Jūs užaugote Korfu saloje ir šokį atradote palyginti vėlai. Kaip šiuolaikinis šokis atsirado jūsų gyvenime?
Nuo pat vaikystės nuolat judėjau, ir žmonės man dažnai sakydavo: „O, Christina, tu turėtum būti šokėja.“ Tad niekada neabejojau, ką noriu veikti gyvenime. Kai esi ištroškęs, nesvarstai, ar turėtum atsigerti vandens – lygiai taip pat niekada nekėliau klausimo, ar turėčiau rinktis šokį.
Tačiau po to, kai iš Albanijos emigravome į Graikiją, mūsų šeima paprasčiausiai negalėjo sau leisti mokėti už šokių pamokas. Tik vėliau, kai man buvo dvylika metų mama pradėjo domėtis galimybėmis, tačiau jai buvo pasakyta, kad esu jau per sena pradėti. Pamenu, tą dieną verkiau be sustojimo. Vietoj to man pasiūlė išbandyti rungtynių šokius (angl. cheerleading). Taip pat sportavau, nes tik šios veiklos tuo metu buvo nemokamos.
Praėjus keliems metams pažįstamos merginos man pasakė, kad tikrai nesu per sena pradėti šokti, taigi būdama šešiolikos pradėjau lankyti šiuolaikinio šokio pamokas. Netrukus mokytojai pastebėjo, kad darau labai sparčią pažangą ir paskatino mane pabandyti klasikinį baletą, todėl būdama septyniolikos pradėjau baleto studijas.
Devyniolikos metų buvau priimta į Valstybinę šokio mokyklą Atėnuose. Kiek žinau, buvau viena iš nedaugelio studentų, turėjusių tokią nedidelę šokimo patirtį – tik trejus metus šiuolaikinio šokio ir dvejus metus baleto.
Kaip jūs gyvenime atsirado choreografija ir mokymai?
Sakyčiau, viskas prasidėjo beveik vienu metu, nes mūsų studijos apėmė visas tris sritis: šokimą, choreografiją ir pedagogiką.
Prisimenu, kad antraisiais studijų metais sukūrėme šokio filmą, kuris laimėjo tarptautinį trumpametražių filmų apdovanojimą. Tuo metu tai atrodė tiesiog neįtikėtina. Dabar, žvelgdama atgal, manau, kad būtent tada iš tiesų prasidėjo mano kelias į choreografiją.
Pirmasis mano profesinis darbas buvo susijęs su Atėnų olimpinėmis žaidynėmis – dirbau choreografo asistente rengiantis Parolimpinėms žaidynėms. Prisimenu, man tiesiog pasakė: „Christina, štai 120 žmonių – išmokyk juos choreografijos.“ Nepamirškime, kad pati taip pat turėjau šokti šiame pasirodyme. Tai buvo savotiškas šaltas dušas, tačiau mokiausi dirbdama.
O kiek laiko dabar jūsų gyvenime užima pedagoginė veikla, šokėjos darbas ir choreografija?
Tai nuolat keičiasi per visą mano karjerą. Buvo laikotarpių, kai didžiąją mano laiko dalį užėmė atlikėjos darbas, kitais laikotarpiais – choreografija , o dar kitais – pedagoginis darbas. Taip pat svarbu paminėti, kad devynerius metus buvau tarptautinio festivalio One Small Step Korfu saloje meno vadovė ir organizatorė.
Šiame savo gyvenimo etape daugiausia laiko skiriu pedagoginei veiklai, šiuo metu labai stipriai jaučiu poreikį kurti. Ir džiaugiuosi, kad nebeorganizuoju festivalių, nes atėmė daug energijos ir laiko.
Jūsų patirtis šokio pasaulyje siekia daugiau nei 20 metų. Kokie iššūkiai labiausiai formavo jus kaip menininkę ir kaip žmogų?
Ar turite dvi ar tris dienas mano atsakymui? (juokiasi)
Vienas iššūkių yra tas, kad nuolat keičiu šalis ir bendradarbiavimo partnerius. Žinoma, yra žmonių, su kuriais dirbu jau daugelį metų, tačiau didžiąją laiko dalį žmonės keičiasi.
Iš šono tai skamba įdomiai, nes daug keliauju. Ir taip, ši dalis tikrai džiugina, tačiau žmonės nemato, kiek energijos tai pareikalauja. Jie nemato, kiek kartų verkiau šalyse ir miestuose, kuriuose neturėjau nei draugų, nei šeimos, nei partnerio. Prisimenu rytus, kai pabusdavau ir nežinodavau, kokioje šalyje, kokiame mieste esu ar kurioje pusėje yra vonios kambarys. O liūdniausia, kai taip nutinka savuose namuose.
Be to, mano darbų grafikas dažniausiai būna suplanuotas pusantrų metų į priekį. Tad net jei įsimyliu ar jei miršta man artimas žmogus, vis tiek turiu vykti ir atlikti savo darbą.
Kitas iššūkis – santykiai su žmonėmis. Man prireikė nemažai laiko suprasti, kad meninė veikla yra viena, o bendravimas su žmonėmis – visai kas kita. Prisimenu, kaip dėsčiau Kinijoje ir paklausiau studentų: „Ar supratote choreografinę kombinaciją? Gal norėtumėte, kad parodyčiau ją dar kartą?“ Jie pažvelgė į mane, tačiau nepasakė nė žodžio. Parodžiau ją dar kartą ir pakartojau klausimą, tačiau jie vis tiek tylėjo. Tuomet nuėjau pas meno vadovą ir paklausiau, kas vyksta. Jis paaiškino, kad toks jų elgesys rodo pagarbą. Europoje ar Kanadoje pagarba reiškiama visai kitaip. Tad komunikacinė dalis nuolat kelia iššūkius.
Kokius pokyčius matote šiuolaikinio šokio pasaulyje? Ar studentai keičiasi? Jei taip, kaip?
Labai myliu savo darbą, tačiau per pastaruosius kelerius metus pastebėjau reikšmingų pokyčių. Žinoma, tai negalioja visiems, tačiau jaučiu, kad stinga pagarbos.
Suprantu, kad mano karta augo patirdama daug disciplinos, kartais net bausmių, ir susidurdama su dideliais lūkesčiais. Taip pat suprantu, kad šiandien kur kas daugiau dėmesio skiriama rūpinimuisi savimi ir asmeninėms riboms, ir manau, kad tai svarbu. Tačiau kartu tikiu, kad vis dar turime jausti atsakomybę prieš šalia esančius žmones.
Esu mačiusi atvejų, kai žmonės išeina iš premjeros, kad spėtų į kitą atranką, ir dėl to nejaučia nei kaltės, nei bent menkiausio diskomforto. Dar vienas dalykas, kurį pastebiu, kad kai kurie žmonės mato tik savo perspektyvą ir nėra linkę atsižvelgti į kitus žmones. Tuomet atsiranda požiūris: „Tu turi mane sudominti. Turi išlaikyti mano dėmesį, nes aš tau moku.“
Man tai kelia nuostabą ir verčia susimąstyti, kur link judame. Kartais svarstau, ar ateityje mokymas netaps procesu, kuriame mokytojas tiesiog yra patalpoje, o studentai patys sprendžia, kada – ir ar apskritai – nori priimti jo pastabas ar įžvalgas. Jau esu girdėjusi situacijų, kai studentai mokytojui sako: „Šiuo metu nesu pasirengęs išgirsti jūsų grįžtamojo ryšio.“
Tai, ką stengiuosi daryti pati, – rasti pusiausvyrą. Bandau suprasti, kaip galiu būti naudingiausia ir kaip galiu komunikuoti taip, kad kitas žmogus iš tiesų galėtų išgirsti ir suprasti tai, ką noriu pasakyti; tačiau kartu siekiu išlaikyti savo asmenines ribas bei aistrą tam, ką darau.
Viename interviu minėjote, kad tapote tokia mokytoja, kokios visada reikėjo jums pačiai. Ko jums tuomet trūko?
Man reikėjo palaikymo ir gairių. Kai studijavau, informaciją apie tai, kaip siekti sėkmės, buvo labai sunku gauti. Apie tai tiesiog nebuvo kalbama. Nuo pat pirmosios studijų dienos viską turėjau išsiaiškinti pati, stebėdama aplinką.
