Jonas Öhmanas: sako, esu žinomiausias švedas Lietuvoje ir populiariausias lietuvis Ukrainoje

Nežinau, koks Jonas Öhmanas vasarą. Kai jį matau, vis būna šaltis ir tamsa – lapų ir žemių purvynė, aitrus vėjas, nusivylusi saulė, karas. Kita vertus, šviesa ir tamsa egzistuoja paraleliai, viena kitą veikia ir įprasmina save būdamos visiškai priešingos.

Šią žiemą pristatytame režisieriaus Rimo Bružo dokumentiniame filme „Iki pabaigos. Ir dar šiek tiek“ kamera seka paskui J. Öhmaną Ukrainoje, fronte, – ten jis su savo įkurtos organizacijos „Blue/Yellow“ („Mėlyna/Geltona“) bendraminčiais veža humanitarinę paramą, arba, kaip pats sako, „kariauja“.

Kalbėdamas lietuviškai, Jonas labai dažnai vartoja mažybines priesagas, tad Lietuva virsta Lietuvėle, Lietuvyte, Lietuviuke, o politikų pavardės pailgėja skiemeniu ar dviem. Kur to prisimokė, taip ir neatsako, gal pats prisigalvojo. Be to, ką jau išvardijau, dar žinau, kad Jonas tarnavo kariuomenėje, buvo pastorius, turi katiną ir pandą. Katinas – tikras, panda – pliušinė, bet reiškia kai ką daugiau. Ukrainoje J. Öhmano slapyvardis yra Panda, todėl, kai prisėdame pokalbio vienoje Vilniaus užeigoje, pirmiausia ir paklausiu:

Jonai, kaip Jus pristatyti?

Save pristatyti galiu labai įvairiai, net pagal tautybę. Kažkas neseniai pasakė, kad esu žinomiausias švedas Lietuvoje ir populiariausias lietuvis Ukrainoje. Gal šiek tiek tiesos ir yra. Žmonės mėgsta pristatyti save pagal veiklą: „Aš – poetas“, „O aš – inžinierius“ ar dar kas nors, bet juk nesi tik inžinierius ar menininkas. Žmogus, vertinantis save tik pagal atliekamą darbą, nuobodus. Taip, darbas yra tavo dalis, tačiau tai nėra visa, kas esi. Kai kuriais atvejais tai, žinoma, tinka, bet aš gyvenu gana plačiai, dinamiškai, tad galiu prisistatyti įvairiai. Nelygu, su kuo kalbu.

Kas aš esu? Galiu pradėti vardyti: esu kačių mylėtojas, istorikas mėgėjas, gamtos žmogus, Lietuvos bičiulis... Viena vertus, labai smagu, kita vertus, sudėtinga vienu metu įsilieti į įvairias savo tapatybės dalis. Joms tapus lygiagrečioms, kartais būna sunku, nes ir pats gali tarp jų pasimesti. Ir tada nutinka juokingų, bet ir labai skaudžių dalykų. Tai, kad gali save įvairiai suprasti, turininga, bet kartu ir „sodina“.

Lietuvoje esu Jonas, Švedijoje – Jūnas, galiu būti ir Džonas (angl. John). Mano vardas keičiasi atsižvelgiant į tai, kur esu, ar žmonės sugeba jį ištarti. Ir kai Lietuvoje į mane kreipiasi „Jonai“, nors nuo mažens juk esu Jūnas, nieko baisaus – atsiliepiu.

Pastebėjau, kad kartais savęs net nereikia pristatyti, nes žmonių akyse jau esi kažkas gerąja ar blogąja prasme. Ukrainos kontekste būnu pavadinamas ir fašistu, ir vaikų žudiku, bet priimu tai ramiai.

Laisvai kalbate bent keturiomis kalbomis. Ar kiekviena jų apie save sakote skirtingus dalykus?

Iš dalies taip. Kalbėdamas su žmogumi stebi, ką jis apie tave žino. Pavyzdžiui, Ukrainoje mane pažįsta kaip draugą, rėmėją. Ten esu toks, ir viskas gerai. Lietuvoje, kadangi geriau pažįstu kontekstą, istoriją, kultūrą, gaires, kalbu jau kitaip. Skiriasi ir žodynas. Žodžiai „lietuvis“, „litovcas“, „lietuvys“, „litvinas“ reiškia ką kita. Jau galiu juos vartoti atsižvelgdamas į kontekstą – rimtai ar su ironija.

O švediškai kalbu dar kitaip. Švedijoje žmonės kitaip suvokia save ir pasaulį, jų kiti prioritetai. Galiu duoti gerą istorinį pavyzdį: pokaris Švedijoje buvo pakilimo, augimo laikotarpis, tai švedai apie jį ir kalba kaip apie labai teigiamą reiškinį. Tada buvo kuriama moderni valstybė, žmonės pradėjo turtėti. Mano paties tėvai pokariu galėjo mokslus eiti, – anksčiau to nebuvo. Lietuvoje pokaris skamba visai kitaip. Žodžiu, vaikštai tarp įvairių zonų, sąvokų, ir tai, kaip save pristatai, apie ką kalbi, skiriasi. Kartais – smarkiai.

Vadinasi, turi prisiderinti prie konteksto, kad būtum suprastas.

Taip, ir tos derybos yra menas. Labai įdomios, bet kartu ir sudėtingos. Man vis skaudžiau kalbėti apie Ukrainą. Čia, Lietuvoje, žmonės geriau supranta šią situaciją, be to, čia bijoma Rusijos. O štai Švedijoje tiesiog nepagauna, apie ką kalbi. Dėl to skaudu.

Arba – laisvės sąvoka. Kas yra laisvė? Kiekvienas savaip supranta, kiekvieno mąstymą veikia ir su laisve susijusi jo šeimos, bendruomenės patirtis. Kalbi su vienu, jis sako: „Aš pasiryžęs mirti už laisvę.“ Tiesiogine prasme. Kitam laisvė – gyventi patogiai. Šnekėdamas su įvairiais žmonėmis matai, kad vieni supranta vienaip, kiti – kitaip, ir kartais jie visiškai nesusikalba. Nardydamas tarp įvairių sferų tampi tarpininku.

O kalbant apie gyvenimą... Aš noriu gyventi įdomiai. Man tai kur kas svarbiau už bet kokius patogumus. Be abejo, tai turi savo kainą.

***

Visą interviu rasite naujajame žurnalo „Moteris“ numeryje. Malonaus skaitymo!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis