Kas, tavo nuomone, yra tikrasis vyriškumas?
Per amžius išlikusiose istorijose bene vertingiausia vyro savybe laikoma drąsa. Drąsa stoti į kovą su devyngalviu slibinu, prisirišus prie laivo stiebo klausyti Sirenų ar akis į akį susitikti su Mobi diku. Tačiau retas susimąsto, jog šios istorijos yra apie drąsą susidurti su savimi: savo troškimais, norais, išgyvenimais, baimėmis, ribotumais ir nepažintais jausmais; mitiniai herojai nuolat susiduria tiek su išoriniais, tiek su vidiniais iššūkiais.
Tad ir man vyriškumas neprasideda nuo “gerųjų” vyro savybių sąrašo. Jis prasideda nuo drąsos priimti ir gebėjimo išlaikyti savyje priešybes: agresyvumą ir jautrumą, atsakomybės prisiėmimą ir savo ribų pripažinimą, buvimą stipriu ir pakankamai išmintingu savo jėga nesinaudoti be reikalo.
Drąsus, brandus, vyriškas vyras nebūtinai visada žino atsakymą. Tačiau jis nebėga nuo klausimo, o eina į pažinimą. Jis nebijo ryšio su savimi ir supranta, kad pažeidžiamumas, kai jis sąmoningas, tampa galimybe viešai būti tokiu, koks iš tiesų esi.
Ką tau davė kariuomenė, skautai, žygiai ir verslo bendruomenė?
Šiuose formatuose pasisėmiau vertingos, turtinančios patirties, sutikau ypatingų žmonių. Be akivaizdžių dalykų - patriotiškumo, ryšio su gamta, bendruomeniškumo, unikalių potyrių, specifinių žinių ir įgūdžių - visgi man svarbesnė dalis buvo ta, kad ten radau artimų vyrų ratą, kuris suteikė atramą, padėjo išlaikyti gyvenimo struktūrą nuo vaikystės iki jau visai brandžių dienų.
Minėtose erdvėse yra labai aiškūs sėkmės kriterijai - nuo aprašytų kariuomenės drausmės statute, iki išreikštų nulių kiekiu įmonės balanso eilutėse. Tokie kriterijai suteikia gaires veiklai net jei aplink tvyro chaosas. Kaip bebūtų, ši struktūra ir organizacinė lyderystė yra išorinė. Ji mažiau skatina gilintis į savo norus, jausmus, polinkius ir idėjas.
Nepaisant to, dabar galvoju, jog tūkstančiai kilometrų pėsčiomis, bemiegės naktys balose, sopantys kaulai buvo ne tik smagios bei įdomios patirtys. Jos tapo pamokomis, leidusiomis suprasti, kada reikia save spausti, o kada galima būti sau atlaidesniam.
Kokios asmeninės patirtys ir įžvalgos buvo svarbiausios tavo kelyje?
Po netikėtai nutrūkusios santuokos kone dešimtmečiui išsiskyriau ir su savo jausmais. Mano vidinis pasaulis pritilo, pasidarė bespalvis ir plynas. Apleidau save ir fiziškai: alkoholis tapo kasdienybe, prasmingų, įdomių, sveikų veiklų vis mažėjo, o vidinio gerbūvio praktikos apsiribodavo viena kita daina prie laužo. Iš vienos pusės, gyvenime niekas pernelyg nejaudino, nelietė, neskaudino, iš kitos - niekas ir nedžiugino. Reakcijų susilaukdavo tik patys stipriausi išgyvenimiai, įvykiai. Aiškiai žinojau, kad grimztu, desperatiškai ieškojau už ko užsikabinti, bet nesisekė. Tik geros sveikatos, kantrybės, terapinio darbo ir laimingai susipynusių aplinkybių dėka pavyko išsikapstyti. Tada supratau, kad jausmuose slypi gyvybė ir gyvenimo džiaugsmas. Aiškiai užčiuopiau, kokią kainą mokėjau už tą jausminę dekados trukmės anesteziją. Atėjo aiškumas, kaip galėjau būti stiprus, gebantis ir išoriškai sėkmingas, bet praradęs ryšį su savimi. Kaip galėjau žinoti, ką turiu daryti, ir nežinoti, ko noriu. Kaip galėjau rūpintis kitais, tačiau nepastebėti savo baimės, gėdos, nuovargio ir vienatvės.
Tądien daviau sau pažadą, kad niekada daugiau taip savęs neišsižadėsiu. Kasdieninės šiandienos patirtys - santykiai, tėvystė, asmeninė terapija - man tapo veidrodžiais. Supratau, kad pyktis ar liūdesys dažnai saugo po jais esančią baimę, gėdą, bejėgiškumą ar neišsakytus poreikius. Kad aš pats esu atsakingas už jų patenkinimą. Kad norėdamas būti geras tėvas ar partneris pirmiausiai privalau pasirūpinti savimi.
