Mindaugas Survila: filmui ruošiausi 8-erius, o filmavau dar 4-erius metus

Kai į pokalbio su  Mindaugu Survila pabaigą dar kartą išgirstu „tadu“, pasiteirauju, iš kur jis kilęs. „Iš pautenas“, – plačiai šypsodamasis atsako uteniškis. Man smagu, kad jaučiasi jo tartis. Tie, kurie nepameta savęs tokių, kokie yra, turi drąsos tyliai įgyvendinti kai kam beprotiškai skambančias idėjas – tarsi baltos varnos, baltieji paukščiai. Teikiantys vilties. Kaip kad Vytauto Kernagio apdainuotasis.

Šiemet festivalio „Kino pavasaris“ rengėjai uždarymo filmu pasirinko dokumentinę juostą „Sengirė“. Režisieriui ir operatoriui Mindaugui Survilai (34 m.) šis kūrinys – jo gyvenimo svajonės išsipildymas. Įvykęs per 12 metų. Per šį laiką Mindaugas nufilmavo dar vieną apdovanojimais įvertintą filmą, sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus.

Filmas sukurtas. Kaip jaučiatės praradęs savo gyvenimo svajonę?

Nesu praradęs. Esu numatęs dar didesnį projektą, tik kita forma – apie tuos pačius miškus. Tik dar reikia rasti rėmėjų.

Vis dėlto pirmiau už „Sengirę“ atsirado Jūsų filmas „Stebuklų laukas“ apie sąvartyno gyventojus. Kas išviliojo iš miško į sąvartyną?

Socialinių mokslų doktorantė Donata Petružytė rengė daktarinį darbą, jį reikėjo atlikti vizualinės etnografijos metodu, tad paprašė padėti nufilmuoti sąvartyno gyventojus. Kai tik nuvažiavome, supratau, kad atsiras filmas. Sąvartyne yra vadinamoji plaščiadkė, į kurią atvežamos šiukšlės, jos išverčiamos, aprenkamos ir stumiamos buldozeriais viršun. Kai atėjome su Donata į tą plaščiadkę, prie mūsų iškart, nors ir buvome apsirengę panašiai kaip sąvartynų žmonės, tarkim, avėjome guminiais botais, prisistatė Ryčka. Iškart suprato, kad nesame savi, – dairomės, atrodome sutrikę, nežinome, kaip dirbti.

Ryčka atsistojo prieš mus ir ėmė šaukti, kad varytume iš čia. Pamanė, kad esame eiliniai sensacijų ieškantys žurnalistai. Taigi vos nesumušė mūsų. Pirmą dieną, kai atvažiavo mašina, sušoko žmonės, ėmė ratus sukti paukščiai, o Ryčka rėkė, aplinka atrodė baisi ir nepažinta, bet kartu suvokiau, kad kiekvienas ten esantis žmogus yra asmenybė. Kilo didžiulis noras juos pažinti ir sukurti filmą. Jis gimė per ketverius metus.

Net patys lietuviai tikriausiai mažai žino apie pagrindinę antrojo Jūsų filmo heroję sengirę. Kur jos ieškoti?

Kas yra sengirė? Tai miškas, kurio pasikeitusios dvi kartos, tiksliau – tai užaugęs, nugriuvęs ir vėl užaugęs miškas. Lietuvoje didelių sengirių nėra, yra tik po mažą lopinėlį. Mes sukūrėme vieną sengirę. Tai – tarsi pasaka. Svarbiausia buvo nepakenkti šiai senai giriai. Pailiustruosiu jūrinių erelių filmavimo pavyzdžiu. Žinau, kad juos norėta įamžinti Baltarusijoje, per penkerius metus to padaryti nepavyko, nes šie paukščiai labai baikštūs. Pasitarę su Lietuvos ornitologais, iš 90 tinkamų lizdų (iš viso jų yra 120) išsirinkome esantį netoli gyvenvietės. Pamanėme, kad ereliai ten bus ne tokie baikštūs. Netoliese jų lizdo buvo vadinamoji raganos šluota. Pamanėme – jeigu į gretimą medį įkeltume filmavimo aikštelę-raganos šluotą, gal tada ereliai jos nebijotų.

Viską nudažėme maskuojamomis spalvomis – ir nuo žmonių, ir nuo paukščių. Jei žmonės aptiktų ir pradėtų vaikščioti norėdami išsiaiškinti, kas namelyje gyvena, paukščiai lizdą paliktų. Beje, palapinę reikia įkurti ne per toli nuo automobilio, maždaug kilometro atstumu, nes turi nusinešti ir visą įrangą. Esu svėręsis. Visa filmuoti reikalinga įranga sveria daugiau kaip 60 km. Su tiek ant pečių negaliu įveikti didelių atstumų.

Šią idėją galbūt paskatino ir vis aktyvėjantis kovos už gamtos išsaugojimą judėjimas?

Iš esmės dėl to ir kūriau filmą. Kaip galima apsaugoti miškus? Nueiti prie Seimo su plakatu, ant kurio užrašyta: „Nekirskite miškų“, ir stovėti? Galima ir taip, bet aš pasirinkau kitokį būdą. Žmogus saugo tada, kai myli, o myli tada, kai pažįsta. Mano tikslas ir buvo supažindinti su sengire, padėti suprasti, kad verta ją saugoti, įsimylėti. Kai mylės, labiau skaudės, jei su ja bus elgiamasi netinkamai, ir norės tam užkirsti kelią.

Filmuodamas patyriau – kas mėnesį važiuok, rasi vis naujų iškirstų plotų. Mūsų miškininkai sako, kad miškų daugėja, bet daugėja jaunų, o senų medžių plotų mažėja. Galima išvesti paralelę su miestu. Įsivaizduokite jį – tik išklotą asfaltu ir su nedideliais, iki metro aukščio, namų pamatais. Tokiame mieste nėra jokių bažnyčių, varpinių, pilių, to, kas sudaro miesto turinį. Turinio, vertės neturi ir jaunas miškas. Vertingas jis tampa nuo 200 metų.

O Lietuvoje? Sulaukia 100 metų ir iškertamas. Vedant paralelę su žmonių pasauliu, galima sakyti, kad visus 16-mečius, 18-mečius iškerta, o juk pats grožis atsiskleidžia, kai žmogus subręsta. Miškai žmonių 30-ies, 40-ies, 50-ies metų nesulaukia. Be to, kuo jie senesni, tuo daugiau juose įvairesnių gyvūnų.

Tarkim, pamatę krituolius, žmonės galvoja, koks netvarkingas miškas, reikia išvalyti. O juk tame krituolyje gyvena šimtai grybų, vabalų, šimtai kerpių rūšių, jie reikalingi kitiems miško gyventojams. Išvarta krosnin pateks, sugrius visa ekosistema. Mano tėvai irgi taip manė. Prie namų jie turi šiek tiek miško, ir anksčiau jų požiūris buvo toks: miške turi būti kaip salone – dulkės nušluostytos, viskas sutvarkyta. Nuvirto koks nors medis, malkom iškart parsiveža. Arba stovi sausuolis, tėvai sako: „Kertam.“ Sakau: „Nekertam, juk vabalai gyvens, geniai turės ką lesti.“ Dabar eina mišku, skirsto: šitas medis – geniams, šitas – vabalams, na, šitas jau mums.“ (Šypsosi.)

***

Visą interviu skaitykite naujajame žurnalo „Moteris“ numeryje.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis