erdves
- Įsirenkime pavėsinę - pagal savo skonį ir galimybes
- 5 naudingiausi kambariniai augalai

Laiko ženklai
Pora sako, kad būstas atitinka jų, miesto gyventojų, poreikius: čia užtenka vietos ne tik namiškiams, bet ir nuolat užsukantiems bičiuliams, nakvoti liekantiems sūnų draugams. Iš centre esančių namų ranka pasiekiami teatrai, koncertai, parodos, netoliese yra Jurgos dirbtuvė bei juvelyrikos galerija. Šeimininkė pasakoja trauką Vilniui jaučianti nuo studijų metų (Vilniaus dailės akademijoje ji studijavo grafiką).

Iš pradžių būstą sostinėje šeima išsinuomojo, o kai nusprendė įsigyti nuosavus namus, Jurga jų ėmė dairytis menininkų mėgstamame Užupyje, kad pro langus matytųsi augantys medžiai, tačiau Lino tam pasipriešino: lietuvę vedęs ispanas neslepia, kad yra miesto žmogus ir kad gamtos jam visiškai nereikia.

Dabartinis butas prieš bene šimtą metų statytame name aukštomis lubomis Jurgai patiko ne iš karto: atrodė per tamsus, nors yra trečiame aukšte, visi langai apkalti grotomis (vėliau senieji namo gyventojai papasakojo, kad čia kažkada gyvenęs KGB šulas, matyt, kažko labai bijojęs). Lino jau per pirmąjį apsilankymą nusprendė, kad butas yra kaip tik toks, kokio jiems reikia. Pamatę pirkėjų užsidegimą, pardavėjai bandė kelti kainą, tačiau galiausiai nusileido. Per tą laiką menininkai apžiūrėjo kitą parduodamą butą tame pačiame name, tačiau tas jiems pasirodė sugadintas... naujų grindų.

Vietos – apsčiai
Apie 130 kv. m ploto bute – keturi kambariai ir virtuvė. Vienoje koridoriaus pusėje – per remontą durimis atskirtos virtuvė ir svetainė, kitoje – sūnų kambarys, tėvų miegamasis, už jo – tapytojo dirbtuvė. Anot šeimininkės, gana praktiška, kad į Lino dirbtuvę patenki ne iš koridoriaus, o iš miegamojo: darbo vieta atskirta, dailininko neblaško lankytojai, o šeimos nariams dėl šiuolaikinių bekvapių dažų ir skiediklių nepatogumų nekyla. Erdvės dar labiau padidėja dėl dirbtuvėje ir brolių – trylikamečio septintoko Nojaus ir septynerių pirmoko Luko – kambaryje įrengtų antresolių. „Toks įspūdis, lyg gyventume ne bute, o name: storos sienos sugeria triukšmą, nors miesto garsai mums netrukdytų. Lukas net gali po namus dviračiu važinėtis“, – džiaugiasi mama.
Geriausiai vis dėlto įsitaisiusi penktoji šeimos narė – taksė Muna: Jurgos ir Lino kaimynai netekę tokios pat veislės augintinio labai liūdėjo, tad dabar kalytė daug laiko praleidžia pas vyresnio amžiaus geraširdžių porą.

Papuošalų kūrėja prisimena, kad namus su vyru buvo apsisprendę įrenginėti racionaliai ir taip, kad prie jų labai neprisirištų, kad prireikus būtų negaila palikti. Daug dirbantys, įsipareigojimų galerijoms saistomi menininkai dažnai – maždaug kas kelis mėnesius – vyksta į Niujorką ar Madridą ir neatmeta minties ten apsigyventi nuolat. „Jei esi laimingas, laimę nešiesi su savimi. Tam nereikia daiktų“, – tvirtina pašnekovė.

Meistrai persistengė
Per remontą senos grindų lentos svetainėje buvo nušlifuotos taip, kad matytųsi trys jas dengę dažų sluoksniai. Tik berniukų kambaryje nudažytos baltai: taip praktiškiau – mažiau matosi dulkės ar nešvarumai. Naujakuriai išsaugojo ir senąsias dažytas buto duris, jas nušlifavo taip pat nelygiai. Miegamajame atidengti polichromijos (seno daugiasluoksnio sienų dekoro) elementai. Tiesa, ne visus juos pavyko išsaugoti: neprižiūrimi statybininkai uždažė dalį polichromijos specialisto triūso. Šio buto akcentas – keraminiai retro stiliaus šviesos jungikliai ir keraminės durų rankenos, juos sutuoktiniai atsivežė iš Ispanijoje. Išorėje išvedžioti susuktus elektros laidus šeimininkams norėjosi specialiai – taip, kaip buvo įprasta komunalinių butų laikais, kai po kambarį gavusios šeimos dalydavosi bendrais patogumais.

Menininkų šeima stengiasi neapsikrauti daiktais. „Namuose turi jaustis patogiai. Jei pradedi daiktus saugoti, verta pagalvoti, ar jų apskritai reikia“, – tikina Jurga. Baldus, indus (ir drabužius) pora renkasi funkcionalius, įdomaus dizaino. „Jei perkam, tai kokybišką daiktą. Ne tą, kuris tuo metu atėjo į madą, o netrukus iš jos išeis“, – sako pašnekovė.

Be paveikslų
Savotiškas paradoksas, bet tapytojo namuose nėra paveikslų. Koridoriaus sieną puošia tik mediniais segtukais pritvirtinta keičiama ekspozicija – Nojaus ir Luko piešiniai. Patiems šeimininkams tai – nieko keista. „Tapymas yra Lino darbas, nuo šio laisvalaikiu jis nori pailsėti. Juk, tarkim, chirurgai nepuošia savo namų operacijų nuotraukomis“, – lygina juvelyrė.
Daug keliaujanti šeima nekaupia ir suvenyrų: malonias akimirkas primena nuotraukos. Iš Lino gimtinės jie dažniausiai atsiveža sūdytų menkių, kito maisto, vyno ir tuo vaišina praktiškai kiekvieną savaitgalį susirenkančius svečius. Kartais prie apvalaus balto medinio lakuoto svetainės stalo sutelpa apie... keturiasdešimt žmonių.

Menininkai jau dešimt metų, galima sakyti, gyvena be televizijos. Šeima labiau mėgsta žiūrėti filmus, rodomus projektoriumi ant specialiai svetainėje paruoštos baltos sienos. Svetainės palubėje įtaisytas veidrodžio šukėmis apklijuotas besisukantis rutulys – iš Niujorke gyvenančio draugo pasiskolinta dekoracija – kambariui suteikia jaukumo, nušviečia jį kitaip, nekasdieniškai.