Prisimenu, kaip atidžiai stebėdavau komisijos narius – žiūrėdavau jiems į akis ir bandydavau suprasti, ko jie ieško, kas patraukia jų dėmesį, kas jiems patinka ir kuo vieni žmonės išsiskiria iš kitų.
Šiandien atvirai dalinuosi tuo, kas gali padėti žmonėms pasiekti savo tikslus. Kartu skatinu juos atrasti, kas jie yra. Pavyzdžiui, jei rašymas nėra tavo stiprioji pusė, tuomet nerašyk. Eik ir kalbėkis su žmonėmis, jei būtent ten slypi tavo stiprybė. Skatinu žmones atpažinti tai, kas jiems sekasi natūraliai, ir skirti daugiau laiko bei energijos to ugdymui.
Pati tokio palaikymo niekada negavau. Tad sukūriau tokią paramos sistemą, kokios trūko pačiai.
Vilniuje vesite šiuolaikinio šokio ir partneringo dirbtuves. Kas jums svarbiausia dirbant su šokėjais?
Pirmiausia, į studiją visada atvykstu gerokai anksčiau – stebiu, kaip jie apšyla, kaip juda, kaip bendrauja tarpusavyje. Niekada nevedu užsiėmimų pagal vieną ir tą pačią schemą, kurią galima tiesiog perkelti iš vienos šalies ar studijos į kitą. Savo pamokas pritaikau žmonėms, kurie yra priešais mane; atsižvelgiu į savo pačios nuotaiką ir tai, kas konkrečioje aplinkoje jaučiasi gyva.
Mano tikslas – sukurti aplinką, kurioje žmonės galėtų augti, mokytis ir patirti džiaugsmą. Noriu, kad jie užmegztų ryšį ne tik su savimi, bet ir su grupe. Jaučiu, kad mūsų pasaulis tampa vis labiau izoliuotas, todėl man svarbu suteikti žmonėms galimybę užmegzti naujas draugystes.
Kalbant apie partneringo praktiką, noriu, kad žmonės ugdytų gebėjimą sąmoningai ir atsakingai prieiti prie kito žmogaus fiziškai, ypač dirbant su kėlimais ar sudėtingesniais judesiais. Partneringo pagrindas yra pasitikėjimas. Jei nuo pat pradžių jo trūksta, visas procesas dažnai ima suktis ne apie bendradarbiavimą, o apie ego. O ego partneriavimo praktikoje yra vienas pavojingiausių dalykų, nes gali tapti rimtų traumų priežastimi. Jei galvoju tik apie tai, kaip įspūdingai atrodysiu atlikdama kėlimą, bet nekreipiu dėmesio į tai, ar mano partneris yra pasirengęs mane saugiai išlaikyti, pasekmės gali būti labai rimtos. Todėl pirmiausia dėmesį skiriu žmonių nusiteikimui ir tam, kaip jie prieina vieni prie kitų.
Kokį patarimą duotumėte šokėjams, kurie dar tik pradeda savo kelią?
Siūlyčiau sekti tuo, ko iš tiesų trokšta jų siela, ir kartu išlikti pagarbiems sau patiems bei aplinkiniams.
Kas šiandien jus vis dar skatina šokti ir kurti?
Mano motyvacija metams bėgant keičiasi. Tačiau jei atvirai, šiuo metu mane labiausiai motyvuoja estetinis rezultatas – tai, ką sukuriu. Mane įkvepia gražūs pastatai, drabužiai, skulptūros, paveikslai, architektūra. Matydama grožį aplink save, pajuntu, kaip sužadinama mano vaizduotė ir kyla noras kurti. Mano mintys nuolat generuoja idėjas. Galiu klausytis muzikos kūrinio ir iš karto pradėti svarstyti: kaip aš jam kurčiau choreografiją?
Ne mažiau svarbus ir pats kūrybinis procesas. Man patinka dirbti kartu su protingais, smalsiais ir menui atsidavusiais žmonėmis, kuriems kūrybos kelias yra toks pat svarbus kaip ir galutinis rezultatas.
Man patinka būti tarp tų nuostabiai pamišusių menininkų, kurie pasaulį mato šiek tiek kitaip – žmonių, kurie, kaip ir aš, nuolat įsivaizduoja, klausia, tyrinėja ir kuria.