Ar anksčiau esi sulaukęs vyrų pagalbos prašymų?
Mūsų kultūroje frazė „man reikia pagalbos“ tarp vyrų skamba retai, o dar rečiau yra pasakoma tiesiai. Vyrauja nuomonė, kad turime susitvarkyti patys, kad niekam neįdomios mūsų problemos, kad yra apskritai nevyriška jų turėti ir dar nevyriškiau prašyti pagalbos. Nekalbėdami apie savo skaudulius, problemas, silpnas ir jautrias vietas, sunkiai kuriame artimus, gilius santykius. Jų neturėdami dar labiau bijome išsiduoti, kad mums sunku. Tokiu būdu įsisukame į uždarą ratą ir dažnai beviltiškai ieškome išeities vieni. Nepaisant to, santūresnių ar atviresnių pagalbos prašymų tenka išgirsti: kartais žmogus spontaniškai pasidalina savo patirtimi, lyg klausdamas patarimo, kartais parašo tiesiai apie santykius, pyktį, darbą, krypties praradimą, kartais sureaguoja į mano įrašus socialinėje erdvėje. Po paviršiumi dažnai būna tas pats poreikis – kad kas nors išklausytų be skubėjimo taisyti, vertinti ar mokyti.
Facilituodamas vyrų grupes „Gentyse“ mačiau, kiek daug gali duoti saugi, aiškias ribas turinti erdvė. Kartais svarbiausia ne patarimas, o kitas žmogus, kuris išbūna šalia, padeda tiksliau įvardyti tai, kas vyksta, ir neleidžia pasislėpti už įprastų atsakymų.
Supratau, ko vyrams trūksta. Bet žinojimas ir gebėjimas būti galinčiu duoti žmogumi — du skirtingi dalykai.
Kokie suvokimai paskatino imtis idėjos padėti kitiems vyrams?
Įvairių formų lyderystės patirtys mane lydi jau apie 30 metų. Vaikiškas užduotis skautų organizacijoje ilgainiui pakeitė vadovavimas būrius žmonių įveiklinančiose stovyklose, šimtai instruktoriavimo valandų kariuomenėje, dešimtmetis profesionalių mokymų profesiniame gyvenime, fasilitavimas “Genčių” organizacijoje bei platesniam ratui atvertos kelionės į poliarines Europos platumas. Tačiau dabar galvoju, kad tai buvo tik savotiškas pamatas - žinios ir įgūdžiai, kurie yra svarbūs, reikalingi, unikalūs, bet savaime negarantuojantys, kad galiu padėti rasti kelią vidinio pasaulio žygiuose.
Mintį, kad galiu būti naudingas ir šiame amplua pasėjo mano paties vidiniai virsmai ir išgyvenimai. Pradėjęs apie tai kalbėti sulaukiau palaikymo ir paskatinimų iš savo sužadėtinės, brolio, artimų draugų. Galutinį apsisprendimą žengti pirmuosius žingsnius padėjo neįprasta istorija: kreipęsis į vieną įžvalgią moterį pagalbos naviguojant savo paties vidiniame labirinte, dar neįpusėjus mūsų pirmam susitikimui išgirdau itin netikėtai nuskambėjusį pastebėjimą: “Tau būtinai reikia dirbti su vyrais, pagalba jiems”.
Kuo tavo siūlomas pokalbis skiriasi nuo terapijos ar koučingo?
Jei trumpai - nediagnozuoju, negydau ir nežadu greitų sprendimų. Individualūs susitikimai sukasi apie tai, kas vyrui tuo metu gyva ir svarbu: santykius, darbą, atsakomybę, pyktį, ribas, artumą, nuovargį ar gyvenimo kryptį. Vyrai kreipiasi, nes kartais tiesiog neturi su kuo atvirai pakalbėti, kartais mato mane, kaip autoritetą, kartais juos domina mano patirtys ir perspektyva į jiems rūpinčius klausimus.
Mano vaidmuo – būti šalia, padėti sulėtėti, aiškiau pamatyti situaciją ir išgirsti tai, kas galbūt liko paraštėse. Moku būti šalia sudėtingų klausimų, pastebėti tai, kas lieka nepasakyta, ir padėti iš vidinės miglos pereiti prie didesnio aiškumo. Kartu proceso nemistifikuoju – siūlau žmogišką, atsakingą vyrų tarpusavio pagalbą.
Jei pokalbio metu paaiškėja, kad žmogui reikia psichikos sveikatos specialisto, gydymo ar kitos profesionalios pagalbos, visada paskatinu jos kreiptis. Aiškios ribos čia yra ne formalumas, o pasitikėjimo dalis.
