Vaikų ir jaunimo rašytoja Jurga Šalaševičiūtė: nenoriu rašyti apie smurtą ir destrukcijas

Su vaikų ir jaunimo rašytoja Jurga Šalaševičiūte (38 m.) susitinkame abiejų gimtajame Kaune, tiek vienos, tiek kitos mėgstamoje kavinėje. Interviu prasideda ne nuo tradicinių „apšilimo“ klausimų pašnekovei, o nuo daugybės klaustukų žurnalistei, – nuoširdiai smalsaudama ir domėdamasi Jurga jau savaime atsako į dalį pasižymėtų pokalbio punktų.

Ką koduoja Jūsų kūrybinis slapyvardis Rebeka Una?

Rebeka yra skausmingo patyrimo – mano pirmagimės dukrelės netekties – atminimas, o Una reiškia „viena, vienintelė“.

Kai rašytojas pradeda kurti, jis nebūtinai identifikuojasi su savimi, dažnai tarsi virsta kitu žmogumi. Net ir autobiografija yra grožinis kūrinys, nesvarbu, kaip dokumentiškai norėtum pasakoti apie savo gyvenimą, – sąmonė vis tiek kai ką pabrėš, kai ką sustiprins, kai ką atmes. Tad rašydama nebesu Jurga, persikūniju į daugybę herojų ir gyvenimų.

Be to, 70 proc. paauglių renkasi užsienio autorių kūrinius, aš ir pati, būdama paauglė, boikotuodavau lietuvių rašytojų knygas, linkau skaityti užsienio literatūrą. O štai mano pavardė su „š“ ir „č“ raidėmis skamba lenkiškai, tad pagalvojau, kad reiktų pasivadinti neutraliu vardu.

Kas Jums labiausiai padeda pajausti vaikų ir paauglių pasaulį, kaip ir ką jiems rašyti? Kai kurie literatūros kūrėjai, spėju, pareikštų, kad ir patys dar neišaugo iš šio amžiaus. Galbūt ir Jūs?

Kai man buvo trylika, savo mamai sakydavau, kad nenoriu užaugti, geriau taip ir likti šio amžiaus. Manau, visą laiką kažkuria savo asmenybės dalimi jaučiuosi esanti tas vaikas ar paauglys, kuriam rašau. Kad ir koks sužeistas būtų, kad ir kokių kompleksų turėtų, šio amžiaus žmogus vis tiek yra idealistas. Tas jo noras pakeisti pasaulį, perdaryti suaugusiuosius, pareiškimai, kad „užaugęs toks nebūsiu“, „tokio nuobodaus gyvenimo tai negyvensiu“, man labai artimi. Šiuo atveju jau nė nesvarbu, kad užaugę jie tampa cinikais ar tada deklaruotas vertybes pameta, tačiau tuo etapu tas idealistinis, eskapistinis jų požiūris labai smagus ir mane, kaip rašytoją, tiesiog „veža“. Kita vertus, vaikai nė nesuvokia, kokie svarbūs jiems yra suaugusieji. Vien tuo, kad suteikia savo alžaloms visas sąlygas ir galimybes nesirūpinti išlikimu.

Pernai, per legendinės vaikų rašytojos Astridos Lindgren gimtadienį, tapdama Rašytojų sąjungos nare sakėte, kad nematote prasmės rašyti apie gyvenimo tamsumas, įtvirtinti jas literatūra. Kai kuriuose kūriniuose visgi liečiate skausmingas temas, tačiau skaitytojams visada suteikiate vilties ir šviesos.

Laikausi nuostatos niekada nebaigti knygos destruktyvia nata. Kaip sakė Winstonas Churchillis, net jei eini per pragarą, nesustok, judėk pirmyn. Rašant man labai svarbu nepadėti taško tamsiausią akimirką, neužsimurkdyti dugne ir nepaskęsti.

Štai mano mama jau gal kokį penktą kartą relaksuojasi skaitydama A. Lindgren „Emilį iš Lionebergos“. Ji sako: „Jei pasiimčiau kokią suaugusiųjų knygą, kurioje būtų smurto ir destrukcijos, tikrai neįsikvėpčiau ir nepailsėčiau, kai to taip norisi.“ Gyvenimas jau ir taip gana liūdnas bei niūrus, kam dar įtvirtinti tai literatūra, net mėgautis tuo? Juk rašytinis žodis tavo sieloje vis tiek įsirėžia. Ypač nenoriu taip rašyti savo tautai, kuri pirmauja pagal savižudybių, alkoholio suvartojimo statistiką.

Gal kada nors visi tapsime tik informacijos perdavėjais ir priėmėjais, bet kol kas mūsų visuomenė dar gana jausminga ir gyva. Kol taip bus, skaitysime ir grožines knygas.

Ar norėtumėte ką nors parašyti ir suaugusiems žmonėms?

Dabar kaip tik skaitau suaugusiųjų literatūrą – bandau ją geriau suvokti (juokiasi). Galvoje sukasi idėjos apie pasakas suaugusiesiems. Tai ne naujas žanras, bet jis ne visada tinkamai suvokiamas. Pavyzdžiui, mano mylimo rašytojo Oscaro Wilde‘o pasakos priskiriamos vaikų literatūrai, tačiau iš tikrųjų jas geriausiai suvokia suaugusieji.

Ar rašydama vaikams ir jaunimui nejaučiate vidinio ar išorinio spaudimo atsižvelgti į šios skaitmeninės kartos negebėjimą koncentruoti dėmesio, fragmentišką mąstymą ir t. t?

Spaudimą rašytojui neretai kuria gautos premijos. Tarsi prikerpa sparnus. Kūrėjai ne visada su tuo susitvarko, kartais net nustoja rašyti. Viena vertus, atrodo, kokia tuštybė, kita vertus, tai – nemalonus paradoksas. Kai už savo knygą „Atjunk“ – parašiau ją per tris savaites – gavau dvi premijas, gana nemažai apie tai galvojau.

Visai nebijau to, kad vaikai šiais laikais nemoka susikaupti. Man svarbiau juos gerbti, parašyti jiems įdomių tekstų, būti rašytoja, kuri leidžia sau išleisti ir liūdnesnę knygą, ir gilesnę, ir labiau pramoginę. Maniškės viena nuo kitos tikrai skiriasi. Pavyzdžiui, „Barborą ir Pelkių senelį“ įvardiju kaip šeimos knygą, beje, nuo pirmo iki paskutinio įrašo praėjo devyneri metai (prisižadėjau daugiau taip nesielgti, labiau gerbti savo knygas – kurpti ne taip ilgai). Leidykla siūlė ją dėl didelės apimties dalyti į dvi dalis, tačiau aš, prisiminusi „Mažylį ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo“ ir „Ežiuką rūke“, šio pasiūlymo atsisakiau. Tegul tėvai su vaikais skaito po tris keturis puslapius. Nebūtina perskaityti knygą vienu prisėdimu.

Kitas mano kūrinys „Pijus ir Nikolas“ labai lengvai skaitosi, tačiau yra sulaukęs kritikų strėlių – esą trūksta herojų virsmų. Pastebėjau, kad šiuos kritikai labai mėgsta, bet herojui tikrai ne visada būtinas virsmas. Knygos „Pijus ir Nikolas“ veikėjai – tiesiog geri vaikai, kartu patiriantys linksmų nuotykių ir darantys gerus darbus. Mažajam skaitytojui tikrai nebūtina kiekviename puslapyje įsidėmėti kuo daugiau naujų lietuvių kalbos žodžių, išmokti visų moralinių pamokų. Nenoriu tapti bobule, kuri moko gyventi, tarsi pati nebūčiau klaidų gyvenime padariusi. O dėl skaitmeninės kartos... Gal kada nors visi tapsime tik informacijos perdavėjais ir priėmėjais, bet kol kas mūsų visuomenė dar gana jausminga ir gyva. Kol taip bus, skaitysime ir grožines knygas, o jaunimas – ilgas, rimtas, ne vien, kaip sakė mano paauglė sesutė, stringų ir laižiakų tipo.

(Mūsų pokalbį pertraukia Jurgos senelio – Kauno dramos teatro aktoriaus Antano Kurkliečio – skambutis)

Kaip gerai, kad turiu senelį! Ką be jo daryčiau?! (Sako vos baigusi pokalbį.) Jis man labai padeda prižiūrėti sūnus – keturiolikmetį Pijų ir septynmetį Herkų. Be to, į knygų pristatymą pasikviečiu senelį ir vyresnėlį sūnų, kad suvaidintų kai kuriuos mano naujo kūrinio epizodus. Pristatydama savo knygas stengiuosi visą dūšią atiduoti, noriu gyvu vaidinimu įtraukti žiūrovus į užduotis, raginti atsiduoti gyvenimui, žaisti, skaityti, bendrauti.

Papasakokite apie savo senelius.

Seneliai – mamos tėvai – mus su broliu praktiškai ir užaugino, ryšys su jais be galo artimas ir tvirtas. Mano tėvai susituokė labai jauni, mama dar nė dvidešimties neturėjo. Gimus dviem vaikams, jiedu išsiskyrė, po kiek laiko susitaikė, gimė dar trys atžalos. Vienam laikraščiui pasakodami savo gyvenimo istoriją, tėvai sakė, kad mes, penki broliai ir seserys, esame dviejų kartų vaikai.

MOTERIS / J. Šuminaitės nuotr.

Mano senelis – aktorius, močiutė – anglų kalbos mokytoja. Kauno dramos teatre prabėgo visa mano vaikystė, vasaros – senelių sodyboje Labanoro girioje. Labai džiaugiuosi, kad mano sūnūs taip pat jaučia ryšį su jais. Nepaprastai vertinu santykių gyvybingumą. Dabar visi kalba apie progresą... Žodį „progresas“ aš suvokiu kiek kitaip – man jis susijęs ne su technologine pažanga, o būtent su santykių persitvarkymu, jų raida.

Teatras šalia Jūsų – nuo pat vaikystės. Esate sakiusi, kad viena iš svajonių buvo tapti aktore.

Taip, norėjau tapti aktore, bet ir anglų kalbą labai mėgau, ją galop ir nutariau studijuoti. Nuo jaunų dienų dalyvaudavau skaitovų konkursuose ir buvau visiškai pametusi galvą dėl anglų poetų eilių. Iki šiol puoselėju šį savotišką hobį – išeinu kur nors į pievą ir deklamuoju, deklamuoju... Ne skaitau, o mintinai mokausi mėgstamų autorių eilėraščius. Tokia mano meditacija ir atminties lavinimo mankšta.

Nuo stojimo į aktorinį mane atkalbinėjo ir senelis, sakė, kad šansų patekti ten, kai bando pakliūti daugybė merginų ir saujelė vyrukų, nelabai yra – verčiau paims juos, nors ir mažiau gabius. Buvau idealistė. Atsimenu, kartą žiūrėjau spektaklį, kuriame aktorė rūkė, keikėsi ir kaip pamišusi rėkė. Atsisakyti vaidmenų gali sau leisti tik teatro žvaigždės, o manęs visai neviliojo tokia sunki pradžia – tokių isterikių ir kitokių, su tavo vertybėmis prasilenkiančių moterų vaidmenys. Na, ir galiausiai nenorėjau išvykti iš Kauno.

Visgi jaučiuosi nuo teatro nenutolusi. Rašydama pjeses pajutau, kad turiu privilegiją kurti tokius personažus, kuriais tikiu, kurie nesikerta su mano įsitikinimais. Esu pastačiusi ir mėgėjiškų spektaklių, rodydavome juos darželiuose, vaikų namuose, neįgaliųjų bendruomenei „Tikėjimas ir šviesa“, – ši buria žmones, turinčius proto negalią.

Kada Jūsų gyvenime atsirado savanoriška veikla, kuo ji praturtina kūrybinę?

Mano tėvai – uolūs katalikų bendruomenės veikėjai, savanoriškų iniciatyvų dalyviai. Turbūt todėl savanorystė man tokia natūrali ir taip traukia. Jau nuo paauglystės moralinis autoritetas man yra Motina Teresė, ji rūpinosi vargingiausiais iš vargšų. Panūdau pati važiuoti į Indiją ir būti misioniere – statyti benamiams namus, dalyti maistą. Kadangi šios kelionės taip paprastai nesusiorganizuosi, nutariau, kad Lietuva gali tapti mano mažąja Indija, juk čia irgi apstu žmonių, kuriems reikia padėti. Vienas pažįstamas pakvietė į „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenę, ten savanoriavau vienuolika metų.

Proto negalią turintis žmogus tave mato kiaurai, nuima visas kaukes ir tuštybę. Važinėdavau į kalėjimus, dirbau su vaikais iš disfunkcinių šeimų, su vyru organizuodavome išvykas į Prancūziją, ekumeninės Taizé bendruomenės namus. Esu įsitikinusi, kad jei mūsų visuomenėje yra sergančių, kalinčių, vargstančių žmonių, aš esu už tai atsakinga. Jei manysime, kad jie nėra visuomenės dalis, labai greitai tų žmonių problemos taps mūsų visų.

Prieš kelerius metus dvyliktokai, rašydami rašinį anglų kalba apie savanorystę, net nesuprato šios sąvokos, dauguma nesugebėjo nieko pasakyti. Akivaizdu, reikia nemažai dirbti, kad tai būtų natūralu mums visiems. Gyvenime vadovaujuosi idealistine vizija, kad visi esame šeima ir tik laimingesni būsime, jei dažniau vienas kitą apkabinsime, atsiversime vienas kitam, užuot atsukę nugarą. Šis bendrumo, vienybės jausmas man ypač ryškiai atsiveria kelionėse, kai išeinu iš savo aplinkos burbulo. Dar stipriau pajuntu, koks galingas yra Dievas. Jis žino ir mato, kur už kelių žingsnių pasuks vienas iš septynių milijardų žmonių. Ir kaip svarbu patiems nežaisti dievų, neteisti ir nesmerkti. Įsivaizduokite situaciją – skęstate, o jums pagalbos ranką ištiesia musulmonas, kuris, anot jūsų, jau vien dėl savo tikėjimo yra blogas žmogus. Nejau neleisite jam išgelbėti jūsų gyvybės? Rašytojas teologas Thomas Mertonas yra sakęs, kad nė vienas žmogus nėra sala. Esame labiau susiję vienas su kitu, nei galėtume pamanyti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis